- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-581/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tranzito terminalas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Muitinės paslaugos centras“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės, Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tranzito terminalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai, o priešieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-48-262/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Muitinės paslaugos centras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tranzito terminalas“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tranzito terminalas“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Muitinės paslaugos centras“ dėl paskolos sutarties iš dalies pripažinimo nesudaryta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2003 m. rugsėjo 29 d. UAB „Muitinės paslaugų centras“ ir UAB „Tranzito terminalas“ sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Muitinės paslaugų centras“ suteikė UAB „Tranzito terminalas“ beprocentę 150 000 Lt paskolą dviejų metų laikotarpiui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai UAB „Tranzito terminalas“ gaus iš UAB „Muitinės paslaugų centras“ visą paskolos sumą (t. 1, b. l. 12). Visa paskolos suma galutinai buvo perduota atsakovui UAB „Tranzito terminalas“ 2004 m. sausio 20 d. atliktu mokėjimu (1 t., 14-30 b. l.), todėl paskolos grąžinimo terminas suėjo 2006 m. sausio 20 d.
Ieškovas UAB „Muitinės paslaugų centras“ 2006 m. liepos 11 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš UAB „Tranzito terminalas“ nusipirko 30 vnt. UAB „Muitinės agentai“ 1 000 Lt nominaliosios vertės paprastųjų vardinių akcijų už 30 000 Lt ( t. 1, b. l. 13), todėl buvo atliktas šių sumų užskaitymas, taip sumažinant UAB „Tranzito terminalas“ įsiskolinimą ieškovui UAB „Muitinės paslaugų centras“ pagal paskolos sutartį iki 120 000 Lt.
Šalies argumentai
2008 m. liepos 14 d. ieškovas UAB „Muitinės paslaugų centras“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Tranzito terminalas“ likusią dalį skolos - 120 000 Lt; 29 940 Lt palūkanų; 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat bylinėjimosi išlaidas (1 t., 4-8 b. l. ). Ieškovas nurodė, kad terminas paskolai grąžinti suėjo 2006 m. sausio 20 d., tačiau paskola ieškovui nėra grąžinta. Ieškovas pripažino, kad 2006 m. liepos 11 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu iš atsakovo už 30 000 Lt nusipirko 30 vnt. UAB „Muitinės agentai“ 1 000 Lt nominaliosios vertės paprastųjų vardinių akcijų ir šiai ,sumai buvo atlikta užskaita, taip sumažinant atsakovo įsiskolinimą pagal paskolos sutartį iki 120 000 Lt. Pažymėjo, kad ragino atsakovą geruoju įvykdyti sutartį, tačiau atsakovas jokiais veiksmais neparodė ketinantis vykdyti savo prievolę. Ieškovas taip pat nurodė, kad sutartyje šalys nesusitarė dėl palūkanų, kurios mokamos už prievolės įvykdymo termino praleidimą, dydžio, todėl šiuo atveju turi būti taikomos įstatyme numatyto dydžio palūkanos.
Atsakovas UAB „Tranzito terminalas“ pateikė teismui priešieškinį (1 t., 172-175 b. l.), kuriuo prašė pripažinti šalių 2003 m. rugsėjo 29 d. paskolos sutartį dėl 150 000 Lt iš dalies nesudaryta, konstatuojant, kad ji buvo sudaryta tik dėl 5 000 Lt paskolos suteikimo bei priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad realiai jam pagal nurodytą sandorį buvo suteikta tik 5 000 Lt paskola, nes likusios 145 000 Lt sumos atsakovas iš ieškovo nėra gavęs. 2003 m. lapkričio 19 d. ieškovas ginčo paskolos sutarties pagrindu bankiniais pavedimais pervedė į atsakovo sąskaitą 5 000 Lt (4 000 Lt ir 1 000 Lt), o likusius 145 000 Lt pažadėjo perduoti grynaisiais pinigais. Nurodė, kad abi sutarties šalys buvo susijusios įmonės per A. J., kuris buvo tiek paskolos davėjo, tiek paskolos gavėjo akcininkas. Pažymėjo, kad akcininkas A. J. įtikino atsakovo UAB „Tranzito terminalas“ direktorių E. P., kad jis perduotų UAB „Muitinės paslaugų centras“ neužpildytus su jo parašu UAB „Tranzito terminalas“ kasos pajamų orderius 145 000 Lt sumai, kurie UAB „Muitinės paslaugų centras“ finansininkų bus užpildyti ir jam grąžinti kartu su juose nurodytomis pinigų sumomis. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad dalis pinigų išdavimo ir priėmimo orderių buvo įforminti nedarbo dienomis. Atsakovas taip pat nurodė, kad aplinkybės, jog realiai 145 000 Lt suma pagal sandorį nebuvo perduota, bus įrodinėjamos byloje esančiais duomenimis bei liudytojų parodymais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė.
