Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. V. (toliau – R. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarimo R. V. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su transporto priemonės techninės apžiūros akto vertinimu. Nors jame ir nurodyta, kad automobilių apgadinimai, jų aukštis ir pobūdis atitinka apeliantės įvykio dieną vairuoto automobilio apgadinimus, tačiau jokia ekspertizė, kurios pagrindu galima būtų teigti, jog Ford Focus automobiliui nustatyti apgadinimai buvo padaryti R. V. automobiliu, atlikta nebuvo. Tuo tarpu ant apeliantės automobilio yra ankstesnių subraižymų, bet tai, pasak jos, neduoda pagrindo teigti, kad jie atsirado būtent po kontakto su Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) automobiliu.

Pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nevertino liudytoju apklausto policijos pareigūno V. D. parodymų, kad R. V., atsižvelgiant į jos automobiliui nustatytus apgadinimus, kontakto su kitu automobiliu galėjo ir nepajusti, kas iš esmės patvirtina apeliantės parodymų visumą.

R. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ATPK 256 str. nuostatomis, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagal ATPK 257 str., organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-21-2012, 2AT-2-2013, 2AT-9/2014, 2AT-39-2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Sutinkamai su R. V. apeliacinio skundo turiniu, ginčo dėl skundžiamu apylinkės teismo nutarimu jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 123 str. 5 d., nėra, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs administracinio teisės pažeidimo bylą įrodymų vertinimo aspektu, abejoti apylinkės teismo išvadomis šioje dalyje, teisinio pagrindo neturi. Kadangi apeliaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl R. V. nubaudimo pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina administracinio teisės pažeidimo bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (ATPK 302¹¹ str.).

Pagal Kelių eismo taisykles, įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui ir pažymėti eismo įvykio vietą Kelių eismo taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus. Tais atvejais, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą (Kelių eismo taisyklių 231.1, 231.2, 232 punktai).

Sutinkamai su ATPK 130 str. 1 d., administracinę atsakomybę užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Teismų praktikoje, analizuojant komentuojamo teisės pažeidimo subjektyviųjų požymių visumą, laikomasi pozicijos, jog kaltininko kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014 ir kt.). Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių – psichinių) administracinio teisės pažeidimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio teisės pažeidimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio teisės pažeidimo požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan..

Nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos duomenimis nustatyta, kad R. V., vairuodama automobilį VW Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, važiuodama atbuline eiga, nesilaikė saugaus atstumo ir kliudė stovintį automobilį Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei jį apgadino. Įvykus eismo įvykiui ir nesutarus dėl eismo įvykio aplinkybių su kitu eismo įvykio dalyviu, nekvietus į įvykio vietą policijos, iš įvykio vietos pasišalino. Tokie apeliantės veiksmai skundžiamu apylinkės teismo nutarimu buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.. Nors apeliaciniu skundu su tokia apylinkės teismo išvada ir nesutinkama, teigiant, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent ji apgadino Ford Focus automobilį, pažymint, jog jokio kontakto su kitu automobiliu apeliantė nejautė, dėl ko negalima teigti, jog ji pasišalino iš eismo įvykio vietos tyčia, tačiau aukštesnysis teismas, įvertinęs nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje esančių duomenų visumą, abejoti tokiu apylinkės teismo sprendimu neturi objektyvaus pagrindo.

