Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-09-17 · Administracinė byla Nr. P-602-76-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-10-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. T-237-2012Nutartis · 2013-01-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2014-01-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. P-602-76-14Nutartis · 2014-09-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-17
Bylos Nr.
P-602-76-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02360-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Veslava Ruskan (pran.)
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybės
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P602-76/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02360-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-294/2014 pagal pareiškėjų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Statybų linija“ ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Sklypas“ (toliau – ir pareiškėjai, „Statybų linija“, „Sklypas“, Bendrovės) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą: 10 816 321,34 Lt „Sklypas“ naudai ir 13 845 779,68 Lt „Statybų linija“ naudai bei priteisti pareiškėjų naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundo netenkino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentai iš esmės apsiribojo tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų citavimu bei atsakovo pozicijos išdėstymu. Darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, iš esmės nevertino pareiškėjų skunde išdėstytų aplinkybių ir argumentų, skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindo) ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, t. y. detaliai neanalizavo aplinkybių ir argumentų, pagrindžiančių galimų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą bei žalos dėl atsakovo atliktų veiksmų atsiradimo faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 2 d. 5 p.). Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos neteisingai buvo išspręsta byla.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą vėl atmetė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1849/2012 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodė, jog Vilniaus rajono savivaldybę turėjo atstovauti Vilniaus rajono savivaldybės taryba, nes žala kildinama iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos neteisėtų veiksmų (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. T3–138 ir 2008 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. T3–324). Tai reiškia, jog Vilniaus rajono savivaldybės taryba turėjo dalyvauti procese, teikti atsiliepimą ir paaiškinimus apie bylos aplinkybes, bet apie pastarosios viešosios valdžios institucijos įtraukimą į procesą ar ketinimą tai padaryti nėra duomenų. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose (teismo posėdžio protokoluose, skundo priėmimo nagrinėti nutartyje) nėra fiksuota, kad teismas ėmėsi priemonių netinkamai proceso šaliai pakeisti tinkama, aiškino pareiškėjams tokias teises ir nesutikimo keisti šalis pasekmes. Pastebėjo, kad bylos medžiaga rodo, jog Vilniaus rajono savivaldybę atstovavo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nors ne dėl jos neteisėtų veiksmų atsirado žala. Toks pažeidimas pripažintas esminiu, galėjusiu lemti neteisingą bylos išsprendimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos, numatytos ABTĮ 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas sutiko su pareiškėjais, kad šioje administracinėje byloje įrodytas nepagrįstas atsakovo detaliojo plano netvirtinimo faktas. Pažymėjo, jog tai iš esmės konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1415-08 (I t., b. l. 126–134), taip pat 2010 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-345/2010 (I t., b. l. 145–155). Teismas akcentavo, kad pareiškėjai iš esmės ir laiko, jog būtent dėl Vilniaus rajono savivaldybės neteisėto neveikimo – Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme nustatytos pareigos patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą nevykdymo – jie patyrė atitinkamai 10 816 321,34 Lt ir 13 845 779,68 Lt žalą. Todėl šiuo aspektu teismas laikė, kad neteisėti atsakovo veiksmai yra įrodyti. Spręsdamas dėl tiesioginių nuostolių, kuriuos pareiškėjai teigė patyrę mokėdami palūkanas už kreditą, kurį paėmė žemės sklypų įsigijimui, teismas pažymėjo, kad Bendrovės, sudariusios kreditavimo sutartis, tikėdamosi, kad detalusis planas bus patvirtintas, iš esmės veikė savo rizika. Bendrovės, įsigydamos žemės sklypus ir sudarydamos kreditavimo sutartis, negalėjo būti tikros, jog įgyvendins savo ketinimus. Įsigydamos žemės sklypus, „Statybų linija“ ir „Sklypas“ žinojo, kad žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, kuri buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal tuo metu galiojusį Teritorijų planavimo įstatymą buvo galima pakeisti tik parengus detalųjį planą. Teismas akcentavo, kad net ir esant situacijai, kai savivaldybės sprendimai pripažinti nepagrįstais, tarp šių sprendimų nepagrįstumo ir Bendrovių įvardijamų tiesioginių nuostolių, t. y. bankui mokėtų palūkanų, nėra priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, kadangi kreditavimo sutartys buvo sudarytos dar tada, kai nebuvo žinoma, ar detalusis planas bus patvirtintas. Be to, pažymėta, kad kreipimasis į teismą yra įprastas demokratinėje visuomenėje teisių gynimo būdas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl tokio ginčų sprendimo būdo atsiranda žala. Tai leido teismui daryti išvadą, kad Bendrovių (tariamai turėta) teisė nebuvo realizuota ne dėl savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o iš dalies dėl to, kad iškilo teisinis ginčas, kurio metu buvo nustatinėjamas Savivaldybės sprendimų pagrįstumas, o tai reiškia, kad iki tol minėti sprendimai buvo nenuginčyti, vadinasi, pagrįsti. Spręsdamas dėl netiesioginių nuostolių, kuriais pareiškėjai laikė negautas pajamas dėl žemės sklypų turto vertės pokyčių, teismas pažymėjo, jog kainų rinkoje sumažėjimas nėra susiję nei su Bendrovių, nei su Savivaldybės veiksmais. Atsakovas ne tik kad nepadarė, bet negalėjo padaryti žalos turto rinkos vertės mažėjimui detaliojo plano nepatvirtinimu. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti apie patirtus nuostolius. Teismas darė išvadą, kad net tuo atveju, jeigu sprendimas dėl detalaus plano patvirtinimo būtų buvęs teigiamas, pirkėjas – uždaroji akcinė bendrovė „Eika“ – nebūtų turėjęs pareigos sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties už tą pačią kainą, kuri buvo nurodyta preliminarioje sutartyje, dėl tam tikrų objektyvių priežasčių. Nenustatęs netiesioginės žalos, priežastinio ryšio tarp turtinės žalos ir neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

