- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-2764-823/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00750-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- K. B.
- Atsakovas
- UAB „AV Baltic“
- Advokatai
- Saulė Katauskaitė
- Kategorijos
- 14.3.16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „AV Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. B. ieškinį atsakovui UAB „AV Baltic“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio ir kitų susijusių su darbo santykiais sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas K. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 straipsnį negaliojančiu ir laikyti darbo sutartį nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, priteisti 741,09 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 78,32 Lt atlyginimą už dvi nedarbingumo dienas, 141,86 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 6 160 Lt komandiruotpinigių, 2 075,48 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. kovo 22 d. sudarė su atsakovu UAB „AV Baltic“ terminuotą darbo sutartį Nr. 5 iki darbų atlikimo objekte, esančiame Čechovo mieste, Rusijos Federacijoje, pabaigos. Nepaisant viršvalandinio darbo ir darbo savaitgaliais minėtame objekte, atsakovas nesumokėjo ieškovui viso priklausančio darbo užmokesčio. 2010 m. gegužės 3 d. ieškovas susirgo ir grįžo į Lietuvą. Atsižvelgęs į tai, kad jam nesumokėtas visas darbo užmokestis, komandiruotpinigiai, ieškovas 2010 m. gegužės 10 d. darbdavio atstovui Visagine įteikė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2010 m. gegužės 14 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, tačiau 2010 m. gegužės 18 d. darbdavys SMS žinute informavo ieškovą, kad jis turi išvykti dirbti į tą patį objektą Rusijoje. Kadangi ieškovas išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį, jis neprisistatė į Vilnių, o 2010 m. gegužės 22 d. registruotu laišku gavo pranešimą, kad su juo darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (už neatvykimą į darbą visą darbo dieną). Atsakovas nesutinka su atleidimu iš darbo už drausmės pažeidimą, nes jis buvo pateikęs prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, atsakovas apie tai buvo informuotas, skirdamas ieškovui nuobaudą atsakovas jokio paaiškinimo dėl drausmės pažeidimo nepareikalavo.
Atsakovas UAB „AV Baltic“ su ieškiniu sutiko iš dalies. Atsakovas pripažino, kad 90,43 Lt bei 138,20 Lt išmokas išmokėjo po ieškovo atleidimo iš darbo, todėl atsakovas sutiktų sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą išmokėti minėtas išmokas laiką. Pagal teismų praktiką, nustatant priteistiną darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, reikia atsižvelgti, kokio dydžio sumos buvo neišmokėtos darbuotojui jo atleidimo iš darbo dieną. Atsakovo manymu, ieškovas iš darbo buvo atleistas teisėtai. Aplinkybė, jog iš ieškovo nebuvo raštu pareikalauta pasiaiškinti, ir jis pasirašytinai nebuvo supažindintas su paskirta drausmine nuobauda, nedaro jo atleidimo neteisėtu ir savaime nėra pagrindas panaikinti drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-590/2004, 2005 m. gegužės 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-314/2005). Teiginiai, kad ieškovui iki jo atleidimo nebuvo mokamas visas darbo užmokestis, neatitinka tikrovės, todėl ieškovo prašymas atleisti jį iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį neturi pagrindo. Tuo pačiu darbo santykiai su ieškovu negalėjo būti laikomi pasibaigusiais, o neatvykdamas į darbą darbdavio reikalavimu ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo drausmę.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pripažino neteisėtu, UAB „AV Baltic“ direktoriaus 2010 m. gegužės 19 d. įsakymą dėl darbo sutarties su ieškovu pagal DK 136 straipsnio 3 dalį nutraukimo panaikino; pripažino, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2010 m. gegužės 14 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį; priteisė ieškovui iš atsakovo 741,09 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 5 600 Lt komandiruotpinigių, 2 055,90 Lt išeitinę išmoką, 13 754,95 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, kitoje dalyje ieškinio netenkino.