Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-04-27 · Administracinė byla Nr. A-662-1849-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-27
Bylos Nr.
A-662-1849-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02360-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
UAB „Statybų linija“, UAB „Sklypas“
Atsakovas
Vilniaus rajono savivaldybei
Advokatai
Deivis Valiulis
Kategorijos
  • 15.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-1849/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02360-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Deiviui Valiuliui,atsakovo atstovui J. V. ir A. E.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ (toliau – ir Bendrovės) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) neteisėtais veiksmais padarytą turtinę žalą: 1 0816 321,34 Lt – UAB „Sklypas“ naudai ir 13 845 779,68 Lt – UAB „Statybų linija“ naudai bei priteisti pareiškėjų naudai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Savivaldybė kelis kartus atsisakiusi svarstyti pareiškėjų parengtą detalųjį planą, neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nustatytų įpareigojimų, vilkino detaliojo planavimo procesą ir tokiu būdu buvo užkirstas kelias detaliojo plano tvirtinimui, o pareiškėjams padaryta žala. Nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) numatyta, jog detaliojo plano derinimo procedūra atliekama kompleksiškai ir turi būti pabaigta per nustatytą terminą. Teigė, kad pagal Įstatymą sprendimą derinti ar nederinti žemės sklypų detalųjį planą galėjo priimti tik Savivaldybės Nuolatinė statybos komisija, kuri yra sudaroma iš planavimo sąlygas rengiančių institucijų atstovų. Paaiškino, kad Savivaldybės administracija, gavusi pareiškėjų 2005 m. liepos 1 d., 2006 m. sausio 17 d., 2006 m. birželio 6 d. pakartotinius prašymus derinti žemės sklypų detaliojo plano sprendinius, neperdavė pareiškėjų prašymų žemės sklypų detaliojo plano Savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai derinimui, bet pati nusprendė nederinti detaliojo plano. Darė išvadą, kad tokiu būdu Savivaldybė iš esmės pažeidė detaliojo plano derinimo taisykles. Nurodė, kad Savivaldybė 2006 m. lapkričio 30 d. raštu pareiškė ir patvirtino, jog detaliojo plano projektas buvo nagrinėjamas tik 2005 m. sausio 8 d., 2005 m. rugpjūčio 4 d. ir 2006 m. lapkričio 23 d. Savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje. Darė išvadą, kad Savivaldybė pripažino, jog pareiškėjų 2006 m. sausio 17 d. ir 2006 m. birželio 6 d. prašymai derinti Žemės sklypų detalųjį planą nebuvo perduoti pagal kompetenciją Savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai, t. y. Savivaldybės tarnautojai sprendė klausimus, kurie yra už jų kompetencijos ribų, ir pažeidė prievolę perduoti pareiškėjų prašymus Įstatymo nurodytam kompetentingam subjektui. Darė išvadą, kad Savivaldybė, neatsižvelgdama į tai, jog Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas dar 2004 m. gruodžio 15 d. pagal kompetenciją suderino detalųjį planą dėl atitikimo aplinkosaugos reikalavimams, iš naujo kėlė klausimą dėl detaliojo plano atitikimo specialiųjų sąlygų reikalavimams, be to, tuo pačiu klausimu keitė argumentus, kėlė naujus argumentus, kuriais buvo grindžiami nepritarimai detaliojo plano projektui, tarp jų ir tuos, kurie neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl detaliojo plano suderinimo. Nurodė, kad dėl to pareiškėjai buvo priversti nuolat rinkti papildomus įrodymus dėl Savivaldybės argumentų nepagrįstumo, tikslinti informaciją, pagal kurią Savivaldybės užklaustos institucijos teikė atsakymus į užklausimus, taip pat ginti savo teisėtus interesus, kuriuos Savivaldybė pažeidinėjo vilkindama detalųjį planavimą.