II.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 98-104), prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Pabrėžė, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktą teismas nustatė, tačiau, pareiškėjų manymu, teismas nepagrįstai nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio buvimo, nors pareiškėjai kartu su skundu pateikė teismui visus įrodymus, pagrindžiančius šias civilinės atsakomybės sąlygas. Neginčijo aplinkybės, kad kreditavimo sutartis verslo subjektai iš esmės sudaro savo rizika, tačiau manė, kad vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp Savivaldybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos nebuvimą. Detaliojo plano rengimo veiksmai buvo pradėti dar ankstesnių žemės sklypų savininkų iki pareiškėjams įsigyjant žemės sklypus. Nurodė, kad Savivaldybės valdybos sprendimas dėl sąlygų nagrinėjamam detaliajam planui rengti patvirtinimo buvo priimtas 2002 m. liepos 4 d., 2004 m. gegužės 14 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo pagrindu buvo išduotos patikslintos planavimo sąlygos. 2002 metais vyko detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene procedūros, išdavus patikslintas planavimo sąlygas, detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene procedūros 2004 m. buvo pakartotos. Žemės sklypus pareiškėjai įsigijo jau parengus detalųjį planą ir atlikus jo viešą svarstymą. Darė išvadą, kad, sudarydami kreditavimo sutartis su banku, pareiškėjai, priešingai nei nurodė teismas, turėjo pagrįstą lūkestį, kad įsigytų žemės sklypų parengtas detalusis planas bus patvirtintas. Nurodė, kad teisės aktuose nustatyti griežti ir konkretūs atskirų detaliojo planavimo veiksmų atlikimo terminai, todėl pareiškėjai turėjo pagrįstą lūkestį, kad Savivaldybė teisės aktų reikalavimų laikysis ir nepažeis. Beveik dvejus metus detaliojo plano derinimo veiksmai nebuvo atlikti. Teigė, kad, jeigu Savivaldybė būtų laikiusis įstatymų nustatytų terminų, detalusis planas turėjo būti patvirtintas dar 2006 metų pradžioje, tačiau Savivaldybė atitinkamą sprendimą priėmė tik 2007 m. gegužės 11 d., be to, atsisakė patvirtinti detalųjį planą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi konstatavus Savivaldybės 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo motyvų nepagrįstumą ir įpareigojus Savivaldybę iš naujo apsvarstyti žemės sklypų detalųjį planą, pareiškėjai nurodo pagrįstai tikėjęsi, kad Savivaldybė priims sprendimą patvirtinti detalųjį planą, tačiau 2008 m. spalio 17 d. sprendimu Savivaldybė tais pačiais argumentais vėl atsisakė patvirtinti detalųjį planą, o teismas šiuos atsisakymo pagrindus vėl pripažino neteisėtais. Atkreipė dėmesį, kad nereikalauja priteisti iš atsakovo palūkanų, mokėtų bankui nuo pat kreditavimo sutarčių sudarymo dienos, o reikalauja palūkanų nuostolių forma, bankui sumokėtų nuo pirmojo Savivaldybės neteisėto sprendimo atsisakyti patvirtinti detalųjį planą dienos (nuo 2007 m. gegužės 11 d.). Pabrėžė, kad būtent dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai buvo priversti keletą kartų kreiptis į kredito įstaigą su prašymu pratęsti kredito grąžinimo terminą. Atkreipė dėmesį, jog skunde pirmosios instancijos teismui išsamiai nurodė visas aplinkybes, pagrindžiančias žalos atsiradimą, tiksliai įvardijo, kaip ginčų dėl Savivaldybės atsisakymo patvirtinti pareiškėjų parengtą detalųjį planą nagrinėjimas teismuose yra susijęs su žalos pareiškėjams atsiradimu. Pažymėjo, kad žalą patyrė ir dėl Savivaldybės vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus – įstatymų nustatytais terminais suderinti parengtą detalųjį planą Savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje. Tvirtino, kad Savivaldybei įstatymų nustatytais terminais suderinus ir patvirtinus žemės sklypų detalųjį planą, pareiškėjai žemės sklypų įsigijimui suteiktą kreditą bankui būtų grąžinę laiku, t. y. iki 2007 m. balandžio mėnesio.

