Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 1 dalį (2013-08-20 padaryta veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal BK 292 straipsnio 1 dalį (2013-10-05 padaryta veika) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintos ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, konfiskuoti iš E. B. paimti - mobilaus ryšio telefonas „Nokia 6500C“ IMEI 353099022792027 su SIM kortele ir pakrovėju, mobilaus ryšio telefonas „Nokia E5-00“ IMEI 354859048607155 be SIM kortelės, kompiuteris „ASUS“ modelį „K53E-SX091V“, kuriame yra modemas „M-LIFE“ ML 0510 su pakrovėju.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti B. R. K., M. O., M. M., J. S., D. J. O., P. W., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su A. B., M. R., kurių atžvilgiu 2014 m. gegužės 19 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasidalinę vaidmenimis, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius, Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: Le V. D., B. H. N. N. M. N. (toliau - Užsieniečius) gabeno Lietuvos Respublikos teritorija ir pasikėsino pergabenti juos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, o būtent:

2013 m. rugpjūčio 20 d. Lenkijos Respublikoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suradus ir įkalbėjus M. R. už 600 JAV dolerių (1554,84 litų) atlygį neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorija ir pergabenti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Užsieniečius, o A. B. - už 300 JAV dolerių (777,42 litų) piniginį atlygį lydėti M. R., rodyti jam kelią, palaikyti ryšį su E. B., užtikrinti Užsieniečių ir atlygio perdavimą M. R., ir šiems sutikus bei 2013 m. rugpjūčio 20 d. vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Bialystoko mieste, Lenkijos Respublikoje A. B. ir M. R. pastarojo vairuojamu ir jam priklausančiu automobiliu BMW 316I, valst. Nr. WPN 3G47, išvykus į Lietuvos Respubliką, E. B. telefonu nurodė A. B. vykimo maršrutą, o pastarasis rodė kelią M. R.. Nurodė važiuoti iki viešbučio ,,Armėnija“, esančio Stanaičių kaime, Kauno raj. 2013-08-21 apie 1.00 val. M. R. ir A. B. atvykus į jo nurodytą vietą, E. B. jų laukė, nurodė kartu su juo vykti prie komercinio pastato, esančio Marijampolės gatvėje 23, Kauno raj., Pagirių kaime. Nuvykus nurodė jo laukti. Apie 2.00 val. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos vietos atvedė ir perdavė M. R. Užsieniečius. Per A. B. nurodė M. R. juos gabenti į Lenkijos Respubliką, Varšuvos miestą bei sumokėjo M. R. dalį atlygio - 520 litų, o A. B. – 200 litų, bei davė A. B. išnuomoto kambario viešbutyje „Armėnija“ raktą pernakvoti. M. R. vykdant šiuos E. B. nurodymus ir neteisėtai automobiliu BMW 316I, valst. Nr. WPN 3G47, gabenant Užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorija tikslu neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, tačiau 2013 m. rugpjūčio 21 d. apie 3.45 val. Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos veikimo teritorijoje, valstybės sienos ženklo Nr. 140 ribose jį sulaikius Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnams, taip neteisėtai Užsieniečius gabeno Lietuvos Respublikos teritorija ir pasikėsino pergabenti juos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką.

Be to, E. B. nuteistas už tai, kad jis ir M. O., M. M., B. R. K., veikdami bendrininkų grupe su D. C., L. G., E. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu tyrimas atliekamas Lenkijos Respublikoje, pasidalinus vaidmenimis, B. R. K. dėl savanaudiškų paskatų gabeno Lietuvos Respublikos teritorija ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, o M. O., M. M. dėl savanaudiškų paskatų gabeno Lietuvos Respublikos teritorija ir pasikėsino gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, iš viso trylika neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusių, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių, Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių: Da M. H., Tchu N. T., P. P. P., N.S Q., N. V. D., tris Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius, kurių anketiniai duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, ir penkis nenustatytos šalies piliečius, kurių anketiniai duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti (toliau - Užsieniečiai), o būtent:

2013 m. spalio mėnesio pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip iki 4 dienos, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui Lenkijos Respublikoje suradus ir įkalbėjus L. G., D. C., M. O., o pastarajam M. M. už 1500 zlotų (1238.00 Lt) atlygį, B. R. K. už nenustatyto dydžio atlygį, o pastarajam - E. S. už nenustatyto dydžio atlygį neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorija ir pergabenti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Užsieniečius, ir šiems sutikus, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo nurodė M. O., M. M., B. R. K., E. S., D. C. ir L. G. vykti 2013-10-04 adresu Smolensko g. 19, Vilnius tikslu iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką neteisėtai pergabenti Užsieniečius. Jiems sutikus, vykdydami ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymus, 2013 m. spalio 4 d. apie 16 val. B. R. K. išnuomotu automobiliu „R. C.“, valst. Nr. PO 964FF, priklausančiu firmai „FLOTA AUTO“, E. S. automobiliu „VW GOLF“, valst. Nr. WF4746C, priklausančiu A. K. J., M. M. jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. WZ8209H, M. O. jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Toyota Corolla“ valst. Nr. WZ7318C atvyko į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą Varšuvos mieste Lenkijos Respublikoje, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo B. R. K. davė 1400 zlotų (1152.20 litų) visų į Lietuvos Respubliką vykstančių nusikalstamos veikos bendrininkų automobilių kurui apmokėti. Po ko B. R. K. apmokėjo už M. O., M. M., E. S. ir savo kurą ir rodė kelią M. O., M. M., E. S., o nuo Lenkijos Respublikos Suvalkų miesto kartu automobiliu „Mazda“, valst. Nr. BSK 03FL, priklausančiu M. C., važiavusiems D. C. ir L. G., bei 2013 m. spalio 5 d. apie 2 val. visi atvyko adresu Smolensko gt. 19, Vilnius, kur E. B., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gavęs informaciją apie iš Lenkijos Respublikos atvykusius nusikalstamos veikos bendrininkus, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu automobiliu BMW 520 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu M. E., 2013-10-05 naktį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, atvyko į sutartą vietą adresu Smolensko g. 19, Vilnius, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo perdavė B. R. K. 3500 eurų (12 075 litų), o B. R. K. juos paėmė, kuriuos turėjo perduoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Po ko E. B., kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu važiavo automobiliu „BMW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekyje ir rodė kelią iš paskos važiuojantiems automobiliams „R. C.“, valst. Nr. PO 964FF, „VW GOLF“, valst. Nr. WF4746C, „VW GOLF“, valst. Nr. WZ8209H, „Toyota Corolla“, valst. Nr. WZ7318C ir „Mazda“, valst. Nr. BSK 03FL atvyko į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą miške, esančiame Švenčionių rajone, Ignalinos rinktinės saugomame ruože, kur ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys perdavė M. O., M. M., B. R. K., L. G., D. C., E. S. Užsieniečius tikslu juos gabenti į Lenkijos Respubliką, o E. B. U. perdavimo metu laukė kelyje. Po ko B. R. K. automobiliu „R. C.“, Nr. PO 964FF, gabeno du ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus Užsieniečius, M. O. automobiliu „Toyota Corolla“ valst. Nr. WZ7318 gabeno du Užsieniečius: Da M. H. ir P. P. P., M. M. automobiliu „VW GOLF“ valst. Nr. WZ8209H gabeno tris Užsieniečius: Tchu N. T., N. S. Q., N. V. D., L. G. ir D. C. automobiliu Mazda 626 valst. Nr. BSK 03FL gabeno tris Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius, kurių anketiniai duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, E. S. automobiliu VW Golf valst. Nt. WF 4746C gabeno tris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus Užsieniečius, o E. B. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu automobiliu „BMW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vyko kartu su jais užtikrindamas saugų Užsieniečių gabenimą Lietuvos Respublikos teritorija, Pabradės miesto kryptimi, kol ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymu sustojo ir E. B. perdavė B. R. K. 200 litų kuro išlaidoms, ir 04.15 val. grįžo į Užsieniečių registracijos centrą adresu Vilniaus g. 100, Pabradė. Po ko B. R. K. gautais pinigais apmokėjo E. S., D. C., L. G. ir savo automobilių kuro išlaidas, davė M. O. ir M. M. po 200 zlotų (164.60 litų) kurui, taip pat davė M. O. navigaciją, kurioje buvo įvestas adresas, kur reikia vykti, nurodžius toliau vykti visiems savarankiškai į Lenkijos Respubliką, po ko 2013 m. spalio 5 d. apie 07.20 val. Akmenių kaime, Lazdijų rajone M. O. ir M. M. buvo sulaikyti VSAT Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos pareigūnų, o B. R. K., L. G., D. C., E. S. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai pergabeno į Lenkijos Respubliką 8-is Užsieniečius.