Pareiškėjų teigimu, Savivaldybė neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, iš esmės pažeidė detaliojo plano derinimo tvarką, vilkino detaliojo planavimo procesą. Savivaldybė kiekvieną kartą atsisakydavo derinti žemės sklypų detalųjį planą analogiškais motyvais, visiškai nepaisydama to, kad kompetentingos institucijos ne vieną kartą pripažino Savivaldybės atsisakymo derinti motyvus nepagrįstais nei nustatytais faktais, nei galiojančiomis teisės aktų normomis. Pažymėjo, kad visos žemės sklypų detaliajame planavime dalyvavusios kompetentingos institucijos patvirtino, jog detalusis planas parengtas tinkamai ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad Savivaldybė nevykdė jai privalomų Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sprendimų, kuriais Savivaldybės atsisakymo derinti planą motyvai pripažinti nepagrįstais. Darė išvadą, jog buvo vilkinamas detaliojo plano derinimo procesas ir tai buvo daroma tyčia. Pažymėjo, kad tą aplinkybę, jog Savivaldybė vilkina žemės sklypų detaliojo plano derinimo procesą, nustatė ir Seimo kontrolierė. Pareiškėjų manymu, Savivaldybė akivaizdžiai ir piktybiškai naudojasi įstatymų suteikta kompetencija, piktnaudžiauja suteikiamomis teisėmis, vilkino detaliojo plano derinimo procesą bei iki šiol vilkina pareiškėjų parengto detaliojo plano tvirtinimo procesą ir nevykdo teismo įpareigojimų, kas, pareiškėjų įsitikinimu, vertinama kaip piktybiniai įstatymų pažeidimai. Paaiškino, kad pareiškėjai pagrįstai tikėjosi, jog detaliojo plano derinimo procedūra užtruks ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo, t. y. žemės sklypų detalusis planas galėjo ir turėjo būti suderintas iki 2005 m. sausio 31 d., tačiau beveik du metus šie veiksmai nebuvo atlikti, ir pareiškėjai 2006 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypų detaliojo plano patikrinimo, laikydami žemės sklypų detalųjį planą suderintu pagal teisės aktų nuostatas.

Paaiškino, kad nurodyto dydžio žalą sudaro pareiškėjų AB SEB bankui pagal sudarytas kreditavimo sutartis sumokėtos palūkanos, skaičiuojamos nuo pirmojo Savivaldybės neteisėto sprendimo atsisakyti patvirtinti pareiškėjų detalųjį planą dienos (t. y. nuo 2007 m. gegužės 11 d.) iki pareiškėjų restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos (abu pareiškėjai yra restruktūrizuojamos įmonės), bei Savivaldybės vilkinimo atlikti įstatymų priskirtas funkcijas sąlygotas žemės sklypų vertės sumažėjimas, t. y. pareiškėjų negautos pajamos. Nurodė, kad visą nurodytą laikotarpį, kuriam buvo pratęstas žemės sklypų įsigijimui suteikto kredito grąžinimo terminas, pareiškėjai už suteiktą kreditą mokėjo bankui palūkanas, kurios laikytinos tiesioginiais pareiškėjų nuostoliais, patirtais dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų, t. y. vilkinimo atlikti įstatymu priskirtas funkcijas ir nepagrįsto atsisakymo patvirtinti žemės sklypų detalųjį planą. Pažymėjo, kad, jeigu Savivaldybė būtų laikiusis įstatymų nustatytų terminų bei kitų skunde paminėtų įstatymų nuostatų, detalusis planas turėjo būti patvirtintas dar 2006 metais. Nurodė, kad pareiškėjai iki 2007 m. balandžio mėn. (iki ekonominio nuosmukio pradžios) tikėjosi visą projektą parduoti. Teigė, kad dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai nustatytais terminais neteko galimybės įgyvendinti numatytų ketinimų. Prasidėjus finansų krizei ir nesant patvirtino žemės sklypų detaliojo plano, žemės sklypų vertė žymiai sumažėjo ir sudaro tik 17,5 proc. vertės, kuri buvo 2007 metais. Pareiškėjų manymu, Savivaldybės vilkinimo atlikti įstatymų priskirtas funkcijas sąlygotas žemės sklypų vertės sumažėjimas yra laikomas pareiškėjų negautomis pajamomis, kurias