Teismas iš byloje esančios šalių sudarytos 2003 m. rugsėjo 29 d. paskolos sutarties nustatė, kad joje yra įtvirtintos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos: sutarties turinys ir forma visiškai atitinka įstatymo reikalavimus, sutartis yra pasirašyta ieškovo ir atsakovo. Nors atsakovas atsiliepime į ieškinį bei priešieškinyje nurodė, kad ieškovo pateikti kasos išlaidų orderiai ir kasos pajamų orderiai yra tik formaliai surašyti dokumentai, taip pat, kad ieškovo atstovas A. J. įtikino atsakovo atstovą E. P., kad jis perduotų UAB „Muitinės paslaugų centras“ neužpildytus su jo parašu UAB „Tranzito terminalas“ kasos pajamų orderius 145 000 Lt sumai, kurie UAB „Muitinės paslaugų centras“ finansininkų bus užpildyti ir jam grąžinti kartu su juose nurodytomis pinigų sumomis, tačiau teismo įsitikinimu, atsakovas pasirašydamas kasos pajamų orderius patvirtindavo, kad pinigus iš ieškovo gaudavo. Teismas taip pat pažymėjo, jog paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį įrodinėdamas, kad jis faktiškai pinigų pagal sutartį negavo arba gavo jų mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyje, bet paskolos gavėjas turi įrodyti faktą, kad jis tikrai negavo sutartyje nurodytų pinigų. Teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis tikrai negavo 145 000 Lt, o gavo tik 5 000 Lt, kurie buvo pavedimu pervesti į atsakovo sąskaitą. Teismo manymu, atsakovas neįrodė (CPK 178 str.), kad dalis sutarties buvo nesudaryta, o sudaryta tik dėl 5 000 Lt, o faktą, kad atsakovas UAB „Tranzito terminalas“ negavo 145 000 Lt, iš esmės įrodinėja tik liudytojų parodymais. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju remtis liudytojų parodymais neleidžiama (CK 6.875 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į išdėstytą, remdamasis civilinio proceso principais bei byloje esančia medžiaga, teismas sprendė, kad ieškovas pilnai įrodė faktą, jog atsakovas gavo sutartyje nurodytą sumą, todėl atsakovo priešieškinį dėl paskolos sutarties iš dalies pripažinimo nesudaryta, atmetė, kaip neįrodytą.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas UAB „Tranzito terminalas“ 2006 m. liepos 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, pardavė ieškovui UAB „Muitinės paslaugų centras“ 30 vnt. UAB „Muitinės agentai“ paprastųjų vardinių akcijų už 30 000 Lt dydžio sumą, kuri buvo užskaityta. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų kreipęsis į ieškovą dėl pinigų už parduotas akcijas sumokėjimo, todėl padarė išvada, kad, jeigu atsakovas nebūtų gavęs ieškovo paskolintos 150 000 Lt sumos, būtų kreipęsis į ieškovą dėl pinigų už parduotas UAB „Muitinės agentai“ akcijas sumokėjimo ar akcijų grąžinimo. Teismo įsitikinimu, atsakovas paskolintus pinigus gavo, dėl ko ir buvo padaryta šių sumų užskaita.
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą, padarė išvadą, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis), todėl priteisė iš atsakovo UAB „Tranzito terminalas“ negrąžintą 120 000 Lt skolą ieškovo UAB „Muitinės paslaugų centras“ naudai.
Spręsdamas klausimą dėl palūkanų priteisimo teismas nustatė, kad šalys tarpusavyje nesusitarė dėl palūkanų dydžio, tačiau jas sieja paskoliniai santykiai, todėl, pagal Lietuvos Centrinio banko viešus statistinius duomenis 2006 m. sausio 20 d., priteisė 9,98 proc. metinę palūkanų normą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 20 d. iki 2008 m. birželio 30 d., kas sudaro 29 940 Lt bei procesines įstatyme numatytas palūkanas (CK 6.872 str. 1 d.). Teismas taikė CK 6.872 str. 1 d. nustatytą palūkanų normą kaip lex specialis CK 6.210 str., nustatančio 6 procentų dydžio metines palūkanas, atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad reikalavimams dėl palūkanų yra taikomas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas ( LR CK 1.125 str. 9 d.), todėl atmetė atsakovo atsiliepimo į ieškinį prašymą taikyti netesyboms nustatytą sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą.