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui buvo žinoma apie ieškovo valią nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Atsakovo atstovas UAB „AV Baltic“ direktorius neneigė, jog UAB „AV Baltic“ atstovas E. C. (E. C.) telefonu jį informavo apie ieškovo prašymą atleisti iš darbo, tačiau negalėjo lietuviškai išdėstyti prašymo turinio. Nors UAB „AV Baltic“ direktorius neigė, kad E. C. buvo UAB „AV Baltic“ darbuotojas, tačiau patvirtino, kad E. C. vežė darbininkus į Čechovo miestą, jis būdavo objekte, todėl ieškovas turėjo pagrindą laikyti E. C. atsakovo atstovu. Be to, atsakovas ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo gavo paštu 2010 m. gegužės 18 d. 8 val., tačiau atleidimo iš darbo klausimo nesprendė, SMS žinute pareikalavo, kad ieškovas važiuotų dirbti, o ieškovui to nepadarius, nepareikalavęs pasiaiškinimo, nutraukė su ieškovu darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, tokiu būdu pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimą. Teismo manymu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį, prašymą įteikė 2010 m. gegužės 10 d. atsakovo atstovui, darbo sutartis su ieškovu turėjo būti nutraukta jo reikalaujamu pagrindu 2010 m. gegužės 14 d., todėl pripažinti, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą 2010 m. gegužės 18 d. neatvykdamas į darbą darbdavio reikalavimu, nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad atsakovas neįrodė, jog iki ieškovo atleidimo iš darbo laikėsi visų įsipareigojimų ieškovui. 2010 m. gegužės 21 d. aktas, kad ieškovui 2010 m. kovo 24 d. buvo išmokėta 1 333 rublių, o 2010 m. balandžio mėn. 4 640 rublių, neįrodo pinigų sumokėjimo fakto. Ieškovas patvirtino, kad atsakovas 2010 m. gegužės 1 d. jam sumokėjo 2 000 rublių (178,46 Lt), o 2010 m. gegužės 18 d. išmokėjo 500 Lt. Atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtina visų sumų ieškovui išmokėjimo fakto, nes juose nėra ieškovo parašų. Teismas sprendė, kad ieškovas turėjo pagrindą prašyti nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, o atsakovas turėjo atleisti ieškovą praėjus 3 darbo dienoms po prašymo gavimo.
Teismas nustatė, kad atsakovas po ieškovo atleidimo sumokėjo ieškovui 90,43 Lt – 15,08 Lt darbo užmokesčio ir 75,35 Lt ligos pašalpos bei 138,20 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgęs į šias sumas, teismas nepriteisė ieškovui jo reikalaujamos ligos pašalpos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Kadangi ieškovo darbo sutartyje nėra aiškaus susitarimo dėl kilnojamo darbo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 spalio 22 d. nutartyje 3K-3-449/2009), teismas ieškovui priteisė 5 600 Lt (40x140 Lt) komandiruotpinigių už 40 kalendorinių dienų laikotarpį nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., taip pat 741,09 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Pripažinęs darbo sutartį nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, teismas ieškovui priteisė dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę pašalpą (1027,95 Lt x2). Atsakovui laiku neatsiskaičius su ieškovu, iš atsakovo teismas priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką – 12 mėnesių ir 29 darbo dienas (1027,95 Lt x12 + 48,95 Lt x29). Pirmosios instancijos teismo manymu, sumažinti ieškovui priteistiną vidutinį darbo užmokestį nėra pagrindo, nes darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta neteisėtai, todėl būtų galimas ir kitas darbuotojo teisių gynimo būdas, numatytas DK 297 straipsnio 4 dalyje.