Savivaldybė privalo atlyginti. Pažymėjo, kad pareiškėjai, tikėdamiesi, jog Savivaldybė tinkamai vykdys įstatymuose nustatytus įpareigojimus, ir detalusis planas bus patvirtintas vėliausiai 2007 m. pradžioje, 2006 m. balandžio 6 d. su UAB „Eika“ sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią pareiškėjai įsipareigojo parduoti minėtus žemės sklypus (su patvirtintu detaliuoju planu), o pirkėjas UAB „Eika“ įsipareigojo juos nupirkti bei sumokėti 26 500 000 Lt kainą. Šalys susitarė pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimo Savivaldybėje dienos, tačiau ne vėliau kaip iki 2007 m. gegužės 31 d. Remiantis Sutarties 7.3 punktu, šalys susitarė, jog nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties per sutartyje numatytą terminą, t. y. iki 2007 m. gegužės 31 d., sutartis bus laikoma pasibaigusia. 2007 m. gegužės 11 d. Savivaldybei priėmus sprendimą atsisakyti patvirtinti žemės sklypų detalųjį planą, pareiškėjai neįvykdė preliminarios sutarties sąlygų ir pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis dėl šios priežasties nustatytu terminu nebuvo sudaryta. Šalys buvo priverstos nutraukti sudarytą preliminariąją sutartį, ir dėl to pareiškėjai neteko galimybės, dar neprasidėjus ekonominiam nuosmukiui, gauti kuo didesnę kainą už žemės sklypus. Teigė, kad iš viso nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki šios dienos žemės sklypų vertė sumažėjo 23 500 000 Lt, t. y. pareiškėjų negautas pajamas dėl Savivaldybės vilkinimo atlikti įstatymų priskirtas funkcijas sudaro 23 500 000 Lt.

II.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjai, įsigydami žemės sklypus ir sudarydami kreditavimo sutartį, negalėjo būti užtikrinti, jog jiems pavyks realizuoti savo ketinimus. Tokių pareiškėjų ketinimų negalėjo vertinti kaip teisėtų lūkesčių. Pažymėjo, kad įsigydami žemės sklypus pareiškėjai žinojo, jog žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Šis projektas buvo parengtas turint tikslą atkurti nuosavybės teises į piliečių nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtą žemę. Žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal tuo metu galiojantį Įstatymą buvo galima pakeisti tik parengus žemės sklypo detalųjį planą. Pabrėžė, kad pareiškėjai, sudarydami kreditavimo sutartį, veikė savo rizika. Atsakovo manymu, nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjų nurodytos žalos ir Savivaldybės neveikimo. Paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba 3 kartus svarstė žemės ūkio paskirties sklypų detalųjį planą. Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimus nepritarti žemės ūkio paskirties žemės sklypų detaliajam planui. Buvo nustatyta, kad pateiktas detalusis planas netinkamas. Teigė, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija daug kartų siūlė UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ atstovams pašalinti trūkumus, tačiau pareiškėjai ignoravo visus pasiūlymus ir tik reikalavo pakartotinai svarstyti ir patvirtinti pateiktą planą. Dėl tokių UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ veiksmų detalusis planas iki šiol liko nepatvirtintas. Nurodė, kad Savivaldybės taryba negalėjo ir negali patvirtinti netinkamo detaliojo plano. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nustatė, kad šiuo metu negalioja daug kitų pateiktų Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dokumentų: 2002 m. liepos 4 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti (galiojimo terminas 3 m.), topografinė nuotrauka (galiojimo terminas 1 m.). Be to, topografinė nuotrauka neatitinka tikrovės, nes atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, todėl žymiai pakeistas planuojamos teritorijos reljefas.

