- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- 2A-479-803/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08798-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.), Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „AMG Security“
- Kategorijos
- 1.3.2.7.4Prastova
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo A. M. ieškinį dėl Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo darbo byloje panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išmokų išieškojimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AMG Security“.
Aprašomoji dalis
nustatė
Ginčo esmė
1. Apeliacinėje byloje kyla klausimas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei dėl to kylančių padarinių, taip pat dėl darbo apmokėjimo už viršvalandžius ir nakties metu.
Šalies argumentai
2. Ieškovas kreipėsi į teismą ir galutinai, 2015-03-31 patikslinęs reikalavimą, paprašė: 1) priteisti 1655,07 Eur neišmokėto darbo užmokesčio (T.2, b.l. 38-47), kurio dalies nepriteisė Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – DGK) 2015 vasario 3 d. sprendimu Nr. DGKS-589, 2) vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, 3) pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinant atsakovo „AMG Security“, UAB 2015-01-27 įsakymą Nr. P-15/01-27-1 „Dėl A. M. skirtos drausminės nuobaudos“, 4) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 5) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015-01-27 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 6) patirtas bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 76-81).
3. Ieškovas nurodė, jog DGK nepagrįstai nusprendė išieškoti iš „AMG Security“, UAB tik 533,24 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už 2014 m. birželio–lapkričio mėnesius ir 92,55 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką. Atsakovas nevisiškai ir nepilnai atsiskaitė už atliktą darbą, viršvalandžius, darbą nakties metu, šventinėmis dienomis. Be to, viršvalandinis darbas ir darbas naktį bei poilsio dienomis apmokamas ne mažiau kaip pusantro darbo užmokesčio, nurodyto darbo sutartyje, todėl nepagrįstas, anot ieškovo, DGK nurodytas skaičiavimas už viršvalandinį darbą (laikotarpiu nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. lapkričio mėnesio) imant kaip pagrindą virš minimalaus darbo užmokesčio priskaičiuotą sumą – 306,86 Lt per mėnesį. Kadangi atsakovas atleidimo dieną su darbuotoju pilnai neatsiskaitė, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas už visą uždelsimo atsiskaityti laiką. Ieškovas taip pat nurodė, kad skolos dalis yra ir darbo užmokestis už 2014 m. 08 ir 09 mėn. atostogas.
4. Taip pat ieškovas nurodė, kad jo atleidimas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas), 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą)) yra neteisėtas. Atsakovas įformino tokį darbo santykių pasibaigimą, nes norėjo išvengti išeitinės išmokos mokėjimo. Paaiškino, jog 2015-01-18 neatvyko į darbą darbdaviui leidus. Nurodė, kad atsakovui nemokant viso darbo užmokesčio ilgiau nei du mėnesius, ieškovas 2015-01-02 išsiuntė atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 straipsnio 1 dalį. Negavęs per tris dienas atsakymo, šį prašymą išsiuntė pakartotinai ir 2015-01-12. Atsakovui nereaguojant į prašymus, ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą su prašymu nutraukti darbo sutartį, pateikdamas 2015-01-15 prašymą per atsakovo atstovą V. L. 2015-01-15. Šis faktas atsispindi 2015-01-15 budėjimo priėmimo-perdavimo tarnybiniame pranešime, pasirašytame abiejų šalių. Pranešime 2015-01-15 nurodyta, kad V. L. patikino, jog ieškovo prašymas bus patenkintas, ir jis jau gali neiti į darbą bei turi priduoti uniformą. Ieškovas, darbdavio atstovui patikinus, jog darbo sutartis su juo bus nutraukta, 2015-01-15 pridavė uniformą ir į darbą 2015-01-18 neatvyko.
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad sutinkąs su DGK sprendime konstatuotais netikslumais skaičiuojant darbo užmokestį ieškovui ir 533,24 Eur darbo užmokesčio sumos už 2014 m. birželio – lapkričio mėn. bei 92,55 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti priteisimu. Šią sumą jam sumokėjo nedelsiant po sprendimo priėmimo. Mano, kad jokio pagrindo perskaičiuoti darbuotojui tenkančias sumas jo patikslintuose reikalavimuose nurodomu būdu nėra.
