Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį bei nuteista:

pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį pagal BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 5 dalimis, paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistosios R. P. priteista 57,16 Lt (penkiasdešimt septyni Lt ir 16 ct) valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteista už tai, kad 2013 m. kovo 16 d., apie 19.15 val., vykdama iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. per (duomenys neskelbtini) postą, esantį (duomenys neskelbtini), paslėpusi po viršutiniais rūbais ir rankinėje, nepateikdama muitinės kontrolei ir neturėdama teisės importuoti psichotropines medžiagas, kadangi pagal 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas į II ir III sąrašus įtrauktas medžiagas importuoti į Lietuvos Respubliką gali Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tik tam pasirengę juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai, turintys šiai veiklai licenciją, gabeno 250 (du šimtus penkiasdešimt) tablečių psichotropinių vaistų ,,Fenazepam“, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis, t. y. 0,625 g psichotropinės medžiagos – fenazepamo.

Be to, R. P. nuteista už tai, kad 2013 m. kovo 16 d., apie 19.15 val., vykdama iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. per (duomenys neskelbtini) postą, esantį (duomenys neskelbtini), paslėpusi po viršutiniais rūbais ir rankinėje, neteisėtai gabeno 250 (du šimtus penkiasdešimt) tablečių psichotropinių vaistų ,,Fenazepam“, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis, t. y. 0,625 g psichotropinės medžiagos - fenazepamo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 199 straipsnio 2 dalį šioje konkrečioje byloje neturi reikšmės tai, kad, kaip teigia apeliantė, ji psichotropinius vaistus „Fenazepam“ įsigijo teisėtai Rusijos Federacijoje, kur šie vaistai parduodami be recepto.

Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Valstybės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. (1.39)2R8-25 matyti, kad Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre nėra registruotų vaistų preparatų, pavadinimų „Fenazepam“, tačiau šių vaistų veiklioji medžiaga įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintą III sąrašą, kuriame nurodytos psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslais (2 t., b. l. 57-58). Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymo) 20 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad keliaujantys asmenys, vykstantys ar atvykstantys iš kitos ne Šengeno valstybės, gali vežtis gydymo tikslais asmeniniam vartojimui skirtų į III sąrašą įtrauktų medžiagų ne ilgesniam kaip 30 dienų laikotarpiui, jeigu jie su savimi turi receptą šioms medžiagoms įsigyti ar jo kopiją. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą, patvirtintą Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, fenazepamas yra įrašytas į III sąrašą – psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslams. Šį sąrašą sudaro augalai ir psichotropinės medžiagos, vartojami sveikatos priežiūros tikslams, kurie dėl žalingų padarinių, kai šiomis medžiagomis piktnaudžiaujama, pavojingi žmogaus sveikatai, todėl su šiomis medžiagomis susijusiai veiklai taikomi kitų medžiagų ir preparatų, vartojamų sveikatos priežiūros ir veterinarijos tikslams, apyvartos reikalavimai, prekyba jomis galima, jei jos yra tinkamai įpakuotos ir paženklintos. Pagal 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalį asmuo, pateikęs galiojantį receptą, sveikatos priežiūros ar veterinarijos tikslams turi teisę įsigyti vaistinėse į II ir III sąrašus įtrauktų paruoštos formos medžiagų. Nuteistoji pati patvirtino, kad į Lietuvą įvežė 5 dėžutes neleistinų vaistų be recepto (2 t., b. l. 14). Liudytoja J. J. teisme parodė, kad yra R. P. gydytoja, kuri ją ir gydė, be kitų ligų (hipertenzijos, mazginės strumos), nuo mišraus nerimo, depresijos sutrikimų, patirto streso. R. P. dėl šių ligų buvo išrašomi vaistai „Lexotanil“, „Sedatif“, „Xanax“, „Coaxil“, „Triptan“, „Fevarin“, „Alprazolam“, „Zolpidem“. Kai kurie iš šių vaistų buvo skirti gydyti depresijai ir jų poveikis yra panašus į „Fenazepam“. Teigia, kad R. P. antidepresantus vartoja nuo 2009 m. (1 t., b. l. 21-22, 2 t., b. l. 14). „Fenazepam“ Lietuvoje neregistruotas, todėl jo R. P. neišrašinėjo, nes neturi tokios teisės (2 t., b. l. 14).