Nurodė, kad iki šiol pareiškėjai nepateikė jokių galiojančių ir naujų dokumentų. 2005 m. Nuolatinė statybos komisija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai nustatė, kad pateikto projekto sprendimai neatitinka specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Projekto autoriai nesilaikė 2002 m. liepos 8 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotų sąlygų detaliajam planui rengti. 2006 m. lapkričio 25 d. Nuolatinės statybos komisijos nariai buvo nuvykę į vietą ir nustatė, kad UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ savavališkai vykdo statybos darbus. Planuojamojoje teritorijoje nuniokotas vandens telkinio pakrantės gamtinis kraštovaizdis, atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, sunaikinta dalis vandens telkinio apsauginių želdinių, sugadintas derlingas žemės sluoksnis, pakeistas planuojamos teritorijos reljefas, kuris dabar visiškai neatitinka topografinės nuotraukos, padarytos rengiant planą. Pažymėjo, kad tokiems kasinėjimo darbams UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ leidimo neturėjo. Tai atsakovas vertino kaip statybą be leidimo, todėl laikė būtina gauti pažymą dėl nelegalios statybos padarinių pašalinimo. Pabrėžė, kad dėl savavališkos statybos darbų negalima patvirtinti detaliojo plano. Be to, atsakovo teigimu, prašomas išlaidų atlyginimo dydis yra neadekvatus atliktam darbui, nepateiktas išsamus jų apskaičiavimo mechanizmas bei prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Atsakovo manymu, jam turtinė prievolė atlyginti nuostolius pareiškėjams neatsiranda ir negali atsirasti, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Teigė, kad Savivaldybės darbuotojai Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų nepažeidė, neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjų skundo netenkino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011 pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentai iš esmės apsiriboja tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų citavimu bei atsakovo pozicijos išdėstymu. Darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, iš esmės nevertino pareiškėjų skunde išdėstytų aplinkybių ir argumentų, skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindo) ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, t. y. detaliai neanalizavo aplinkybių ir argumentų, pagrindžiančių galimų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą bei žalos dėl atsakovo atliktų veiksmų atsiradimo faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė ir netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos neteisingai buvo išspręsta byla.

IV.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Nurodė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 1, 2 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.271, 6.246 straipsnius ir darė išvadą, kad siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos, kuri kildinama iš viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų ir/ar neveikimo, atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika ir priežastinis ryšys tarp jų. Nesant bent vienos šių civilinės atsakomybės sąlygų, nėra ir civilinės atsakomybės.

Nustatė, kad dėl Savivaldybės sprendimų buvo inicijuotos administracinės bylos, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė Bendrovėms palankius sprendimus. Darė išvadą, kad neteisėtų Savivaldybės veiksmų, susijusių su Bendrovėmis, buvimas konstatuotas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, todėl išsamiau dėl šios sąlygos, kaip vienos iš sąlygų, reikalingų civilinei atsakomybei atsirasti, teismas plačiau nepasisakė.