Paaiškino, kad jie, vykdydami ekonominę veiklą, parengę žemės sklypų detalųjį planą bei tokiu būdu atitinkamai pakėlę žemės sklypų vertę, atsižvelgdami į tai, kad pagrįstai tikėjosi, jog Savivaldybė laikysis teisės aktų reikalavimų, ir žemės sklypų detalusis planas bus suderintas ir patvirtintas įstatymų nustatytais terminais, ketino žemės sklypus su parengtu detaliuoju planu per dvejus metus nuo žemės sklypų įsigijimo, t. y. iki 2007 m. balandžio mėnesio parduoti. Atkreipė dėmesį, kad būtent dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai neteko galimybės įgyvendinti numatytų ketinimų. Turėjo konkretų viso projekto pirkėją – uždarąją akcinę bendrovę „Eika“, kuri yra žinoma dėl savo vykdomos veiklos visos šalies mastu. Nurodė, kad pirkėjo pareigą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį įtvirtino tarp šalių 2006 m. balandžio 6 d. sudaryta preliminarioji sutartis. Pabrėžė, kad pagrindinė pirkimo –pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta ne dėl ekonominio nuosmukio, o dėl to, kad Savivaldybė nepagrįstai atsisakė patvirtinti parengtą detalųjį planą. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus ir tvirtino, kad nėra abejonių, jog pareiškėjų teisėti lūkesčiai Savivaldybės neteisėtais veiksmais buvo pažeisti. Manė, kad teismas įrodymus vertino formaliai, netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės sąlygas apibrėžiančias teisės normas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 121-123) prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjai nuostolių galėjo patirti tik dėl savo veiksmų, o ne dėl Savivaldybės darbuotojų kaltės. Pareiškėjai neturėjo realių galimybių taip praturtėti, kaip nurodė skunde, nes Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų vertė yra 16 541 Lt. Pažymėjo, kad pareiškėjai, įsigydami žemės sklypus ir sudarydami kreditavimo sutartį, negalėjo būti užtikrinti, kad jiems pavyks realizuoti savo ketinimus. Darė išvadą, kad tokie pareiškėjų ketinimai negalėjo būti vertinami kaip teisėti lūkesčiai. Atkreipė dėmesį, kad, įsigydami žemės sklypus, pareiškėjai žinojo, jog žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Paaiškino, kad šis projektas buvo parengtas turint tikslą atkurti nuosavybės teises į piliečių nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtą žemę, todėl pagal paskirtį ir turėtų žemės sklypais naudotis. Nurodė, kad žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal tuo metu galiojantį įstatymą buvo galima pakeisti tik parengus žemės sklypo detalųjį planą. Pareiškėjai, sudarydami kreditavimo sutartį, veikė savo rizika. Manė, kad nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjų nurodytos žalos ir Savivaldybės neveikimo. Pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina žalos fakto ir jos dydžio. Savivaldybės taryba ir administracija daug kartų siūlė pareiškėjų atstovams pašalinti trūkumus, tačiau pareiškėjai ignoravo visus pasiūlymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pažymėjo, jog 2008 m. lapkričio 17 d. Savivaldybės taryba negalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-1 1.81-106, nes jis jau tuomet, t. y. 2008 m. lapkričio 17 d. negaliojo. Pabrėžė, kad Savivaldybė negalėjo ir negali patvirtinti netinkamo detaliojo plano. Savivaldybės administracija nustatė, jog tuo metu negalioja daug kitų jai pateiktų dokumentų: 2002 m. liepos 4 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, topografinė nuotrauka, kuri taip pat, atsakovo manymu, neatitiko tikrovės, nes atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, todėl gerokai pakeistas planuojamas teritorijos reljefas. Atkreipė dėmesį, kad 2005 m. Nuolatinė statybos komisija ir Savivaldybės administracijos darbuotojai nustatė, jog pateikto projekto sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios sąlygos) ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, projekto autoriai nesilaikė 2002 m. liepos 8 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Savivaldybės administracijos išduotų sąlygų detaliajam planui rengti. 2006 m. lapkričio 25 d. Nuolatinės statybos komisijos nariai buvo nuvykę į vietą ir nustatė, kad Bendrovės savavališkai vykdo statybos darbus. Pažymėjo, kad prašomas išlaidų atlyginimo dydis neadekvatus, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Tvirtino, kad Savivaldybės darbuotojai įstatymų, kitų teisės aktų nepažeidė, neatliko jokių draudžiamų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Nurodo Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, jeigu nustatyta tvarka bendrojo arba specialiojo plano sprendiniai nepakeičiami ir detalusis planas negali būti tvirtinamas, išlaidos, susijusios su detaliojo plano rengimu, planavimo organizatoriui nėra kompensuojamos.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi (IV t., b. l. 133-145) pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų reikalavimas dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo ir šioje dalyje pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui „Sklypas“ iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 283 011,97 Lt tiesioginių nuostolių, priteisė pareiškėjui „Statybų linija“ iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 336 438,29 Lt tiesioginių nuostolių, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, jog bylos dalykas – savivaldybės civilinė atsakomybė už pareiškėjų patirtus nuostolius, atsiradusius dėl neteisėtų savivaldybės bei jos institucijų veiksmų, atliktų teritorijų planavimo procese.