6. Pasisakydamas dėl darbo sutarties nutraukimo, atsakovas nurodo, kad nutraukė darbo sutartį su ieškovu savo iniciatyva, apie tai iš anksto neįspėjęs jo, nes ieškovas vieną kartą šiurkščiai pažeidė darbo pareigas– neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Nebuvimo darbe faktą patvirtina pats ieškovas. Ieškovas neįteikė nurodomų prašymų darbdaviui, pastarasis jų nebuvo gavęs. Atsakovas atlyginimą ieškovui mokėjo, jokių nusiskundimų iš jo dėl nepilnai išmokamo darbo užmokesčio darbdavys nebuvo gavęs, todėl ir teisinių prielaidų nutraukti darbo santykius pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nebuvo. Be to, šio straipsnio 2 dalis numato galimybę nutraukti darbo sutartį per ne mažiau nei 3 dienas nuo prašymo padavimo. Tačiau pirmas ieškovo siųstas prašymas buvo grąžintas jam po neįteikimo, o antrą siųstą ieškovo prašymą atsakovas gavo paštu 2015-01-23, t.y. praėjus 5 dienoms po ieškovo atleidimo. Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad 2015-01-15 Budėjimo priėmimo-perdavimo tarnybinis pranešime esantis įrašas tariamai patvirtina faktą, kad pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo atsakovui įteiktas 2015-01-15 ir kad tos dienos vakare atsakovas telefonu informavo ieškovą apie sutikimą nutraukti darbo sutartį nuo 2015-01-18. Tarnybiniame pranešime ieškovo padaryti įrašai neatitinka tikrovės, nes Tarnybinis pranešimas nėra patvirtintas posto priėmimo parašu ieškovui baigus budėjimo pamainą 2015-01-16. Tai, kad pamainos pradžioje 2015-01-15 atsakovo atstovas Tarnybiniame pranešime padarė įrašą apie posto patikrinimą, dar nepatvirtina fakto, kad pamainos metu buvo visos, ieškovo vienašališkai surašytos į Tarnybinį pranešimą aplinkybės apie tai, kad atsakovui įteiktas pranešimas, jog buvo skambutis vakare.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 16 d. priimdamas sprendimą nusprendė ieškovo ieškinį atmesti.
8. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes teismas konstatavo, jog pagrįstas DGK sprendimas išieškoti iš atsakovo 306,86 Lt, pritardamas DGK darbo byloje atliktiems skaičiavimams. Atsakovas deklaravo, kad ieškovo darbo užmokestis už 2014 m. gruodžio mėn. buvo 1341,86 Lt (darbo bylos l. 9 ir 11). Ieškovui priklausė sumokėti 1841,16 Lt (533,24 Eur) už 2014 m. birželio – lapkričio mėnesius. DGK nutarė priteisti visą sumą, kuri viršijo minimalaus darbo užmokesčio priskaičiuotą sumą ir su kuria ieškovas sutiko.
9. Teismas nurodė, jog reikšdamas ieškinį teismui, ieškovas nepateikė jokio aiškaus prašomų priteisti sumų pagrindimo ir buvo labai nenuoseklus savo pozicijose. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovo su paskutiniu ieškiniu pateikti skaičiavimai sudarytų lentelių ir grafikų forma neatitinka darbdavio į darbo bylą pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių, o nurodomas laikotarpis, nuo kada ir iki kada skaičiuojama ieškovo prašoma priteisti nepriemoka nesutampa su jo darbo pas atsakovą pradžia ir pabaiga, viršija ieškovo darbo laiką įmonėje, todėl padarė išvadą, kad ieškovo paskaičiavimai neįrodo darbo laiko, kaip viršvalandinio.
10. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo dėl įrodinėjamo neteisėto atleidimo iš darbo, teismas nustatė, jog skiriant drausminę nuobaudą procedūrinių pažeidimų nenustatyta, nes darbdavys 2015-01-21 paprašė darbuotojo pasiaiškinti dėl neatvykimo, t.y. jam buvo sudarytos sąlygos teikti paaiškinimą raštu, pastarasis jį pateikė, drausminė nuobauda paskirta per DK 241 straipsnio 1 dalies numatytą terminą. Ieškovo nebuvimo darbe aplinkybę įrodo V. L. tarnybinis pranešimas, darbo laiko žiniaraščiai, minėto asmens teismui duoti paaiškinimai, paties ieškovo pripažinimas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pritarti ieškovo išsakytai pozicijai, kad jis 2015-01-18 neišėjo į darbą atsakovui leidus ir jam žinant. Tarnybinis pranešimas nėra patvirtintas posto priėmimo parašu, ieškovui baigus budėjimo pamainą 2015-01-16, o pasirašyti privalu pagal Apsaugos darbuotojo pareiginės instrukcijos 7.11 p. Be to, 2015-01-02 prašyme terminas, t.y. nuo kada darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį, nenurodytas.