Kadangi ieškovo UAB „Muitinės paslaugų centras“ ieškinys patenkintas visiškai, teismas priteisė iš atsakovo UAB „Tranzito terminalas“ ieškovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas, viso - 11 672 Lt (3 999 Lt žyminio mokesčio ir 7 673 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu). Atmetęs atsakovo priešieškinį teismas taip pat priteisė iš atsakovo UAB „Tranzito terminalas“ į valstybės pajamas 137 Lt žyminio mokesčio už priešieškinio pateikimą bei 93,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Tranzito terminalas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui būtų atmestas, o atsakovo priešieškinys patenkintas.
Nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šalis siejančius teisinius santykius, nes negalėjo apsiriboti vienos iš ginčo šalių – ieškovo – išdėstoma pozicija. Teismas nenustatė visų esminių paskolos sutarties sąlygų. Nagrinėjamuoju atveju atsakovas (paskolos gavėjas) prašo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta ir ginčija pinigų perdavimo faktą, t. y. kad ši esminė paskolos sutarties sudarymo sąlyga nebuvo paskolos davėjo įvykdyta. Šalių sudaryta paskolos sutartis neatspindi pinigų perdavimo atsakovui fakto, todėl šios aplinkybės turėjo būti įrodytos būtent ieškovo. Teismas privalėjo aiškintis sutarties sąlygas vadovaudamasis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 straipsniuose, tačiau to nepadarė.
2. Teismas konstatuodamas, kad byloje esanti sutartis yra pakankamas įrodymas, jog paskolos dalykas (pinigai) buvo perduoti atsakovui, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovui, nukrypo nuo CK 6.875 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo suformuotos teisminės praktikos. Sutinkamai su kasacinio teismo praktika, įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino.
3. Teismas, remdamasis CK 6.875 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai apribojo atsakovui teisę remtis liudytojų parodymais. Ginčo paskolos sutartis atitiko CK 6.871 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl atsakovas turėjo teisę remtis liudytojų parodymais kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
4. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui spręsti, įrodymų tyrimo ir vertinimo procese nesilaikė kasacinio teismo suformuluotų taisyklių. Teismas privalėjo vadovautis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis ir neapsiriboti vienos iš ginčo šalių- ieškovo – išdėstoma pozicija. Šiuo atveju teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas iš esmės nepateikė jokių įrodymų savo pozicijai pagrįsti. Tokia teismo pozicija prieštarauja bylos duomenims, nes atsakovas savo poziciją grindė:
VMI prie FM pateiktais rašytiniais įrodymais apie ieškovo finansinės veiklos patikrinimą (2 t., 146-193 b. l.), iš kurių matosi, kad ieškovui buvo nurodyta iki 2004 m. sausio 13 d. pateikti kasos dokumentus patikrinimui, kas patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes dėl atsakovo kasos pajamų orderių pateikimo ieškovui.
UAB „Muitinės paslaugų centras“ 2003 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų rinkiniu, iš kurio matosi, kad ieškovas ginčo paskolos sumos (nei 150 000 Lt, nei 145 000 Lt, nei 5 000 Lt) nebuvo įtraukęs į bendrovės balanso V.2 eilutę „Po vienerių metų kitos gautinos sumos“. Minėtas finansinių ataskaitų rinkinys ir jame esantys duomenys patvirtina atsakovo poziciją, kad ieškovas 2003 m. neturėjo lėšų paskolai suteikti.
UAB „Muitinės paslaugų centras“ 2004 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų rinkiniu, iš kurio matosi, kad ieškovas ginčo paskolos sumos (nei 150 000 Lt, nei 145 000 Lt, nei 5 000 Lt) nebuvo įtraukęs į bendrovės balanso V.2 eilutę „Po vienerių metų kitos gautinos sumos“.
UAB „Muitinės paslaugų centras“ 2010 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų rinkiniu, iš kurio balanso 8 eilutės duomenų matosi, kad ginčo suma į įmonės balansą kaip gautina suma buvo įtrauka tik prasidėjus teisminiam ginčui.