Be to, pagal 1998 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas į II ir III sąrašus įtrauktas medžiagas importuoti į Lietuvos Respubliką gali Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tik tam pasirengę juridiniai asmenys ir užsienio juridinių asmenų filialai, turintys šiai veiklai licenciją. Tokiu būdu, net ir įsigijus minėtus vaistus Rusijos Federacijoje be recepto, jų gabenimui per Lietuvos Respublikos valstybės sieną turi būti teisėtas pagrindas, t. y. receptas, licencija ir jie turi būti pateikti muitinės kontrolei. Tokios licencijos ar recepto nuteistoji neturėjo ir, svarbiausia, kad šių vaistų nepateikė muitinės kontrolei.

Apeliantė nepagrįstai savo apeliaciniame skunde teigia, kad apie tai, jog fenazepamas yra psichotropinė medžiaga, kurią gabenti pagal Įstatymo 20 straipsnį, sveikatos priežiūros tikslais gali su savimi turėti tam tikrą kiekį šių vaistų, sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Byloje yra nustatyta, kad nuteistoji žinojo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamų vaistų paskirtį ir jų poveikį bei suprato, jog „Fenazepam“ be recepto įvežti į Lietuvos Respubliką yra draudžiama. Šią aplinkybę patvirtina nuteistosios teisme duoti parodymai ir realiai atlikti veiksmai, t. y. R. P. vaistus išėmė iš originalių vaistų dėžučių, dalį jų slėpė po megztiniu, dalį – rankinėje. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013 m. gegužės 27 d. išvados Nr. 11-872(13) matyti, kad specialistui buvo pateiktos 25 pakuotės su užrašu „Fenazepam 2,5 mg“, t. y. 250 tablečių, kuriose yra psichotropinės medžiagos – 0,625 g gryno fenazepamo (1 t., b. l. 36-37). Iš to seka, kad R. P. vaistų „Fenazepam“, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – fenazepamo, neturėdama recepto ar jo kopijos, licencijos tyčia nepateikė muitinės kontrolei, todėl ji pagal BK 199 straipsnio 2 dalį nuteista pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistosios nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija nustatė, kad R. P. 2013 m. kovo 16 d., apie 19.15 val., vykdama iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, t. y. per (duomenys neskelbtini) postą, esantį (duomenys neskelbtini), paslėpusi po viršutiniais rūbais ir rankinėje, neteisėtai gabeno 250 (du šimtus penkiasdešimt) tablečių psichotropinių vaistų ,,Fenazepam“, kurių sudėtyje yra 0,625 g psichotropinės medžiagos – fenazepamo, neturėdama tikslo jas parduoti ar kitaip platinti.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta už tai, kad asmuo neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Taigi šio straipsnio 3 dalies dispozicijoje nėra įvardytas nusikaltimo padarymo tikslas, o baudžiamoji atsakomybė kyla vien tik už tai, jei kaltininkas disponavo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir gabenantis asmuo bent bendrais bruožais suvokė, koks yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis. Teisėjų kolegija sutinka, kad R. P. vaistus „Fenazepam“ įsigijo teisėtai pagal Rusijos Federacijoje nustatytą tvarką – vaistinėje, tačiau šiuos vaistus „Fenazepam“ įvežė į Lietuvos teritoriją, t. y. gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nes buvo sulaikyta (duomenys neskelbtini) poste, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš patikrinimo akto ir apžiūros protokolo matyti, kad atlikus nuodugnų R. P. patikrinimą buvo rasta 250 tablečių „Fenazepam“ ir kitų vaistų, kuriuos ji atsivežė iš Rusijos Federacijos (1 t., b. l. 2, 5-10). Specialisto išvadoje nurodyta, kad 250 tablečių, kuriose yra psichotropinės medžiagos – 0,625 g gryno fenazepamo (1 t., b. l. 36-37). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymą Nr. V-239, kuriame patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas, rastas pas R. P. 0,625 g gryno fenazepamo kiekis – labai didelis kiekis šios psichotropinės medžiagos, nes viršija 0,3 g. Iš to sektų, kad R. P. gabeno per Lietuvos Respublikos sieną labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų, kas atitinka BK 260 straipsnio 3 dalį. Tačiau iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, jog R. P. bent bendrais bruožais suvokė, kad jos gabenamuose vaistuose „Fenazepam“ yra labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos. Iš anksčiau aptartų liudytojos J. J. parodymų teisme matyti, jog nors R. P. nuo mišraus nerimo, depresijos sutrikimų, patirto streso buvo išrašomi vaistai „Lexotanil“, „Sedatif“, „Xanax“, „Coaxil“, „Triptan“, „Fevarin“, „Alprazolam“, „Zolpidem“, kurių veikimas panašus į vaistų „Fenazepam“, tačiau jos išrašomų vaistų sudėtyje nėra psichotropinės medžiagos fenazepamo. Tokiu būdu R. P., įsigydama vaistus „Fenazepam“ Rusijos Federacijos vaistinėje be recepto, negalėjo suvokti, kad 250 tablečių yra labai didelis kiekis – 0, 625 g psichotropinės medžiagos gryno fenazepamo. Be to, viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistoji R. P. teigė, kad vaistai buvo skirti jos reikmėms. Tokius nuteistosios parodymus patvirtino liudytojos J. J. parodymai, byloje esantys R. P. medicininiai duomenys (1 t., b. l. 85-88, 105-107). Iš apeliacinei instancijai pateiktų išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad ir šiuo metu R. P. skiriami „Coaxil“, „Zolpidem“ (2 t., b. l. 47). Iš anksčiau aptartų įrodymų visumos matyti, kad R. P. žinojo, jog vaistai „Fenazepam“ veikia panašiai, kaip jai gydytojos skirti ir kad juose yra psichotropinės medžiagos, tačiau neturėjo realios galimybės suvokti ir nesuvokė, jog per Lietuvos Respublikos sieną gabena labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šių priežasčių nuteistosios nusikalstamoje veikoje nėra BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos subjektyviosios pusės, todėl veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Tačiau iš aptartų įrodymų visumos ir atsižvelgiant į tai, kad R. P., įgydama vaistus „Fenazepam“ Rusijos Federacijoje, neturėjo realios galimybės suvokti ir nesuvokė, jog gabena labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, neturėjo tikslo jų platinti, o vežėsi savo reikmėms, nusikalstama veika turi būti kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