Be to, E. B. nuteistas ir už tai, kad jis ir D. J. O., P. W., J. S., veikdami bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir pasidalinę vaidmenimis, pasikėsino neteisėtai gabenti dešimt nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių - prieglobsčio prašytojų, kuriems suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis - A. I. Respublikos piliečius: A. A., A. A., A. A., A. A., A. A., F. K., B. K., Said H. K., Said N. K. ir B. K. (toliau - Užsieniečiai) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, o būtent:

2013 m. spalio mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, „Carito“ dienos centre adresu Įkalnės g. 7, Pabradė, E. B. pasiūlė padėti S. H. K. ir jo šeimai išvykti iš Lietuvos Respublikos, 2013 m. spalio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Užsieniečių registracijos centre adresu Vilniaus g. 100, Pabradė pasiūlė padėti A. A. ir jo šeimai išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir šiems sutikus, E. B. apie tai informavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis. Po ko 2013 m. spalio mėn. pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip 9 dieną, Lenkijos Respublikoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims suradus ir įkalbėjus D. J. O. už 1000 zlotų (826,88 litų) atlygį, P. W. už 200 - 300 zlotų (165.0 – 248.0 Lt.) atlygį bei J. S. be atlygio neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką Užsieniečius ir šiems sutikus, E. B. 2013 m. spalio 9 d. 13.42 val. per „Skype“ programą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui perduodamas adresą Savanorių pr. 16, Vilnius, kur minėtiems nusikalstamos veikos bendrininkams atvykti, tokiu būdu per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį nurodė D. J. O., J. S., P. W. atvykti 2013-10-10 ryte nurodytu adresu Savanorių pr. 16, Vilnius tikslu iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką neteisėtai pergabenti Užsieniečius. Po ko D. J. O. automobiliu „Audi A8“ valst. Nr. WE77904, priklausančiu J. K. O., J. S. automobiliu „M. C.“, valst. Nr. WD 3436E, priklausančiu B. B., P. W. automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. BS 39511R, priklausančiu jam ir K. K., 2013 m. spalio 10 d. apie 08.00 val., atvyko prie parduotuvės „Hyper Rimi“ adresu Savanorių pr. 16, Vilnius, o E. B. tą patį rytą telefonu per A. A. nurodė vykti Užsieniečiams į Vilniaus miestą. Pastariesiems atvykus į Vilniaus miestą, E. B. su Užsieniečiais susitiko prie restorano „McDonald‘s“ adresu Seinų g. 3 Vilniuje, nurodė jiems kartu su juo vykti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais taksi automobiliais iki parduotuvės „Hyper Rimi“ adresu Savanorių pr. 16, Vilnius. Atvykus nurodytu adresu, E. B. nurodė Užsieniečiams laukti. D. J. O. automobiliu „Audi A8“ valst. Nr. WE77904, J. S. automobiliu „M. C.“, valst. Nr. WD 3436E, P. W. automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. BS 39511R atvykus į parduotuvės „Hyper Rimi“ automobilių stovėjimo aikštelę, nurodė vietas, kur parkuoti automobilius, laukti, kol jis apie 11 val. atlydėjo Užsieniečius, kuriuos susodino grupėmis: F. K., B. K. ir B. K. - į automobilį „VW GOLF“ valst. Nr. BS 39511R, Said H. K. ir Said N. K. - į automobilį „M. C.“, valst. Nr. WD 3436E, A. A., A. A., A. A., A. A., A. A. - į automobilį „Audi A8“ valst. Nr. WE77904. N. U. ir D. J. O., J. S., P. W. sustabdžius pareigūnams sakyti, jog jie vyksta į Marijampolės miestą. Po ko D. J. O. automobiliu Audi A8, valst. Nr. WE77904 gabeno A. A., A. A., A. A., A. A., A. A., J. S. automobiliu M. C., valst. Nr. WD 3436E gabeno Said H. K. ir Said N. K., P. W. automobiliu VW Golf, valst. Nr. BS 39511R gabeno F. K., B. K. ir B. K. Lietuvos Respublikos teritorija tikslu neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, nes 2013 m. spalio 10 d. nuo 13.50 val. iki 14.40 val., Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos veikimo teritorijoje juos sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnams, taip pasikėsino neteisėtai gabenti Užsieniečius per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, o D. J. O. ir P. W. - ir iš savanaudiškų paskatų.

Be to, E. B. nuteistas už tai, kad jis ir B. R. K., veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, dėl savanaudiškų paskatų, pasikėsino neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką keturis nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius - prieglobsčio prašytojus, kuriems suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis - A. I. Respublikos piliečius: Z. A., M. A., A. A., ir M. A., (toliau-Užsieniečiai), o būtent:

2013 m. lapkričio 1 arba 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, Užsieniečių registracijos centre adresu Vilniaus g. 100, Pabradė, M. A. paprašius, E. B. už 2000 JAV dolerių piniginį atlygį sutiko padėti M. A. šeimai išvykti iš Lietuvos Respublikos ir apie tai informavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis. Po ko 2013 m. lapkričio mėn. pradžioje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip 4 dieną, Lenkijos Respublikoje ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo surado ir įkalbėjo B. R. K. už 400 zlotų (329,00 Lt.) atlygį neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką Užsieniečius ir šiam sutikus, E. B. 2013 m. lapkričio 2 d. 07.34 val. per „Skype“ programą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui perdavė adresą „Pabradė, Centras, Lietuva“, kur minėtam nusikalstamos veikos bendrininkui atvykti, tokiu būdu nurodė B. R. K. atvykti 2013 m. lapkričio 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, prie parduotuvės „MAXIMA“ adresu Vilniaus g. 96, Pabradė. B. R. K. vykdydamas nurodymą, automobiliu „Renault“ valst. Nr. WE 5331 P, priklausančiu firmai „FLOTA AUTO“, 2013-11-04 apie 20 val. atvyko į nurodytą vietą ir laukė nurodymų. E. B. 2013 m. lapkričio 5 d. apie 13.00 val. nurodė Užsieniečiams ruoštis išvykimui iš Lietuvos Respublikos ir apie 16.00 val. ateiti į „Carito“ dienos centrą (toliau – Centras), paėmė jų lagaminą su daiktais, kurį nunešė į Centrą ir ten paliko, taip padėjo Užsieniečiams nesukeliant įtarimo darbuotojams išeiti iš Užsieniečių registracijos centro. Po ko apie 13.20 val. susitiko su B. R. K., kuriam nurodė laukti ir po 3 val. atvykti į kitą vietą - prie „Caritas“ dienos centro adresu Įkalnės g. 7, kur lauks Užsieniečiai. Sumokėjo B. R. K. 170 eurų (586.50 Lt.) kuro išlaidoms padengti bei nurodė pinigų likutį perduoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui. Po ko apie 16.00 val. į Centrą atvykusiems Užsieniečiams nurodė laukti. Apie 17 val. atvyko B. R. K. į nurodytą vietą, E. B. nurodė Užsieniečiams išeiti iš Centro, palydėjo iki šalia esančios automobilių stovėjimo aikštelės, kur laukė B. R. K., ir informavo, kad aikštelėje stovinčiu automobiliu „Renault“ valst. Nr. WE 5331 P jie bus nugabenti į Vokietiją, bei pardavė Užsieniečius B. R. K.. Po ko B. R. K. U. gabeno Lietuvos Respublikos teritorija tikslu neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, nes 2013 m. lapkričio 5 d. apie 20.35 val. Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos veikimo teritorijoje, valstybės sienos ženklo Nr. 140 ribose B. R. K. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnai, taip dėl savanaudiškų paskatų E. B. ir B. R. K. pasikėsino Užsieniečius gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką.

Nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015-06-19 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio l dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują nuosprendį, jį dėl šių nusikalstamų veikų išteisinti.

Apelianto teigimu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl jo kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 1 dalį (2013-08-20 padaryta veika), neatitinka bylos aplinkybių, jų nepatvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Teismo tvirtinimas, kad jo parodymai apie 2013-08- 20-21 įvykius nepatvirtinti jokiais bylos duomenimis, prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui ir draudimui perkelti kaltinamajam įrodinėjimo naštą. Apeliantas neneigia vieno tautiečio prašymu buvęs viešbutyje „Armėnija“ ir ten perdavęs A. B. 200 Lt bei kambario raktą, tačiau jo buvimas toje vietoje ir atlikti veiksmai neturėjo nieko bendro su neteisėtu Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių gabenimu.

Nuosprendyje, grindžiant jo kaltę dėl paminėtos veikos padarymo, minimi Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių N. N. M. D. L., N. B. H. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjui, ir N. N. M., D. L.V. parodymai, duoti 2014-03-21 Kauno apygardos teisme, nagrinėjant M. R. bei A. B. baudžiamąją bylą. Kita vertus, nei vienas iš šių liudytojų nedavė parodymų, kuriuos galima būtų vertinti kaip jo kaltės įrodymą. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai neturi savarankiškos įrodomosios galios (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Nors N. N. M., D. L. V. buvo apklausti teisme, tačiau jis tame procese nedalyvavo, jų paklausti apie reikšmingas aplinkybes negalėjo. Jis prašė teismo, kad šie liudytojai būtų apklausti ir jo byloje, tačiau liudytojai į teismo posėdžius neatvyko, dėl ko buvo suvaržytos jo BPK 44 straipsnio 7 dalyje numatytos teisės. Dėl paminėtų aplinkybių nurodytų liudytojų kitoje byloje duotus parodymus laikyti pilnaverčiu įrodymų šaltiniu nėra pagrindo.