UAB „Muitinės paslaugų centras“ 2003 m. ir 2004 m. kasos knygomis. Iš 2003 m. kasos knygos pinigų likučių 2003 m. sausio 1 d. (254 042,04 Lt) ir 2003 m. gruodžio 31 d. (10 441,71 Lt) matosi, kad jie akivaizdžiai nesutampa su pinigų likučiais nurodytais balanso IV eilutėje „gryni pinigai“. Iš 2003 m. kasos knygų išrašų akivaizdžiai matosi, kad ieškovas iš savo kasos išmokėdavo savo akcininkams A. J., R. J. bei vadovui R. J. po 10 000 Lt grynaisiais pinigais, nors pagal balanso duomenis vadovo alga buvo minimali, o dividendų bendrovė akcininkams nemokėjo, nes pelną perkeldavo į kitus metus. Iki ginčo sutarties pasirašymo dienos (2003 m. rugsėjo 29 d.) J. M. nė karto iš kasos nebuvo išduoti pinigai, o po sutarties sudarymo jai išduotų pinigų kasos įrašai buvo daromi kartu su tokia pačia suma išduotais pinigų įrašais ieškovo vadovui R. J..
Liudytoja E. V., UAB „Apskaitos spektras“ (ieškovo akcininkas) vadovė 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdyje parodė, kad vedė ieškovo įmonės apskaitą kaip įmonė, atsakovo kasos pajamų orderiai buvo užpildyti jos ranka, nes to prašė E. P. ir jo buhalterė, ir buvo tik po to pasirašyti, ji nedalyvavo perduodant E. P. pinigus pagal šiuos kasos pajamų orderius, pinigų realiai nematė, pinigus išduodavo įmonės direktorius R. J., pinigus ieškovas skolino atsakovui iš piniginių lėšų likučio.
Liudytoja J. M., ieškovo UAB „Muitinės paslaugų centras“ darbuotoja, 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdyje parodė, kad 150 000 Lt pinigų sumos E. P. tikrai neperdavė.
Liudytoja G. B., atsakovo UAB „Tranzito terminalas“ vyr. finansininkė, 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdyje parodė, kad pasirašė kasos pajamų orderių tuščius blankus, pinigai pagal juos perduoti nebuvo, neprašė E. V. užpildyti kasos pajamų orderių blankų, užpildyti kasos pajamų orderiai jai buvo grąžinti 2004 m. balandžio mėn.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas E. P. 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdyje paaiškino, jokio nurodymo E. V. užpildyti kasos pajamų orderius nedavė, jokių pinigų pagal kasos pajamų orderius negavo.
Atsakovo atstovė adv. L. P. paaiškino, kad ieškovo pateiktas 2003 m. gruodžio 14 d., gruodžio 20 d., gruodžio 21 d. kasos pajamų orderiai Nr. LAD 4775114, LAD 4775116, LAD 4775117 ir atitinkami kasos išlaidų orderiai Nr. 128, 132, 133 buvo užpildyti nedarbo dienomis (sekmadienį, šeštadienį), nors bendrovės darbuotojai savaitgaliais nedirbo.
5. Teismas nepagrįstai uždraudė atsakovui remtis liudytojų parodymais, tokiu būdu neteisėtai apribodamas atsakovui teisę gintis nuo pareikšto ieškinio, kas atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį, jo sudarymo aplinkybes, prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
6. Iš bylos duomenų matyti, kad buhalterinės apskaitos dokumentai (ieškovo kasos išlaidų orderiai ir atsakovo kasos pajamų orderiai), kuriais ieškovas grindė savo poziciją dėl pinigų perdavimo atsakovui, nebuvo atspindėti ieškovo finansinėje apskaitoje, todėl teismas turėjo spręsti klausimą ar jie atitinka leistinumo ir patikimumo reikalavimus (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamuoju atveju ieškovo reikalavimas atsakovui grąžinti paskolą pagrįstas paskolos sutartimi ir ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentais – kasos išlaidų orderiais, kurie neturi tokiam dokumentui visų būtinų rekvizitų, bet jie nėra įtraukti į finansinės atskaitomybės dokumentus. Šie dokumentai nėra pakankami spręsti, kad atsakovui buvo išmokėta paskola grynais pinigais. Paskolos grąžinimo terminas 2006 m. rugsėjo 29 d. šalių susitarimu nebuvo pratęstas. Ieškovas iki bylos iškėlimo teisme dienos skolos iš atsakovo nereikalavo. Nagrinėjamoje byloje paskolos išmokėjimo atsakovui fakto nepatvirtina paskolos davėjo finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo kasos pajamų orderių užpildymo aplinkybių ir datos. Išdėstytos aplinkybės ir byloje esančių įrodymų visuma neleidžia daryti išvadą, jog atsakovui buvo išmokėta 145 000 Lt paskola grynais pinigais.