Pabrėžė, kad žalos atsiradimą bei jos dydį turi įrodyti pareiškėjas. Nustatė, kad Bendrovės žemės sklypus įsigijo iš lėšų, gautų AB SEB bankui suteikus kreditą. 2005 m. balandžio 19 d. tarp UAB „Statybų linija“ ir AB SEB banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 1440506010928-00, pagal kurią AB SEB bankas suteikė UAB „Statybų linija“ 5 266 800 Lt dydžio kreditą ir 2005 m. balandžio 20 d. tarp UAB „Sklypas“ ir AB SEB banko buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. 1440506010927-00, pagal kurią AB SEB bankas suteikė UAB „Sklypas“ 4 000 000 Lt kreditą. Minėtose kredito sutartyse, specialiosios dalies 3 punkte nustatyta, kad kreditas suteikiamas 10,64 ha žemės sklypo įsigijimui. Nustatyta, kad kreditavimo sutarties kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas 2007 m. gegužės 3 d. kreditavimo sutarties Nr. 1440506010927-00 pakeitimu ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. 1440506010928-00 pakeitimu. Terminas buvo tęsiamas dar kartą 2008 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutarties Nr. 1440506010928-00 pakeitimu, kuriuo kreditavimo sutartis su UAB „Statybų linija“ buvo išdėstyta nauja redakcija ir galutinis kredito grąžinimo terminas nustatytas 2009 m. balandžio 26 dieną. 2008 m. kovo 19 d. kreditavimo sutarties Nr. 1440606010341-08 pakeitimu visos UAB „Sklypas“ teisės ir pareigos pagal 2005 m. balandžio 20 d. kreditavimo sutartį buvo perkeltos į kitą tarp UAB „Sklypas“ ir AB SEB banko pasirašytą kreditavimo sutartį Nr. 1440606010341 ir galutinis šio kredito grąžinimo terminas nustatytas 2009 m. kovo 15 d. Visą nurodytą laikotarpį, kuriam buvo pratęstas žemės sklypų įsigijimui suteikto kredito grąžinimo terminas, Bendrovės už suteiktą kreditą mokėjo bankui palūkanas. Nurodė, kad Bendrovės sudarė kreditavimo sutartis tikėdamosi, jog detalusis planas bus patvirtintas, ir darė išvadą, kad tokiu būdu Bendrovės iš esmės veikė savo rizika. Pabrėžė, kad Bendrovės, įsigydamos žemės sklypus ir sudarydamos kreditavimo sutartis, negalėjo būti tikros, jog įgyvendins savo ketinimus. Įsigydamos žemės sklypus, Bendrovės žinojo, kad žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, kuri buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Nurodė, kad žemės sklypo naudojimo paskirtį, pagal tuo metu galiojusį Įstatymą, buvo galima pakeisti tik parengus detalųjį planą. Tačiau, šiuo atveju, net ir esant situacijai, kai Savivaldybės sprendimai pripažinti nepagrįstais, teismas konstatavo, kad tarp šių sprendimų nepagrįstumo ir Bendrovių įvardijamų tiesioginių nuostolių, t. y. bankui mokėtų palūkanų, nėra priežastinio ryšio, kaip vienos iš civilinės atsakomybės kilimo sąlygos, kadangi kreditavimo sutartys buvo sudarytos dar tada, kai nebuvo žinoma, ar detalusis planas bus patvirtintas. Pažymėjo, kad kreipimasis į teismą yra įprastas demokratinėje visuomenėje teisių gynimo būdas, įtvirtintas Konstitucijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl tokio ginčų sprendimo būdo atsiranda žala. Darė išvadą, kad Bendrovių (tariamai turėta) teisė nebuvo realizuota ne dėl Savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o iš dalies dėl to, kad iškilo teisinis ginčas, kurio metu buvo nustatinėjamas Savivaldybės sprendimų pagrįstumas. Kadangi sudarytos kreditavimo sutartys buvo sudarytos pačių Bendrovių rizika, darė išvada, jog priežastinio ryšio tarp Savivaldybės veiksmų ir bankui mokėtų palūkanų nėra.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir pažymėjo, kad Bendrovės savo nuostolius grindžia bendru kainų rinkoje sumažėjimu, kas nėra susiję nei su Bendrovių, nei su Savivaldybės veiksmais. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinimui apie patirtus nuostolius.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir pažymėjo, kad net tuo atveju, jei sprendimas dėl detalaus plano patvirtinimo būtų buvęs teigiamas, pirkėjas UAB „Eika“ nebūtų turėjęs pareigos sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį už tą pačią kainą, kuri buvo nurodyta preliminarioje sutartyje, dėl tam tikrų objektyvių priežasčių.

V.

Pareiškėjai UAB „Statybų linija“ ir UAB „Sklypas“ apeliaciniu skundu (b. l. 101-107, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo turtinę žalą, padarytą neteisėtais veiksmais: 10 816 321,34 Lt – UAB „Sklypas“ naudai ir 13 845 779,68 Lt – UAB „Statybų linija“ naudai.