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „AV Baltic“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, UAB „AV Baltic“ direktoriaus įsakymo panaikinimo; darbo sutarties pripažinimo nutraukta 2010 m. gegužės 14 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, 741,09 Lt darbo užmokesčio, 5 600 Lt komandiruotpinigių, 2 055,90 Lt išeitinės išmokos ir 12 790,04 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Bylos šalis turi teisę užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42, 159, 177, 186 straipsniai), o dalyvavusiems teismo posėdyje ieškovo atstovams aplinkybės apie 1 333 rublių išmokėjimą ieškovui 2010 m. kovo 24 d. ir 4 640 rublių išmokėjimą 2010 m. balandžio mėnesį nebuvo žinomos. Ieškovo dalyvavimas pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu. Šis proceso teisės normų pažeidimas apribojo atsakovo teisę užduoti klausimus ieškovui prisiekus, pasinaudoti ieškovo duotais parodymais kaip atsikirtimu, ir tai turėjo įtakos ginčijamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jeigu ieškovo parodymai patvirtintų 1 333 rublių ir 4 640 rublių (115,45 Lt ir 480,14 Lt pagal oficialų valiutų santykį) jam išmokėjimą, teismas prieitų kitokios išvados dėl ieškovo atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, bei būtų paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neišmokėjo ieškovui viso jam priklausančio darbo užmokesčio. Dėl šios priežasties ieškovo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo turėtų būti pripažintas būtinu. Pripažinus neteisėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, klausimas dėl išmokos dydžio už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011, kurioje teismas konstatavo, kad jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Todėl teismas turėtų priteisti ieškovui už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. spalio 18 d. išmoką už nepanaudotų atostogų kompensacijos išmokėjimo uždelsimo laiką (152 dienos / 30 dienų x 90,43 Lt (neišmokėta suma) = 458,18 Lt), ir už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d. – išmoką už darbo užmokesčio išmokėjimo uždelsimo laiką (110 dienų / 30 dienų x 138,20 Lt (neišmokėta suma) = 506,73 Lt). Iš viso teismas turėtų priteisti 458,18 Lt + 506,73 Lt = 964,91 Lt. Pripažinus teismo sprendimo dalį dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalį neteisėtu, ieškovui negalėtų būti priteisiama dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa.Priteisdamas ieškovui komandiruotpinigius teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 be kita ko pažymėjo, kad sprendžiant komandiruotpinigių priteisimo klausimą, svarbu, kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Darbo funkcijų atlikimo vieta ieškovo darbo sutartyje buvo nustatyta konkrečioje vietovėje, sutartis buvo sudaryta iki bus atlikti toje vietovėje statybiniai darbai. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad darbo sutartyje sulygtų darbo funkcijų atlikimas nuolatinėje darbo vietoje Rusijos Federacijoje yra komandiruotė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas K. B. prašo 2011 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Proceso teisės normų pažeidimai, kurie nepatenka į CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų esminių pažeidimų sąrašą, būtų pagrindas naikinti teismo sprendimą ir grąžinti jam bylą nagrinėti iš naujo, tik jei dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir jei šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Apeliantas nereiškė prašymo pripažinti ieškovo dalyvavimą būtinu nei viename iš 4 parengiamųjų teismo posėdžių. Ieškovas neigia 2010 m. kovo 24 d. iš atsakovo gavęs 1 333 rublius, o 2010 m. balandžio mėnesį gavęs 4 640 rublių. Dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovas kreipėsi būtent dėl to, kad negavo darbo užmokesčio. Aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Ūkinės finansinės operacijos turi būti dokumentuotos, darbo užmokesčio išmokėjimo faktas gali būti įrodinėjamas tik oficialiais rašytiniais įrodymais, negali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais (pvz. 2001 m. kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2001). Apeliantas nepateikė jokių atsiskaitymo lapelių ar buhalterinės apskaitos dokumentų (DK 202 straipsnis, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktas), patvirtinančių darbo užmokesčio ieškovui išmokėjimą. Atsakovo pateiktas aktas dėl ieškovo neva gautų pinigų buvo pasirašytas kitų UAB „AV Baltic“ darbuotojų 2010 m. gegužės 21 d. Čechovo mieste po to, kai ieškovas pas atsakovą nebedirbo. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad gavus prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbdaviui tenka pareiga aiškintis. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tęsiasi. Kilus nesutarimui dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, jo egzistavimas konstatuotinas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-8/2008, 2008 m. balandžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3- 195/2008, 2010 m. birželio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-282/2010). UAB „AV Baltic“ direktorius ieškovo 2010 m. gegužės 10 d. prašymą gavo iki 2010 m. gegužės 19 d. įsakymo priėmimo, darbo ginčų komisijos nesudarė, vienašališkai nusprendė, kad prašymas yra nepagrįstas, ieškovas apie tai informuotas nebuvo. Darbo sutarties 1.2 punkte yra nurodytos pareigos – statybininkas apdailininkas. Tai, kad statybininkai darbo funkcijas atlieka įvairiuose statybos objektuose, nėra pagrindas konstatuoti kilnojamąjį darbo pobūdį. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl komandiruotpinigių priteisimo padarytos tinkamai taikant teisės aktų normas ir atsižvelgus į teisminę praktiką (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2010 m. vasario 11 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis byloje Nr. 2-486-194-2010, 2009 m. spalio 15 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis byloje Nr. 2A-441-425/2009). 2010 m. birželio 10 d. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus rašte Nr. (01)SD-11330 nurodyta, kad apeliantas įpareigotas iki 2010 m. liepos 1 d. išmokėti ieškovui priklausančius komandiruotpinigius bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Apeliantas šio įpareigojimo neįvykdė, tačiau ir neapskundė šios Valstybinės darbo inspekcijos sprendimo dalies. 2010 m. birželio 2 d. Valstybės darbo inspekcija skyrė UAB „AV Baltic“ direktoriui 2 000 Lt baudą už DK 220 straipsnio 1 dalies pažeidimą, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu šis nutarimas paliktas nepakeistas.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sumažinti ieškovui priteistiną vidutinį darbo užmokestį nėra jokio pagrindo, nes ieškovas gali naudotis ne tik DK 141 straipsnio 3 dalyje suteikta teise reikalauti sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, tačiau ir DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta teise prašyti priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Dėl DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo teisminėje praktikoje pasisakoma, kad nurodyti išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, ir nenumatyta galimybės šias išmokas mažinti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-139/2010, 2011 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-289/2011, 2011 m. birželio 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-287/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-276/2011).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo, nepripažįstant ieškovo dalyvavimo teismo posėdyje būtinu
Vadovaujantis CPK 13, 42 straipsnių nuostatomis, dalyvavimas teismo posėdyje yra proceso šalių teisė, o ne pareiga. Be to, proceso šalis gali dalyvauti procese asmeniškai arba per atstovą (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Išimtį iš šios taisyklės (t.y. pareigą proceso šaliai dalyvauti teismo posėdyje asmeniškai) gali nustatyti įstatymas, arba bylą nagrinėjantis teismas, pripažinęs šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Kadangi galimybė pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu yra išimtis iš dispozityvumo principo, teismas negali tokia teise naudotis neribotai. Teismas gali pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu motyvuotu byloje dalyvaujančio asmens prašymu ar savo iniciatyva, jei, teismo nuomone, atsižvelgiant į konkrečios bylos nagrinėjimo dalyką sudarančias reikšmingas aplinkybes, tai būtina siekiant tinkamai išnagrinėti bylą. Proceso šalies pageidavimas dėl kitos proceso šalies asmeninio dalyvavimo teismo posėdyje nėra teismui privalomas ir savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu – teismas šį klausimą privalo spręsti atsižvelgdamas į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes ir įvertindamas prašymo pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu motyvų pagrįstumą.