Ieškovas UAB „Muitinės paslaugų centras“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka, nes jame išdėstyti motyvai ir argumentai yra visiškai nepagrįsti dėl sekančių motyvų:
1. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų bei kitų proceso dalyvių paaiškinimų, yra visi pagrindai konstatuoti, kad ieškovas įgyvendino pareigą įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą.
Ieškovo pateikta 2003 m. rugsėjo 20 sutartis patvirtina šalių susitarimą dėl pinigų perdavimo, sutartis atitinka įstatymo reikalavimus, yra pasirašyta ieškovo ir atsakovo.
Ieškovas įgyvendino pareigą įrodyti paskolos sutarties dalyko – pinigų – perdavimo faktą. Šioje byloje pinigų perdavimo atsakovui faktą ieškovas įrodinėjo: 1) ieškovo kasos išlaidų orderiais bei atsakovo kasos pajamų orderio kvitais (1 t., 14-28 b. l.); taip pat sąskaitos išrašais (1 t., 29-30 b. l.); 2) 2007 m. sausio 29 d. SOOO „Beltamožtranzit“ ūkinės-finansinės veiklos klausimų patikrinimo aktu bei jo išrašu (1 t., 193-208 b. l.), iš kurio matyti, jog pagal 2003 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį suteikė SOOO „Beltamožtranzit“ paskolą, nors 2002-2003 metais, kaip matyti iš atsakovo balansų (2 t., 204-219 b. l.), atsakovas pajamų iš savo veiklos neturėjo; 3) ieškovo 2004 m. gruodžio 31 d. balansu (1 t., 224-229 b. l.), iš kurio matyti pirkėjų įsiskolinimas 221 502 Lt sumai; 4) kitais ieškovo finansinės veiklos dokumentais (2 t., 7-46, 220-238 b. l.), iš kurių matyti, jog atsakovui suteikta paskola yra apskaityta ieškovo buhalterinėje apskaitoje; 5) atsakovo finansinės veiklos dokumentais (2 t., 204-219 b. l.), iš kurių matyti, jog atsakovas negaudamas pajamų iš savo veiklos sugebėjo SOOO „Beltamožtranzit“ suteikti 163 800 Lt paskolą, sudalyvauti SOOO „Beltamožtranzit“ įstatinio fondo formavime – 59 216 Lt, įsigyti UAB „Muitinės agentai“ akcijų 90 000 Lt sumai (dvi 2003 m. gruodžio 29 d. sutartys) bei patirti veiklos sąnaudų 2003-2004 metais 32 027 Lt sumai.
Liudytoja J. M. 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdyje nurodė, jog ieškovas fiktyvių sandorių nesudarinėjo, kas reiškia, jog ieškovas vykdė realias finansines operacijas perduodamas pinigus atsakovui pagal paskolos sutartį. Atsakovas priešieškiniu pripažino gavęs 5 000 Lt paskolos sumą, kas parodo, jog tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Taip pat šalys 30 000 Lt sumai atliko užskaitymą, kas tai pat patvirtina paskolos suteikimo faktą.
2. Ieškovas įgyvendino pareigą įrodyti pinigų perdavimo-priėmimo faktą, kuri pagrindžia byloje esantys rašytiniai įrodymai (apskaitos dokumentai). Apeliaciniame skunde nurodomi motyvai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo proceso šalims yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo metu ginčydamas ieškinio reikalavimus rėmėsi ne konkrečiais rašytiniais įrodymais, o tik liudytojų parodymais.
3. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad paskolos sutartis atitiko CK 6.871 straipsnio reikalavimus, keliamus paskolos sutarties formai, tačiau nepagrįstai ginčija imperatyvią CK 6.875 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad tokiu atveju ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais įstatymų leidėjas draudžia. Šie apeliacinio skundo motyvai tarpusavyje prieštaraujantys, todėl atmestini, kaip nepagrįsti.
4. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, paskolos suteikimas atsakovui atsispindėjo ieškovo finansinės apskaitos dokumentuose. Apeliacinio skundo motyvai, susiję su ieškovo darbuotojams mokamų atlyginimų dydžių, yra deklaratyvaus pobūdžio, nesusiję su bylos nagrinėjimo esme, todėl atmestini. Byloje pateikti kasos pajamų ir išlaidų orderių kvitai atitiko jiems keliamus reikalavimus bei buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, todėl ieškovas pagrįstai rėmėsi šiais bei kitais finansinės atskaitomybės dokumentais, įrodinėjant įvykusias finansines operacijas tarp proceso šalių.
