Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-09-28 · Administracinė byla Nr. I-196-519/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-09-28
Bylos Nr.
I-196-519/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gražvydas Poškus (pirm.), Žanas Kubeckas, Donatas Daunys
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje
Atsakovas
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. bylos Nr. I-196-519/2009
Procesinio sprendimo kategorija: 17.2;74.
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 28 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Gražvydo Poškaus ,

kolegijos narių teisėjų Žano Kubecko ir Donato Daunio,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,

dalyvaujant pareiškėjo - Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje - atstovei Violetai Kiurienei,

dalyvaujant atsakovės - Šiaulių miesto savivaldybės tarybos - atstovei Žyvilei Rimšienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje skundą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl prašymo ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams; pripažinus, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) prieštarauja aukščiau minėtoms teisės normoms, jo panaikinimo.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje Šiaulių apygardos administracinio teismo prašo:

1) ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams;

2) pripažinus, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punktas (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) prieštarauja aukščiau minėtoms teisės normoms, jį panaikinti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje atstovė Violeta Kiurienė teismo posėdžio metu teismo prašė patenkinti pareiškėjo skundą visiškai. Teismui pateiktame skunde bei pasisakymuose teismo posėdžių metu nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ papildė 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 6 punktą ir jį išdėstė taip: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo arba tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka “.

Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reglamentavimas kelia abejonių dėl galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktui, kuriame nurodyta, kad „visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus“. Mano, kad Aprašo 6 punkte nurodyta sąlyga, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, į Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas priimami tik tuo atveju, jei yra sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo, sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, atsižvelgiant į tai, ar jų gyvenamosios vietos savivaldybė yra sudariusi sutartį su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje. Tuo atveju, jei vaiko gyvenamosios vietos savivaldybė delsia, nenori ar dėl kitų priežasčių nesudaro tokios sutarties, vaikas į Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas nepriimamas (nebent jo tėvai (globėjai, rūpintojai) išpildo žemiau nurodytą sąlygą). Nurodo, kad Aprašo 6 punkte nurodyta sąlyga, jog tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka, taip pat sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams, priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kadangi gyvenančių ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje vaikų tėvai turi mokėti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nustatytą paslaugų kainą, kuri turi padengti visas šių paslaugų išlaidas. Tokia paslaugų kaina yra gerokai didesnė nei kaina, kurią moka tėvai (globėjai, rūpintojai), gyvenantys Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje. Pažymėjo, kad iki šiol Šiaulių miesto savivaldybės taryba tokios paslaugų kainos nėra nustačiusi, o Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius nėra patvirtinęs atsiskaitymo tvarkos, todėl nuo sprendimo įsigaliojimo dienos vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, į Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas nėra priimami. Nurodė, kad aukščiau nurodytais būdais apribojus gyvenančių ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuotas švietimo ir ugdymo paslaugas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo 6 punkte reglamentuotos teisės normos galimai prieštarauja ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punktui, nurodančiam, kad „vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis “.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – Švietimo įstatymas) 6 straipsnio 2 punktu, ikimokyklinis ugdymas priskiriamas neformaliajam švietimui. Pagal šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, „asmuo rinkdamasis ugdymo programas, laikosi šio įstatymo 7-14 straipsniuose nustatyto programų nuoseklumo“; 2 dalį – „<...> mokinys taip pat renkasi švietimo programą vykdančią mokyklą, kitą švietimo teikėją arba švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka savarankišką mokymąsi“; 4 dalį – „neformaliojo švietimo programas ir savišvietą asmuo renkasi laisvai.“ Vadovaujantis to paties įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, „tėvai (globėjai, rūpintojai) turi teisę dalyvauti parenkant (prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą, formą, mokyklą ar kitą švietimo teikėją.“ Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės normas, neformaliojo švietimo programą (toks yra ikimokyklinis ugdymas), tokią programą vykdančią mokyklą asmuo turi teisę pasirinkti laisvai. Kaip jau buvo nurodyta, Aprašo 6 punktu faktiškai tokia teisė buvo apribota ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje gyvenantiems (registruotiems) asmenims, taip apribojant Švietimo įstatyme numatytą teisę, o tai turėtų būti traktuojama kaip Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto pažeidimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad Aprašo 6 punkte reglamentuotos teisės normos galimai prieštarauja ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktui, nurodančiam, kad „kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių“. Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiškindamas konstitucinį asmenų lygybės principą, pažymėjo, jog šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Aprašo 6 punktas faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas asmenims, registruotiems Šiaulių savivaldybės teritorijoje, ir asmenims, neregistruotiems šios savivaldybės teritorijoje, tuo atveju, jeigu jų registracijos vietos savivaldybė nėra sudariusi sutarties su Šiaulių miesto savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje, arba, jeigu tėvai (globėjai, rūpintojai) nesumoka miesto savivaldybės tarybos nustatytos teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka. Nurodė, kad iki šiol Šiaulių miesto savivaldybės taryba su kitomis savivaldybėmis nėra sudariusi nei sutarčių, nei nustačiusi tokių paslaugų kainos, o Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius nėra patvirtinęs atsiskaitymo tvarkos, todėl nuo sprendimo įsigaliojimo dienos vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, į Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas nėra priimami. Aukščiau minėtas dviejų vaikų grupių (registruotų ir neregistruotų Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje) nevienodas traktavimas, atsižvelgiant į jų registracijos vietą, laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą.