Konstatuojant šią išvadą, aptartini pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų asmenų parodymai. Kaip matyti iš liudytojo A. T. paaiškinimų, 2015-07-14 vakare jis atvažiavo į parduotuvę apsipirkti. Apsipirkus bei grįžus prie automobilio, pamatė, kad jis yra apgadintas. Ant durelių matėsi raudonų dažų žymės. Paklausus netoli stovėjusių asmenų, kas atsitiko, jie paaiškino, jog į automobilį įvažiavo raudonos spalvos automobilis VW Sharan. Iš jo išlipo raiša moteris, kuri, pamačiusi kas atsitiko, sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Išgirdęs tokius asmenų paaiškinimus, jis nuėjo į parduotuvę ir išsiaiškino, kad prie parduotuvės yra filmuojama. Buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, iš kurio aiškiai matėsi, kaip automobilis VW Sharan atsitrenkia į Ford Focus automobilį, jis sujuda, juodaplaukė moteris išlipa, pasižiūri, sėda atgal į savo automobilį ir išvažiuoja. Jis apie įvykį pranešė policijai, kuri atvyko ir apžiūrėjo jo automobilį. Kadangi parduotuvės pardavėja buvo pažįstama su vairuotoja, tai ji ir pasakė jos vardą ir pavardę bei jai paskambino. Po kurio laiko vairuotoja atvyko. Nuo jos sklido alkoholio kvapas. Ją atvežęs vyras siūlė susitarti gražiuoju. R. V. vengė atsakomybės, tačiau iš jos kalbos buvo galima suprasti, kad ji siūlo pildyti deklaracijos dokumentus. Jis (A. T.) siūlė R. V. susitikti kitą dieną ir atlikti automobiliui padarytų apgadinimų įvertinimą, tačiau ji neatvyko, jam padarytos žalos neatlygino ir vėliau.

Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytojos A. J. teismo posėdžio metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, kad įvykio dieną ji dirbo parduotuvėje. Prisimena, kad vienu momentu į parduotuvę sugrįžo vyriškis, kuris pasakė, kad yra apgadintas jo automobilis. Vyriškis sakė, kad prie parduotuvės buvę vaikai jam sakė, jog moters vairuojamas automobilis atsitrenkė, po to sėdo atgal į automobilį ir išvažiavo. Išsiaiškinus, kad parduotuvės teritorija yra filmuojama, buvo peržiūrimas vaizdo įrašas. Kai buvo peržiūrimas vaizdo įrašas, jos paklausė, ar ji pažįsta prie automobilio stovinčią moterį. Tą moterį pažino kita jos bendradarbė A., kuri ir paskambino tai moteriai. Kas toliau vyko nežino, nes toliau dirbo savo darbą.

Analogiškas aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išdėstė ir kita įvykio dieną parduotuvėje dirbusi moteris - A. D.. Jos teigimu, pas juos apsipirkęs pirkėjas grįžo atgal į parduotuvę ir pasakė, kad kažkas apgadino jo automobilį. Buvo paskambinta parduotuvės savininkui, kurio pagalba buvo peržiūrėtas parduotuvės kameromis užfiksuotas vaizdo įrašas. Peržiūrint vaizdo įrašą, ją pakvietė kita darbuotoja (A. J.). Ji (A. D.) atpažino vaizdo įraše užfiksuotą moterį R. V., kuriai paskambino. Vaizdo įraše matė prie savo automobilio stovinčią R. V., kuri sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Paties automobilių susidūrimo fakto nematė. R. V. netrukus atvažiavo.

Abejoti šių asmenų parodymų patikimumu ir objektyvumu aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Viso proceso metu aptarti asmenys buvo nuoseklūs, aiškiai ir detaliai atpasakodami nagrinėjamo įvykio aplinkybes, patvirtinančias, kad būtent R. V., išvažiuodama iš prekybos centro parkavimo aikštelės atsitrenkė į kitą automobilį, išlipo pasižiūrėti ir niekam nieko nepranešusi, nesiėmusi kitų Kelių eismo taisyklėse numatytų veiksmų, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šias aplinkybes patvirtino A. T., tiek apklausęs įvykio vietoje buvusius asmenis (jų tapatybės tyrimo metu nustatyti nepavyko), tiek peržiūrėjęs vaizdo įrašą, tuo tarpu liudytoja A. D. iš jai parodytos vaizdo įrašo medžiagos atpažino R. V. kaip asmenį, išlipusį iš savo automobilio (kur buvo ir Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir vėliau išvažiavusį, jos tapatybę patvirtindama ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Jų suinteresuotumas bylos baigtimi nagrinėjamu atveju nenustatytas, jo neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.

