Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-01-23 · Civilinė byla Nr. 2A-492-653/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-23
Bylos Nr.
2A-492-653/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09018-2013-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Burdulienė, Jelena Šiškina, Rūta Petkuvienė
Ieškovas
V. R.
Atsakovas
UAB „Litpolstar“
Kategorijos
  • 11.9.10.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-492-653/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09018-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.7. (S) 121.14
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. sausio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės, Rūtos Petkuvienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl 2013-07-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui UAB „Litpolstar“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas panaikinti 2013-01-02 UAB „Litpolstar“ ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą ir 2013-01-07 UAB „Litpolstar“ ieškovui paskirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo. Nurodo, kad ieškovui inkriminuojamas pažeidimas - užsakymų nepasirašymas ir jų neįtraukimas į gamybos planą - nepagrįstas bei nėra aprašytas ieškovo pareigybių apraše. Ieškovas teigia, kad užsakymų žurnale vietoj parašų buvo dedamos kabutės arba už ieškovą pasirašydavo kiti asmenys. 2013-01-07 už tariamus darbo drausmės pažeidimus ieškovui buvo paskirta antroji drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo. Ieškovo teigimu, nežiūrint į tai, kad nuobauda skirta nepagrįstai, ji skirta už tariamus pažeidimus už kuriuos ieškovui jau buvo paskirta 2013-01-02 drausminė nuobauda - papeikimas. Ieškovas teigia, kad jis buvo du kartus nubaustas už tą patį pažeidimą. Ieškovas pažymi, kad kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją dėl darbo ginčo išsprendimo, tačiau gavo atsakymą, kad tokių darbo ginčų darbo ginčų komisija nesprendžia.

Atsakovas UAB „Litpolstar“ nesutiko su ieškiniu, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovas pradėjo dirbti pas atsakovą pagal 2012-03-23 darbo sutartį. Atsakovas sistemingai reguliariai primindavo ieškovui būtinumą laikytis atsakovo vidaus taisyklių, griežtai vykdyti įmonės direktoriaus nurodymus. Atsakovo veikla buvo organizuojama taip, kad atsakovas gautų sertifikatus apie atsakovo veiklos atitikimą kokybės, aplinkos apsaugos, darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos sistemų standartams. Ieškovo pareiginiuose nuostatuose numatyta, kad būtent gamybos vadovas užtikrina gerą ir greitą užsakovų aptarnavimą (3 p.), organizuoja įmonės gamybinę veiklą, kontroliuoja užsakymų kokybišką įvykdymą (9 p.). Įmonėje sudaryta komisija 2012-12-10 užfiksavo, kad ieškovas nevykdo savo pareiginių funkcijų ir neorganizuoja gamybos dėl užsakymų vykdymo. Drausminė nuobauda (papeikimas) ieškovui buvo skirta 2013-01-02 dėl atsisakymo priimti užsakymus - dėl darbo drausmės pažeidimo, išsamiai aprašyto 2012-12-10 Atsisakymo dėl užsakymo priėmimo akte Nr. 2012/12-10-2. Antroji drausminė nuobauda (atleidimas iš darbo) ieškovui buvo skirta 2013-01-07 dėl 2013-01-02, 2013-01-03, 2013-01-04 įsakymų nevykdymo, Atsakovas pažymi, kad 2013-01-07 pasibaigė ieškovo ir atsakovo darbo sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2013-07-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

Teismas nustatė, kad ieškovas V. R. ir atsakovas UAB „Litpolstar“ 2012-03-23 sudarė darbo sutartį Nr. 111, pagal kurią ieškovas V. R. nuo 2012-03-26 priimamas dirbti gamybos vadovo pareigoms.

Nustatyta, kad UAB „Litpolstar“ direktoriaus 2013-01-02 įsakymu Nr. 2013/01-02-06/1 V. R. skirta drausminė nuobauda – papeikimas – dėl darbo drausmės pažeidimo, išsamiai aprašyto 2012-12-10 atsisakymo dėl užsakymų priėmimo akte Nr. 2012/12-10-2. Minėtame akte nurodyta, kad UAB „Litpolstar“ komercijos direktorius J. A. gamybos vadovui V. R. perdavė užsakymus: 2012-12-07 Nr. 492 (užsakovas UAB „Interlogo“), 2012-12-10 Nr. 493 (užsakovas UAB „Jumbo Cargo“), 2012-12-10 Nr. 494 (užsakovas UAB „Baltasis kubas“), 2012-12-10 Nr. 495 (užsakovas UAB „F2F“), o gamybos vadovas V. R. nepasirašė minėtų užsakymų, kad priimti vykdymui užsakymo registravimo žurnale, neįtraukė į gamybos pamainos darbo planą šio fakto nei 2012-12-07, nei 2012-12-10, neorganizavo darbo, kad šie užsakymai būtų vykdomi.