Šalies argumentai
11. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs 1 mėn. terminą reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pareikšti, nes atleidimo iš darbo neteisėtumą užginčijo 2015-04-07. Sprendė, kad nėra pagrindo jį atnaujinti, nes ieškovas apie savo atleidimą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą sužinojo anksčiausiai 2015-01-29, gavęs atsakymą iš VSDFV (darbo bylos l. 10). Kadangi pats nevyko į darbą jau nuo 2015-01-15, jo supažindinti su skundžiamu įsakymu dėl atleidimo įsakymo priėmimo momentu ar tuoj pat po jo priėmimo sąlygų nebuvo. Be to, ieškovas nuo 2015-02-27 yra atstovaujamas teisininkų. Taigi jam turėjo būti išaiškinta, per kiek laiko galima kreiptis į teismą, ginčijant atleidimo iš darbo teisėtumą (T.2, b.l. 120-127).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
12. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą, jo ieškinį tenkinti visiškai.
13. Nurodė, kad ieškovas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, dėl kompetencijos stokos negalėjo apskaičiuoti darbo užmokesčio, mokėtino už viršvalandinį darbą, darbą naktį ir švenčių dienomis. DGK privalėjo išsiaiškinti visas aplinkybes dėl ieškovo darbo laiko, nustačiusi, kad ieškovo dviejuose darbo laikotarpiuose, t.y. nuo 2014 m. sausio iki gegužės ir nuo 2014 m. birželio iki 2014 m. lapkričio, yra neatitikimų tarp atsakovo fiksuotų ir ieškovo nurodyto faktiškai dirbto laiko.
14. Taip pat apeliantas nurodo, jog DK 193 straipsnis numato, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Taigi privalėjo būti skaičiuojamas pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio atlygis, o ne 306,86 Lt suma per mėnesį, kuri paimta virš minimalaus darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertinta, kad atsakovas netinkamai fiksavo ieškovo darbo laiką žiniaraščiuose. Tokiu atveju teismas privalėjo nustatyti mokėtiną ieškovui darbo užmokestį, išskiriant viršvalandinį darbą, darbą nakties ir švenčių dienomis. Budėjimo priėmimo – perdavimo aktai įrodo ieškovo dirbtą laiką, taip pat ieškovas pateikė grafikus, kurie atitinka priėmimo – perdavimo aktuose užfiksuotą darbo laiką. Atsakovo pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose per laikotarpį nuo 2014 m. birželio mėnesio iki 2014 m. lapkričio mėnesį fiksuotas darbo laikas tik po 8 valandas, kai ieškovas dirbo po 24 valandas kartais po 15 valandų, pvz., 2014-09-23 budėjimo priėmimo – perdavimo aktas, kuriame fiksuotas laikas nuo 7.00 val. iki 2014-09-24 7.00 val., 2014-09-27 aktas, kuriame fiksuotas laikas nuo 7.00 val. iki 2014-09-28 7.00 val. Liudytojai J. B. ir D. B. taip pat patvirtino darbo laiką. Teismas neištyrė šių įrodymų, nepasisakė dėl jų reikšmės sprendime. Atsakovas nenuginčijo apskaičiuoto ieškovui mokėtino darbo užmokesčio, todėl ieškovas apeliaciniame skunde pakartojo argumentus dėl viršvalandinio darbo. Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2013-12-01 iki 2014-03-31 taikant suminę darbo laiko apskaitą apeliantas turėjo dirbti 391 valandą, jis faktiškai dirbo 440 val., todėl 49 val. turėtų būti laikomas viršvalandiniu darbu. Per laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-07-31 apeliantas turėjo dirbti 678 val., tačiau dirbo 822 val., todėl 144 val. laikomos viršvalandžiais. Per laikotarpį nuo 2014-08-08 iki 2014-11-30 apeliantas turėjo dirbti 678 val., tačiau dirbo 693 val., todėl 15 val. laikomos viršvalandžiais. Per laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2015-03-31 apeliantas turėjo dirbti 238 val., tačiau dirbo 315,5 val., todėl 77,5 val. laikomos viršvalandžiais. Atsižvelgiant į tai, atsakovas liko skolingas 755,47 eurų. Taip pat ieškovui atsakovas liko skolingas 1655,07 eurų už darbą naktį ir švenčių dienomis.