5. Priešieškinys turi būti atmestas, nes atsakovas turėjo reikšti reikalavimą pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, o ne negaliojančia. Be to, ieškovo įvardyti faktai patvirtina, jog visa paskolos suma buvo perduota atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmę bylai turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeidęs įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliantas savo skunda grindžia tuo, kad teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į apelianto pateiktus įrodymus bei liudytojų parodymus bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegijos manymu tokia apelianto pozicija nepagrįsta, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes bei įrodymus.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007).
Teisėjų kolegija reikšminga laiko ir tą aplinkybę, jog liudytojai, kurių parodymais remiasi apeliantas, tiesiogiai nedalyvavo sudarant ginčijamą paskolos sandorį, taip pat negalėjo aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtinti jo nurodomų aplinkybių. Be to, šių liudytojų parodymai, kaip įrodymai, šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomai patikimais, kadangi būtent jie buvo atsakingi už apskaitos tvarkymą, todėl esant finansinei apskaitai netvarkingai, jiems tektų už tai ir atsakyti. Nurodytos aplinkybės leidžia teismui pagrįstai liudytojų parodymus įvertinti kaip netiesiogiai suinteresuotų asmenų subjektyvių nuomonių išdėstymą, kuris, nesant jokių papildomų ginčijamas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas apelianto reikalavimus patvirtinančiu įrodymu.
Apelianto teiginiai, kad 2003 m. rugsėjo 29 d. paskolos sutartis buvo sudaryta realiai tik dėl 5 000 Lt, kuriuos apeliantas iš tikrųjų yra gavęs, nėra patvirtinti bylos medžiaga. Apeliantas nepateikė jokių tiesioginių ir pagrįstų įrodymų, paneigiančių 150 000 Lt pagal ginčo paskolos sutartį gavimo faktą, o prielaidos, kurios nurodytos apeliaciniame skunde, negali paneigti to, kas nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik ieškovo išdėstoma pozicija, nenustatė visų esminių paskolos sutarties sąlygų, šalių sudaryta paskolos sutartis neatspindi pinigų perdavimo atsakovui fakto, todėl šios aplinkybės turėjo būti įrodytos būtent ieškovo. Byloje yra ieškovo pateikti įrodymai, patvirtinantys jo reikalavimų pagrįstumą, kurie jau įvardyti sprendimo aprašomojoje dalyje: ieškovo kasos išlaidų orderiai bei atsakovo kasos pajamų orderių kvitai (1 t., 14-28 b. l.), sąskaitos išrašai (1 t., 29-30 b. l.), ieškovo 2004 m. gruodžio 31 d. balansas (1 t., 224-229 b. l.), ieškovo kasos knyga (2 t. 36-47 b. l.), kiti ieškovo finansinės veiklos dokumentai (pvz. 2 t., 7-35, 220-238 b. l.). Vadovaudamasis bylos medžiaga, šalių paaiškinimais bei liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai vertino paskolos dalyko gavimo ir priėmimo aplinkybes, o veiksmų atlikimo vieta, data ir būdas aiškūs iš pačios paskolos sutarties, taip pat pateiktų kasos pajamų ir išlaidų orderių ir kitų dokumentų.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą. Kolegija akcentuoja šios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiantį ieškinio ir priešieškinio dalyką. Pažymėtina, jog tiek ieškovo, tiek atsakovo pozicijos grindžiamos ginčijamos paskolos sutarties (ne) teisėtumu.
Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi ir pritaikė sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193-6.195 straipsniuose. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo paskolos sutartyje yra įtvirtintos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos, sutarties turinys ir forma visiškai atitinka įstatymo reikalavimus, ieškovas ir atsakovas yra pasirašę ne tik šią sutartį, bet ir buhalterinės apskaitos dokumentus, patvirtinančius pinigų perdavimą.