UAB „Litpolstar“ direktoriaus 2013-01-07 įsakymu Nr. 2013/01-07-2 V. R. skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, nustatant, kad paskutinė ieškovo darbo diena yra 2013-01-07. Įsakyme nurodyta, kad drausminė nuobauda V. R. skiriama už tai, kad jis nevykdė 2012-12-10 įsakymo Nr. 2012/12-10, kuriuo jam buvo pavesta iki 2012-12-13 paruošti keletą instrukcijų dėl gamyboje naudojamos įrangos valdybos ir saugaus darbo, bei 2013-01-02 pareikalavus nepateikė paaiškinimo, kodėl nevykdo šio įsakymo. Taip pat nurodyta, kad ieškovas nevykdė 2013-01-02 įsakymo Nr. 2013/01-02-06, kuriuo jam buvo pavesta iki 2013-01-07, 11.00 val. paruošti ir pateikti įmonės vadovui Staklių derinimo instrukcijų projektus, Staklių gamintojų rekomendacijų įgyvendinimo instrukcijų projektus, Gamybos proceso neatitikčių valdymo instrukcijos projektą. Drausminė nuobauda taip pat skirta už tai, kad ieškovas nevykdė 2013-01-03 pavedimo iki 2013-02-01 kiekvienos darbo dienos pabaigoje (likus 15 min. iki darbo pabaigos) pateikti įmonės vadovui raštu ir el. paštu ataskaitą apie per tą dieną nuveiktus darbus, įvykdytus vadovo pavedimus. Be to, nurodyta, kad ieškovas V. R. nevykdė 2013-01-04 įsakymo Nr. 2013/01-04-02, kuriuo jam buvo pavesta iki 2013-01-04 pateikti įmonės direktoriui paaiškinimus apie jam žinomas aplinkybes, susijusias su polių gręžimui skirtos technikos (Liebherr 932, GK LEM Bohtech D5962) atsiradimu įmonės teritorijoje (kas yra jos savininkas ir kas ją atgabeno į įmonės teritoriją).

Parengiamojo teismo posėdžio metu darbdavio atstovė prašė ieškovui skirtą nuobaudą vertinti kaip skirtą už pakartotinai per 12 mėnesių darbuotojo padarytą darbo drausmės pažeidimą (DK 136 str. 3 d. 1 p.).

DK 300 str. 1 d. nustato, kad jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas iš darbo yra atleistas UAB „Litpolstar“ direktoriaus 2013-01-07 įsakymo Nr. 2013/01-07-2 pagrindu. Teismo posėdžio metu ieškovas V. R. patvirtino, kad su šiuo įsakymu jis buvo supažindintas jo priėmimo dieną ir kad tą pačią dieną taip pat gavo įsakymo kopiją. Dėl to teismas darė išvadą, kad DK 300 str. 1 d. numatytas ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2013 m. sausio 7 d. Dokumento gavimo spaudas ant ieškinio (t. 1, b.l. 2) įrodo, kad ieškinį teismui ieškovas pateikė tik 2013 m. kovo 18 d., t.y. praleidęs DK 300 str. numatytą vieno mėnesio terminą. Senaties termino skaičiavimo tvarką nustato DK 300 str. 1 d., kuri senaties termino eigos pradžią sieja būtent su dokumento gavimu. Tokia nuostata neabejotinai yra nustatyta darbuotojo naudai, t.y tam kad darbuotojas, susipažinęs su darbdavio priimtu dokumentu, galėtų apsispręsti kreiptis į teismą, ar ne. Ieškovo atstovas nepagrįstai nurodo, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovas gavo atsakymą iš darbo ginčų komisijos.