Apelianto teigimu, ieškovo nedalyvavimas teismo posėdyje pažeidė jo procesines teises, nes atsakovui nebuvo sudarytos galimybės užduoti pačiam ieškovui klausimus, susijusius su dalies atlyginimo išmokėjimu, ir tokiu būdu įrodinėti aplinkybę, kad atsakovas neturėjo atlyginimo įsiskolinimo ieškovui jo atleidimo iš darbo dieną. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Pirma, ieškovas savo poziciją dėl atsakovo nurodomų aplinkybių yra aiškiai išdėstęs teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, kuriuose kategoriškai neigė gavęs iš atsakovo jo nurodomas sumas. Tas pačias aplinkybes teismo posėdžių metu patvirtino ir ieškovo atstovės. Vien ta aplinkybė, kad dalyvaudamas teismo posėdyje ir duodamas paaiškinimus ieškovas turėtų prisiekti proceso įstatymų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovo teisės įrodinėjimo procese buvo pažeistos, atsižvelgiant į šalių paaiškinimų kaip įrodinėjimo priemonės ypatumus ir ieškovo teisę atsisakyti duoti parodymus prieš save (CPK 188 straipsnis). Pastebėtina, kad pagal įrodinėjimo proceso taisykles ieškovas neprivalo įrodinėti to, ką neigia, t.y. jis nėra įpareigotas įrodyti, kad atitinkamų pinigų sumų iš atsakovo negavo. Priešingai, darbdaviui remiantis aplinkybe, jog darbo užmokestis išmokėtas, šio fakto įrodymo pareiga tenka darbdaviui (CPK 178 straipsnis). Antra, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad atlyginimo išmokėjimas ieškovui pagal įstatymą turi būti įrodinėjamas įstatymų reikalavimus atitinkančiais rašytiniais įrodymais. Liudytojų parodymais ar šalių paaiškinimais įrodinėti atlyginimo išmokėjimo darbuotojui faktą negalima (Žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2001). Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad neužtikrinus asmeninio ieškovo dalyvavimo teismo posėdžiuose buvo apribotos jo procesinės teisės ir galimybė tinkamai įrodinėti savo atsikirtimus, ir tokiu būdu galėjo būti priimtas nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl to, kad atsakovas neįrodė, kad iki ieškovo atleidimo iš darbo laikėsi visų įsipareigojimų ieškovui, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktų į bylą įrodymų vertinimu, ir kartu pripažįsta teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, UAB „AV Baltic“ direktoriaus 2010 m. gegužės 19 d. įsakymo panaikinimo; darbo sutarties pripažinimo nutraukta 2010 m. gegužės 14 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, 741,09 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 2 055,90 Lt išeitinės išmokos priteisimo.
Dėl komandiruotpinigių
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl komandiruotpinigių priteisimo, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darbo sutartyje sulygto darbo funkcijų atlikimą nuolatinėje darbo vietoje Rusijos Federacijoje pripažino komandiruote. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais sutinka. Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Apmokėjimu už tarnybinę komandiruotę siekiama atlyginti darbuotojo išlaidas, kurių neapima darbo sutartimi sulygtas atlyginimas, dėl to, kad darbuotojas yra įpareigojamas dirbti kitoje vietovėje, nei yra darbo sutartyje nurodyta nuolatinė jo darbo vieta. Tuo atveju, jei darbo sutartimi sulygstama dėl nuolatinės darbo vietos kitoje vietovėje, nei yra darbuotojo gyvenamoji vieta, tokia situacija nelaikytina tarnybine komandiruote, ir papildomos garantijos darbuotojui nepriklauso, kadangi būtent dėl tokių darbo sąlygų buvo susitarta sudarant darbo sutartį ir numatant joje darbuotojo darbo užmokestį. Taigi sprendžiant dėl darbuotojo teisės į apmokėjimą už komandiruotę turi būti įvertinama, kur pagal šalių sudarytą darbo sutartį buvo nuolatinė darbuotojo darbo vieta.