Dėl paminėtų priežasčių, apelianto manymu, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas ir tariamų jo bendrininkų M. R. bei A. B. parodymais. M. R. nei apklausiamas kaip įtariamasis, nei kaip kaltinamasis neįvardijo jo kaip nusikalstamos veikos bendrininko. Pastarojo teiginiai apie žmogų, buvusį prie viešbučio „Armėnija“, galėjo būti vertinami kaip netiesioginiai įrodymai, galintys patvirtinti vieną iš tarpinių faktų, tačiau tokiu atveju turėjo būti nustatyti ir kiti duomenys, leidžiantys tarpinius faktus sudėti į nuoseklią grandinę, neginčijamai patvirtinančią, jog būtent jis atgabeno vietnamiečius į tą vietą, iš kurios jie buvo vežami į Lenkijos Respubliką, kad jis mokėjo pinigus už jų pervežimą ar pan. A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant jo bylą teisme kalbėjo apie asmenį, kurio vardas Ali, nurodė, jog Ali prie „Armėnijos“ viešbučio atvedė nelegalius migrantus, tačiau ir jis teisiamajame posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama jo baudžiamoji byla, pareiškė, kad Ali atpažinti negalėtų. Tai rodo, jog ir šis asmuo kategoriškai nenurodė, kad būtent jis buvo tas vyriškis, kuris užsiėmė vietnamiečių gabenimu, juolab kad jis yra ne Ali, o Eli. Be to, akivaizdu, jog A. B. buvo suinteresuotas sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamoje veikloje. Neatsitiktinai jis nenuosekliai aiškino aplinkybes apie pinigų perdavimą M. R., teisme įtikinėjo, kad iš anksto nežinojo apie tai, jog reikės vežti nelegalius migrantus. Jis galėjo laikytis tokios pozicijos, nes jo bylos nagrinėjime nedalyvavo nei jis, nei jo nurodytas Ali. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog jis ir A. B. nebuvo suvesti į akistatą, nors abu kalbėjo apie buvimą prie „Armėnijos“ viešbučio, tačiau skirtingai nurodė savo vaidmenis tuose įvykiuose. Tokiu būdu prieštaravimas taip ir liko nepašalintas. Nurodo, jog jis pageidavo, kad A. B. būtų apklaustas šioje baudžiamojoje byloje, tačiau teismas neišnaudojo visų procesinių galimybių nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, ypač po to, kai gavo šio asmens pareiškimą, kuriame jis nurodė, kaip ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti jo parodymai. Teismas privalėjo pabandyti nustatyti tikslią A. B. buvimo vietą ir pasistengti jį apklausti, panaudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones (BPK 279 straipsnio 6 dalis).

Apeliantas nurodo ir tai, jog įtariamojo M. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, M. R., A. B., N. M. N., L. V. D., B. H. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiant atitinkamai juos kaltinamaisiais ar liudytojais, teismas galėjo remtis tik balsu juos perskaitęs teisiamajame posėdyje bei esant BPK 276 straipsnyje numatytoms sąlygoms. Teismas nuosprendyje nurodo, jog apklausti teisiamajame posėdyje M. R. ir A. B. nebuvo galima dėl objektyvių priežasčių, tuo tarpu BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas akcentuoja tik svarbias priežastis, kurių sąrašas pateiktas BPK 37 straipsnyje. Apygardos teismas nuosprendyje neatskleidė, kokią priežastį jis laikė svarbia nurodytų asmenų nedalyvavimo priežastimi. Be to, BPK 276 straipsnio nuostatos numato, jog kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, jeigu jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme nagrinėjamoje byloje, o ne kažkurioje kitoje byloje.

Kita vertus, kaip jau minėta, A. R. niekada nėra davęs jį kaltinančių parodymų, o kitų įrodymų, kuriuos būtų galima tikrinti M. R., A. B., N. M. N., L. V. D., B. H. N. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir pirmosios instancijos teisme, byloje nėra. Nuosprendyje minimas tarnybinis pranešimas, kad atliktomis žvalgybinėmis priemonėmis nustatyta, jog jis galimai prisidėjo prie šio nusikaltimo, vargu ar gali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu jo kaltę. Dar daugiau, teismas sutiko su tuo, jog nenustatyta, kad būtent jis naudojosi telefonu, kurio Nr. +37061195092 ir kuris nuo 2013-08-20 iki 2013-08-21 kontaktavo su telefonu, kurio Nr. +48729242790. Tuo tarpu aplinkybė, jog 2013-08-19 19 val. 30 min. jis išėjo iš P. U. registracijos centro ir į jį grįžo 2013-08-21 6 val. 5 min. nepaneigia jo versijos, netgi priešingai, nes nenustatyta, kad jis būtų kur nors vykęs su nuosprendyje išvardintais vietnamiečiais.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo išvadas šiame epizode grindė tais įrodymais, kurie neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų, be to, pateiktos išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Taigi ši nuosprendžio dalis turėtų būti panaikinta ir jis dėl šios nusikalstamos veikos išteisintas.

Nepagrįstai, apelianto įsitikinimu, apygardos teismas jį kaltu pripažino ir dėl kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 292 straipsnio 1 dalyje (2013-10-05 padaryta veika), padarymo.

Kaip vieną iš jo kaltės įrodymų apygardos teismas nuosprendyje nurodo 2013-12-03 techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka protokolą. Kita vertus, šiame dokumente užfiksuoti duomenys, nepatvirtina, jog jis atliko nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytus veiksmus. Iš šio dokumento negalima spręsti, kad būtent jis važinėja A. E. ar nenustatyto asmens vairuotu automobiliu. Sekimo metu buvo nustatyta tik tiek, kad automobilis BMW 525, v/n (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi E., važinėjo protokole nurodytu laiku ir buvo ten pat vardytose vietose, tačiau neleidžia teigti, jog vienas iš tuo automobiliu važinėjusių vyriškių buvo jis. Dėl to, atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą Nr. PP-3-007-13 buvo gauta tik duomenų, kad galbūt R. F. piliečiai A. E. ir E. B. organizuoja neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną Švenčionių rajone, tiksliai nežinomoje vietoje.

A. E. apklaustas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką tyrėjui jokių faktų apie tai, jog jis (apeliantas) yra susijęs su nelegaliu užsieniečių gabenimu, nepateikė. Teisiamajame posėdyje liudytojas nedalyvavo, nors jo parodymai buvo itin reikšmingi sprendžiant jo prisidėjimo prie nusikalstamos veiklos klausimą. Byloje yra duomenų, jog A. E. adresuotą teismo šaukimą gavo jo sutuoktinė. Nors ji pažymėjo, kad liudytojo nėra Lietuvoje, tačiau ji be jokių abejonių žinojo, kur liudytojas gyvena. Apeliantas mano, jog ir šiuo atveju teismas neišnaudojo visų procesinių galimybių nustatyti liudytojo buvimo vietą ir jį apklausti teisiamajame posėdyje.

Liudytojai D. M. H., N. V. D., T. P. P., N. S. Q., T. N. T. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui taip pat neatskleidė jokių aplinkybių, bylojančių apie jo nusikalstamą veiklą. Nuosprendyje paminėti Vietnamo piliečiai D. M. H., N. V. D., T. P., N. S. Q. T. N. T. į teisiamąjį posėdį šioje byloje atvykę nebuvo ir parodymų nedavė. Kiti kaltinamieji jį kaltinančių parodymų taip pat nedavė. Ikiteisminio tyrimo metu B. R. K. parodė, jog jis (apeliantas) sėdėjo automobilyje BMW, rodžiusiame kelią iki miško, iš kurio buvo paimti nelegalai, kad jis davė jam 200 Lt kurui, kita vertus, teisiamajame posėdyje ankstesnius savo parodymus B. R. K. paneigė. Tyrėjui duotų jo parodymų nepatvirtino ir sekimo metu gauta informacija. Be to, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, B. R. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai savarankiškos įrodomosios galios neturi, todėl teismas negalėjo jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, juolab, kad kitos informacijos, kategoriškai patvirtinančios, jog jis bendrininkavo neteisėtai gabenant migrantus byloje neatsirado. Kaltinamojo M. M. parodymai, kuriais pasirėmė apygardos teismas, neįrodo, kad būtent jis sėdėjo B. R. K. vairuotame BMW automobilyje.

Neginčytinai nenustačius, kad jis 2013-10-05 važinėjo E. priklausiusiu automobiliu, netenka prasmės kitų Kauno apygardos teismo nuosprendyje pateiktų įrodymų analizė.