Šalies argumentai

Ieškovas prašo atnaujinti praleistą senaties terminą, nes jis dėl drausminių nuobaudų panaikinimo kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją ir į Darbo ginčų komisiją ir kad šios įstaigos atsisakė nagrinėti jo prašymus, o atsakymą jis gavo tik 2013 m. kovo 8 d. Teismas nustatė, kad ieškovas V. R. su skundu į Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinį skyrių kreipėsi 2013-01-08, bet skunde nenurodė, jog ginčija atleidimą iš darbo, t.y. 2013-01-07 paskirtą drausminę nuobaudą, todėl ieškovo pateiktas Valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. sausio 10 d. atsakymas ieškovui pagal savo turinį neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl senaties termino atnaujinimo, nes jame nekalbama apie ieškovo teisę kreiptis į teismą dėl neteisėto atleidimo. Taip pat byloje nustatyta, kad po to su skundu į Darbo ginčų komisiją prie Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus ieškovas kreipėsi tik 2013 m. vasario 27 d., t.y. kai DK 300 str. 1 d. numatytas ieškinio senaties terminas jau buvo praleistas. Todėl teismas vertino, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog jis terminą praleido dėl to, kad valstybės institucijos jo prašymus nagrinėjo per ilgai ir pateikė netikslius atsakymus, yra nepagrįstos. Terminą ieškovas praleido ne dėl nurodytų priežasčių, bet dėl savo paties pasirinkto elgesio. Priežasčių, dėl kurių teismas savo iniciatyva galėtų atnaujinti praleistą senaties terminą, teismas taip pat nenustatė. Teismas vertino, kad šiuo atveju termino atnaujinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat pažeistų teisinių santykių stabilumą ir galėtų sukelti atsakovui neproporcingas teisines pasekmes. Teismas tenkino atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Taip pat teismas pasisakė dėl materialinių ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad drausminės nuobaudos ieškovui V. R. buvo skirtos pagrįstai, už realiai padarytus darbo drausmės pažeidimus. Ieškovo argumentai, kad jis buvo persekiojamas darbe dėl nuomonės nesutapimo su administracija ir kad jam skirtos nuobaudos yra fiktyvios, neįrodyti.

Teismas vertino ieškovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Pažymėjo, kad darbdavys ieškovo prašė paaiškinti raštu šią situaciją, bet ieškovas tai daryti atsisakė. Teismas sutiko su darbdavio vertinimu, jog ieškovas V. R. atsisakydamas vykdyti darbo funkcijas, numatytas Gamybos vadovo pareiginiuose nuostatuose (konkrečiai šių nuostatų 9 punkte – gamybos vadovas organizuoja įmonės gamybinę veiklą, kontroliuoja užsakymų kokybišką įvykdymą ir kultūringą klientų aptarnavimą (t. 1, b.l. 26)), padarė darbo drausmės pažeidimą. Naikinti ieškovui 2013-01-02 įsakymu už tai skirtą nuobaudą nėra pagrindo. Teismo vertinimu ieškovas nepagrįstai teigia, kad jam nuobauda buvo skirta už įrašų žurnale nepadarymą. Įsakyme yra aiškiai nurodyta, kad darbo drausmės pažeidimas yra susijęs su tuo, kad ieškovas neorganizavo gamybos, o įrašų žurnale apie užsakymus nepadarymas tik objektyviai patvirtina, kad ieškovas neorganizavo gamybos.

Taip pat teismas sutiko su UAB „Litpolstar“ vadovo 2013-01-07 sprendimu skirti ieškovui nuobaudą – atleidimą iš darbo. Kaip matyti, ši nuobauda iš esmės yra skirta už tai, kad ieškovas, kaip administracijos darbuotojas, nevykdė jam duoto pavedimo parengti įmonės veikloje naudojamas instrukcijas. Teismas kritiškai vertino ieškovo paaiškinimus, kad įmonės vadovas jam sąmoningai davė darbo užduotis, kurių vykdyti faktiškai nereikia, siekdamas atleisti ieškovą iš darbo. Ieškovui tokias pareigas nustato Gamybos vadovo pareiginių nuostatų 1-8 punktai (t. 1 b.l. 25). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad darbdavio nurodymai ieškovui, susiję su įmonės darbo procesus reglamentuojančių instrukcijų projektų rengimu, buvo teisėti ir pagrįsti. Teisme ieškovas V. R. taip pat teigė, kad jam pritrūko laiko parengti instrukcijų projektus, nes jis nuo 2012-12-11 iki 2012-12-26 sirgo. Bet, teismo vertinimu, rašytiniai bylos įrodymai bei liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovas neketino rengti tokių dokumentų. Taip pat teismas nustatė, kad faktiškai nustatytas terminas buvo pratęstas, įvertinus ieškovo nedarbingumo laikotarpį termino eigos metu ir kad darbo rezultatą buvo prašoma pateikti tik 2013-01-02. Tačiau ieškovas darbo neatliko ir iki to laiko, taip pat atsisakė paaiškinti priežastis, kodėl neįvykdė darbo užduoties. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad remiantis DK 136 str. 3 d. 1 p., ieškovui V. R. drausminė nuobauda už pakartotinį darbo drausmės pažeidimą darbdavio UAB „Litpolstar“ direktoriaus 2013-01-07 įsakymu yra paskirta teisėtai ir pagrįstai.