Teismas konstatavo, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pažymėjo, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Sprendė, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba 2007 d. gegužės 11 d. sprendimu Nr. T3-138 atsisakė tvirtinti detalųjį planą, vadovaudamasi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punktu, nurodydama, kad (duomenys neskelbtini) kaimo ribos nenustatytos pagal 1996 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 651, taip pat atsižvelgdama į Nuolatinės statybos komisijos 2006 m. lapkričio 30 d. raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjams sąlygos detaliajam planui buvo išduotos 2004 m. gegužės 20 d., todėl pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 4, 12, 15, 22, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2466 nuostatas, detalusis planas negalėjo būti rengiamas ir derinamas, nesant patvirtintam Vilniaus rajono savivaldybės bendrajam planui. Minėtame rašte pažymima, kad pateiktame derinti detaliajame plane užstatymo teritorija numatyta nesilaikant būtino atstumo iki vandens telkinio pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XXIX skyriaus reikalavimus, kadangi teisės aktų numatyta tvarka nėra nustatytos (duomenys neskelbtini) kaimo ribos. Nuolatinė statybos komisija taip pat buvo pažymėjusi, kad pareiškėjų sklypai patenka į pakrantės apsaugos juostos teritoriją, todėl toje vietovėje draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 konstatavo, kad atsakovas suklydo spręsdamas dėl teisės, kurios pagrindu turėjo būti sprendžiama dėl parengto detaliojo plano, klaidingai aiškino ir taikė Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127 punktą, 127.9.1 punktą ir darė išvadą, kad viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta tinkamai. Be to, sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą ir Lietuvos gamtinio karkaso schemą, planuojama teritorija yra gamtinio karkaso vidinio stabilizavimo juostoje.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šiuo atveju vertinant atsakovo veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme būtina atkreipti dėmesį, kad jie be kita ko siejami su savivaldybės tam tikra diskrecija vertinti kompleksinius faktų ir teisės klausimus. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijos, naudojimasis jai suteikta diskrecija yra visiškai nekontroliuojamas. Naudodamasi suteikta diskrecija, valdžios institucija negali pažeisti imperatyvių teisės normų, teisės principų.

Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, kuriuo atsisakyta patvirtinti detalųjį planą, yra panaikintas konstatavus, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba suklydo dėl taikytinos teisės, klaidingai taikė materialinės teisės normas. Paminėtos atsakovo priimto sprendimo panaikinimo priežastys leido teisėjų kolegijai konstatuoti akivaizdų atsakovo priimto sprendimo nepagrįstumą ir aiškų diskrecijos ribų peržengimą. Teismas pripažino, jog Vilniaus rajono savivaldybės taryba neveikė taip, kaip pagal įstatymo nuostatas privalėjo veikti, tokiu būdu pažeisdama įstatymo viršenybės principą, todėl buvo pagrindas konstatuoti atsakovo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. T3-138 neteisėtumą, kaip sąlygą jo viešajai atsakomybei kilti.

Teismas pastebėjo, jog atsakovo atsisakymas derinti pareiškėjų pateiktą detalųjį planą buvo grindžiamas analogiškais argumentais, kaip ir teismo panaikintas 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, taigi atsakovo sprendimai, kuriais atsisakyta derinti detalųjį planą (2005 m. vasario 18 d. sprendimas; 2005 m. kovo 14 d. sprendimas; 2006 m. vasario 8 d. sprendimas; 2006 m. birželio 22 d. sprendimas; 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimas) laikytini neteisėtais tais pačiais motyvais.

Be to, pažymėjo, jog sprendžiant dėl detaliojo plano derinimo, buvo padaryti ir procedūriniai pažeidimai. Atsakovas delsė atlikti teisės aktuose numatytus veiksmus bei nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, kliudžiusiomis atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjai viešai apsvarstytą detalųjį planą pateikė derinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vietinio ūkio ir teritorijos skyriui 2005 m. sausio 17 d. Sprendimas atsisakyti derinti detalųjį planą priimtas 2005 m. vasario 18 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą 15 darbo dienų terminą. Įstatymo nustatytas derinimo procedūros atlikimo terminas buvo pažeistas ir nagrinėjant pareiškėjų 2005 m. liepos 1 d. pateiktą prašymą, sprendimą dėl šio prašymo atsakovas priėmė tik po pakartotinio pareiškėjų kreipimosi, t. y. 2006 m. vasario 8 d. – daugiau nei po pusės metų. Be to, pareiškėjų 2006 m. sausio 1 d. ir 2006 m. birželio 6 d. prašymai nebuvo nagrinėjami Nuolatinėje statybos komisijoje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatavo, jog Vilniaus rajono savivaldybė, spręsdama dėl pareiškėjų pateikto detaliojo plano derinimo bei tvirtinimo, pažeidė imperatyvių teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ribas, todėl jos sprendimai, kuriais atsisakyta derinti detalųjį planą bei 2007 m. gegužės 11 d. sprendimas Nr. T3-138, kuriuo detalųjį planą atsisakyta patvirtinti, pripažintini neteisėtais viešosios atsakomybės taikymo prasme.