Papildomai, pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo faktas yra patvirtintas tiek ieškovo apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais), tiek atsakovo apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais). Apeliantas, ginčidamas ieškovo pateiktų įrodymų pagrįstumą tuo pačiu neginčija savo paties finansinių dokumentų, nepaaiškina ir nepaneigia ieškovo teiginių dėl ginčijamuoju laikotarpiu apelianto finansinių rodiklių ir jo sudarytų sandorių apimties, jų finansavimo šaltinių. Svarbu ir tai, jog 5 000 Lt pagal ginčo paskolos sutartį buvo pervesti tiesiogiai į atsakovo banko sąskaitą ir šios paskolos sumos atsakovas neginčija, netgi priešingai, prašo pripažinti paskolos sutartį sudaryta tik dėl šios sumos. Tuo tarpu šių 5 000 Lt pervedimas taip pat nėra atvaizduotas ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentuose, nors šios sumos gavimą pripažįsta ir pats apeliantas, todėl vien tik tam tikrų operacijų neįtraukimas į finansinės atskaitomybės dokumentus negali būti pagrindu pripažinti, jog pinigų perdavimo išvis nebūta. Pinigų išėmimo iš kasos operacijos yra tinkamai užfiksuotos ieškovo kasos knygoje bei kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose (2 t., 19-49 b. l.). Be to, pirmosios instancijos teismo išvados dėl 30 000 Lt sumai atlikto užskaitymo už akcijų pirkimą-pardavimą taip pat nebuvo jokiais būdais ginčijami ar paneigti apelianto (CK 1.79 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu šios aplinkybės tik patvirtina tarp šalių susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių realumą didesnei nei atsakovo pripažįstamai 5 000 Lt sumai. Pabrėžtina ir tai, jog sandorių šalių elgesys turi būti analizuojamas remiantis normalaus atidumo bei apdairumo kriterijais. Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus, bei pagrįstai sprendė dėl paskolos sutarties ir pinigų perdavimo pagal ją realumo bei tikrumo.
Pažymėtina, jog protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Todėl atsižvelgiant į ginčo faktinių aplinkybių kontekstą (aplinkybes, jog sutartį sudarė du juridiniai asmenys, būdami atstovaujami kompetetingų valdymo organų/darbuotojų, jog pinigų perdavimą patvirtina abiejų šalių pasirašyti kasos pajamų/išlaidų orderiai), bei įvertinus apelianto asmenį (atsakovas yra subjektas besiverčiantis ūkine-komercine veikla, tad turėjo patirtį sudarant sandorius), teisėjų kolegija išreiškia įsitikinimą, jog net ir esant prielaidoms sutikti su apelianto teiginiais dėl sandorio sudarymo aplinkybių (tuščių kasos išlaidų/pajamų orderių pasirašymo), jo elgesys neatitiktų protingumo principo. Kita vertus, apeliantą individualizuojantys bruožai nesudaro pagrindo išvadai, jog jis galėjo nesuprasti (nesureikšminti) ginčijamo sandorio esmės, sąlygų ir juo sukuriamų pasekmių. Teisėjų kolegija akcentuoja aplinkybę, jog apeliantas paskolos sutartį ėmė ginčyti tik ieškovui pareiškus ieškinį dėl skolos pagal šią sutartį priteisimo, t. y. praėjus daugiau nei penkiems metams po jos sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, juridinis asmuo, žinodamas apie jo interesus neatitinkančio sandorio sudarymą, suprasdamas galimas pasekmes, susijusias su šio sandorio vykdymu, turėtų savo teises ginti nedelsdamas. Atsižvelgiant į apelianto akcentuotą aplinkybę, jog sandorį, esą jis sudarė tik dėl 5 000 Lt, o likusią sumą į paskolos sutartį įrašė tik ieškovo atstovo prašymu, akivaizdu, jog tokiu atveju apeliantas savo teises galėjo ginti tuoj po to, kai negavo likusios paskolos sumos iš ieškovo. Nagrinėjamu atveju apelianto elgesys ir nepagrįsti lūkesčiai, jog ieškovas nereikalaus ginčijamo sandorio vykdymo, sudaro stimulą papildomoms abejonėms dėl apelianto teiginių apie sandorio sudarymo aplinkybes. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto nurodytos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta dėl žymiai mažesnės sumos nei joje iš tikrųjų nurodyta, ir kad apeliantas negavo visos paskolos sumos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčijamos paskolos sutarties realumo ir tikrumo.
Apeliantas teisingai nurodo, jog pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (ieškovui) (CPK 12, 178 straipsniai). Tačiau, kaip jau anksčiau minėta, ieškovas būtent ir pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tiek paskolos sutarties sudarymą, tiek pinigų perdavimą, o atsakovo pateiktų įrodymų visumos nepakanka ieškovo pozicijai paneigti. Apelianto teiginiai dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims yra deklaratyvaus pobūdžio ir, kaip teisingai savo atsiliepime nurodė ieškovas, atsakovas ginčydamas ieškinio reikalavimus rėmėsi ne rašytiniai įrodymais, o pagrinde vien tik liudytojų parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepaisant visų atsakovo nurodomų aplinkybių, atsakovas pasirašydamas kasos pajamų orderius patvirtindavo, kad pinigus iš ieškovo gaudavo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas neįrodė (CPK 178 str.), kad dalis ginčo paskolos sutarties buvo nesudaryta, o sudaryta tik dėl 5 000 Lt.
Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo atsakovui teisę remtis liudytojų parodymais, tačiau teisėjų kolegijos manymu tai neturėjo didesnės įtakos galutiniam sprendimo teisingumui ir pagrįstumui.
Vadovaujantis CK 6.875 straipsnio 1 dalimi, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija paskolos sandorį, aiškindamas gavęs tik dalį pinigų. Remiantis CPK 12 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu, CPK 178 straipsnyje apibrėžta įrodinėjimo pareigos civiliniame procese paskirstymo tvarka, bylai reikšmingas aplinkybes privalo įrodyti tas proceso dalyvis, kuris atitinkamomis aplinkybėmis grindžia savo procesinę poziciją. Šiuo atveju, kaip jau minėta, ieškovas įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, tuo tarpu apeliantas privalėjo įrodyti aplinkybes, kurios paneigtų ieškovo reikalavimus bei patvirtintų jo priešieškinyje nurodytas aplinkybes. Kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, apeliantas neįrodė, jog pagal ginčijamą sandorį gavo tik 5 000 Lt. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija jau akcentavo keletą pagrindinių aplinkybių, paneigiančių atsakovo įrodinėjamą paskolos sandorio ydingumą. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip neįrodytus apelianto argumentus dėl ieškovo atstovo A. J. elgesio ir veiksmų ginčijamo sandorio sudarymo metu (įkalbėjimas atsakovo perduoti tuščius kasos pajamų orderių blankus), kadangi tokių duomenų byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). Juridinių asmenų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais, sąskaitomis-faktūromis, kasos pajamų (išlaidų) orderiais, mokėjimo pavedimais, finansinės atskaitomybės dokumentais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-411/2004). Ieškovo pateikti kasos pajamų ir išlaidų kvitai atitinka jiems keliamus reikalavimus, buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais bei kitais finansiniais apskaitos dokumentais, nustatinėdamas įvykusias operacijas tarp proceso šalių. Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovo finansinės apskaitos dokumentai nepaneigia paskolos suteikimo atsakovui. Antai, ieškovo tiek 2003 m., tiek 2004 m. balansuose (1 t., 222-229 b. l.; 2 t., 7-18 b. l.) atsispindi, jog ieškovas turėjo pakankamai lėšų tokio dydžio paskolai suteikti ir tai apskaitė savo kasos knygoje. Be to, ieškovas yra paaiškinęs, jog 2004 m. balanse nurodoma pirkėjų įsiskolinimo suma 221 502 Lt apima ir paskolą atsakovui. Kaip jau minėta, kiti ieškovo finansinės veiklos dokumentai taip pat nepaneigia paskolos suteikimo fakto (2 t., 7-46, 220-238 b. l.). Pats apeliantas savo apeliaciniame skunde yra nurodęs, jog ieškovo 2003 m. gruodžio 31 d. finansinių ataskaitų rinkinyje nurodyta, jog suma kasoje 2003 m. lyginant su 2002 m. sumažėjo 151 853 Lt. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį, aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamuoju atveju abiejų šalių teiginiai apie viena kitos sąskaitose ar kasose esančius pinigus ir operacijas su jomis neturi tiesioginio įrodomojo ryšio su nagrinėjama byla, kadangi nustačius pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį faktą, tai, kad vienos ar kitos šalies vadovai/atstovai neįnešė ar neįvedė šių pinigų į įmonių apskaitą yra atskiras klausimas. Netinkamas finansinių operacijų atvaizdavimas bendrovės finansinėje atskaitomybėje yra tos bendrovės darbuotojų atsakomybės klausimas, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Apeliaciniame skunde nebuvo kelti klausimai dėl pirmosios instancijos teismo priteistų palūkanų, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde išsakyti atsakovo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Apeliantui (atsakovui) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 4 143 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 3, b. l. 30-31). Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, šis mokestis iš atsakovo priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam priteistinos iš apelianto. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų ieškovui atlyginimo dydžio, įvertina jo prašyme dėl šių išlaidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga ieškovo prašomų (3 t., 45-46 b. l.) priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį (teisinės pagalbos teikimo išlaidų ribose) sumažinti ir ieškovui iš atsakovo priteisti 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-48-262/201 palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (atsakovo) UAB „Tranzito terminalas“ (į. k. 126053598) 4 143 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai.
Priteisti iš apelianto (atsakovo) UAB „Tranzito terminalas“ (į. k. 126053598) 1 500 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti ieškovo UAB „Muitinės paslaugų centras“ (į. k. 141865471) naudai.