Teismas taip pat sprendė, kad paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo - nėra per griežta įvertinus pažeidimo padarymo aplinkybes ir trukmę (DK 238 str.). Teismas nenustatė, kad skiriant drausminę nuobaudą būtų pažeistos procesinės normos ar kiti įstatymo imperatyvai. Drausminė nuobauda yra paskirta laikantis DK 241 str. nustatytų terminų, darbuotojui buvo sudaryta reali galimybė pateikti paaiškinimą ir nurodyti darbdavio nurodymų nevykdymo priežastis (DK 240 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Taip pat prašė atnaujinti įrodymų tyrimą, įtraukti Valstybinę darbo inspekciją į bylą asmeniu teikiančiu išvadą, išreikalauti iš Valstybinės darbo inspekcijos visus ieškovo skundus ir šios inspekcijos atsakymus, išreikalauti iš teritorinės Darbo ginčų komisijos prie Valstybinės darbo inspekcijos ieškovo skundą ir šios komisijos atsakymus į skundą.

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos aplinkybes, nekvietė ieškovo liudytojų, netinkamai vertino apklaustų liudytojų parodymus. Ieškovas nurodė, kad prašė teismo iškviesti liudytojus A. A. ir S. J., bet teismas tokį prašymą ignoravo, kas gali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Šie liudytojai galėtų paliudyti tikrąsias ieškovo atleidimo priežastis ir aplinkybes.

Taip pat teismas ignoravo ieškovo prašymą įtraukti Valstybinę darbo inspekciją išvada teikiančiu asmeniu, nutarties tinkamai nemotyvavo, nors šiai inspekcijai buvo pateikti ieškovo skundai, kuriuose inspekcija buvo informuota, jog darbdavys ketina susidoroti su ieškovu ir neteisėtai jį atleisti.

Teismas neteisingai vertino ieškovo teiginius, kad jam buvo duodamos užduotys tik tam, kad būtų galima skirti nuobaudą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodymai parengti instrukcijas neatitinka ieškovo pareigybių aprašo.

Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Inspekcijoje ieškovui buvo pasiūlyta kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Ieškovas tą ir padarė, suklaidintas Valstybinės darbo inspekcijos atsakymu. Jei ši inspekcija būtų įtraukta į bylą, būtų paaiškėjusios pateisinančios senaties termino praleidimo aplinkybės. Teismų praktikoje toks terminas atnaujinamas vien dėl to, kad atleistas iš darbo žmogus neturi lėšų pasamdyti advokato.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodė, kad ieškovas nebuvo pateikęs teismui nei konkrečių apklausti liudytojų asmenų pavardžių, adresų, kad teismas galėtų siųsti jiems šaukimus. Ieškovas nenurodė aplinkybių, kurias jis siekė įrodinėti liudytojų parodymais. Ieškovas, priešingai nei ieškovas, vengė bylos nagrinėjimo metu savo iniciatyva atsivesti liudytojus, todėl pats vertino liudytojų parodymus kaip nereikšmingus, juo labiau, kad ieškovo liudytojai yra buvę atsakovo darbuotojai, kurie gali siekti atkeršyti buvusiam darbdaviui. Ieškovas nereiškė nušalinimo teismui.

Ieškovas neteikė jokių klausimų, kuriais jam buvo reikalinga Valstybinės darbo inspekcijos išvada. Ieškovas pateikė teismui susirašinėjimą su šia inspekcija, tačiau toks susirašinėjimas nevertinamas kaip pagrindžiantis ieškovo reikalavimus.

Ieškovui buvo duodamos užduotys, numatytos atsakovo teisės aktuose, kuriuos ieškovas gavo.