Iš į bylą pateiktos K. B. darbo sutarties matyti, kad jis buvo priimtas dirbti statybininku – apdailininku į UAB „AV Baltic“ pagal terminuotą darbo sutartį iki objekto, esančio Rusijos Federacijoje, Čechov mieste, Gubernskij mikrorajone, 15 name, vidaus apdailos darbų atlikimo pabaigos (b.l. 10). Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokatė S. Katauskaitė teigė, kad paminėta sąlyga apibrėžia ne nuolatinę darbo atlikimo vietą, o darbo sutarties terminą, ieškovo atstovė O. B. patvirtino, kad priimant ieškovą į darbą buvo tariamasi būtent dėl darbo Rusijos Federacijoje esančiame darbo sutartyje nurodytame objekte, ir kad pagal šią darbo sutartį ieškovas kitose vietose nėra dirbęs. Taigi, įvertinusi tarp šalių sudarytos darbo sutarties turinį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad darbo sutartyje šalys buvo sulygusios, kad nuolatinė ieškovo darbo vieta per visą sutarties galiojimo laikotarpį bus konkrečiame Rusijos Federacijoje esančiame objekte, todėl ieškovo darbas šiame objekte nepripažintinas darbu ne nuolatinėje darbo vietoje, ir kartu negali būti kvalifikuojamas kaip komandiruotė. Vien ta aplinkybė, kad darbo sutartyje ieškovo darboviete nurodyta UAB „AV Baltic“, kurios registracijos adresas yra Vilniaus mieste, atsižvelgiant į kitas darbo sutarties sąlygas (terminuotą sutarties pobūdį, aiškiai nurodytą vieną konkretų objektą, kuriame atliekami darbai) nesudaro pagrindo teigti, kad darbo sutartimi sulygta ieškovo nuolatinė darbo vieta buvo Vilniuje.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškovo teisės į komandiruotpinigius pagrįstumą ieškovas be kita ko grindžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. II-1244-815/2010, kuria paliktas nepakeistas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. birželio 2 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATPN527 dėl 2 000 Lt baudos skyrimo A. K. už tai, kad jis, kaip UAB „AV Baltic“ direktorius, t. y. įmonę atstovaujantis asmuo, neužtikrino, kad įmonės darbuotojui K. B. 2010 m. kovo mėn., 2010 m. balandžio mėn. būtų skaičiuojami dienpinigiai (komandiruotpinigiai). Tačiau ši nutartis buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. N575-2012/2011, be kita ko nurodant, kad nors K. B. darbo sutartyje tiesiogiai nėra nurodyta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis, tačiau aiškinant darbo sutartį akivaizdu, kad iš esmės darbo sutarties šalys susitarė dėl darbo funkcijų atlikimo vietos būtent Rusijos Federacijoje, o ne Lietuvos Respublikoje.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką
Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino darbo sutartį tarp šalių nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, šiuos apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais, kadangi atleidžiant darbuotoją pagal DK 127 straipsnio 2 dalį jam priklauso dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa, todėl atleidimo iš darbo dieną ieškovui neišmokėta suma, didesnė už jo vidutinį darbo užmokestį. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priteisdamas ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos paskirties aiškinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos išmokos paskirtis – kompensacinė, skirta kompensuoti darbuotojui jo turtinius praradimus, susijusius su neteisėtu atleidimu iš darbo. Nors ši nuostata kartu vertintina ir kaip tam tikra sankcija darbdaviui, kaip ir bet kuri kita sankcija, ji gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009; 2010-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2010; kt.). Tais atvejais, kai darbuotoją su darbdaviu darbo santykiai siejo ypač trumpą laikotarpį, DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos išmokos nesumažinimas gali reikšti pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių darbo pajamų už jo išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jo darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija nebūtų suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu. Neadekvačios sankcijos taikymas pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pagal su atsakovu sudarytą terminuotą darbo sutartį dirbo mažiau nei du mėnesius, iniciatyvą nutraukti darbo sutartį pareiškė pats ieškovas. Nuo 2010 m. liepos 1 d., t.y. praėjus mažiau nei 2 mėnesiams nuo darbo santykių su atsakovu pabaigos, ieškovas įsidarbino UAB „Vilstata“, kurioje ieškovo gaunamas darbo užmokestis didesnis nei gautas pagal darbo sutartį su atsakovu (b.l. 112-155). Vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, skaičiuojant jį iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, sudarytų daugiau nei 20 000 Lt, t.y. beveik 20 kartų viršytų per ieškovo darbo pas atsakovą laikotarpį uždirbtą sumą. Atsižvelgiant į šias faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į proporcingumo principą ir siekiant darbdaviui taikytinos sankcijos adekvatumo padarytam darbuotojo teisių pažeidimui, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ieškovui priteistina kompensacija turi būti mažinama.