15. Apeliantas nesutinka ir su teismo sprendimu, kad paskirta drausminė nuobauda yra teisėta, įrodinėdamas, jog 2015-01-18 neatvyko į darbą, nes atsakovas nebuvo pateikęs grafiko tam objektui ir tai dienai. Pakartojo aplinkybes dėl T. J. atvykimo į darbą vietoje apelianto. Nurodė, kad V. L. parodymai teismo posėdžio metu neatitinka kitų byloje surinktų įrodymų. Į teismą ieškovas kreipėsi 2015-03-03, t.y. per vieną mėnesį nuo DGK sprendimo priėmimo dienos, todėl nėra praleidęs termino 1 mėnesio termino. Tačiau, jei apeliacinės instancijos teismas manytų, kad jis yra praleistas, prašo jį atnaujinti, pripažindamas, kad tik po to, kai 2015-02-27 kreipėsi dėl teisinės pagalbos, suformulavo teismui reikalavimą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo (T.2, b.l. 130-139).
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė jį atmesti. Nurodė, kad teismas pagrįstai kritiškai įvertino budėjimo priėmimo – perdavimo žurnalus, nes dalis jų yra be budėjimą priimančių parašų. Apeliantas jau nebedirbdamas pas atsakovą savavališkai pateko į objektą, kuriame dirbo, nes žinojo, kur paliekamas raktas nuo budėjimo patalpos, todėl nukopijavo žurnalo lapus. Ieškovo pateikti į bylą dokumentai yra su jo padarytais prierašais, vienas lapas išplėštas iš žurnalo, todėl atsakovo turimi duomenys dėl paties apelianto veiksmų nesutampa su jo pateiktais duomenis į bylą. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su DGK sprendimu, jam pritarė. Tokiu atveju nėra pareigos dar kartą nurodyti faktus. Apelianto argumentai dėl viršvalandinio darbo neatitinka darbo sutarties sąlygų. Šalys sulygo, kad darbuotojo darbo užmokestis yra 1035 Lt (300 eurų). Pasibaigus suminės darbo laiko apskaitos laikotarpiui, suskaičiuojama, ar darbuotojas viršijo apskaitinio laikotarpio išdirbio normą, ar jam trūksta dirbtų valandų skaičiaus. DGK apskaičiavo mokėtiną ieškovui darbo užmokestį pagal 2014 m. gruodžio mėnesį atsakovo deklaruotą ieškovo darbo užmokestį – 1341,86 Lt. Nustatė, kad per mėnesį susidaro 306,86 Lt nepriemoka. Ieškovas su tokio dydžio suma sutiko, todėl iš atsakovo už 2014 m. birželio – lapkričio mėnesius buvo priteista 533,24 eurų (306,86 Lt x 6 mėn.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą keliais pagrindais, t.y. tiek kaip praleidus senaties terminą, tiek neįrodžius atleidimo iš darbo neteisėtumo (T.2, b.l.155-160).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Byloje nustatyta, kad ieškovas A. M. pagal 2014-01-21 pasirašytą darbo sutartį Nr. 244 nuo 2014-01-22 iki 2015-01-27 dirbo UAB „AMG Security“ apsaugos darbuotoju. Iš darbo atleistas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą (neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (T.1, b.l. 124-127). Darbo sutartyje buvo numatyta darbo dienos (pamainos, darbo savaitės) trukmė – suminė darbo laiko apskaita, ne daugiau 48 val. per savaitę slenkančiu grafiku, galimas darbas naktimis (5 p.), mokant darbuotojui 300 Eur mėnesio algą, bet ne mažesnę nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas MMA (3 p.).