2013-01-07 pasibaigė ieškovo ir atsakovo darbo sutartis ir šį faktą ieškovas suprato, todėl turėjo suprasti ir DK 297 str. 1 d. nuostata dėl senaties termino. Diskusijas su institucijomis ir darbdaviu dėl atleidimo iš darbo galima tęsti nuolat, tačiau tai nesudaro pagrindo atnaujinti senaties termino. Ieškovas dirbo vadovaujančiose pareigose, turėjo žinoti Darbo kodekso reikalavimus bei ginčų sprendimo tvarką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Atmestinas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ieškovo prašymą dėl liudytojų iškvietimo. Iš 2013-04-25 teismo posėdžio protokolo, dėl kurio ieškovas nereiškė pastabų, matyti, kad ieškovas nesuformulavo prašymo dėl konkrečių liudytojų apklausos taip, kaip numato CPK 190 str., t.y. nenurodė liudytojų gyvenamosios ar darbo vietos, nenurodė kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes šie liudytojai gali patvirtinti. Taip pat iš teismo posėdžio protokolo nematyti, kad ieškovas būtų nurodęs liudytojų vardo ir pavardės. Taigi, toks ieškovo prašymas negalėjo būti patenkintas. Kita vertus, teismas taikė civilinio proceso normas neformaliai - neužkirto galimybės ieškovui įrodinėti ieškinyje nurodytas aplinkybes liudytojų parodymais, nes pasiūlė ieškovui užtikrinti siekiamų apklausti liudytojų dalyvavimą teismo posėdyje (1 t. b.l. 111). Ieškovas savo valia šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, nes liudytojų neatvykimo priežasčių teismui nenurodė. Atsižvelgus į tokį ieškovo procesinį elgesį, darytina išvada, kad ieškovo procesinės teisės nebuvo pažeistos. Taip pat atmestinas apelianto teiginys dėl teismo šališkumo, nes objektyvių duomenų, patvirtinančių nuodytą faktą, byloje nėra, o tai, kad teismas netenkino ieškovo prašymų arba išsprendė bylą ne ieškovo naudai nepripažįstama teismo šališkumu.

Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai vertino apklaustų liudytojų parodymus, tačiau konkrečių argumentų, dėl kurių būtų pagrindas spręsti apie įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, apeliantas nenurodė, todėl teisėjų kolegija pripažįsta tokį teiginį nepagrįstu. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas darė išvadas vadovaudamasis ne vien tik liudytojų parodymais, bet vertindamas visų byloje esančių įrodymų visumą – teismas išsamiai motyvuotai pasisakė ir dėl byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo, ir dėl šalių paaiškinimų. Taigi, apelianto nurodyta aplinkybė dėl liudytojų parodymų netinkamo vertinimo nepatvirtina, kad teismas padarė neteisingas išvadas.

Pažymėtina ir tai, kad apeliantas ir apeliaciniame skunde nekonkretizavo kokias esmines bylos aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti jo nurodyti liudytojai. Teismas negali vadovautis liudytojų subjektyvia nuomone; liudytojas apklausiamas apie turinčias reikšmės bylai faktus, kurie jam gali būti žinomi (CPK 189, 185 str.). Šiuo atveju apeliantas nenurodė kokie konkretūs su byla susiję faktai yra betarpiškai žinomi jo nurodytiems asmenimis. Taip pat apeliantas vėl nenurodė liudytojų gyvenamosios ar darbo vietos. Dėl šių motyvų, taip pat vadovaudamasi CPK 314 str., reglamentuojančiu ribojimą pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo.

Apeliantas nenurodė kokioms konkrečioms įstatymo pavestoms pareigoms įvykdyti Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turėjo būti įtraukta į bylą išvadai duoti, kokiu konkrečiu klausimu ši institucija turi pateikti išvadą byloje. Atsižvelgus į tai, kad byloje yra pakankama įrodymų bylai teisingai išspręsti, į tai, kad ieškovas pasinaudojo teise kreiptis į šią inspekciją su skundu, gavo atsakymą ir jį pateikė teismui, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino minėtos inspekcijos įtraukimą į bylą išvadai duoti būtinu. Dėl šių motyvų atmestinas apelianto apeliacinės instancijos teisme pareikštas prašymas įtraukti minėtą inspekciją į bylą asmeniu teikiančiu išvadą.

Kaip buvo minėta, apeliantas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją su prašymu dėl drausminių nuobaudų panaikinimo bei į Lietuvos Respublikos Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu dėl galimų darbo įstatymo pažeidimų, taip pat pateikė minėtų institucijų sprendimus (b.l. 3,4, 106, 114, 115, 2 t. 169). Apeliantas nenurodė kokius kitus konkrečius rašytinius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, jis prašo išreikalauti iš minėtų institucijų. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo pats surinkti šių įrodymų, todėl apelianto prašymas išreikalauti iš Valstybinės darbo inspekcijos visus ieškovo skundus ir šios inspekcijos atsakymus, išreikalauti iš teritorinės Darbo ginčų komisijos prie Valstybinės darbo inspekcijos ieškovo skundą ir šios komisijos atsakymus į skundą, atmestinas vadovaujantis CPK 199 str., 180 str., 314 str.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovas atsisakydamas vykdyti darbo funkcijas, numatytas Gamybos vadovo pareiginiuose nuostatų 9 punkte, padarė darbo draudmės pažeidimą. Taip pat tesimas konstatavo, jog darbdavio nurodymai ieškovui, susiję su įmonės darbo procesus reglamentuojančių instrukcijų projektų rengimu, buvo teisėti ir pagrįsti: ieškovas buvo atsakingas už KAD politiką pagal direktoriaus 2012-08-01 įsakymą Nr. 2012/08-01 „Dėl KAD sistemos procedūrų tvirtinimo pagal standartų ISO 9001, ISO 14001 ir OHSAS 18001 reikalavimus įmonėje UAB „Litpolstar“, kad ieškovas, kaip gamybos vadovas, turėjo prisidėti prie administracinio darbo rengiant įmonės dokumentus; tokias pareigas ieškovui nustato Gamybos vadovo pareiginių nuostatų 1-8 punktai. Teismo išvados paremtos išsamiu byloje esančių įrodymų visumos analize, tame tarpe ir ieškovo paaiškinimų vertinimu. Priešingai, nei teigia apeliantas, teismas atsižvelgė į ieškovo pareiginiuose nuostatuose nurodytas pareigas, konstatuodamas, kad ieškovui pateiktos užduotys atitiko gamybos vadovo pareigas. Tuo tarpu apeliantas nenurodė aplinkybių, paneigiančių, kad šios išvados yra neteisingos. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, todėl jų nekartoja.

Įstatymas ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą terminą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme (DK 27 straipsnio 1 dalis). Ginčams dėl atleidimo iš darbo yra nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos (DK 297 straipsnio 1 dalis, 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis, todėl tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad šis terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Pastarąsias aplinkybes turi įrodyti šalis, praleidusi ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir siekianti teisių apsaugos po šio termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią bei faktą, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pažeistos teisės gynimo nepagrįstai praleidęs DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą. Apeliantas taip pat neginčija, kad jis praleido ieškinio senaties terminą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad ieškovo kreipimaisi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją bei į Lietuvos Respublikos Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei šių institucijų atsakymai nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą, nes ieškovas terminą praleido dėl savo paties pasirinkto elgesio. Svarbu pažymėti ir tą aplinkybę, kad ieškovas dirbo vadovaujantį darbą, todėl, nesutikus su darbo sutarties nutraukimu, turėjo žinoti arba sugebėti tinkamai pasidomėti LR DK numatyta darbo ginčų sprendimo tvarka ir terminais. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad neva Valstybinė darbo inspekcija 2013-01-10 atsakymu suklaidino ieškovą dėl ginčo sprendimo tvarkos, nes pats ieškovas 2013-01-08 skunde nenurodė, kad ginčija atleidimą iš darbo (b.l. 114). Apelianto teiginys, kad vien lėšų advokato pagalbai apmokėti neturėjimas yra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senatį, nėra pagrįstas. Kita vertus, šis argumentas nebuvo nurodytas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti ir apeliacinio apskundimo objektu, be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo turtinę padėtį įstatymo nustatytu atleidimo iš darbo teisėtumo apskundimo laikotarpiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nenurodė jokių reikšmingų pateisinamų priežasčių, kodėl jis praleido ieškinio senaties terminą, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio termino neatnaujino.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja, o ieškovo apeliacinio skundo netenkina dėl aukščiau nurodytų motyvų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, todėl jo prašymas dėl šių išlaidų priteisimo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė

2013-07-21 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jelena ŠiškinaRūta BurdulienėRūta Petkuvienė