Atsiliepime į apeliacinį skundą savo teisę į visą DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą išmoką ieškovas be kita ko grindžia tuo, kad pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, jis galėtų pasinaudoti DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta garantija kaip alternatyva DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos išmokos priteisimui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad darbuotojo teisė į vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką atsiranda tais atvejais, kai darbuotojas iš darbo atleidžiamas neteisėtai, jam pačiam neišreiškus valios nutraukti darbo santykius su atsakovu, t.y. tais atvejais, kai darbuotojas teismo sprendimu grąžinamas į ankstesnį darbą, arba negrąžinamas dėl objektyvių, nuo darbuotojo valios nepriklausančių aplinkybių, darbo sutartį pripažįstant nutrūkusia nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovas pats išreiškė valią nutraukti darbo santykius su atsakovu, teismui pareikštu ieškiniu buvo prašoma pripažinti darbo santykius nutrūkusiais pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2010 m. gegužės 14 d. Esant pareikštam tokio pobūdžio materialiniam – teisiniam ieškovo reikalavimui, išmokos už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos ieškovui negalėjo būti priteisiamos.
Apeliaciniu skundu apeliantas sutinka, kad ieškovui galėjo būti priteista 964,91 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog atleidimo iš darbo dieną ieškovui neišmokėtos sumos viršija jo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, taip pat į tai, kad atsakovas nebuvo atsiskaitęs su ieškovu ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, tačiau įvertindamas ieškovo darbo pas atsakovą laikotarpį, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neketino tęsti darbo santykių su atsakovu, jo atleidimo iš darbo faktas atitiko paties ieškovo valią (ginčas byloje kilęs tik dėl atleidimo iš darbo pagrindo), per trumpą laikotarpį po atleidimo iš darbo ieškovas įsidarbino kitoje bendrovėje, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina DK 141 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija mažintina iki dviejų ieškovo vidutinių darbo užmokesčio dydžių - 2055,90 Lt.
Iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas keistinas, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo teismui pareikšti neturtinio pobūdžio reikalavimai patenkinti, o turtiniai reikalavimai patenkinti iš dalies, iš atsakovo valstybės naudai priteisto žyminio mokesčio suma mažintina iki 412 Lt, pašto išlaidų suma – iki 5 Lt, iš atsakovo ieškovo naudai pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista atstovavimo išlaidų suma mažintina iki 1250 Lt.
Atsakovui iš ieškovo priteistina 496 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už paduodamą apeliacinį skundą, o ieškovui iš atsakovo – 299 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnis). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme tarp šalių paskirstomos tokiu būdu: 5 Lt iš ieškovo ir 2 Lt iš atsakovo (b.l. 253). Iš ieškovo procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neišieškotinos, kadangi bendra valstybės naudai iš ieškovo priteistų bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 nustatyto minimalaus valstybei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Atsakovui tenkanti procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalis išieškotina kartu su valstybės naudai priteistu žyminiu mokesčiu ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidomis pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui K. B. ir atsakovo UAB „AV Baltic“ priteista 5 600 Lt komandiruotpinigių, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą dėl komandiruotpinigių priteisimo atmesti. Iš atsakovo ieškovo naudai priteistą vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumą sumažinti iki 2055,90 Lt. Iš atsakovo valstybės naudai priteisto žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 412 Lt, pašto išlaidų pirmosios instancijos teisme sumą – iki 5 Lt, iš atsakovo ieškovo naudai pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistą atstovavimo išlaidų sumą sumažinti iki 1250 Lt. Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo K. B. atsakovo UAB „AV Baltic“ naudai 496 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, o iš atsakovo UAB „AV Baltic“ - 299 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovo K. B. naudai ir 2 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.