Pareiškėja nurodė, kad tai prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, kuriame nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A 4-191-2003 konstatavo, jog užmokesčio už ikimokyklinį ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti šias įstaigas priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Taip apribojus gyvenančių skirtingų savivaldybių teritorijose vaikų galimybes lankyti atitinkamo miesto ar rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t. y. lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ugdymo įstaigą.

Pareiškėjos atstovė nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 14 dienos Švietimo skyriaus tinklapyje nurodytais duomenimis, Šiaulių miesto savivaldybėje ikimokyklinėse ugdymo įstaigose buvo 154 laisvos vietos.

Atsiliepimas

Atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės tarybos atstovė Žyvilė Rimšienė teismo posėdžio metu teismo prašė pareiškėjo skundo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą. Teismui pateiktame atsiliepime (b.l.92-94) bei pasisakymuose teismo posėdžių metu nurodė, kad pareiškėjo keliamos abejonės dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T-361 patvirtinto aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 redakcija) teisėtumo yra nepagrįstos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja savarankiškas savivaldybių funkcijas, tarp kurių yra ir vaikų ugdymo pagal formaliąsias programas organizavimas bei papildomo ugdymo ir užimtumo organizavimas. Pažymėjo, kad už šios funkcijos tinkamą vykdymą yra atsakinga tiek Šiaulių miesto savivaldybė, tiek Šiaulių rajono savivaldybė, ir abi šios savivaldybės turi užtikrinti savo aptarnaujamos teritorijos vaikų ikimokyklinį ugdymą, abiems savivaldybėms priimant sprendimus, abi turi siekti bendrų susitarimų, kurie sudarytų prielaidas nepažeisti vaiko teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, kad ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas yra neformalus švietimas. Minėto įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad priėmimo į neformaliojo vaikų švietimo programas vykdančią mokyklą tvarką nustato steigėjas. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrius, atlikęs vaikų, kurie lanko miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas, gyvenamosios vietos analizę, atkreipė dėmesį, kad į Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas kasmet priimamas vis didesnis skaičius vaikų, gyvenančių Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, ir kad dažni atvejai, kai miesto vaikai, užrašyti į eiles lopšeliuose - darželiuose, nepatenka į šias įstaigas, o patenka vaikai, gyvenantys Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, Šiaulių miesto savivaldybės taryba, kaip lopšelių - darželių steigėja, patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašą, kurio 6 punktu ir numatė pareiškėjo prašomą ištirti sąlygą. Kita priežastis Aprašo 6 punkto sąlygos atsiradimui buvo ta, kad Šiaulių miesto savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 9 punktu, skiria nemažai piniginių lėšų, dotuodama rajono vaikų tėvams mokesčio dalį už vaiko išlaikymą miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Šiaulių rajono savivaldybė, vykdydama LR vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje reglamentuojamą vaikų ugdymo pagal formaliąsias programas organizavimo bei papildomo ugdymo ir užimtumo organizavimo funkciją, mano, turi pasirūpinti savo vaikų ikimokykliniu ugdymu ir iniciatyviai spręsti susidariusią situaciją. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T-361 (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 redakcija) patvirtinto Aprašo 6 punktas, jų nuomone, nediskriminuoja Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono vaikų, nes paliekama galimybė Šiaulių rajono savivaldybės vaikams lankyti Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Kad Šiaulių rajono vaikų tėvai galėtų pasinaudoti šia galimybe, Šiaulių miesto savivaldybės taryba nustatė sąlygas, t. y. numatė, kad pirmiausia vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų (tuo Šiaulių miesto savivaldybė siekė pirmiausia užtikrinti ikimokyklinio priešmokyklinio ugdymo prieinamumą vaikams, gyvenantiems Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, t. y., atsakovo manymu, teisėtai suteikė prioritetą Šiaulių miesto vaikams užimti vietas lopšeliuose - darželiuose, nes už tai Šiaulių miesto savivaldybė yra įstatymiškai atsakinga). Esant