Pasisakydama dėl žalos ir priežastinio ryšio, teisėjų kolegija nurodė, jog pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjai 2005 m. kovo 30 d. sudarytų pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone (I t., b. l. 53-73). „Statybų linija“ 2005 m. balandžio 19 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas suteikė pareiškėjui dvejų metų laikotarpiui 5 266 800 Lt dydžio kreditą, skirtą 10,64 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įsigijimui. Kredito sutartyje numatyta, kad „Statybų linija“ su „Sklypas“ – statybų verslo vystymo įmonės – vystys projektą kartu, nustatytomis proporcijomis sudarydamos jungtinės veiklos sutartį. „Sklypas“ 2005 m. balandžio 20 d. sudarytos kredito sutarties pagrindu analogiškam tikslui dvejų metų laikotarpiui buvo suteiktas 4 000 000 Lt dydžio kreditas. Per laikotarpį, kuriam buvo suteikti kreditai, atsakovas nepatvirtino detaliojo plano, pareiškėjai 2007 m. gegužės 3 d. ir 2007 m. birželio 6 d. susitarimais pratęsė kredito sutarčių galiojimą vieneriems metams (II t., b. l. 186-191).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų bankui sumokėtos palūkanos už naudojimąsi kreditais laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. pripažintinos tiesioginiais pareiškėjų nuostoliais. Tokią išvadą teisėjų kolegija darė įvertinusi tai, kad pareiškėjai žemės sklypus įsigijo su tikslu pelningai juos parduoti pakeitus paskirtį pagal Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2004 m. kovo 9 d. parengtas sąlygas detaliajam planui. Minėtos sąlygos numatė pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimą į kitos paskirties žemę, t. y. į gyvenamąją teritoriją – sodybinio užstatymo, į mažaaukščių namų teritoriją, infrastruktūros teritoriją ir į rekreacinę teritoriją. Šias sąlygas 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. A27-642 patvirtino Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius.

Sprendė, kad pareiškėjai įvykdė visas teisės aktuose, reglamentuojančiuose detaliojo planavimo procesą, numatytas pareigas – pagal išduotas planavimo sąlygas parengtas detalusis planas buvo viešai apsvarstytas, gauta teigiama detaliojo planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvada, todėl konstatvo, jog jie turėjo objektyviai pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad detalusis planas bus patvirtintas.

Įgyvendindami savo sumanymus, pareiškėjai 2006 m. balandžio 6 d. sudarė preliminariąją žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Eika“, kuria šalys susitarė iki 2007 m. gegužės 31 d. sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį ir parduoti žemės sklypus už 26 500 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtino, jog lėšų, gautų už parduotus žemės sklypus, būtų pakakę ir kreditams bei palūkanoms padengti. Duomenų apie kliūtis, galėjusias sutrukdyti pareiškėjams sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, byloje nebuvo nustatyta. Preliminari sutartis šalių sutarimu 2007 m. birželio 7 d. buvo nutraukta, sutarties nutraukimo priežastimi įvardijant atsakovo 2007 m. gegužės 11 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta patvirtinti detalųjį planą. Teisėjų kolegija nepagrįstu laikė pirmosios instancijos teismo argumentą, kad pareiškėjai kreditus paėmė ir žemės sklypus įsigijo savo rizika, kadangi detalusis planas nebuvo patvirtintas. Šiuo atveju reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad pareiškėjai žemės sklypus įsigijo ir kreditus paėmė jau esant išduotoms planavimo sąlygoms teritorijų planavimo dokumentui rengti, tai sukūrė pareiškėjams teisėtus lūkesčius, kad veikdami teisėtai, įvykdę įstatymo reikalavimus, jie įgis galimybę įvykdyti savo verslo sumanymus. Kadangi kredito sutartys buvo sudarytos po sąlygų teritorijų planavimo dokumentui rengti gavimo, todėl pareiškėjų veiksmai neturi būti vertinami kaip nepagrįsta ūkinės komercinės veiklos rizika. Priešingai, aplinkybė, kad pareiškėjai, veikdami teisėtai, tikėdamiesi atsakovo teisėto veikimo, turėjo pagrįstus lūkesčius dėl detaliojo plano patvirtinimo, sumažina tokią riziką iki normalaus laipsnio. Pareiškėjai įvykdė visas teisės aktuose numatytas pareigas, toks elgesys patvirtino, kad jie aktyviais veiksmais siekė nepadidinti sutartimis prisiimtos rizikos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog pareiškėjai neprašė teismo atlyginti jiems nuostolius, susijusius su atsakovo veiksmais, vykdant detaliojo plano derinimo procedūras, jie nuostolių atsiradimo pradžia nurodė atsakovo neteisėto sprendimo, kuriuo atsisakyta tvirtinti detalųjį planą, priėmimo datą, t. y. 2007 m. gegužės 11 d., taigi būtent nuo šio sprendimo priėmimo dienos skaičiuotini pareiškėjų patirti tiesioginiai nuostoliai. Sprendė, kad termino atlyginti nuostolius pabaiga sietina su 2008 m. gegužės 1 d., t. y. data, kai pasibaigė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 1 d. patvirtintas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas (I t., b. l. 120-121). Pasibaigus šio dokumento galiojimo terminui, pareiškėjų detalusis planas nebegalėjo būti patvirtintas, kadangi turėjo būti išduotas naujas patikrinimo aktas. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjai būtų kreipęsi dėl naujo patikrinimo akto išdavimo, todėl teisėjų kolegija nevertino atsakovo veiksmų. Dėl šių priežasčių pareiškėjų prašomų priteisti tiesioginių nuostolių dydis buvo mažinamas iki 619 450,26 Lt, t. y. palūkanų, sumokėtų laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. Pareiškėjui „Sklypas“ priteista 283 011,97 Lt suma, pareiškėjui „Statybų linija“ – 336 438,29 Lt suma.