Tuo tarpu tai, kad analizuojamu atveju nebuvo pateiktas ir teismo posėdžio metu peržiūrėtas šių asmenų minimas vaizdo įrašas, aptartų liudytojų parodymais, patvirtinantis R. V. kaltę, bei nerasti ir neapklausti A. T. minimi asmenys, tiesiogiai matę analizuojamą įvykį, esminės reikšmės jų parodymų svarbai, analizuojamu atveju neturi. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad sutinkamai su teismų praktika, teismo baigiamasis aktas (nutartis, nutarimas, nuosprendis) gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodymų vertinimo prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-32/2010). Netiesioginis yra toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Atsižvelgiant į aptartą teismų praktiką, jos kontekste įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju tiek A. T., tiek A. J. ir A. D. patvirtino matę komentuojamą vaizdo įrašą, jame matytas aplinkybes aiškino iš esmės identiškai, atmesti šių asmenų parodymus ir jais nesivadovauti sprendžiant R. V. kaltės klausimą, apygardos teismo įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra.

Juo labiau, įvertinus tai, kad tiek A. T., tiek A. J. ir A. D. teiginius dėl jų matyto vaizdo įrašo patvirtino ir į minimo vaizdo įrašo peržiūrą atvykęs ir joje dalyvavęs policijos pareigūnas V. M. 2015-07-22 tarnybiniame pranešime nurodęs, kad 2015-07-22, tirdamas eismo įvykio aplinkybes, jis atvyko į (duomenys neskelbtini) esančią parduotuvę „A.“ peržiūrėti vaizdo įrašo dėl 2015-07-14 įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo automobiliai Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir VW Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pasišalinęs iš eismo įvykio vietos. Pareigūnas paaiškino, kad iš vaizdo įrašo buvo matyti, kaip automobilis VW Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „A.“ išvažiuodamas iš automobilių parkavimo vietos atbuline eiga, atsitrenkia į jam iš dešinės pusės stovintį automobilį Ford Focus, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir sustoja. Po ko, VW Sharan automobilio vairuotoja išlipo iš automobilio, apžiūrėjusi savo ir Ford Focus automobilius, atsisėda už VW Sharan automobilio vairo ir išvažiuoja iš eismo įvykio vietos (b. l. 4).

Esant šioms aplinkybėms, abejonių tuo, kad būtent R. V. vairuojamas VW Sharan automobilis įvykio dieną kliudė stovėjusį Ford Focus, aukštesniajam teismui nekyla. Konstatuojant šią išvadą, įvertintinas ir nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje esantis transporto priemonės techninės apžiūros aktas bei eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių fotonuotraukos, kurių duomenimis, automobilio VW Sharan apgadinimų aukštis ir pobūdis atitinka automobilio Ford Focus apgadinimų aukštį ir pobūdį (b. l. 8, 9-13), kas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vėlgi leidžia pagrįstai konstatuoti tarp šių automobilių buvusį kontaktą. Tuo tarpu apeliantei teigiant, jog ant jos automobilio užfiksuoti pažeidimai jau yra seni, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jie atsirado komentuojamo eismo įvykio metu nėra, atkreiptinas dėmesys į A. T. ir liudytoju teismo posėdžio metu apklausto policijos pareigūno V. D. parodymus. A. T. patvirtino įvykio dieną ant savo automobilio matęs raudonų dažų pėdsakus (R. V. įvykio dieną vairuotas automobilis VW Sharan yra raudonos spalvos). Tuo tarpu V. D., po analizuojamo įvykio apžiūrinėjusio abi transporto priemones, teigimu, abiejų automobilių apgadinimai buvo šviežiai padaryti, tokią savo išvadą pagrįsdamas tuo, jog esant seniems apgadinimams, jų vietoje pasimato rūdys, ko nagrinėjamu atveju nebuvo.

Sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, nepagrįstai rėmėsi tik aukščiau paminėto transporto priemonės techninės apžiūros aktu, neatlikdamas jokios ekspertizės, padėsiančios nustatyti objektyvią tiesą byloje, teisinio pagrindo taip pat nėra. Kaip matyti iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo, minėtas transporto priemonės techninės apžiūros aktas bei jame užfiksuoti duomenys nebuvo vertinami savarankiškai, vien tik jų pagalba pripažįstant R. V. kalta jai inkriminuotų teisės pažeidimų padaryme. Šie duomenys buvo analizuojami kompleksiškai byloje apklaustų liudytojų parodymų bei kitų rašytinių apeliantės kaltę patvirtinančių duomenų kontekste, kurių pagrindu padarytų teismo išvadų pakako R. V. veiksmų kvalifikavimui pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.. Atmetant apeliantės argumentus kaip nepagrįstus, vis tik pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Tokia pozicija neabejotinai atitinka ekonomiškumo, koncentruotumo bei bylos nagrinėjimo kuo trumpiausiais terminais principus. Įvertinus aukščiau aptartų liudytojų parodymus bei rašytinę analizuojamos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, abejonių tuo, kad analizuojamu atveju buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti R. V. kaltę jai inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų padaryme, aukštesniajam teismui nekyla. Apygardos teismo vertinimu, atlikti tokius papildomus veiksmus, kaip automobilių techninę ekspertizę, atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą bei įvykio laiką (2015-07-14), nėra tikslinga.