Pabrėžia, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo neteisėtų veiksmų faktą teismas nustatė, tačiau, pareiškėjų manymu, teismas nepagrįstai nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio buvimo, nors pareiškėjai kartu su skundu pateikė teismui visus įrodymus, pagrindžiančius šias civilinės atsakomybės sąlygas. Neginčija aplinkybės, kad kreditavimo sutartis verslo subjektai iš esmės sudaro savo rizika, tačiau mano, kad vien tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp Savivaldybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos nebuvimo. Pažymi, kad detaliojo plano rengimo veiksmai buvo pradėti dar ankstesnių žemės sklypų savininkų iki pareiškėjams įsigyjant žemės sklypus. Nurodo, kad Savivaldybės valdybos sprendimas dėl sąlygų nagrinėjamam detaliajam planui rengti patvirtinimo buvo priimtas 2002 m. liepos 4 d., 2004 m. gegužės 14 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo pagrindu buvo išduotos patikslintos planavimo sąlygos. 2002 metais vyko detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene procedūros, išdavus patikslintas planavimo sąlygas, detaliojo plano viešo svarstymo su visuomene procedūros 2004 m. buvo pakartotos. Atkreipia dėmesį, kad žemės sklypus pareiškėjai įsigijo jau parengus detalųjį planą ir atlikus jo viešą svarstymą. Daro išvadą, kad, sudarydami kreditavimo sutartis su banku, pareiškėjai, priešingai nei nurodė teismas, turėjo pagrįstą lūkestį, kad įsigytų žemės sklypų parengtas detalusis planas bus patvirtintas. Nurodo, kad teisės aktuose nustatyti griežti ir konkretūs atskirų detaliojo planavimo veiksmų atlikimo terminai, todėl pareiškėjai turėjo pagrįstą lūkestį, kad Savivaldybė teisės aktų reikalavimų laikysis ir nepažeis. Pažymi, kad beveik du metus detaliojo plano derinimo veiksmai nebuvo atlikti. Teigia, kad, jeigu Savivaldybė būtų laikiusis įstatymų nustatytų terminų, detalusis planas turėjo būti patvirtintas dar 2006 metų pradžioje, tačiau Savivaldybė atitinkamą sprendimą priėmė tik 2007 m. gegužės 11 d., be to, atsisakė patvirtinti detalųjį planą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi konstatavus Savivaldybės 2007 m. gegužės 11 d. sprendimo motyvų nepagrįstumą ir įpareigojus Savivaldybę iš naujo apsvarstyti žemės sklypų detalųjį planą, nurodo pagrįstai tikėjęsi, kad Savivaldybė priims sprendimą patvirtinti detalųjį planą, tačiau 2008 m. spalio 17 d. sprendimu Savivaldybė tais pačiais argumentais vėl atsisakė patvirtinti detalųjį planą, o teismas šiuos atsisakymo pagrindus vėl pripažino nepagrįstais. Atkreipia dėmesį, kad nereikalauja priteisti iš atsakovo palūkanas, mokėtas bankui nuo pat kreditavimo sutarčių sudarymo dienos, o reikalauja palūkanų nuostolių forma, bankui sumokėtų nuo pirmojo Savivaldybės neteisėto sprendimo atsisakyti patvirtinti detalųjį planą dienos (nuo 2007 m. gegužės 11 d.). Pabrėžia, kad būtent dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai buvo priversti keletą kartų kreiptis į kredito įstaigą su prašymu pratęsti kredito grąžinimo terminą. Atkreipia dėmesį, jog skunde pirmosios instancijos teismui išsamiai nurodė visas aplinkybes, pagrindžiančias žalos atsiradimą, tiksliai įvardijo, kaip ginčų dėl Savivaldybės atsisakymo patvirtinti pareiškėjų parengtą detalųjį planą nagrinėjimas teismuose yra susijęs su žalos pareiškėjams atsiradimu. Pažymi, kad žalą patyrė ir dėl Savivaldybės vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus – įstatymų nustatytais terminais suderinti parengtą detalųjį planą Savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje. Tvirtina, kad Savivaldybei įstatymų nustatytais terminais suderinus ir patvirtinus Žemės sklypų detalųjį planą, pareiškėjai Žemės sklypų įsigijimui suteiktą kreditą bankui būtų grąžinę laiku, t. y. iki 2007 m. balandžio mėnesio. Nurodo CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjų negautos pajamos grindžiamos bendru kainų rinkoje sumažėjimu ir ši aplinkybė nėra susijusi nei su pareiškėjų, nei su Savivaldybės veiksmais. Paaiškina, kad pareiškėjai, vykdydami ekonominę veiklą, parengę žemės sklypų detalųjį planą bei tokiu būdu atitinkamai pakėlę žemės sklypų vertę, atsižvelgdami į tai, kad pagrįstai tikėjosi, jog Savivaldybė laikysis teisės aktų reikalavimų, ir žemės sklypų detalusis planas bus suderintas ir patvirtintas įstatymų nustatytais terminais, ketino žemės sklypus su parengtu detaliuoju planu per dvejus metus nuo žemės sklypų įsigijimo, t. y. iki 2007 m. balandžio mėnesio parduoti. Atkreipia dėmesį, kad būtent dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai neteko galimybės įgyvendinti numatytų ketinimų dar iki ekonominio nuosmukio pradžios. Pažymi, kad turėjo konkretų viso projekto pirkėją – UAB „Eika“, kuri yra žinoma dėl savo vykdomos veiklos visos šalies mastu. Nurodo, kad pirkėjo pareigą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį įtvirtino tarp šalių 2006 m. balandžio 6 d. sudaryta preliminarioji sutartis. Pabrėžia, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta ne dėl ekonominio nuosmukio, o dėl to, kad Savivaldybė nepagrįstai atsisakė patvirtinti parengtą detalųjį planą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus ir tvirtina, kad nėra abejonių, jog pareiškėjų teisėti lūkesčiai Savivaldybės neteisėtais veiksmais buvo pažeisti. Mano, kad teismas įrodymus vertino formaliai, netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės sąlygas apibrėžiančias teisės normas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 123-125) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pareiškėjai nuostolių galėjo patirti tik dėl savo veiksmų, o ne dėl Savivaldybės darbuotojų kaltės. Nurodo, kad pareiškėjai neturėjo realių galimybių taip praturtėti, kaip nurodo skunde, nes Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės sklypų vertė yra 16541 Lt. Pažymi, kad pareiškėjai, įsigydami žemės sklypus ir sudarydami kreditavimo sutartį, negalėjo būti užtikrinti, kad jiems pavyks realizuoti savo ketinimus. Daro išvadą, kad tokie pareiškėjų ketinimai negali būti vertinami kaip teisėti lūkesčiai. Atkreipia dėmesį, kad, įsigydami žemės sklypus, pareiškėjai žinojo, jog žemės sklypų, dėl kurių kyla ginčas, tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, buvo nustatyta kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Paaiškina, kad šis projektas buvo parengtas turint tikslą atkurti nuosavybės teises į piliečių nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėtą žemę, todėl pagal paskirtį ir turėtų žemės sklypais naudotis. Nurodo, kad žemės sklypo naudojimo paskirtį pagal tuo metu galiojantį Įstatymą buvo galima pakeisti tik parengus žemės sklypo detalųjį planą. Daro išvadą, kad pareiškėjai, sudarydami kreditavimo sutartį, veikė savo rizika. Mano, kad nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjų nurodytos žalos ir Savivaldybės neveikimo. Teigia, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina žalos fakto ir jos dydžio. Paaiškina, kad Savivaldybės taryba ir administracija daug kartų siūlė Bendrovių atstovams pašalinti trūkumus, tačiau pareiškėjai ignoravo visus pasiūlymus. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartyje pažymėjo, jog 2008 m. lapkričio 17 d. Savivaldybės taryba negalėjo remtis 2007 m. kovo 1 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. (100)-1 1.81-106, nes jis jau tuomet, t. y. 2008 m. lapkričio 17 d. negaliojo. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog detalusis planas nepatvirtintas teisėtai, dėl pareiškėjų kaltės. Pabrėžia, kad Savivaldybė negalėjo ir negali patvirtinti netinkamo detaliojo plano. Nurodo, kad Savivaldybės administracija nustatė, jog šiuo metu negalioja daug kitų jai pateiktų dokumentų: 2002 m. liepos 4 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Sąlygos bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti, topografinė nuotrauka, kuri taip pat, atsakovo manymu, neatitinka tikrovės, nes atgabenta tūkstančiai kubinių metrų grunto, todėl gerokai pakeistas planuojamas teritorijos reljefas. Atkreipia dėmesį, kad 2005 m. Nuolatinė statybos komisija ir Savivaldybės administracijos darbuotojai nustatė, jog pateikto projekto sprendimai neatitinka specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, projekto autoriai nesilaikė 2002 m. liepos 8 d. ir 2004 m. gegužės 20 d. Savivaldybės administracijos išduotų sąlygų detaliajam planui rengti. Paaiškina, kad 2006 m. lapkričio 25 d. Nuolatinės statybos komisijos nariai buvo nuvykę į vietą ir nustatė, kad Bendrovės savavališkai vykdo statybos darbus. Daro išvadą, kad pareiškėjai privalo pateikti pažymą dėl nelegalios statybos padarinių pašalinimo. Tvirtina, kad dėl savavališkos statybos darbų negalima patvirtinti detaliojo plano. Pažymi, kad prašomas išlaidų atlyginimo dydis yra neadekvatus, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Nurodo ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, CK 6.271, 6.246-6.250 straipsnius ir daro išvadą, kad turtinė prievolė atlyginti nuostolius pareiškėjams neatsiranda ir negali atsirasti, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Tvirtina, kad Savivaldybės darbuotojai įstatymų, kitų teisės aktų nepažeidė, neatliko jokių draudžiamų veiksmų, elgėsi atidžiai ir rūpestingai. Nurodo Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį, pagal kurią, jeigu nustatyta tvarka bendrojo arba specialiojo plano sprendiniai nepakeičiami ir detalusis planas negali būti tvirtinamas, išlaidos, susijusios su detaliojo plano rengimu, planavimo organizatoriui nėra kompensuojamos. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-7821-19/2007 išnagrinėjo pareiškėjų skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Tuomet pareiškėjai prašė priteisti 817 477,82 Lt UAB „Statybų linija“ naudai ir 509 275,79 Lt UAB „Sklypas“ naudai, teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1415/2008 pareiškėjų reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Teigia, kad pareiškėjų skunde nieko nauja nenurodyta, tik padidinta reikalaujamų pinigų suma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas UAB „Sklypas“ ir UAB „Statybų linija“ prašo atlyginti turtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų Vilniaus rajono savivaldybės veiksmų. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą neturtinę žalą UAB Sklypas“ vertina 10 816 321,34 Lt (dešimt milijonų aštuoni šimtai šešiolika tūkstančių trys šimtai dvidešimt vienas litas ir trisdešimt keturi centai, o UAB „Statybų linija“ – 13 845 779,68 Lt (trylika milijonų aštuoni šimtai keturiasdešimt penki tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt devyni litai ir šešiasdešimt aštuoni centai).

Sprendžiant tinkamo atsakovo, o šiuo atveju atsakovo atstovo, klausimą, svarbu užtikrinti sąžiningo proceso principo įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti tinkamą atsakovą ir jį atstovaujantį asmenį, o Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, kai teismas nustato, jog į bylą yra įtraukta akivaizdžiai netinkama šalis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.273 straipsnyje reglamentuota, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti savivaldybė, savivaldybei atstovauja savivaldybės institucija, dėl kurios neteisėtų veiksmų atsirado žala. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, savivaldybės institucijos – už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakingos institucijos: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas; 2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. To paties įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad meras reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme ... >.

Netinkamos šalies pakeitimą teismo procese reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnis, kuriame nurodyta, kad netinkamas atsakovas gali būti pakeistas tik pareiškėjo sutikimu. Jei pareiškėjas nesutinka pakeisti atsakovo, o teisėjų kolegijos vertinimu, ir atsakovo atstovo, yra pakankamas pagrindas apeliacinį skundą atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–481/2007). Vadinasi, siekiant, kad realiai būtų apgintos galimai pažeistos besikreipusio teisminės gynybos asmens teisės, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Iš nagrinėjamos bylos matyti, jog Vilniaus rajono savivaldybę turėjo atstovauti Vilniaus rajono savivaldybės taryba, nes žala kildinama iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos neteisėtų veiksmų (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2007-05-11 sprendimo Nr. T3–138 ir 2008-10-17 sprendimo Nr. T3–324). Tai reiškia, jog Vilniaus rajono savivaldybės taryba turėjo dalyvauti procese, teikti atsiliepimą ir paaiškinimus apie bylos aplinkybes, bet apie pastarosios viešosios valdžios institucijos įtraukimą į procesą ar ketinimą tai padaryti nėra duomenų. Pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose (teismo posėdžio protokoluose, skundo priėmimo nagrinėti nutartyje) nėra fiksuota, kad teismas ėmėsi priemonių netinkamai proceso šaliai pakeisti tinkama, aiškino pareiškėjams tokias teises ir nesutikimo keisti šalis pasekmes. Tuo tarpu bylos medžiaga rodo, jog Vilniaus rajono savivaldybę atstovavo Vilniaus rajono savivaldybės administracija, nors ne dėl jos neteisėtų veiksmų atsirado žala. Toks pažeidimas pripažintinas esminiu, galėjusiu sąlygoti neteisingą bylos išsprendimą.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje, ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–1030/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–1712/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1238/2009 ir kt).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė