Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės ir Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1000-848/2015 pagal ieškovo G. D. patikslintą ieškinį atsakovui R. Ž. dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento, nuostolių ir patirtos neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys J. P., G. K.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis netenkinti ieškovo reikalavimai dėl 57,92 Eur transportavimo išlaidų, 234 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidų ir 868 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei sumažintos išlaidos advokato atstovavimui teisme apmokėti.

Dėl transporto priemonės transportavimo ir saugojimo išlaidų

Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia reikalavimus dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo bei neturtinės žalos priteisimo. Apeliaciniu skundu yra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl dalies nuostolių, o būtent dėl 57,92 Eur (200 Lt) transportavimo ir 234 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidų priteisimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – šalių grąžinimas į status quo. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Taikant civilinę atsakomybę kaltajam asmeniui uždedama papildoma turtinio pobūdžio pareiga. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 str. 1 d.). Tai reiškia, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Pripažinus sandorį negaliojančiu restitucija kyla automatiškai. Kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės).

Dėl to ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau įrodžius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.). Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovai privalėjo įrodyti tris būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas.

Reikalavimas dėl transportavimo išlaidų priteisimo yra grindžiamas 2014-10-21 kasos pajamų kvitu ir 2014-10-21 sąskaita-faktūra (t. I, b. l. 21-22).

Išklausius pirmosios instancijos 2015-11-09 teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandoris buvo sudarytas pas atsakovą sodyboje, nuo Kauno nutolusioje apie 40 km. Ieškovas iš sutarties sudarymo vietos iki serviso nuvyko įsigytu automobiliu. Taigi automobilis buvo važiuojantis, techninių kliūčių dėl kurių transporto priemonė negalėtų važiuoti nebuvo. Į T. B. servisą automobilis buvo pristatytas 2014-06-06 ir iki 2014-10-14 buvo remontuojamas (t. I, b. l. 23) – atlikti elektros darbai, pakeisti tepalai, filtrai, lingės, amortizatoriai, duslintuvas, atlikti kiti remonto darbai. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistavo objektyvi būtinybė automobilį iš vieno serviso transportuoti į kitą servisą, t. y., kad dėl techninių priežasčių automobilis negalėjo dalyvauti viešame eisme. Paties ieškovo pateiktas T. B. serviso atliktų darbų aktas patvirtina, kad iki automobilio transportavimo į kitą servisą dienos (2014-10-21) apelianto nurodomi elektros, važiuoklės ir kt. gedimai buvo pašalinti. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentui, jog transporto priemonės, kuri neturi galiojančios techninės apžiūros ir/ar draudimo, dalyvavimas eisme yra draudžiamas. Iš VĮ „Regitra“ išrašo matyti, kad 2014-09-29 transporto priemonė buvo išregistruota negavus duomenų apie atliktą technikinę apžiūrą ir neįsigijus draudimo (t. I, b. l. 18). Pažymėtina, kad dėl susidariusios situacijos, jog automobilis neturi galiojančios techninės apžiūros ir draudimo ir būtent dėl šios priežasties jis savo eiga negali nuvykti iki kito serviso yra atsakingas pats ieškovas. Jei ieškovas būtų apsidraudęs transporto priemonę ir praėjęs techninę apžiūrą – transportavimo paslaugos būtų nereikalingos. Tam, kad atlikti šiuos veiksmus – nėra būtinas transporto priemonės perregistravimas. Tiek apdrausti, tiek atlikti techninę apžiūrą gali ir transporto priemonės valdytojas, nebūtinai VĮ „Regitroje“ įregistruotas transporto priemonės savininkas. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal šią įstatymo normą tarp skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys, t. y. atlyginama ne bet kokia žala, bet žala, kuri atsirado kaip skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) padarinys. Šiuo atveju atsakovui negali kilti pareiga atlyginti ieškovo patirtas išlaidas dėl kurių atsiradimo yra atsakingas pats ieškovas, o atsakovas neturėjo jokios galimybės įtakoti šių išlaidų (ne-) atsiradimą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl transportavimo išlaidų priteisimo pripažintina pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti apelianto argumentui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė automobilio saugojimo išlaidų. Byloje yra pateikta 2015-07-14 PVM sąskaita-faktūra Serija CD Nr. 07/01, išrašyta G. D. vardu 234 Eur sumai už automobilio saugojimą laikotarpiu nuo 2014-10-14 iki 2015-07-14 (t. I, b. l. 127). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju perdavimas automobilį saugoti į saugojimo aikštelę, neįvertinus kiek tai gali trukti, kiek tai kainuos ir tikintis, kad tas išlaidas turės kažkas apmokėti, vertintinas kaip neprotingas bei veikimas savo rizika. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad šiuo atveju buvo būtina statyti automobilį į mokamą saugojimo aikštelę. Iš T. B. pranešimo matyti, kad automobilis buvo remontuojamas, o vėliau pastatytas į UAB „Žaibas“ mokamą saugojimo aikštelę iki atsiims klientas (t. I, b. l. 126). 2015-11-09 pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad sužinojęs, jog automobiliui yra uždėtas areštas neatsiėmė transporto priemonės ir nenorėjo net mokėti už jos remontą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už remontą atsikaityta tik 2015-06-15, t. y. jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu (t. I, b. l. 128) T. B. kreipusis į ieškovą dėl automobilio pasiėmimo, ieškovas atsisakė jį paimti, todėl automobilis buvo pastatytas į greta serviso esančią mokamą saugojimo aikštelę. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, jog automobilio pastatymas į mokamą saugojimo aikštelę buvo sąlygotas ne tikslo išsaugoti automobilį, o ieškovo nenoro pasiimti automobilį paaiškėjus aplinkybei, jog ši transporto priemonė yra areštuota. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pastebėjo, jog ieškovas galėjo pats saugoti automobilį arba dėl jo saugojimo kreiptis į atsakovą. Apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovas gyvena daugiabučiame name, todėl laikant automobilį kieme nebūtų galimybės užtikrinti transporto priemonės saugumo. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog dėl gyvenamosios vietos ieškovas neturėjo galimybės saugoti automobilį, yra nurodoma tik apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme šia aplinkybe poreikis saugoti automobilį mokamoje aikštelėje nebuvo grindžiamas. Todėl šia aplinkybe negali būti grindžiamas ir apeliacinis skundas. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Taigi CK 6.253 straipsnyje yra įtvirtintas mišrios kaltės institutas, kurios esmė yra ta, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu pasekmes. Byloje nenustačius objektyvaus poreikio transporto priemonės saugojimui, transporto priemonei į saugojimo aikštelę pakliuvus ne siekiant ją išsaugoti, o ieškovui nenorint jos atsiimti iš serviso, nėra teisinio pagrindo saugojimo išlaidų iš atsakovo priteisimui, t. y. atsakovui negali atsirasti turtinė prievolė atlyginti dėl paties ieškovo kaltės (šiuo atveju neveikimo) atsiradusius nuostolius. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-700-567/2011. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika reikia ne a priori, bet atsižvelgiant į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pirma, Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kadangi ant transporto priemonės rėmo nebuvo identifikavimo numerio. Antra, apelianto cituojamoje byloje apeliacinėje instancijoje buvo sprendžiamas klausimas dėl pirkėjo teisės nutraukti sutartį dėl daikto kokybės trūkumų, automobilio saugojimo išlaidos nebuvo minėtos apeliacijos dalykas, dėl šių išlaidų būtinumo ir/ar pagrįstumo apeliacinėje instancijoje ginčo nebuvo. Trečia, nagrinėjamoje byloje automobilio saugojimo išlaidos nepriteistinos ne dėl to, kad tokios išlaidos apskritai neatlygintinos, o todėl, kad ieškovas neįrodė, jog šiuo atveju buvo objektyvus poreikis automobilio saugojimui mokamoje aikštelėje.