BK 259 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Šios nusikalstamos veikos objektas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios atitinka jiems nustatytus medicininius ir juridinius kriterijus. Iš bylos duomenų matyti, kad R. P. vežti vaistai „Fenazepam“ pripažįstami turintys psichotropinės medžiagos fenazepamo. Tai, kad šiuose vaistuose yra psichotropinių medžiagų ir apie jų veikimą žinojo ir pati nuteistoji R. P.. Kadangi šioje veikoje numatyti alternatyvūs veiksmai, tai objektyviai pusei įgyvendinti pakanka, kad būtų atliktas bet kuris iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų, šiuo atveju – gabenimas.

Taigi R. P. veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip idealioji sutaptis pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį, nes ji tais pačiais veiksmais padarė dvi nusikalstamas veikas.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Tai numatyta ir BK 41 straipsnyje, nes greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiriamas ir bausmės teisingumo tikslas. Visu pirma, bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad tam tikromis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius įstatyme numatytos kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Tačiau tokia galimybė gali būti taikoma tik viena kryptimi – bausmės švelninimo linkme. Dėl to BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas sunkiems nusikaltimams, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas už šią nusikalstamą veiką taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskyrė 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai R. P. taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, tačiau paskyrė per griežtą bausmę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. P. yra gimusi 1963 m., t. y. vyresnio amžiaus (50 metų), serga įvairiomis ligomis, 2013 m. gruodžio 30 d. buvo siunčiama konsultacijai dėl nerimo, miego sutrikimų ir depresinio epizodo (2 t., b. l. 46), 2014 m. sausio 7 d. po konsultacijos buvo nustatytas rekomendacinis gydymas vaistais (2 t., b. l. 47). Nuteistoji gyvena kartu su savo šeima, turi du vaikus, vienas iš jų mažametis, kuris mokosi (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ dainavimo mokykloje ir lanko psichologo konsultacijas (duomenys neskelbtini) miesto pedagoginėje psichologinėje tarnyboje (2 t., b. l. 41). Iš teismui pateiktų darbo sutarties ir uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pažymos matyti, kad R. P. sutuoktinio S. P. darbas susijęs su išvykimu iš gyvenamosios vietos (2 t., b. l. 35-38), todėl tuo metu nebūtų kam prižiūrėti sūnaus. Ji turėjo vaistus, tarp kurių buvo ir fenazepamo, kuris pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas priskiriamas psichotropinėms medžiagoms, leidžiamoms vartoti medicinos tikslams, ir kuris patenka į Rekomendacijų III sąrašą (Konvencijos IV sąrašas). Pažymėtina, kad tokio tipo medžiagos nėra absoliučiai draudžiamos, jos įeina į daugelio vaistų, parduodamų tiek Rusijos, tiek ir Lietuvos vaistinėse pagal receptus asmenims, turintiems tam tikrų negalavimų, sudėtį. Be to, ji gabeno oficialiai įgytus vaistinėje vaistus, o ne pačią psichotropinę medžiagą. Nors ji vežė 250 tablečių fenazepamo, tačiau iš nuteistosios R. P., liudytojos J. J. parodymų ir byloje esančių medicininių duomenų matyti, kad apeliantė turi psichologinių negalavimų, dėl to jai buvo skiriami panašūs vaistai į „Fenazepam“, t. y. šie vaistai buvo skirti jos asmeninėms ligoms gydyti, o ne turint tikslą parduoti ar platinti neapibrėžtam asmenų ratui. Tai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašto matyti, kad atlikus sulaikytų vaistų „Fenazepam 2,5 mg“ 250 tablečių muitinė vertė yra 88,45 Lt (2 t., b. l. 63). Apeliantė anksčiau neteista, šiuo metu dirba MB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke (2 t., b. l. 95-96), sumokėjo visą baudą, paskirtą (duomenys neskelbtini) teritorinės muitinės 2013 m. balandžio 11 d. nutarimu (2 t., b. l. 94), nustatyta jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes prisipažino padariusi nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Visa tai rodo, kad R. P. padarytas nusikaltimas nėra toks tipinis, o kaltininkė nėra tiek pavojinga, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jai realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos manymu, laisvės atėmimo bausmės skyrimas šioje byloje aiškiai prieštaraus teisingumo principui ir gali turėti priešingą efektą – neužtikrinti bausmės paskirties, todėl R. P. skiriama laisvės apribojimo bausmė, atitinkanti BK 48 straipsnio 2 dalyje nurodytą vidurkį. Šiuo laikotarpiu R. P. privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad R. P. nuo 2005 m. spalio 17 d. yra kirtusi sieną į Rusijos Federaciją ir iš jos 303 kartus (1 t., b. l. 60-82), taiko BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punkte esantį draudimą, t. y. uždrausti R. P. bausmės atlikimo laikotarpiu kirsti Lietuvos Respublikos – Rusijos Federacijos valstybių sieną ir vykti į Rusijos Federaciją.

Teisėjų kolegija, skirdama nuteistajai R. P. bausmę ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsižvelgdama į pirmiau aptartus įrodymus ir aplinkybes, į tai, kad ši nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, skiria jai pačią švelniausią sankcijoje numatyta bausmę – baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir skiriama galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis, kuriomis R. P. buvo nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir paskirta bausmė pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, pakeisti:

R. P., pripažintos kalta ir nuteistos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį ir nubausti ją 10 MGL bauda.

R. P., pripažintai kalta pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą laisvės apribojimą bausmę 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, uždrausti R. P. bausmės atlikimo laikotarpiu kirsti Lietuvos Respublikos – Rusijos Federacijos valstybių sieną ir vykti į Rusijos Federaciją.

vadovaujantis BK 48 straipsnio 3 dalimi, asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;laikytis teismo nustatyto draudimo;nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.