Taigi išdėstyti argumentai leidžia teigti, jog teismo padaryta išvada, kad jis, iš nenustatyto asmens gavęs informaciją apie atvykusius bendrininkus, atvažiavo jų pasitikti į sutartą vietą, važiuodamas BMW automobiliu rodė pastariesiems kelią iki vietos, kurioje šie paėmė neteisėtai valstybės sieną perėjusius asmenis, po to, užtikrindamas saugų nelegalų gabenimą, lydėjo juos bei perdavė B. R. K. 200 Lt kurui, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir iš esmės yra paremta prielaidomis. Dėl to ir dėl šios nusikalstamos veikos jis turėjo būti išteisintas.

Kauno apygardos teismas konstatavo, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su D. J. O., P. W., J. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasidalijęs su jais vaidmenimis, pasikėsino neteisėtai gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką dešimt nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių A. I. Respublikos piliečių A. A., A. A., A. A., A. A., A. A., F. K., B. K., Said H. K., Said N. K. ir B. K., kuriems Lietuvoje buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis.

Apeliantas nurodo, jog dėl šios kaltinimo dalies jis paaiškino, kad Maskvoje gyvenęs A. A. pusbrolis A. R. organizavo A. šeimos atvykimą į Lietuvą. Jo pažįstamas Beslan paprašė tuos žmones pasitikti Lietuvoje. Jam atsisakius tai padaryti, jau kitą dieną sužinojo, jog A. šeima sulaikyta ir patalpinta į Užsieniečių registracijos centrą. Beslan prašymu jis rūpinosi minėta afganų šeima. Tą darydamas bendravo tik su A. A., nes jis vienintelis mokėjo rusiškai. Tas pats Beslan jo paprašė, kad važiuodamas į Vilniuje esančią mečetę pasimelsti, kartu iki Vilniaus palydėtų ir A. šeimą. Iš ten kažkas turėjo juos paimti. Būdamas Vilniuje iš A. A. sužinojo, jog jie turi būti prie RIMI parduotuvės. Kadangi jis kalba rusiškai, todėl taksi automobiliu taip pat nuvyko į tą vietą ir padėjo jiems atsisėsti į tris ten atvažiavusius automobilius. Kiek suprato, jie ketino vykti į Marijampolę.

Šiuos jo paaiškinimus pirmosios instancijos teismas atmetė ir padarė klaidingas išvadas, remdamasis liudytojų A. A., F. K., S. H. K. parodymais, atpažinimo protokolais, techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius, vaizdo medžiagos apžiūros protokolais. Kita vertus, nei vienas iš nuosprendyje išvardytų afganų teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustas, teismas rėmėsi jų ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotais parodymais, kurie neturi savarankiškos įrodomosios galios. Maža to, šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo nuoseklūs. Pirmuosiuose parodymuose apie jo dalyvavimą neteisėtoje jų kelionėje iš Lietuvos Respublikos, šie liudytojai nieko nenurodė, apie tai jie prakalbo tik vėlesnių apklausų metu. Pats teismas suabejojo šių liudytojų kalbomis apie jo, kaip nusikaltimo organizatoriaus, vaidmenį.

Nors liudytojas S. H. K. ikiteisminį tyrimą atlikusiam tyrėjui parodė, jog atseit jis (apeliantas) jam pasisiūlė padėti išvykti iš Lietuvos, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal kitų asmenų parodymus jis bendravo tik su A. A., nes tik jis galėjo susikalbėti rusų kalba. Taigi jis niekaip negalėjo siūlyti S. H. K. savo pagalbos.

Tai, jog su juo (apeliantu) kalbėdavo tik A. A., apklausiama patvirtino liudytoja A. A.. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad į kelionę jie ėmė ruoštis po to, kai kažkas paskambino jos vyrui. Apelianto manymu, skambino būtent tas nenustatytas asmuo, kuris organizavo jų kelionę iš Afganistano į Vakarų Europą. Be to, liudytoja tyrėjui parodė, kad jis (apeliantas) tik kažkuriuo metu prie jų prisidėjo ir atidarė automobilio dureles. Tokie jos parodymai tam tikra prasme patvirtino apelianto versiją apie tai, jog jis buvo pažadėjęs globoti A. šeima, todėl dėl sugebėjimo susikalbėti ir orientuotis Lietuvos sostinėje palydėjo juos iki Vilniaus bei ten padėjo susodinti tos šeimos narius į atvažiavusius automobilius, tačiau jis nežinojo nei jų tikslų, nei ketinimų. Panašiai ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo ir liudytoja F. K., kuri taip pat patvirtino, kad jis bendravo tik su A. A., nes tik jis mokėjo kažkokią kalbą, kurią mokėjo ir apeliantas. Pasak šios liudytojos, jis juos tik palydėjo iki parduotuvės. Taigi ir F. K. parodymai praktiškai nepaneigė jo versijos.

Vienuose iš ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų A. A. paaiškino, jog jis lyg ir prisidėjo prie nelegalios afganų kelionės iš Lietuvos Respublikos, tačiau iš kitos jo parodymų dalies galima daryti išvadą, kad visus su jų nelegaliu sienos kirtimu susijusius klausimus sprendė visiškai kitas žmogus, kuris nurodė jam bendrauti su juo (apeliantu). Iš šios liudytojo parodymų dalies matyti, jog jis faktiškai tik palydėjo juos į Vilnių bei padėjo jiems kai kuriais organizaciniais klausimais, bet tie jo veiksmai neturėjo nieko bendro su nusikalstama veikla.

Apeliantas pažymi ir tai, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu A. ir A. A. atsiuntė teismui adresuotus paaiškinimus, kurie paneigė jų ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus. Tokiu atveju, teismas, apelianto manymu, turėjo imtis priemonių nustatyti jų buvimo vietą ir apklausti juos nuotolinio vaizdo bei garso perdavimo priemonių pagalba, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, tik po liudytojo A. A. apklausos teisiamajame posėdyje, apelianto manymu, buvo reali galimybė tinkamai įvertinti tuos pokalbių įrašus, kurie minimi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bei vaizdo įraše užfiksuotus įvykius.

Daugiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie BPK 20 straipsnio prasme prilygtų savarankiškiems įrodymams ir patvirtintų jo kaltę. Tuo tarpu nuosprendyje išvardyti įrodymų šaltiniai praktiškai nepaneigia jo versijos apie tai, kad tik dėl savo patirties, gebėjimo susikalbėti su vietos gyventojais, nesidomėdamas afganų tikslais, jis padėjo pastariesiems nuvykti iki Vilniaus, surasti tas vietas, kurios nurodytos nuosprendyje. Nuteistieji J. S. ir D. J. O., davę parodymus apie įvykius prie RIMI parduotuvės, jį kaltinančių aplinkybių neparodė. Dar daugiau, iš jų apygardos teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad afganų kelionę organizavo ne jis, o visiškai kitas žmogus.

Taigi šiuo atveju teismas, išsamiai neištyręs visų bylai svarbių aplinkybių, padarė jį kaltinančias išvadas, nors realiai tam nebuvo teise paremto pagrindo. Tai rodo, jog ir ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta, todėl turėtų būti panaikinta bei turėtų būti priimtas naujas jį išteisinantis nuosprendis.

Be kita ko, apelianto įsitikinimu, jis nepagrįstai buvo nuteistas ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį. Apeliantas neigia jo veiksmuose buvus savanaudiškas paskatas.

Nurodo, jog Maskvoje gyvenantys Beslan ir A. R., nežadėdami jokio atlygio, paprašė jo pagloboti P. U. registracijos centre buvusius Z. A., M. A., A. A., ir M. A.. Nė vienas iš šių asmenų nekalbėjo jam suprantama kalba, todėl su M. A. bendravo per A. R. ir A. A.. Apie tai, jog M. A. nemokėjo kalbėti rusiškai galima spręsti iš jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, kuriuose jis pripažino, kad rusiškai galėjo pasakyti tik kelis žodžius. Jis pats kalbos, kuria šnekėjo afganai, nemoka. Dėl to jam nėra žinoma, kas ir už kiek organizavo šių afganų kelionę į Vakarų Europą. Pats M. A. apie kažką kalbėjo jo mobilaus ryšio telefonu su A. R., bet dėl ko jie tarėsi jam nėra žinoma. Darydamas paslaugą jis palydėjo A. šeimą iki R. K. pastato, pakalbėjo telefonu su B. R. K. , nes M. A. negalėjo su niekuo susišnekėti. Tiesa, jis B. R. K. padavė 170 Eur, kuriuos po pokalbio su Beslanu ir A. R. surinko afganai, tačiau apeliantas nemano, jog perduodamas tokią sumą jis padėjo B. R. K. daryti nusikaltimą dėl savanaudiškų paskatų.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytojas M. A. kalbėjo apie tai, kad jis (apeliantas) už jo kelionę turėjo gauti turtinę naudą. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2013-11-06 pareiškė, jog jis (apeliantas) pats neva pasiūlė jam už 10000 JAV dolerių nugabenti jo šeimą į Vokietiją. Kadangi jie pinigų neturėjo, neva susitarė su juo, kad pinigus atiduos, kai uždirbs. Iš šių liudytojo parodymų apskritai susidaro įspūdis, jog jis vienas viską suorganizavo. Panašiai jis kalbėjo ir tada, kai jį 2013-11-06 apklausė ikiteisminio tyrimo teisėjas. Ir tada jis paliudijo, jog jis pažadėjo už 10000 JAV dolerių jį bei jo seserį su vaikais nuvežti į Vokietiją. Kita vertus, šios apklausos metu, kaip jau minėta, jis pripažino, jog rusiškai žino kelis žodžius.