Dėl viršvalandinio darbo ir darbo laiko naktį ir švenčių dienomis
Kaip galima spręsti iš ieškovo apeliacinio skundo argumentų, jis įrodinėja, kad viršvalandinis darbas buvo dirbamas, tačiau atsakovo netinkamai apskaitomas, todėl už viršvalandžius mokėtina suma yra 755,47 eurų (T.2. b.l.135). DK 150 straipsnio 1 dalies numato, kad „viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant šio Kodekso 144 straipsnio 1 dalyje, 145, 146 straipsniuose ir 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytą darbo laiko trukmę“.Nagrinėjamoje byloje išsiskyrė šalių pozicija dėl to, ar per suminio darbo laikotarpį ieškovas dirbo viršvalandinį darbą. DGK nepavyko nustatyti viršvalandinio darbo fakto iš į bylą pateiktų įrodymų, todėl sprendė, kad ieškovo dirbtą laiką teisingiausiai kompensuotų sumos skirtumas tarp tos, kuri buvo sumokėta darbdavio už 2014 metų gruodžio mėnesį (deklaruota SoDros duomenų bazėje – 1341,86 Lt (DGK bylos l. 11)) ir darbo sutartimi nustatytos – 1035 Lt (300 eurų). Byloje nebuvo ginčo, kad ieškovui buvo išmokėtas darbo sutartimi 300 eurų darbo užmokestis. DGK nuo šio sumos paskaičiavo 306,86 Lt skirtumą (1341,86 Lt - 1035 Lt =306,86 Lt) ir už ginčo laikotarpį, t.y. 6 mėnesius priteisė 533,24 eurų sumą (306,86 Lt x 6 mėn). Apeliantas įrodinėja, kad jei jau ši suma laikytina kaip viršvalandžių apmokėjimas, tai turėjo būti taikomas DK 193 straipsnis, numatantis, jog „už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje“. Apeliacinės instancijos atkreipia dėmesį, kad nei DGK, nei pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad yra priteisiama nepriemoka už darbą, viršijantį įprastą darbo trukmę. Tiesiog DGK, neturėdama patikimų įrodymų dėl apelianto darbo laiko trukmės, sprendė, jog nagrinėjamoje byloje teisingiausia priteisti būtent darbo užmokesčio skirtumo kompensaciją, nustačiusi, jog ieškovas birželio – lapkričio mėnesiais dirbo kitokią darbo trukmę nei pažymėta atsakovo pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, taip taikydamas sankciją darbdaviui. Taigi nei ikiteisminė institucija, nei teismas negali remtis įrodymais, kurie yra tarpusavyje prieštaraujantys, o darbo užmokesčio apskaičiavimas yra galimas tik pagal vestą darbo laiko trukmę. Jei negalima nustatyti tikslaus darbo valandų skaičiaus, negalima apskaičiuoti ir priteistino darbo užmokesčio (DK 186 straipsnis, Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650). Tokiu atveju atmetamas apelianto argumentas, kad jam turėjo būti DGK apskaičiuota kaip išieškotina suma padidinta ne mažiau kaip pusantro karto, kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).Apeliantas įrodinėja dirbęs po 15 – 24 val. kas trečią – ketvirtą parą, priklausomai nuo saugomo objekto. Apeliaciniame skunde (T.2, b.l.135), kaip ir pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad viršvalandžių skaičiuojamasis laikotarpis turėtų būti pradedamas nuo 2013-12-01 iki 2014-03-31, o taikant suminę darbo laiko apskaitą apeliantas turėjo dirbti 391 valandą, tačiau jis faktiškai dirbo 440 val., todėl 49 val. turėtų būti laikomas viršvalandiniu darbu. Apelianto darbo sutartis įrodo, kad pas atsakovą jis pradėjo nuo 2014-01-22 (T.1, b.l.126). Taigi byloje nustatytas faktas, kad ieškovas pradėjo darbą nuo 2014-01-22, todėl pradėti skaičiuoti suminę kaip dirbto darbo laiko trukmę nuo 2013-12-01 nėra jokio faktinio pagrindo, todėl jo reikalavimas priteisti už 49 val. už viršvalandžius atmetamas (DK 99 straipsnio 5 dalis). Apeliantas įrodinėja, jog per laikotarpį nuo 2014-04-01 iki 2014-07-31 turėjo dirbti 678 val., tačiau dirbo 822 val., todėl 144 val. laikomos viršvalandžiais. Atsakovo pateiktas darbo laiko apskaitos žiniaraštis įrodo, kad 2014 metais sausio – gegužės mėnesiais juose fiksuotas kitoks apelianto darbas, nei nurodytas budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinių pranešimų žurnale ir įrodinėjamas apelianto. Kita vertus, apeliantas įrodinėja dirbtą laiką ir saugotus objektus apibraukdamas datas rutuliukais kalendoriuje (DGK b.l. 12). Tačiau šis dokumentas neinformatyvus dėl dirbtų valandų ir jų niekaip neįrodo, todėl atmetamas kaip nepatikimas (CPK 185 straipsnis). Apelianto sudaryta ir pateikta