Reikalavimas atlyginti turto vertės netekimo, t. y. netiesioginius nuostolius, atmestas kaip neįrodytas.

Apibendrindama teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių (23 500 000 Lt) atlyginimo priteisimo, tačiau teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl tiesioginių pareiškėjų patirtų nuostolių atlyginimo ir šioje dalyje netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

V.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-294/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktų pagrindu (IV t., b. l. 153-157).

Atsakovas įsitikinęs, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartyje padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą ir teismo nutartis yra neteisinga ir nepagrįsta. Nutartis priimta išnagrinėjus ne visas bylos aplinkybes, neteisingai pritaikius proceso ir materialines teisės normas. Mano, kad nutartis be aiškių motyvų. Teismas, priimdamas nutartį, nukrypo nuo suformuotos administracinių bylų teismų praktikos ir teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Prašyme teigiama, jog pareiškėjai nuostolių galėjo turėti tik dėl savo neatsakingų veiksmų, o ne dėl Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojų kaltės. Nustatyta, kad pareiškėjai įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Ginčo žemės sklypo savininkai pasikeitė. Pareiškėjai, įsigydami žemės sklypus ir sudalydami kreditavimo sutartį, negalėjo būti užtikrinti, kad jiems pavyks realizuoti savo ketinimus ir nerealiai praturtėti. Tokie pareiškėjų ketinimai negali būti vertinami kaip teisėli lūkesčiai. Įsigydami žemės sklypus, pareiškėjai žinojo, kad žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis (žemės ūkio) buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Todėl pareiškėjai, sudarydami kreditavimo sutartį, veikė savo rizika. Mano, kad pateikti įrodymai neįrodo žalos fakto ir jos dydžio, o prašomas išlaidų atlyginimo dydis yra neadekvatus ir prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Tačiau teismas vadovaujantis išgalvotais motyvais ir be jokių motyvų priteisė pareiškėjui „Sklypas” iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės 283 011,97 Lt tiesioginių nuostolių ir „Statybų linija” – 336 438,29 Lt tiesioginių nuostolių, Iš 2014 m. sausio 16 d. nutarties sunku suprasti, kodėl tiek daug pinigų priteista iš savivaldybės.

Pažymi, jog padaryta klaidinga išvada. Nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 3 kartus svarstė žemės ūkio paskirties sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimus nepritarti žemės ūkio paskirties žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detaliajam planui. Buvo nustatyta, kad pateiktas detalusis planas netinkamas. Vilniaus rajono savivaldybės taryba ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija daug kartų siūlė pareiškėjų atstovams pašalinti trūkumus. Pareiškėjai turėjo galimybę tai padaryti pakankamai greitai, tačiau ignoravo visus siūlymus, nepateikė jokių naujų galiojančių dokumentų ir tik reikalavo patvirtinti 2005 m. pateiktą planą. Dėl tokių pareiškėjų darbuotojų veiksmų detalusis planas liko nepatvirtintas.

Teigia, kad dar 2005 m. Nuolatinė statybos komisija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai nustatė, kad pateikto projekto sprendimai neatitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Projekto autoriai nesilaikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotų sąlygų detaliajam planui rengti. Nuolatinės statybos komisijos nariai nuvyko į vietą ir nustatė, kad pareiškėjai savavališkai vykdė statybos darbus, buvo pakeistas planuojamos teritorijos reljefas, kuris dabar visiškai neatitinka topografinės nuotraukos, padarytos rengiant planą. Pareiškėjai nevykdo jokios veiklos ir bankrutavo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 7 straipsnis numato, kad administratorius įmonės bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu turi teises ir pareigas ir atstovauja įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir ūkinėje veikloje, tačiau įmonių bankroto administratorius į teismą nesikreipė.