laisvų vietų, turi būti įvykdyta kita sąlyga, t. y. turi būti sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo arba patys tėvai (globėjai, rūpintojai) moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą. Ši sąlyga, atsakovo nuomone, taip pat labai pagrįsta ir logiška bei neprieštaraujanti pareiškėjo pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms, nes kiekviena savivaldybė už priešmokyklinio vaikų ugdymo organizavimą yra savarankiškai atsakinga ir turi rasti savo biudžete lėšų dotuoti vaikų tėvams mokesčio dalį už vaiko išlaikymą ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Atkreipė dėmesį, kad minėtas klausimas ir susidariusi situacija, kai Šiaulių miesto savivaldybė iškėlė klausimą, kodėl ji iš savo biudžeto turi dotuoti Šiaulių rajono vaikų tėvams mokesčio dalį už vaiko išlaikymą Šiaulių miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose buvo žinoma ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybai, kuri atliko tyrimą ir pateikė pažymą dėl galimai pažeidžiamų Šiaulių rajono vaikų teisių ir teisėtų interesų. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė R. Šalaševičiūtė tyrimo metu nustatė, kad savivaldybės pirmiausia užtikrina savo teritorijoje gyvenančių vaikų ikimokyklinio ugdymo paslaugą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme, nes tai iš esmės geriausiai atitinka ir vaiko teisės ugdytis kuo arčiau gyvenamosios vietos principą, o tik vėliau pagal galimybes gali padėti įgyvendinti kitų savivaldybių vaikų priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo funkcijas, tardamasi su savivaldybių, kurių vaikai pageidaus būti priimti į Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tarybomis dėl įkainių už teikiamas paslaugas nustatymo ir sutarčių sudarymo. Kontrolierė pažymoje nustatė ir konstatavo, kad galiojant LR švietimo įstatymo redakcijai nuo 2000-11-21 iki 2003-06-16, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A(4)-191-2003 konstatavo, kad užmokesčio už ikimokyklinį ir papildomą ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Taip apribojus gyvenančių skirtingų savivaldybių teritorijose vaikų galimybes lankyti atitinkamo miesto ar rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigas, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t. y. lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Kontrolierė pažymėjo, kad galiojančių teisės aktų nuostatų bei formuojamos teismų praktikos kontekste aktualios redakcijos Švietimo įstatymo 46 straipsnyje nėra įtvirtinta teisė vaikui pasirinkti konkrečią ugdymo įstaigą. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 34, 35 ir 36 straipsniuose taip pat nėra nuostatų, įtvirtinančių besąlygišką vaiko ir tėvų teisę į norimą ugdymo įstaigą. Vaiko ir jo teisėtų atstovų teisė pasirinkti švietimo paslaugų teikėją nėra absoliuti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gegužės 2 d. sprendime konstatavo, kad vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui visais atvejais turi būti suteikiamas prioritetas, todėl Kontrolierė pažymėjo, kad savivaldybės, įgyvendindamos įstatymus bei priimdamos sprendimus, susijusius su vaikų ikimokyklinio ugdymo organizavimu, privalo įvertinti ir priimamų sprendimų pasekmes vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, tačiau pabrėžė, kad pastaroji atsakomybė už vaiko gerovę tenka ne tik savivaldybei (šiuo atveju Šiaulių miesto), kuri priima tiesiogiai vaiko teisėms įtakos turintį sprendimą, tačiau ir tai savivaldybei, kurios tam tikras neveikimas taip pat turi tiesioginę įtaką jos teritorijoje gyvenantiems vaikams ir jų teisių įgyvendinimui. Mano, kad Aprašo 6 punkte nurodyta sąlyga dėl aukščiau išvardytų argumentų yra teisėta, kadangi kiekviena savivaldybė pagal įstatymą atskirai yra atsakinga už savo aptarnaujamos teritorijos vaikų ikimokyklinį ugdymą ir tam kiekviena savivaldybė atskirai turi numatyti savo biudžete lėšas, o už vaikų, gyvenančių Šiaulių rajono savivaldybės teritorijoje, tačiau lankančių Šiaulių miesto savivaldybės lopšelius - darželius, ikimokyklinį ugdymą ir tokiu būdu Šiaulių miesto savivaldybės patirtas išlaidas, mano, yra atsakinga ir turi apmokėti pirmiausia Šiaulių rajono savivaldybė, kaip tai leidžia padaryti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis, numatanti savivaldybei galimybę perduoti įgyvendinti administracinių ir viešųjų paslaugų funkcijas kitai savivaldybei abipusiu savivaldybių tarybų sutarimu sutarčių pagrindu.