į DGK bylą lentelė su darbo grafiku nuo kovo mėnesio 1 d. iki liepos 31 d. yra trijų asmenų: J. B., D. B. ir apelianto A. M., juose nurodytos darbo valandos po 15 – 24 val. (DGK b.l. 13-16). Tačiau teisminio nagrinėjimo metu (2016-02-03 ir 2016-06-03 posėdžiuose) liudytojais apklausti J. B. ir D. B. nurodė visiškai vienas kitai prieštaraujančias aplinkybes ne tik tarpusavyje, bet jos neatitiko ir apelianto įrodinėjamų.Liudytojas J. B. teigė, jog dirbo kartu su ieškovu poroje ir B. nuo 2014 m. kovo mėn. iki 2014 m. pabaigos, dieną objektų nesaugojo, budėjimas prasidėdavo nuo 16:30 val. iki 7:30 val. ryto. Taigi J. B. nurodė dirbęs po 15 val., tačiau apelianto sudarytajame grafike nuodyta ir po 24 val. Taigi aplinkybė dėl darbo laiko valandų apelianto sudarytame grafike neatitinka šio liudytojo parodymų. Taip pat pažymėtina, kad liudytojo J. B. apelianto sudarytame grafike nebelieka nuo spalio mėnesio (DGK b.l.17-19). Vadinasi, poroje negalėjo dirbti iki 2014 metų pabaigos. Liudytojas D. B. teigė, jog su ieškovu dirbo Sapiegų rūmų apsaugoje, dirbo pamainomis poroje su juo ir J. B., pamainos pradžia buvo 16:30 val., baigdavosi 7:30 val. ryte. Vėlgi abu liudytojai patvirtino, kad dirbo porose, sudarytose iš jų trijų, tačiau šią aplinkybę paneigia apelianto sudarytas darbo grafikas nuo kovo mėnesio 1 d. iki liepos 31 d.Kasacinis teismas išaiškino, kad paaiškinimais galima remtis tik tuo atveju, jei jie detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo ir liudytojų paaiškinimai tarpusavyje neatitinka vieni kitų ir yra nenuoseklūs, taip pat nėra suderinami su paties apelianto į bylą rengtais grafikais, teismas atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus (CPK 178 , 185 straipsniai). Apeliaciniame skunde nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2014-08-08 iki 2014-11-30 apeliantas turėjo dirbti 678 val., tačiau dirbo 693 val., todėl 15 val. laikomos viršvalandžiais. Tačiau šiuose dokumentuose nurodytas apelianto darbas naktį, švenčių dienomis. Taigi nėra pagrindo spręsti dėl neapskaityto darbo laiko naktį ir švenčių dienomis. Iš apelianto pateikto budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinio pranešimo už 2014 m. lapkričio 26 d. matyti, kad jame fiksuotas paros budėjimo laikas, tačiau nėra parašo apie posto priėmimą (DGK b.l. 32). Atsakovo pateiktuose į bylą darbuotojų pildytuose budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybiniuose pranešimuose matyti, kad juose užpildomas darbo laikas, nurodant valandomis (priedas prie darbo bylos: budėjimo priėmimo – Perdavimo tarnybinių pranešimų žurnalas). Be to, liudytojas T. J. parodė, kad ne visada darbuotojai prisistatydavo dirbti nustatytu laiku. Tačiau jei pavėluodavo, tai ir pradėdavo rašyti valandas nuo atvykimo momento. Taigi nesant žymos apie posto iš jo priėmimą, negalima daryti išvados dėl apelianto viso paros darbo laiko. Paros darbo laiko negali pagrįsti apelianto pateiktas budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinis pranešimas už 2014 m. lapkričio 26 d. ir dėl to, kad jis nepatikimas (neatitinka kitų budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinių pranešimų, kurie įprastai pildomi valandomis). Apelianto pateiktas budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinis pranešimas už 2014 m. lapkričio 22 d. (DGK b.l.33), tarnybinis pranešimas už 2014 m. lapkričio 18 d., tarnybinis pranešimas už 2014 m. lapkričio 14 d., tarnybinis pranešimas už 2014 m. lapkričio 10 d., tarnybinis pranešimas už 2014 m. lapkričio 6 d., tarnybinis pranešimas už 2014 m. lapkričio 2 d. taip nurodytas be atžymų apie kasvalandinį budėjimą (DGK 29-38), ir tik tarnybinis pranešimas už 2014 m. spalio 29 d. turi posto patikrinimo atžymą (DGK b.l.39). Iš esmės pagal į bylą pateiktus įrodymus matyti, kad tarnybiniai pranešimai su valandomis teikti tik nuo 2014 m. gruodžio 4 d.Tuo tarpu nuo 2014 metų birželio – lapkričio mėnesių nurodomas darbo režimo pakeitimas – 8 valandų darbo diena ir penkių dienų darbo savaitė. Atsakovas neįrodė, kad budėjimai per šį laikotarpį buvo po 8 valandas, todėl DGK ir priteisė darbo užmokesčio skirtumą. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo sutartimi buvo sutarta dėl suminio darbo laiko, ne daugiau 48 val. per savaitę slenkančiu grafiku. Taigi jokio pagrindo, kaip teisingai nurodė DGK, žymėti grafike penkių dienų darbo savaitės nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2014-12-01 iki 2015-03-31 apeliantas turėjo dirbti 238 val., tačiau dirbo 315,5 val., todėl 77,5 val. laikomos viršvalandžiais. Atsižvelgiant į tai, atsakovas liko skolingas 755,47 eurų (T.2, b.l.135). Iš apelianto pateikto budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinio pranešimo už 2015 m. sausio 7 d. matyti, kad jame fiksuotas paros budėjimo laikas, tačiau nėra parašo apie posto priėmimą (DGK b.l. 21). Iš apelianto pateikto budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinio pranešimo už 2015 m. sausio 12 d. matyti, kad jame fiksuotas darbo laikas nuo 7.00 val. iki 12.00 val., tačiau nėra parašo apie posto priėmimą (DGK b.l. 83). Taip pat budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybinio pranešimo už 2014 m. gruodžio 26 d. lape nėra parašo apie posto priėmimą (DGK b.l. 25). Kaip jau minėta, darbuotojai ne visada laikėsi darbo pareigos atvykti į darbą ir dirbti tokiomis valandomis, kuriomis numatyta. Byloje yra patvirtinta, kad ir pats apeliantas netinkamai vykdė pareigą perduoti postą pasirašytinai kitam asmeniui (DK 228 straipsnis). Tai reiškia, kad dėl netikslios darbo laiko apskaitos yra ne tik darbdavio kaltė, bet ir darbuotojo. Be to, darbo santykiai su atsakovu baigėsi 2015-01-27, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą dėl 77,5 val. viršvalandinio darbo, nekartodama nutarties 24 punkte nurodytų motyvų. Taigi darbuotojas negali gauti darbo užmokesčio už laiką, kai jo nebesieja darbo santykiai su atsakovu bei skaičiuoti darbo laiko iki 2015-03-31 nebuvo teisinio pagrindo. Nurodytais šioje nutartyje motyvais atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad ieškovui atsakovas liko skolingas 1655,07 eurų už darbą naktį ir švenčių dienomis, kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad valstybė yra sudariusi visas sąlygas net anonimiškai apskųsti darbdavį Darbo inspekcijai. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas būtų kreipęsis per vis ginčo laikotarpį nedelsiant į kompetentingą instituciją, kad būtų galima patikrinti, ar darbdavys (atsakovas) nepažeidžia apelianto teisių dėl viršvalandinio darbo ir apskritai dėl darbo laiko apskaitos. Be to, jei jau darbuotojas (apeliantas) buvo nusprendęs nutraukti darbo santykius, tuomet nėra jokių objektyvių prielaidų remtis silpnesnės šalies argumentu, nes toks darbuotojas gali gintis individuliai nebebijodamas pasekmių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog DK nėra įtvirtintų nuostatų, kurių pagrindu darbuotojas turėtų būti traktuojamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi, taigi, dominuoja darbo sutarties šalių lygybės principas (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 15, 16 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2011). Taip pat įstatymas nenumato, kad darbuotas yra atleistas nuo įrodinėjamo pareigos (CPK 414 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojais apklausti atsakovo darbuotojai pripažino, jog posto priėmimą ir perdavimą atlikdavo pasirašytinai. Šią aplinkybę įrodo darbdavio į bylą pateiktas žurnalo originalas. „AMG Security“, UAB apsaugos darbuotojo pareiginių nuostatų numato 7.11 p. pareigą pasirašytinai perduoto postą. (d.b.l. 97). Esantis ieškovo parašas priėmimo – perdavimo tarnybiniuose pranešimuose įrodo, kad apie reikalavimą dėl posto priėmimo ir / ar perdavimo pasirašytinai žinojo su pareigine instrukcija supažindintas (DGK b.l. 98). Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog paties apelianto netinkamas pareigų vykdymas paveikė aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje negalima tiksliai apskaičiuoti jo dirbto laiko ir patikrinti ieškinio pagrįstumą dėl reikalaujamų priteisti sumų, nes negalima nustatyti įrodinėjamo viršvalandinio darbo fakto, ar nepamokėto darbo už budėjimą švenčių ir nakties metu, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas (CPK 185 straipsnis). DGK priteisė ieškovui už uždelstą atsikaityti laiką 92,55 eurus. Atmetus apeliacinį skundą dalyje dėl materialinių reikalavimų, apeliantui neįrodinėjant kompensacijos pagal DK 141 straipsnio 3 dalį apskaičiavimo teisingumo, teisėjų kolegija dėl šios sumos nepasisako (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl atleidimo iš darbo taikyto teisinio pagrindo teisėtumo
Apeliantas įrodinėja, kad atsakovas negalėjo jo atleisti pagal DK 136 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes jis pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo nuo 2015-01-18 pagal DK 128 straipsnį.DK 37 straipsnis numato, kad darbo teisių savigyna leidžiama tik šio Kodekso nustatytais atvejais.Iš byloje nustatytų aplinkybių galima padaryti išvadą, kad ieškovas, galvodamas, jog darbdavys pažeidžia jo teises dėl apmokėjimo už darbą, naudodamas savigyną, pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad už teisingą darbo santykių įforminimą yra atsakingas darbdavys (DK 99 straipsnis), kuris nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimo nepripažino iki ginčo pabaigos DGK. Kaip matyti iš DGK byloje esančių ieškovų prašymų nutraukti darbo santykius (DGK b.l.85,87) apeliantas išreiškė valią netęsti darbo santykių su atsakovu nuo 2015-01-18. Siekdamas įsitikinti, jog apie jo valios pareiškimą būtų informuotas darbdavys, jis budėjimo priėmimo – perdavimo tarnybiniame pranešime už 2015-01-15 budėjimą įrašė formuluotę apie įteiktą prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Apeliantas pamainą pradėjo 17.00 val. Postą V. L. patikrino 2015-01-15 17.10 val. Taigi darbdavio vienas iš darbuotojų, atsakingas už poste darbo organizavimą, žinojo apie apelianto valią nutraukti darbo santykius. Tačiau jis nėra apelianto darbdavys, galintis priimti sprendimą dėl darbuotojo atleidimo. DK 14 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją. Apeliantas neginčijo, kad jis neatvyko į darbą 2015-01-18. Nurodė, kad 2015-01-16 pridavė uniformą savo iniciatyva. Pažymėtina, kad per visą laikotarpį nuo to momento, kai 2015-01-15 į budėjimo tarnybinį pranešimą įrašė formuluotę apie įteiktą prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo iki 2015-01-18, apeliantas nepasidomėjo, ar jo prašymas dėl darbo santykių pabaigos yra patenkintas. Pats apeliantas patvirtino, jog jo budėjimai buvo kas trečią – ketvirtą parą. Protingai mąstant, tai buvo terminas, per kurį apeliantas galėjo suvokti, jog turi įsitikinti dėl galimumo neatvykti į darbą. Iš darbo sutartyje esančio įrašo apie į darbą priimantį asmenį, t.y. jog darbdavio atstovas yra komercijos direktorius G. I., apeliantas žinojo. Taigi bet kokie argumentai, išdėstyti apeliaciniame skunde dėl V. L. parodymų apie atleidimo iš darbo aplinkybes, neturi teisės reikšmės, vertinant apelianto veikos neteisėtumą, neatvykus visą dieną (pamainą) į darbą. Kaip jau nurodyta, įstatymas nenumato teisės naudotis savigyna priklausomai tik nuo darbuotojo valios, ir neatvykti į darbą vien tuo pagrindu, kai pateikė pareiškimą dėl darbo santykių pabaigos. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškovo apeliacinis skundas šioje dalyje turi būti atmestas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodo, jog atmetus apelianto reikalavimą dėl neteisingai taikytos materialinės normos pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl termino apskųsti atleidimą iš darbo tampa teisiškai nereikšmingomis, todėl dėl jų nepasisakoma.Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra atmestas. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad patyrė 300 eurų bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, tačiau įvertinant, kad teisinių paslaugų dėl bylinėjimosi išlaidų santykiai buvo tęstiniai, o ieškovas naujų argumentų apeliaciniame procese nenurodė, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos mažinamos per pusę, todėl iš ieškovo priteisima 150 eurų (CPK 3 straipsnio 1 dalies, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
ieškovo A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. M. (a.k. 3760507108) 150 eurų (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) atsakovo „AMG Security“, UAB (j.a.k. 302328568) naudai.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.