Pareiškėjai pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog neegzistuoja nė vienas iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės nurodytų pagrindų procesui minėtoje administracinėje byloje atnaujinti, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis yra su motyvais, joje išsamiai ir atskirai išanalizuotos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, pagrindžiant jas byloje esančiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, taikytinomis teisės normomis. Tuo tarpu ta aplinkybė, jog atsakovas byloje kartojo tuos pačius argumentus, kuriuos jau daug metų kartoja kitose administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami ginčai dėl paties detaliojo plano tvirtinimo, ir jog teismas dėl kiekvieno tokio argumento nutartyje atskirai nepasisakė, nelemia išvados, kad teismo nutartis yra nemotyvuota. Teigia, jog iš esmės visos atsakovo šioje byloje nurodytos faktinės aplinkybės dėl to, kodėl Vilniaus rajono savivaldybės taryba netvirtinto pareiškėjų detaliojo plano (kurios kartojamos ir prašyme dėl proceso atnaujinimo), jau buvo išnagrinėtos ir įvertintos kitose administracinėse bylose, kuriose priimti ir įsiteisėję sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008, 2010 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-345/2010). Šiuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, kurie turi res judicata galią, tokie atsakovo argumentai pripažinti nepagrįstais. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartyje itin išsamiai išanalizavo visas aplinkybes, reikalingas įvertinti atsakovo civilinei atsakomybei, ir vien ta aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su tokiu teismo sprendimu, negali lemti išvados, kad teismo nutartis yra nemotyvuota.

Atsakovas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1– 12 punkte.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktus.

Pirmiausia atsakovas teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimas yra be motyvų, todėl procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr.16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės kartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo išdėstyti nagrinėjant bylą iš esmės. Teisėjų kolegija vertina, kad teismo 2014 m. sausio 16 d. sprendimu buvo atsakyta į visus pagrindinius ginčui teisingai išspręsti reikšmingus argumentus, todėl atsakovo teiginys dėl teismo motyvų sprendime nebuvimo pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas, nurodant, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodoma, kad procesas turi būti atnaujintas, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011)

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Subjektyvus teisės normų interpretavimas negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė atitinkamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, o tiesiog pateikė alternatyvų teisės normų aiškinimo variantą, tačiau, kaip minėta, tai negali būti proceso atnaujinimo pagrindu. Taigi nėra pagrindo atnaujinti proceso, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-54/2010, Nr. P502-19/2011).

Nagrinėjamu atveju atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė prašyme atnaujinti procesą pažymi, kad yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos ir teismų praktika formuojama klaidinga linkme, tačiau nenurodo konkrečių aplinkybių, o abstrakčiai konstatuoja, kad sprendimas prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės prašyme pateiktus abstrakčius teiginius dėl nevienodos teismų praktikos, konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Tokiu atveju teisėjų kolegija negali įvertinti, ar iš tiesų buvo nukrypimas nuo praktikos ir ar toks nykrypimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą, t. y. iš esmės negali pasisakyti dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Nepagrįsti yra atsakovo argumentai, kad pareiškėjai bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Statybų linija“ ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Sklypas“ neturėjo teismo procese tinkamo atstovo, t. y. teismo procese nedalyvavo šių įmonių bankroto administratorius. Minėtų įmonių interesus atstovavo advokatas, kuriam buvo pavesta atstovauti sutarties, sudarytos su įmonių bankroto administratoriais, pagrindu.

Pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 16 d. teismui pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, prašydami atidėti bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas prašymas dėl proceso atnaujinimo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A525-199/2014. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atidėti klausimo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimą, nes visi šiam klausimui spręsti aktualūs duomenys yra nagrinėjamoje byloje, minėtos bylos nėra neatsiejamai susijusios.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A492-294/2014 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-294/2014 pagal pareiškėjų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Statybų linija“ ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sklypas“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasVeslava Ruskan