Dėl neturtinės žalos

Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos esminės neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos, pagal kurias neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Pagal savo pobūdį tai yra asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų. Apelianto teigimu, susižinojęs, kad automobilis negalės būti įregistruojamas VĮ „Regitra“ ir dėl to eksploatuojamas, jis patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas neturtinės žalos sampratą, yra konstatavęs, jog tam tikri nepatogumai, sunkumai yra natūralus gyvenimo ir dalyvavimo civilinėje apyvartoje reiškinys ir ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta. Žalos padarymo faktą, remiantis CPK 178 straipsniu, turi įrodyti tai teigianti šalis (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015). Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir neigiamas emocijas, kurie nepakankami tam, kad pagrįsti žalos padarymo faktą. Byloje nėra jokių įrodymų iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovo patirtos neigiamos emocijos viršytų natūralaus dalyvavimo civiliniuose teisiniuose santykiuose ribas. Be to, pats ieškovas sudarydamas sandorį dėl transporto priemonės pirkimo ne su asmeniniu, kurio nuosavybės teisės į transporto priemonę yra įregistruota, o su kitu asmeniu, slėpdamas sandorio kainą, pirkdamas automobilį, kurio rinkos vertė yra žymiai didesnė, nei sumokėta kaina, protingai galėjo numatyti iš tokio sandorio kilsiančias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pats ieškovas veikė neatsakingai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, o teismas nenustatė neturtinės žalos padarymo fakto. Nenustačius šios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniu skundu yra ginčijam teismo sprendimo dalis, kuria sumažintos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, susidariusios už advokato dalyvavimą pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Išlaidos už atstovavimą teismo posėdžiuose sudarė 726 Eur. Nustatyta, kad 2015 m. kovo 17 d. posėdis truko 10 min.,2015 m. balandžio 14 d.– 10 min., 2015 m. gegužės 8 d. posėdis atidėtas, trukmė – 3 min. (už šį posėdį atliktas apmokėjimas užskaitytas už atstovavimą 2015-10-13 posėdyje) (t. I, b.l.. 185), 2015 m. birželio 4 d. posėdis truko 19 min., 2015 m. spalio 13 d. posėdis truko 7 min., paskelbta pertrauka iki 2015 m. lapkričio 9 d., 2015 m. lapkričio 9 d. posėdžio trukmė – 1 val. 44 min.

LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 9 punkte įtvirtinta, kad teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Atstovavimo teisme laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas (Rekomendacijų 10 p.). Taigi šioje byloje posėdžiai truko 2 val. ir 33 minutes, suapvalinus gaunamos 3 valandos. Taigi maksimali atlygintina suma yra 214,17 Eur. Todėl atmestinas kaip visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog prašomos priteisti išlaidos neviršijo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Pirmosios instancijos teismas priteisė netgi daugiau nei maksimalus Rekomendacijose už tokias paslaugas nustatytas dydis. Civilinio proceso kodekso 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą, todėl apeliacinėje instancijoje nustačius, kad ieškovui (apeliantui) priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, nesant kitos šalies apeliacinio skundo dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos nemažintinos.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teismas patyrė 6,44 Eur su apeliaciniu procesu susijusių procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (t. II, b. l. 40), kurios pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto G. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) 6,44 Eur (šešis eurus ir 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.