Atmetant R. V. apeliaciniame skunde pateiktą versiją, jog jos veiksmuose nagrinėjamu atveju nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, pažymėtina, jog teismų praktikoje, sprendžiant kaltininko kaltės turinį ATPK 130 str. 1 d. įtvirtinto teisės pažeidimo padaryme, laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju, kai eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates ar bendrauja su nukentėjusiuoju, tokie duomenys paprastai rodo, kad iš eismo įvykio vietos asmuo pasišalino ne siekdamas atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11/2012, 2AT-8/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju duomenų apie tokių aplinkybių buvimą, nenustatyta.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad R. V., po kontakto su Ford Focus automobiliu, buvo išlipusi iš savo automobilio, apžiūrėjo apgadinimus ir tik tada pasišalino iš įvykio vietos. Tuo tarpu jos pačios versija, jog ji iš savo automobilio išlipo tik siekdama pažiūrėti atstumą iki Ford Focus automobilio, atsižvelgiant į tai, kad Ford Focus automobilis, jai išeinant iš parduotuvės jau turėjo stovėti toje vietoje, kas reiškia, kad atstumą iki jo ji galėjo įvertinti dar prieš įsėdant į savo transporto priemonę, atmestina kaip nepagrįsta ir nelogiška. Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina ir tai, kad pačios apeliantės teigimu, ji įvykio dieną išėjusi iš parduotuvės „A.“ įsėdo į savo automobilį, pradėjo važiuoti, per galinio vaizdo matymo veidrodėlį pamačiusi gale stovintį automobilį, sustojo, išlipo ir tik tada įvertino atstumą. Esant tokiems apeliantės paaiškinimams, akivaizdu, kad analizuojamo įvykio metu ji iš stovėjimo vietos vis tik pajudėjo, o įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, abejonių tuo, jog pajudėjusi ji atsitrenkė į gale stovėjusį Ford Focus automobilį, nepaisant apeliantės keliamų versijų, apygardos teismui nekyla. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad analizuojamu atveju ji neturėjo tiesioginės tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nėra. Šią išvadą neabejotinai sustiprina ir tai, kad analizuojamu atveju R. V. įvykio metu vairuotas automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, o nesant pagrindo netikėti liudytoju nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje apklausto A. T. parodymais, jog apeliantė, grįžusi į eismo įvykio vietą bandė susitarti dėl deklaracijos pildymo, R. V. veiksmuose leidžia pagrįstai įžvelgti tiesioginės tyčios požymius.

Priešingos išvados apygardos teismui neleidžia daryti ir apeliaciniame skunde įvardinti pareigūno V. D. teiginiai, jog R. V., atsižvelgiant į jos automobiliui padarytus apgadinimus, kontakto galėjo ir nepajusti. Paneigiant šią versiją, vėlgi atkreiptinas dėmesys į A. T. teismo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes, jog iš peržiūrėto vaizdo įrašo matėsi, kad R. V. įvažiavus į stovintį Ford Focus automobilį, šis sujudėjo, kas neabejotinai patvirtina pakankamai stiprų abiejų automobilių kontaktą, kurio nepastebėti, atsižvelgiant į vairuotojui keliamus ypatingo atidumo ir rūpestingumo reikalavimus, aukštesniojo teismo įsitikinimu, nebuvo galimybės. Juo labiau įvertinus Ford Focus automobiliui padarytų apgadinimų pobūdį ir dydį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, įvertinus jas apeliacinio skundo argumentų kontekste, darytina išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2016-04-12 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

R. V. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.