Teismas, vertindamas liudytojo M. A. parodymus, neatkreipė dėmesio į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu šis asmuo nė puse žodžio neužsiminė apie kitus asmenis, susijusius su jo nelegaliomis kelionėmis iš Afganistano, su jiems sumokėtais pinigais ir pan. Be to, teismui reikėjo atsižvelgti ir į tai, kad žinant kelis rusiškus žodžius kažin ar įmanoma susitarti dėl nelegalios kelionės sąlygų bei apmokėjimo būdo. Be to, M. A. po beveik pusantrų metų, praleistų Lietuvoje, buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Šį kartą jo parodymai apie A. šeimos kelionę į Vakarų Europą ir jo (apelianto) vaidmenį skyrėsi nuo tų, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Tokie prieštaringi parodymai vargu ar patvirtina apygardos teismo teiginius apie jo įvykdytą nusikaltimą iš savanaudiškų paskatų. Priešingai, iš jų galima daryti išvadą, jog jo pasakojimas apie M. šeimai suteiktą pagalbą, apie afganų surinktų pinigų perdavimą B. R. K., atitinka faktines bylos aplinkybes.

L. Z. A. jokių bylai reikšmingesnių parodymų nei ikiteisminio tyrime metu, nei teisme nedavė. Nuteistasis B. R. K. teisiamajame posėdyje jį kaltinančių parodymų taip pat nedavė. Nuosprendyje aprašyti apžiūros protokolai iš esmės nieko, kas būtų susiję su M. ir Z. A. šeimos kelione į Vokietijos Federacinę Respubliką, nepatvirtina. Jo kompiuteryje buvusi informacija taip pat neturi nieko bendro su šių afganų gabenimu. Iš nuosprendyje esančios įrodymų analizės visiškai neaišku, ką bendro su nusikalstama veika turi jo kontaktai mobilaus ryšio telefonu su nenustatytais asmenimis. Techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka protokole esanti informacija patvirtina tik tai, kad jis padėjo A. šeimai surasti B. R. K., jog jie galėtų atsisėsti į jo vairuojamą transporto priemonę.

Nuosprendyje minimame elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokole aprašyti jo pokalbiai apie pinigus neįrodo, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikloje dėl savanaudiškų paskatų, nes tame pokalbyje diskutuojama apie paskolinius santykius. Teiginį, jog užmaskuotai tariamasi dėl atlygio už nelegalų gabenimą, šiuo atveju galima laikyti tik spėjimu. Tame pačiame protokole minimas pokalbis su nenustatytu asmeniu patvirtina jo versiją, kad jis, vykdydamas to asmens prašymą padėti afganams, informuoja jį, kada A. šeima išvažiuos ir prašo jo, jog jis paragintų keliautojus. Tuo tarpu jo pasakymas nenustatytam asmeniui, ką turėtų sakyti afganai, jei būtų sulaikyti, nes iš patirties žino, kad pareigūnai labai dažnai be reikalo ieško priekabių, kažin ar duoda pagrindą pripažinti jį kaltu. Be to, apelianto teigimu, šiame protokole yra svarbi informacija, leidžianti itin kritiškai vertinti M. A. parodymus apie tariamą jų bendravimą ir tarimąsi už pinigus nugabenti jo šeimą į Vokietiją. Pokalbyje jis (apeliantas) aiškiai pasako, jog negali susikalbėti su afganais, nes jie nežino bendros kalbos.

Per „Western Union“ gauti pinigai niekaip nesusiję su A. ar jų kelione iš Pabradės.

Be kita ko, iš nuosprendyje aprašyto slapto sekimo protokolo matyti, kad slaptu sekimu buvo pridengta jo apklausa, kurią tarnybinėse patalpose atliko Valstybės sienos apsaugos tarnybos kriminalinės žvalgybos tyrėjai. Taigi šiuo procesiniu veiksmu buvo iškreipta BPK 160 straipsnyje nurodyto slapto sekimo prasmė, todėl tokiu būdu gauti duomenys negali būti laikomi gautais įstatymo nustatyta tvarka ir pripažinti įrodymais. Kita vertus ir iš šio protokolo matyti, jog jis niekada nėra turėjęs jokios turtinės naudos.

Jo atveju galima būtų manyti, jog jis sąmoningai leido pabandyti afganams neteisėtai išvykti iš Lietuvos, bet toks sąmoningas leidimas byloja apie galimai netiesioginės tyčios buvimą jo veiksmuose. Tuo tarpu BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas netiesiogine tyčia negali būti padaromas. Tai leidžia teigti, kad jo veiksmuose nėra visų būtinų BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl pirmosios instancijos teismas ir šiame epizode neturėjo teise paremto pagrindo pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimą.

Išdėstytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Padėties nekeičia aplinkybė, kad kai kuriais atvejais jis iš dalies pripažino savo kaltę. Faktiškai jis sutiko su tuo, jog atliko tam tikrus veiksmus, tačiau jis negalėjo jų vertinti teisiniu požiūriu.

Apeliantas skunde akcentuoja ir tai, jog Kauno apygardos teismas nebuvo teisingas jam ir skirdamas bausmes, ką patvirtina kitiems nuteistiesiems praktiškai už analogiškas nusikalstamas veikas skirtos gerokai švelnesnės bausmės, esant labai panašiems bausmių parinkimo argumentams. Jam skirtoji bausmė ryškiai išsiskirią iš bendro konteksto bei yra aiškiai neteisinga dėl griežtumo. Skiriant jam bausmes, apelianto įsitikinimu, buvo pažeisti teisingumo ir proporcingumo principai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmes, tam tikra prasme nukrypo ir nuo tame pačiame teisme besiformuojančios praktikos (baudžiamosios bylos Nr. 1-176-593/2014, 1-328-290/2014). Paminėtose bylose nustatytos aplinkybės yra labai panašios toms, kurias nustatomojoje nuosprendžio dalyje konstatavo pirmosios instancijos teismas. Dar daugiau, vienoje iš minėtų bylų buvo nuteisti asmenys, su kuriais jis pagal Kauno apygardos teismo nuosprendį drauge padarė vieną iš jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-06-26 pripažino jį kaltu, padarius BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir nuteisė 4 MGL dydžio bauda. Skundžiamame nuosprendyje aprašytosios veikos padarytos po šio nuteisimo, todėl formaliai jis nuosprendyje nurodytų veikų įvykdymo metu buvo teistas. Tiesa ir tai, kad jis skirtos baudos nesumokėjo. Kita vertus, apygardos teismas privalėjo įvertinti tai, jog Lietuvoje jis atsirado, siekdamas išvengti realaus pavojaus savo kilmės šalyje, todėl buvo apgyvendintas Pabradės užsieniečių registracijos centre, jam buvo suteiktos tam tikros apsaugos priemonės. Taigi visiškai suprantama, kodėl gyvendamas tame centre jis nedirbo ir negalėjo sumokėti jam paskirtos baudos. Deja, pirmosios instancijos teismas šiuos dalykus įvertino kaip neigiamai jį apibūdinančias aplinkybes, kaip priežastį skirti jam gerokai griežtesnę bausmę. Apygardos teismas, skirdamas griežtą laivės atėmimo bausmę, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jis turi sutuoktinę, 2011-02-05 gimusią dukrą ir 2012-11-18 gimusį sūnų. Jiems taip pat yra reali grėsmė nukentėti dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jis buvo priverstas kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Iki to laiko, kol jis atlikinės bausmę, jie negalės atvykti į Lietuvą ir taip pasistengti išvengti jo minėtų grėsmių.

Apeliantas nurodo ir tai, jog jo vaidmuo nuosprendyje aprašytų nusikalstamų veikų padaryme nebuvo kuo nors išskirtinis, priešingai, ne vienas iš nuteistųjų, kuriems paskirtos švelnesnės bausmės, atliko ženkliai daugiau veiksmų, jų indėlis teismo konstatuoto bendro nusikalstamo sumanymo realizavime buvo gerokai svaresnis. Šie faktai dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo jam teisingas, o skirtoji bausmė neatitinka BK 54 straipsnyje nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Beje, nuosprendžio priėmimo metu galiojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, suteikusi teismui galimybę asmeniui, nuteistam už vieno ar kelių sunkių nusikaltimų padarymą laisvės atėmimu ne daugiau nei ketveriems metams, atidėti bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apelianto manymu, tokių pagrindų jo atveju pakankamai daug.

Apeliantas nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo pritaikė jam baudžiamojo poveikio priemonę - turto konfiskavimą. Kauno apygardos teismas iš jo paimtus mobiliojo ryšio telefonus ir kompiuterį konfiskavo kaip nusikaltimo priemones. Kita vertus, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, teismas privalo įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių realizavimui.

Teismas šiuo atveju neatkreipė dėmesio į tai, kad kompiuteryje ASUS, modelis K53E-SX091V, aptiktos žinutės neturi nieko bendro su tuo, kuo jis buvo kaltinamas, ir su tuo, už ką yra nuteistas. Jeigu teismas būtų nuodugniau vertinęs bylos medžiagą, būtų išsiaiškinęs, jog žinutėmis, kuriose minimi pinigai, jis bendravo su savo žmona. Su ja tarėsi, kaip reikėtų paskirstyti už parduotą nekilnojamąjį turtą gautus pinigus, kokias gyvenamąsias patalpas reikėtų išsinuomoti, nes norėjo, kad jo šeimos nariai atvažiuotų į Lietuvos Respubliką. Byloje nėra jokių duomenų, liudijančių, jog jis buvo susijęs su nelegalių migrantų gabenimu į Lietuvą per jos valstybės sieną, jis nėra nuteistas už tokias veikas, todėl vargu ar yra pagrindas žinutes apie ruožus susieti su kažkokia nusikalstama veikla. Teismas nustatė, kokie Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiai buvo neteisėtai gabenami Lietuvoje ir per jos sieną. Nei L. V. M., nei N. T. G. tarp jų nėra. Jų duomenys buvo perduoti tik dėl to, kad būtų galima gauti jiems R. F. vizas. Taigi kompiuteryje nebuvo jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad jis buvo naudojamas kaip nusikaltimo įrankis ar priemonė. Jame sukaupti vien tik duomenys, susiję su jo ir jo šeimos asmeniniu gyvenimu.

Kauno apygardos teismo nuosprendyje pateiktoje įrodymų analizėje iš esmės neatsispindi, kaip konkrečiai buvo panaudoti darant nusikalstamas veikas konfiskuotieji daiktai, nėra nurodytos konkrečios priežastys ar aplinkybės, dėl kurių būtinai reikėjo konfiskuoti mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6500C“, IMEI 353099022792027, su SIM kortele ir pakrovėju, mobilaus ryšio telefoną „Nokia E5-00“, IMEI 354859048607155, be SIM kortelės ir kompiuterį ASUS, modelis K53E-SX091V, kuriame yra modemas M-LIFE ML 0510, su pakrovėju.

Teismo posėdžio metu nuteistasis E. B. ir jo gynėja prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę, sumažinat jos trukmę trimis mėnesiais. Nuteistojo gynėja taip pat prašė atidėti E. B. paskirtos bausmės vykdymą, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria buvo konfiskuoti jam priklausantys telefonai ir kompiuteris, taip pat, esant pagrindui, panaikinti jam priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. B. skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu E. B. savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neneigė ir prašė tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau apeliaciniame skunde prašoma panaikinti apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal 292 straipsnio 1 dalį, pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija nagrinėja apeliacine tvarka baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2013 m. rugpjūčio 20-21 dienomis

Kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos (BK 292 straipsnio 1 dalyje), padarytos 2013 m. rugpjūčio 20-21 d., grindė įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų.

E. B. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta liudytojų N. N. M., D. L. V., N. B. H. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui; įtariamųjų M. R. ir A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir 2014 m. kovo 21 d. Kauno apygardos teisiamojo posėdžio metu, apklausiant juos kaltinamaisiais; 2013 m. rugpjūčio 22 d. mobiliojo ryšio telefono „Nokia E52“, IMEI: 351666052885673, apžiūros protokolo duomenimis; 2013 m. gruodžio 13 d. tarnybinio pranešimo duomenimis; Užsieniečių registracijos centro 2013 m. rugsėjo 9 d. rašto duomenimis; Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. procesiniu sprendimu.

Iš Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu nuteisto A. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui ir 2014 m. kovo 21 d. Kauno apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad važiuojant su M. R. iš Lenkijos į Lietuvą Ali, jam telefonu aiškino kelią, o jis nurodymus perduodavo M. R., privažiavus prie viešbučio „Armėnija“ pastarasis juos pasitiko, įlipo į mašiną, liepė pavažiuoti ir sustoti toliau, kur išlipęs grįžo su trimis vietnamiečiais, įsodino juos į M. R. automobilį ir sumokėjo pastarajam 520 litų, einant link viešbučio Ali jam davė 200 litų, po to Ali susitiko su dar dviem vyrais, o jis liko nakvoti viešbutyje, kur kitą rytą buvo sulaikytas, jo telefone esantis numeris pavadintas „Ela 1“ yra Ali numeris. Šiuos A. B. parodymus patvirtina įtariamojo M. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir 2014 m. kovo 21 d. Kauno apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu; liudytojų N. N. M. D. Le V. parodymai bei N. B. H. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui; taip pat 2013 m. rugsėjo 9 d. raštas, iš kurio matyti, kad E. B. buvo išėjęs iš Užsieniečių registracijos centro nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2013 m. rugpjūčio 19 d. 19.30 val. ir grįžo 2013 m. rugpjūčio 21 d. 06.05 val.; 2013 m. rugpjūčio 22 d. mobiliojo ryšio telefono „Nokia E52“, IMEI: 351666052885673, apžiūros protokolo duomenys, kuriame užfiksuoti ryšiai su abonentu „lela 1“, kuris pagal A. B. parodymus yra asmens, kurį jis įvardinto „Ali“. Taigi byloje surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai paneigia nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentus, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina jo dalyvavimo šiame jam inkriminuotame nusikaltime.

E. B. neneigė, kad 2013 m. rugpjūčio 20 d. buvo atvykęs į viešbutį „Armėnija“; kad turėjo perduoti savo mobilaus ryšio telefoną pokalbiui A. B.; kad jis davė A. B. 200 litų nakvynei viešbutyje. Šie jo parodymai iš dalies sutampa su minėtais A. B. parodymais. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skunde nurodoma aplinkybe, kad A. B. apklausų metu kalbėjo apie kitą asmenį vardu „Ali“, o ne apie E. B.. Nors E. B. neigia savo susitikimo su A. B. tikslą, t. y. kad būtent jis turėjo žinoti užsieniečių buvimo vietą ir turėjo juos pristatyti M. R. gabenimui per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkiją, tačiau įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, šiuos nuteistojo parodymus kolegija vertina kaip jo pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės. Juolab, kad E. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu savo poziciją pakeitė, pripažindamas, jog dalyvavo jam inkriminuotose nusikaltimuose, ir prašė tik sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Skundžiamas apygardos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus ir yra pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais.

BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, jog nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, jeigu jie mirę arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, o kaltinamojo nėra – dar ir šio Kodekso 246 straipsnyje numatytais atvejais (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas pagarsino liudytojų N. N. M., D. L. V., N. B. H. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, įtariamųjų M. R. ir A. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir 2014 m. kovo 21 d. Kauno apygardos teisiamojo posėdžio metu, apklausiant juos kaltinamaisiais (17 t. b. l. 63-64). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teismas, vadovaujantis BPK 37 straipsnio 2 dalimi, turėjo pakankamą pagrindą šių asmenų nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastis pripažinti svarbiomis, nes nebuvo galimybių jų apklausti teisme dėl svarbių priežasčių. N. N. M., D. L. V., N. B. H. Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos sprendimu išsiųsti į Vietnamą, o M. R. ir A. B. yra užsienio valstybių piliečiai, Lietuvoje negyvena. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. B. yra R. F. pilietis, o M. R. – Lenkijos Respublikos, abu gyvena Lenkijos Respublikoje. Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę jie yra atlikę (2 t., b. l. 61, 17 t., b. l. 70). Bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu teismo šaukimai žinomais gyvenamosios vietos adresais jiems buvo siunčiami ne kartą, tačiau grįžo neįteikti (17 t., b. l. 6, 7, 9, 32, 33, 49, 50, 51, 52 76, 77). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas neišnaudojo visų galimybių iškviesti minėtus asmenis į teismo posėdį, kad nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių negalėjo apklausti M. R. ir A. B. teisme ir tokiu būdu kaltinamajam E. B. buvo suvaržyta teisė užduoti klausimus liudytojams N. N., D. L. V.

Kolegija pripažįsta taip pat nepagrįstais skundo argumentus, kad teismas negalėjo grįsti jo kaltę M. R. ir A. B. parodymais, duotais kitoje baudžiamojoje byloje. Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu M. R. ir A. B. nuteisti už tą pačią nusikalstamą veiką, kurioje dalyvavo kartu su E. B. ir kurio kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas atskirai išskirtoje nagrinėjamoje byloje. Apygardos teismas pagrįstai rėmėsi teisiamojo posėdžio metu ištirtais minėtų E. B. bendrininkų parodymais, duotais jų baudžiamojo persekiojimo ir bylos nagrinėjimo metu dėl tos pačios nusikalstamos veikos aplinkybių. Nuosprendžio, teismo posėdžių protokolų turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2013 m. spalio 5 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu E. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 1 dalį ir už veiką, padarytą 2013 m. spalio 5 dieną.

Apeliantas teisingai nurodo, kad 2013 m. gruodžio 3 d. Techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka protokolo duomenys patys savaime nepatvirtina, kad E. B. atliko apkaltinamajame nuosprendyje nurodytus veiksmus. Iš jo turinio nesimato, kad jis buvo vienas iš automobilyje „BMW“ sėdėjusių vyriškių. Šie duomenys turi įrodomąją reikšmę, tik vertinant juos su kitais byloje esančiais, iš skirtingų šaltinių gautais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais.

E. B. kaltė dėl 2013 m. spalio 5 dieną padaryto nusikaltimo (BK 292 straipsnio 1 dalyje) įrodyta nuteistojo B. R. K. nuosekliais parodymais, iš kurių turinio matyti, kad „BMW“ automobilyje, kuris rodė kelią iki miško, sėdėjo E. B., davęs jam 200 litų; nuteistojo M. M. parodymais, kurie patvirtina B. R. K. parodymus, kad iš automobilio „BMW“ išlipęs vyras įsėdo į B. R. K. automobilį, kuriame buvo perduoti minėti pinigai, ir netrukus išlipo; specialaus liudytojo A. E. parodymais, kad ne kartą automobiliu „BMW“ yra vežęs E. B. į jo nurodytas vietas; 2014 m. rugsėjo 2 d. tarnybinio pranešimo Nr.16-20292 duomenimis, iš kurio matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu E. B. mobilaus ryšio telefonu kontaktavo su A. E.; 2013 m. gruodžio 3 d. Techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka duomenimis, iš kurių matyti, kad E. B. bendravo su kitu nusikalstamos veikos bendrininku nenustatytu asmeniu ir jo judėjimo kelias Pabradė–Vilnius –Pabradė 2013 m. spalio 4-5 dienomis, kurio laikas sutampa su 2014 m. vasario 12 d. Užsieniečių registracijos centro rašte nurodytu E. B. išėjimo ir grįžimo į Užsieniečių registracijos centrą laiku. Šie duomenis patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu E. B. važiavo „BMW“ ir kitų bendrininkų automobilių judėjimo kryptimi. Minėtų įrodymu pagrindu nustatyta, jog „BMW“ automobilis po nusikaltimo atvažiavo į Pabradę ir 04.14 val. išleido asmenį, kuris nuėjo į P. U. registracijos centrą. Šie duomenys paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad nenustatyta, jog E. B. 2013 m. spalio 5 d. važiavo „BMW“ automobiliu ir rodė kelią kitiems automobiliams, gabenusiems neteisėtai Lietuvos valstybę perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčius, užsieniečius.

Nuteistojo B. R. K. parodymuose esantys prieštaravimai yra nustatyti, analizuoti ir įvertinti skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje. Aplinkybė, kad B. R. K. duotus ikiteisminio tyrimo metu parodymus vėlesnėse proceso stadijoje paneigė, savaime nepanaikina jų įrodomosios reikšmės. Asmens parodymai, kaip ir visi kiti įrodymai, yra vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina apygardos teismo išvadas, kad nuteistojo B. R. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nuoseklūs, jis aiškiai įvardino E. B. kaip asmenį sėdėjusį „BMW“ automobilyje, kuris rodė kelią iki miško, iš kur buvo paimti užsieniečiai, išsamiai nurodė požymius, pagal kuriuos jį atpažino. B. R. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes patvirtina nuteistojo M. M. parodymai. Šis nuteistasis konkrečiai neįvardino E. B. kaip asmens sėdėjusio „BMW“ automobilyje, tačiau patvirtino, kad iš „BMW“ automobilio išlipęs vyras įsėdo į B. R. K. vairuojamą automobilį, o netrukus išlipo, ką ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju patvirtino B. R. K., duodamas paaiškinimus apie E. B..

Liudytojų Da M. H., N. V. D., Tran P. P., N. Sy Que, Tchu N. T. parodymai patvirtina, kad jie neturėjo jokių dokumentų, buvo gabenami automobiliais per Lietuvos valstybę, kad vyko į Vokietiją. Taigi šių liudytojų parodymais nustatytas jų teisinis statusas bei gabenimo faktas vėliau sulaikytuose automobiliuose.

Skunde neapgrįstai teigiama, kad teismas neišnaudojo visų procesinių galimybių, kad A. E. būtų apklaustas teisme. Iš bylos duomenų matyti, kad A. E. yra išvykęs iš Lietuvos, jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje baigėsi 2013 m. spalio mėnesį ir nebuvo pratęstas. Šiuo metu jis neturi teisinio pagrindo atvykti į Lietuvą, tai yra jis neturi nei galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, nei Lietuvos vizos (16 t., b. l. 59). Šio liudytojo parodymai BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaityti teisiamojo posėdžio metu, ištirti bei įvertinti (17 t., b. l. 64). Teisėjų kolegija nenustatė apeliaciniame skunde deklaruojamų E. B. procesinių teisių ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2013 m. spalio 10 d.

Kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir apeliacinio skundo argumentus, kad E. B. tik palydėjo A. A. šeimą į Vilnių, nežinodamas nei jų tikslų, nei ketinimų. Nuteistojo kaltę dėl šios jam inkriminuotos veikos visiškai patvirtina apygardos teismo byloje ištirti bei skundžiamame nuosprendyje įvertinti įrodymai.

E. B. kaltę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį (veika padaryta 2013 m. spalio 10 d.) įrodo nuoseklūs liudytojų A. A., A. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojai parodė, kad jų ir F. K. šeimos išvykimą organizavo nepažįstamas vyras, tačiau jie bendravo ir jiems padėti turėjo vyras vardu Ali, kuris gyvena Užsieniečių registracijos centre ir kuris juos lydėjo, įsodino į automobilius ir už juos sumokėjo automobilių vairuotojams. 2014 m. vasario 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai patvirtina, kad liudytojai A. A., A. A., F. K. bei Said H. K. atpažino E. B., kurį žino Ali vardu, kaip asmenį, kuris pasiūlė padėti neteisėtai išvykti iš Lietuvos. 2014 m. rugsėjo 2 d. tarnybinis pranešimas dėl informacijos pateikimo Nr. 16-2092 patvirtina, kad 2013 m. spalio 9-10 d. E. B. mobiliojo ryšio telefonu, bendravo tiek su liudytoju A. A., tiek su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu. 2013 m. lapkričio 15 d. Užsieniečių registracijos centro raštas patvirtina, kad E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos metu buvo išėjęs iš Užsieniečių registracijos centro. 2013 m. gruodžio 3 d. Techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka protokolo duomenys patvirtina liudytojų A. A., A. A., F. K. bei Said H. K. parodymus apie 2013 m. spalio 10 d. E. B. veiksmus, padedant jiems išvykti iš Lietuvos. 2014 m. sausio 14 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės protokoluose užfiksuoti E. B. telefoniniai pokalbiai su nenustatytu asmeniu ir A. A., iš kurių matyti, kad buvo derinamas A. A. ir Said H. K. šeimų išvežimas iš Lietuvos, šiems asmenims E. B. davė nurodymus kada, kokiu būdu jiems išvykti iš P. U. registracijos centro, kur vykti, ką sakyti pareigūnams, jeigu bus sulaikyti. 2013 m. gruodžio 2 d. apžiūros protokolas su priedais pavirtina, kad 2013 m. spalio 10 d. E. B. lydi užsieniečius į automobilius.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio ir baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnyje. A. A., A. A. iš R. P. priėmimo centro išvyko 2014 m. gegužės 26 d., F. K. bei Said H. K. – 2014 m. spalio 3 d. (16 t., b. l. 107). Iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 28 d. rašto matyti, kad šių užsieniečių buvimo vieta nėra žinoma, A. A. ir A. A. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galiojo iki 2014 m. lapkričio 18 d., F. K. bei S. H. K. – iki 2015 m. vasario 27 d. (16 t., b. l. 133-134). Bylos nagrinėjimo metu šių asmenų parodymai perskaityti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi ( 17 t., b. l. 64-65). Taigi šių liudytojų parodymai teisiamajame posėdyje ištirti, todėl apygardos teismas jais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė (BPK 301 straipsnis).

L. A. ir A. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina ne tik F. K. bei Said H. K. parodymai, tačiau ir kiti, jau paminėti, teismo ištirti ir įvertinti įrodymai, t. y. atpažinimo protokolai, techninių priemonių panaudojimo bendra tvarka, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti pagal kitus jutimo organus, vaizdo medžiagos apžiūros protokolai. Šie įrodymai nėra prieštaringi, vieni kitus papildo ir yra logiškai susiję į vientisą grandinę. Atsižvelgiant į tai, teisminio bylos nagrinėjimo metu A. ir A. A. atsiųstas teismui adresuotas paaiškinimas, paneigiantis ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotus parodymus, nepaneigia teismo išvadų, kad apeliantas, veikdamas bendrininkų grupėje su D. J. O., P. W., J. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasidalinę vaidmenimis, pasikėsino neteisėtai gabenti dešimt nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių - prieglobsčio prašytojų, kuriems suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis - A. I. Respublikos piliečius: A. A., A. A., A. A., A. A., A. A., F. K., B. K., S. H. K., S. N. K. ir B. K. per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką.

Dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2013 m. lapkričio 5 d.

Apeliaciniame skunde E. B. teigia, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis 2013 m. lapkričio 5 d. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalį, 292 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmuose nebuvo šio nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios.

E. B. pripažįsta padėjęs M. A. vykti iš Lietuvos, tačiau tvirtina, kad jis nesuvokė, jog per Lietuvos Respublikos sieną gabena nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturintį užsienietį, neteisėtai valstybės sieną perėjusį užsienietį gabena ar slepia Lietuvos teritorijoje, ir nesiekė to daryti.

Šią nuteistojo E. B. poziciją visiškai paneigia byloje esantys įrodymai.

Byloje nustatyta, kad E. B. ir M. A. gyveno tame pačiame P. U. registracijos centre. L. M. A. parodė, kad Užsieniečių registracijos centre buvo kalbama, kad E. B. gali padėti išvykti iš Lietuvos; kad jis nuėjęs pas E. B. paprašė jo padėti nuvykti į Vokietiją ir E. B. sutiko; kad su juo susitarė, jog, kai bus nuvežti iki tikslo, tai sumokės jam 2000 JAV dolerių atlygio; kad E. B. jiems liepė 2013 m. lapkričio 5 d. 16.00 val. išeiti su seserimi ir jos vaikais iš Centro ir ateiti prie „Caritas“ dienos centro, iš kur juos paims ir nuveš iki Vokietijos. 2013 m. lapkričio 6 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką duomenys patvirtina, kad M. A. atpažino E. B. kaip asmenį, kuris pažadėjo jį ir jo seserį nuvežti iki Vokietijos už 10 000 JAV dolerių atlygį. Iš E. B. paimtame kompiuteryje rastame faile „Skype.zip” susirašinėjimo su įvairiais asmenimis darytina išvada, kad E. B. dalyvauja nusikalstamose veikose, neteisėtai gabenant žmones per Lietuvos valstybės sieną (7 t., b. l. 82-152). Šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad E. B. žinojo M. A., jo sesers Z. A. ir jos vaikų teisinį statusą, suvokė, kad savo veiksmais prisideda prie nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neturinčių užsieniečių gabenimo per Lietuvos Respubliką, jos sieną ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

L. M. A. parodymai apie su E. B. sutartą atlygį už pagalbą išvykti iš Lietuvos, E. B. priklausančiame nešiojamame kompiuteryje rasto „Skype.zip” faile užfiksuoto susirašinėjimo apie pinigus turinys ir 2013 m. lapkričio 21 d. “Wester Union” raštas, kad E. B. dieną prieš nusikalstamą veiką, t. y. 2013 m. lapkričio 4 d., gavo 700 USD perlaidą iš F. Z. R., kurią tą pačią dieną pasiėmė, patvirtina, kad E. B. nusikalto iš savanaudiškų paskaitų, siekdamas iš savo nusikalstamos veikos užsidirbti. Skundo argumentai, kad susirašinėjimo metu buvo kalbama apie paskolas yra deklaratyvūs. Jie visiškai neatitinka bylos aplinkybių, byloje nepagrįsti jokiais įrodymais.

Apeliacinio skundo argumentai apie apklaustų asmenų parodymų prieštaringumą, įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę nepakankamumą, kolegijos vertinimu, yra išskirtinai deklaratyvaus pobūdžio.

Dėl bausmės

Apeliantas skunde teigia, kad jam paskirta bausmė nėra teisinga, nes yra aiškiai per griežta, skiriasi nuo kitiems nuteistiesiems paskirtų bausmių už analogiškas nusikalstamas veikas, neatitinka teismo formuojamos bausmių taikymo praktikos.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, kad visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė. Kiekvienu konkrečiu atveju skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, kaltės laipsnį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir tuo remiantis bausmė turi būti individualizuota. Bausmės individualizavimas nepažeidžia asmens lygybės įstatymui principo (Lietuvos Respublikos K. T. 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

Apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai išdėstė bausmės skyrimo motyvus. Paskirta bausmė nepažeidžia BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis E. B., skirtingai nei kiti nuteistieji, padarė net keturias nusikalstamas veikas, dvi iš jų nutrūko pasikėsinimo stadijoje, trys iš jų priskiriamos apysunkių ir viena sunkių nusikaltimų kategorijai, jis praeityje buvo teistas, Užsieniečių registracijos centro charakterizuojamas neigiamai, kaip kelis kartus pažeidęs centro vidaus taisykles. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalto, veikdamas bendrininkų grupe. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismas E. B. skirdamas bausmę tinkamai ją individualizavo. Apeliantui paskirta realios laisvės atėmimo bausmės rūšis atitinka nusikaltimų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, todėl neprieštarauja teisingumo principui.

Nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, neviršija už atitinkamą padarytą nusikalstamą veiką baudžiamojo įstatymo sankcijose numatyto jų vidurkio, bausmės subendrintos nuteistajam palankesniu – dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios iš jų pridedant švelnesnes. Dėl to E. B. už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas turėjo galimybę taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, nes yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kad E. B. teisiamas ne pirmą kartą, padarė tris apysunkes ir vieną sunkią nusikalstamą veiką, kuri dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jo aktyvų vaidmenį nusikalstamoje veikoje, veikiant bendrininkų grupe bei jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, darytina išvada, kad apygardos teismas pagrįstai netaikė E. B. BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam E. B. nepagrįstai buvo pritaikytos BK 72 straipsnio nuostatos ir iš jo, kaip nusikalstamos veikos priemonė, konfiskuoti mobilaus ryšio telefonai ir kompiuteris. Apeliantas teigia, kad kompiuteryje ir mobilaus ryšio telefonuose nebuvo jokių duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad jie buvo naudojami kaip nusikaltimo įrankis ar priemonė.

Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Taigi tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kitas materialus turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Nenustačius, kad su nusikalstama veika siejamas turtas buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas labai palengvino jos padarymą, šis turtas nusikalstamos veikos priemone nepripažįstamas, todėl negali būti konfiskuojamas.

Šioje byloje E. B. mobilaus ryšio priemones ir kompiuterį naudojo, atliekant nusikalstamus veiksmus. Šios priemonės sudarė sąlygas, palengvino nusikalstamų veikų padarymą. Byloje nustatyta, kad E. B. mobilaus ryšio telefonu bendravo su jam inkriminuotų nusikalstamų veikų bendrininkais, duodavo jiems nurodymus, aiškino kelią A. B., kuris vyko iš Lenkijos į Lietuvą neteisėtai pervežti užsieniečius, taip pat telefonu buvo derinama A. A. ir Said H. K. šeimų išvežimas iš Lietuvos, būtent telefonu bendrauta su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kuris organizavo neteisėtą užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos teritoriją ir pervežimą per Lietuvos valstybė sieną. E. B. priklausantis kompiuteris buvo panaudotas kaip nusikaltimo padarymo priemonė, nes jame įdiegta kompiuterinė programa „Skype“ naudota susisiekti su nusikalstamose veikose dalyvavusiais asmenimis, pvz.: 2013 m. lapkričio 2 d. per šią programą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui apeliantas perdavė adresą ir taip nurodė B. R. K. atvykti 2013 m. lapkričio 4 d., tiksliau nenustatytu laiku, prie parduotuvės „MAXIMA“. Iš liudytojo A. A. paaiškinimų, užfiksuotų 2013 m. gruodžio 19 d. daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius protokole, matyti, kad su E. B. neteisėtu užsieniečių gabenimo klausimais buvo kontaktuojama telefonu arba “Skype” (5 t., b. l. 31-35). Šią aplinkybę taip pat patvirtina E. B. kompiuterio vidinėje disko atmintyje „Skype“ programos registruose esanti informacija, iš kurios matyti, kad su nenustatytais asmenimis kalbama apie pinigus, minimi užsieniečiai, kurie turėjo būti neteisėtai gabenami ir pervežti per Lietuvos valstybės sieną. Taigi nėra pagrindo teigti, kad E. B. atžvilgiu nepagrįstai pritaikytos BK 72 straipsnio nuostatos ir konfiskuoti kratos metu rasti mobilaus ryšio telefonai ir kompiuteris.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.