Atsakovo atstovė nurodė, kad šiuo metu mokėjimo tvarka nėra nustatyta, kadangi Šiaulių rajono savivaldybės mero žodiniu prašymu šio klausimo svarstymą tarybos posėdyje buvo prašoma atidėti, kadangi buvo pareikštas noras apsvarstyti esamą tvarką ir numatyti, ar savivaldybė dotuos rajono vaikų tėvams kažkokią dalį už lopšelio-darželio lankymą ir ugdymą, ar teiks kažkokias lengvatas, ar tėvai už darželius mokės visą kainą. Šiandien Šiaulių rajono savivaldybė to klausimo nebeliečia ir jokios iniciatyvos neberodo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymas tenkintinas iš dalies.

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalis: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo“, pripažintina neprieštaraujanti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams ir teisėta.

Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalis: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei <...> tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka“, pripažintina prieštaraujanti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams ir naikintina.

1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 (toliau-Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnis reglamentuoja savarankiškas savivaldybių funkcijas. Šio straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta, kad savivaldybės organizuoja priešmokyklinį vaikų ugdymą (įstaigų steigimas, reorganizavimas, likvidavimas, išlaikymas, mokymo pagal priešmokyklinio švietimo programas organizavimas ir įgyvendinimas).

Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis nurodo, kad savarankiškas funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose.

1991 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 (toliau-Švietimo įstatymas) 6 straipsnis, reglamentuojantis Lietuvos švietimo sistemą, nurodo, kad ikimokyklinis, priešmokyklinis ugdymas yra neformalusis švietimas. 29 straipsnio 5 dalis – kad priėmimo į neformaliojo vaikų švietimo programas vykdančią mokyklą tvarką nustato steigėjas.

To paties įstatymo 41 straipsnis nurodo, kad ikimokyklinio ugdymo mokyklos tipui priskiriamas lopšelis, lopšelis-darželis, darželis, specialiųjų poreikių vaikų ikimokykliniam ugdymui skirtas lopšelis, lopšelis-darželis ir darželis.

Vietos savivaldos įstatyme reglamentuotos savivaldybių funkcijos: organizuoti priešmokyklinį vaikų ugdymą, vykdymui Švietimo įstatymo 59 straipsnis detalizuoja savivaldybės institucijų įgaliojimus. Šio straipsnio 1 dalyje numatyti savivaldybės atstovaujamosios institucijos, tai yra tarybos, įgaliojimai, tarp kurių šiai bylai aktualūs įgaliojimai yra: steigti, reorganizuoti ir likviduoti savivaldybės administracijos švietimo padalinius; formuoti ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas teikiančių mokyklų tinklą, sudaryti sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti. Inicijuoti, kad būtų formuojamas gyventojų poreikius atitinkantis profesinio mokymo ir suaugusiųjų švietimo teikėjų tinklas, savarankiškai formuoti neformaliojo švietimo teikėjų tinklą.

Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės taryba, įgyvendindama savo savarankišką funkciją ir veikdama savo kompetencijos ribose, 2008-11-20 sprendimu Nr. T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašą (b.l.6-9), po to 2008-12-18 sprendimu Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ papildė aprašo 6 punktą ir jį išdėstė taip: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo arba tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka“ (b.l.10).

Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo" patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalies: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, ......arba kai tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka“, atitikties Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėdama tiriamos nuostatos dalies: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka“, atitiktį Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, remsis aprobuotu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-05-02 sprendimu administracinėje byloje Nr. A4-191-2003, skelbtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 4, 2004 metai, kadangi aukščiau paminėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra priimtas analogiškoje administracinėje byloje, tai yra joje tirtas analogiškų norminio pobūdžio teisės normų atitikimas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams.

1996-03-14 Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 4 straipsnis „Bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos“ numato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:

1) visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus;

2) vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis;

3) kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.

Teisėjų kolegija mano, kad atsakovo patvirtinta Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto ginčijama dalis prieštarauja aukščiau paminėtiems Vaiko teisių apsaugos principams ir nuostatoms, nes ji iš esmės reglamentuoja skirtingus mokesčius už ikimokyklinį ugdymą vaikams, atsižvelgiant į tai, ar vaikas registruotas Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, ar kitoje teritorijoje. Tai yra šis punktas nustato, kad ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje registruotas vaikas gali būti priimamas į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, jei vaiko tėvai sutinka apmokėti ir išlaidas už vaiko išlaikymą įstaigoje, kurias iš esmės turėtų kompensuoti savivaldybė.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokia užmokesčio už ikimokyklinį ugdymą diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kadangi gyvenančių ne Šiaulių miesto teritorijoje vaikų tėvai turi mokėti didesnį užmokestį už vaiko ugdymą Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtose ugdymo įstaigose, nei gyvenančių minėtoje teritorijoje vaikų tėvai.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama nuostata apriboja galimybes vaikams, gyvenantiems ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tokiu būdu apriboja aukščiau paminėtas Švietimo įstatyme garantuojamas vaiko teises.

Teisėjų kolegija vertindama, ar ginčijamoje nuostatoje yra vaikų diskriminacijos aspektas, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiškindamas konstitucinį asmenų lygybės principą, pažymėjo, jog šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas.

Kaip matyti, ginčijama teisės norma skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikus, gyvenančius Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne toje teritorijoje. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t.y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas laikytinas diferenciacija, kitaip tariant, ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13d. nutarimas). Kaip minėta, skirtingos apmokėjimo už ikimokyklinį ugdymą sąlygos nustatytos, atsižvelgiant į vaikų gyvenamąją vietą. Vaiko gyvenamoji vieta nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms dviem vaikų grupėms.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirtingas šių grupių traktavimas ginčijama norma laikytinas diskriminacija, dėl to pažeidžiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vaikų lygybės principas.

Teisėjų kolegijai šiuo sprendimu konstatavus ginčijamos nuostatos prieštaravimą Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, taip pat konstatuotinas ginčijamos nuostatos prieštaravimas ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, kuriame nustatytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalis, reglamentuojanti, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, į įstaigą priimami, kai tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka, prieštarauja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir yra naikintina.

Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalies: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo“ atitikties Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas ginčijama nuostata reglamentuodamas, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, į ikimokyklinio ugdymo įstaigą priimami, jei joje yra laisvų vietų, įtvirtino priėmimo į įstaigą pirmumo teisę, kuri aiškiai nurodyta Švietimo įstatymo 29 straipsnyje, reglamentuojančiame priėmimą, perėjimą ar pašalinimą iš mokyklos. Šio straipsnio 3 dalimi įstatymo leidėjas detalizuoja teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti, nurodydamas, kad į valstybinę ir savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklą pirmumo teise priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos steigėjo tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo lavinimo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų.

Kaip matyti, šioje byloje ginčijamos nuostatos taikomos neformaliojo vaikų švietimo programas vykdančioms mokykloms, tai yra ikimokyklinio ugdymo įstaigoms. Priėmimas į jas reglamentuotas Švietimo įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje, kur abstrakčiai nurodoma, kad priėmimo į neformaliojo vaikų švietimo programas vykdančias mokyklas tvarką nustato steigėjas. Tuo tarpu Švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje reglamentuotas priėmimo į įstaigą pirmumo teisės principas yra skirtas bendrojo lavinimo mokykloms.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, kad Švietimo įstatymui nenumatant pirmumo teisės priimant vaikus į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, šioje byloje turi būti taikoma Švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis.

Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad atsakovas priimdamas nuostatą, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei įstaigose yra laisvų vietų, nepažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktų, bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto, o teisėtai ir pagrįstai įtvirtino Švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje išdėstytas teisės normas, kad į įstaigą pirmumo teise priimamas asmuo, gyvenantis mokyklos steigėjo tai mokyklai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo lavinimo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų.

Be to, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad atsižvelgiant į Švietimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalį: „asmuo rinkdamasis ugdymo programas, laikosi šio įstatymo 7-14 straipsniuose nustatyto programų nuoseklumo“; 2 dalį – „<...> mokinys taip pat renkasi švietimo programą vykdančią mokyklą, kitą švietimo teikėją arba švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka savarankišką mokymąsi“; 4 dalį – „neformaliojo švietimo programas ir savišvietą asmuo renkasi laisvai“, neformaliojo švietimo programą, tokią programą vykdančią mokyklą asmuo turi teisę pasirinkti laisvai, atmeta kaip nepagrįstus ir neteisėtus, kadangi pareiškėjas cituoja Švietimo įstatymo 27 straipsnio nuostatas, kurios įtvirtina galimybę pasirinkti švietimo programas, o ne ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo ginčijama nuostata, kad vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami į įstaigą, jei joje yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, kadangi ja atsižvelgiant į vaiko gyvenamąją vietą užmokestis už ikimokyklinį ugdymą nediferencijuojamas. Šia teisės norma nėra apribojamos galimybės vaikams, gyvenantiems ne Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, lankyti Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, nėra pažeidžiamas lygybės principas. Pagal šią nuostatą tiek vaikams gyvenantiems Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje, tiek ne išlaidos už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokamos savivaldybių abipusiu susitarimu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo ir atsakovės atstovių pasisakymų teismo posėdžių metu, šiuo metu sutarčių tarp Šiaulių miesto savivaldybės ir kitų savivaldybių dėl vaikų išlaikymo Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtose ikimokyklinio ugdymo įstaigose, sudaryta nėra. Kaip paaiškino atsakovės atstovė, Šiaulių rajono savivaldybė šio klausimo nebeliečia ir jokios iniciatyvos nerodo. Teismas pabrėžia, kad atsakomybė už vaikų gerovę tenka ne tik Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, kuri priėmė tiesiogiai vaikų teisėms įtakos turintį sprendimą, tačiau ir tai savivaldybei, kurios tam tikras neveikimas, tai yra reikiamo ikimokyklinio ugdymo paslaugų įstaigų tinklo neužtikrinimas ar sutarčių dėl vaikų išlaikymo Šiaulių miesto savivaldybės įsteigtose ikimokyklinio ugdymo įstaigose nederinimas, taip pat turi tiesioginės įtakos jos teritorijoje gyvenančių vaikų teisėms ir jų įgyvendinimui.

Teismas nevertina ginčijamų nuostatų politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalis: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams ir yra teisėta.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 115 str. 1 d. 1 ir 2 p.,

nusprendė:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje prašymą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalis: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei yra laisvų vietų ir sudaryta sutartis su kita savivaldybe dėl išlaidų už vaiko išlaikymą įstaigoje apmokėjimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams ir yra teisėta.

Pripažinti, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr.T-361 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo 6 punkto (2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. T-399 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. T-361 „Dėl Ikimokyklinio ugdymo įstaigų vaikų komplektavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ papildymo“ redakcija) dalis: „vaikai, registruoti kitose savivaldybėse, priimami, jei <...> tėvai (globėjai, rūpintojai) patys moka miesto savivaldybės tarybos nustatytą teikiamų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kainą kitų savivaldybių gyventojams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nustatyta atsiskaitymo tvarka“ prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams ir ją laikyti panaikinta nuo oficialaus įsiteisėjusio teismo sprendimo paskelbimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Kolegijos teisėjai Gražvydas PoškusDonatas DaunysŽanas KubeckasNuorašas tikras: