Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-90-357/2015

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-02
Bylos Nr.: 2A-90-357/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-01000-2014-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Rasa Bartašienė, Vilija Valantienė
Ieškovas: D. Š.
Atsakovas: AB Šiaulių bankas

Kategorijos

22.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-90-357/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01000-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1.; 35.4.; 35.5.; 121.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

Egidijaus Mockevičiaus ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankas dėl paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė D. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovei AB Šiaulių bankas išduotą 2009-02-02 paprastąjį (neprotestuotiną) vekselį negaliojančiu; netenkinus šio reikalavimo, pripažinti ieškovės prievolę sumokėti atsakovei 70 000 Lt pasibaigusia; netenkinus pirmojo ir antrojo reikalavimo, sumažinti atsakovės reikalavimą grąžinta suma. Ieškinyje nurodė, kad 2007-01-18 tarp AB Šiaulių bankas ir UAB „Onus“ buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. KLL-2007-215-11, pagal kurią UAB „Onus“ buvo suteiktas 70 000 Lt kreditas. 2009-02-02 paprastąjį (neprotestuotiną) vekselį 70 000 Lt sumai vekselio gavėjui AB Šiaulių bankas išdavė vekselio davėja D. Š.. Panevėžio apygardos teismas 2010-02-27 UAB „Onus“ iškėlė bankroto bylą, likvidavus UAB „Onus“ ir pardavus hipoteka įkeistą turtą, bankui buvo pervesta 30 124 Lt. 2010-10-13 pagal ginčo vekselį notaras išdavė vykdomąjį įrašą ir buvo pradėtas išieškojimas iš ieškovės D. Š. turto. UAB „Onus“ iš juridinių asmenų registro išregistruota 2013-03-01. Ieškovė įrašyti atsakovės pasiūlytą kredito sutarties užtikrinimo sąlygą sutiko tik žinodama, kad papildomai bendrovės prievolė 70000 Lt sumai pagal kredito sutartį bus užtikrinta, įkeičiant vilkiką, kurio vertė buvo 140 000 Lt. Vekselis buvo apsimestinis sandoris, tikrieji šalių santykiai reglamentuojami pagal CK 6.76-6.89 straipsnius ir todėl yra pagrindas konstatuoti laidavimo prievolės pabaigą, nes pagrindinė prievolė pasibaigė UAB „Onus“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro. Ieškovės nuomone, vekselis yra negaliojantis ab initio CK 1.90 straipsnio pagrindu dėl suklydimo, nes ieškovė, būdama bendrovės vadove, negalėjo turėti jokio teisinio ar ekonominio intereso užtikrinti bendrovės prievolę vekseliu; ieškovė buvo įsitikinusi, kad atsakovas pagrindinės prievolės nevykdymo atveju savo reikalavimą patenkins iš įkeisto turto, todėl išduodama vekselį pagrįstai manė ir klydo, kad kredito sutartis yra užtikrinta įkeitimu ir hipoteka.

Atsakovė AB Šiaulių bankas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad suteikiant 70 000 Lt kreditą UAB „Onus“ buvo susitarta dėl vekselio kaip kredito grąžinimo priemonės, bet ne dėl laidavimo. Jei šalys būtų sudariusios susitarimą dėl laidavimo, šis susitarimas turėjo būti įformintas atskira laidavimo sutartimi, todėl nagrinėjamu atveju jokio apsimestinio sandorio nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės D. Š. atsakovei AB Šiaulių bankas 1760 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad iš pateikto 2009-02-02 vekselio aiškiai matyti, kad ieškovė įsipareigojo sumokėti vekselio turėtojui 70 000 Lt ir jokių sąlygų, įtakojančių vekselio apmokėjimą, vekselyje nėra nurodyta. Ieškovė teigia, kad vekselis buvo laidavimas pagal kredito sutartį, tačiau vekselyje nėra jokių įrašų apie tai, kad ieškovė yra laiduotoja. Byloje nėra jokių duomenų apie laidavimo sutarčių sudarymą. Posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, kad šiuo atveju, suteikiant 70 000 Lt kreditą UAB „Onus“, buvo susitarta dėl vekselio kaip kredito grąžinimo užtikrinimo priemonės, bet ne dėl laidavimo. Ieškovės 2007-01-18 ir 2009-02-02 išrašyti vekseliai įrodo šalių veiksmų loginę seką. Kai vekselyje nurodyta, kad vekselis apmokamas jį pateikus, vekselis galioja 1 metus, todėl suėjus 1 metų terminui būdavo išrašomas naujas vekselis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantė D. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, atleisti apeliantę nuo 1400 Lt dydžio žyminio mokesčio dalies, o likusios dalies - 175 Lt - mokėjimą atidėti iki sprendimo priėmimo.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Šalies argumentai

1. Nurodė, kad teismas sprendimu nepagrįstai paliko civilinėje apyvartoje galioti du tapačius vekselius, užtikrinančius tą pačią prievolę. Apeliantė kreipėsi į teismą, pareikšdama vieną iš reikalavimų - išimti 2009-02-02 vekselį iš apyvartos, nes apyvartoje negali egzistuoti du analogiški vekseliai, išduoti to paties asmens ir tokiomis pačiomis sąlygomis, užtikrinantys vieną ir tą pačią prievolę. Teismas neteisingai nurodė, kad vekselis galioja vienerius metus, todėl suėjus 1 metų terminui, išrašomas naujas vekselis. Byloje nepateikti įrodymai, kad 2007-01-18 vekselis buvo negaliojantis naujo vekselio išrašymo dieną, t.y. 2009-02-02.

2. Teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad vekseliu užtikrinta prievolė baigėsi 2013-03-01, kai Kreditavimo sutarties šalis ir kredito gavėjas UAB „Onus“ 2013-03-01 buvo išregistruota iš VĮ Registrų centras juridinių asmenų registro. Pagal LR CK 6.128 str. 3 d., kai juridinis asmuo likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Ginčo atveju vekselis yra ne skolą įtvirtinantis sandoris, o užtikrinimo priemonė, t.y. šalutinė (aksesorinė) prievolė, kuri baigiasi pasibaigus pagrindinei prievolei.

3. Apeliantė, išduodama vekselį suprato ir manė, kad ji privalės įvykdyti prievolę už skolininką tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdys Kreditavimo sutarties, tačiau visais atvejais ji nebus atsakinga už Kreditavimo sutarties įvykdymą, jeigu tokios prievolės nebeteks skolininkas. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė turėjo suprasti vekselio išrašymo pasekmes bei nepagrįstai neatsižvelgė į apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodomą valią. Apeliantė, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, suprato, kad išduodama vekselį, de facto ji laiduoja už skolininką - UAB „Onus“ bei manė, kad įvykdžiusi prievolę už jį turės regreso teisę. Tokią apeliantės valią patvirtino ir faktas, kad ji negavo sumos, nurodytos vekselyje, prievolės įvykdymas už skolininką, be regreso teisės atgauti sumokėtą sumą, iš esmės prieštarauja rūpestingo ir apdairaus asmens elgesiui. Sprendimas įpareigoti apeliantę išduoti vekselį buvo priimtas vienašališkai atsakovės, ką patvirtina byloje pateiktas 2007-01-16 AB Šiaulių bankas Utenos filialo paskolų komiteto posėdžio protokolas Nr. 3. Akivaizdu, kad valia turėti vekselį, kaip užtikrinimo priemonę, buvo ne apeliantės, o atsakovės. Apeliantės valia buvo sukurti laidavimo santykius, o ne sumokėti 70 000 Lt už skolininką, ji šios sumos negavo bei neturės regreso teisės į jos grąžinimą.

4. 2009-02-02 skolininko UAB „Onus“ prievolė pagal Kreditavimo sutartį buvo užtikrinta papildomomis užtikrinimo priemonėmis - 2007-02-07 įkeitimu ir 2009-02-10 komercinių patalpų su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), hipoteka. Apeliantė sutiko išduoti vekselį tik žinodama, kad papildomai yra pasirinktos ir kitos, aukščiau nurodytos prievolės užtikrinimo priemonės. Išduodama vekselį ji manė prisiimanti laiduotojos atsakomybę ir laidavimo pasekmes. Apeliantė, būdama atidi ir rūpestinga, žinodama, kad vekseliu de facto įsipareigoja neatlygintai ir be teisės nukreipti reikalavimą į skolininką įvykdyti pagrindinę skolininko prievolę atsakovei, nebūtų išdavusi vekselio. Pripažinus teisinius santykius laidavimo santykiais ir pripažinus vekselį negaliojančiu (CK 1.90 str., CK 1.87 str.), laidavimas laikytinas pasibaigusiu tiek CK 6.76 str. 2 d., tiek 6.87 str. 4 d. pagrindu.

5. Teismas nevertino fakto, kad dalis prievolės yra įvykdyta. 2014-02-20 atsakovės pažyma, kuri buvo pateikta į bylą patvirtina, kad iš 70 000 Lt suteikto kredito negrąžinta dalis – 68.596,75 Lt, t.y. dalis kredito buvo grąžinta. Faktas, kad skolininkui suteikto kredito dydis buvo 70 000 Lt, o apeliantės išduoto Vekselio suma - 70 000 Lt, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad apeliantė užtikrino ne tik pagrindinę prievolę dėl 70 000 Lt kredito grąžinimo, bet ir papildomas prievoles.

Atsiliepimas

Atsakovė AB Šiaulių bankas pateiktame atsiliepime nurodė, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2007 m. ieškovės išrašyto vekselio atsakovė nelaiko galiojančiu ir nemato galimybės jį pateikti apmokėjimui, nes yra praleistas įstatymu nustatytas terminas. Atsakovė pateikė 2007 m. vekselio nuorašą byloje, kadangi ieškovė savo ieškinyje klaidino teismą ir nurodė, kad jokio vekselio 2007 metais ji nėra pasirašiusi. Įsiskolinimas AB Šiaulių bankui pagal 2007-01-18 d. AB Šiaulių banko ir UAB „Onus“ kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-215-11 sudaro 76.094.93 Lt. 2010-10-13 d. Šiaulių VI-ojo notaro biuro notaro D. J. vykdomasis įrašas (notarinio reg. Nr.3299) išduotas 70 000 Lt sumai. Taigi, be to, kad jau yra praleistas terminas pateikti 2007 m. išrašytą vekselį apmokėjimui, ieškovei jokio teisinio pagrindo nebūtų gauti kitą vykdomąjį įrašą papildomai 70 000 Lt sumai pagal šį vekselį, kadangi skolinių įsipareigojimų suma sudaro ne 140 000 Lt, o 76.094.93 Lt.

2. Prievolė pagal 2009 m. išduotą vekselį yra savarankiška, ji yra neįvykdyta ir skola atsakovei negrąžinta. Ieškovės argumentai, kad kreditavimo sutarties šalys, UAB „Onus“ ir atsakovė, iš tikrųjų siekė užtikrinti kredito prievolę laidavimu, bet ne vekseliu, yra nepagrįsti jokiais leistinais įrodymais. Jei šalys būtų sudariusios susitarimą dėl laidavimo, šis susitarimas turėjo būti įformintas atskira laidavimo sutartimi.

3. 2007-01-24 dieną AB Šiaulių bankas ir UAB „Onus“ sudarė kreditavimo sutartį Nr.MI-2007-0636-11, pagal kurią UAB „Onus“ buvo suteiktas 86 320 Lt kreditas. Šio kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas nekilnojamas turtas - komercinės patalpos, (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), priklausančios UAB „Onus“. Turtas buvo įkeistas pirmine hipoteka hipotekos lakštu, patvirtintu 2007-02-05 d. Utenos raj. I-ajame notarų biure, reg. Nr.DM-557. UAB „Onus“ bankroto procese realizavus aukščiau nurodytą įkeistą nekilnojamąjį turtą, atsakovei buvo pervesta 30 124 Lt suma. Šios lėšos, vadovaujantis LR CK 4.193 str. 2 d. nuostata, buvo nukreiptos dengti kreditą, užtikrintą pirmine hipoteka ir suteiktą pagal 2007-01-24 dienos kreditavimo sutartį Nr.MI-2007-0636-11. Tokiu būdu, lėšų dengti kitiems kreditams, įskaitant 70 000 Lt kreditą, suteiktą pagal 2007-01-18 dienos kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-215-11, kurio grąžinimas buvo užtikrintas ketvirtos eilės hipoteka, neliko.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas netenkino apeliantės reikalavimo pripažinti paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2007-01-18 tarp atsakovės AB Šiaulių bankas ir UAB „Onus“, atstovaujamos direktorės apeliantės D. Š., buvo pasirašyta kreditavimo sutartis Nr. KLL-2007-215-11, pagal kurią bendrovei buvo suteiktas 70 000 Lt kreditas (8–16 b. l.). Sutarties dalyje, pavadintoje prievolių pagal sutartį užtikrinimas, 4.1 punktu sutarta, kad sutarties tinkamam įvykdymui užtikrinti bus įkeistas vilkikas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (įkeitimo lakštas 18-20 b. l.). Pagal sutarties 4.1.1.2 punktą D. Š., kaip fizinis asmuo, pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 70 000 Lt sumai (84 b. l.). 2009-01-27 kreditavimo sutarties Nr. KLL-2007-215-11 pakeitimu Nr. 1 bankas ir bendrovė, atstovaujama direktorės D. Š., susitarė kredito grąžinimą užtikrinti pakartotinai bankui įkeičiant komercines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (4.1.1.3 p.; 16 b. l.; sutartinės hipotekos lakštas 37-39 b. l.). 2009-02-02 ieškovė išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 70 000 Lt sumai (47 b. l.). 2010-10-13 pagal vekselį išduotas vykdomasis įrašas ir pradėti vykdymo veiksmai (51-56 b. l.). UAB „Onus“ iš juridinių asmenų registro išregistruota 2013-03-01 (59 b. l.). Apeliantė prašo 2009-02-02 paprastąjį neprotestuotiną vekselį 70 000 Lt sumai pripažinti negaliojančiu.

Dėl vekselio pateikimo apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.105 straipsnio 1 dalyje vekselis yra apibrėžiamas kaip vertybinis popierius – dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, kad paprastuoju vekseliu jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi, vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi, vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo).

Apeliantė nurodo, kad po teismo sprendimo liko galioti du tapatūs vekseliai, užtikrinantys tą pačią prievolę. Tesėjų kolegija konstatuoja, kad šis apeliantės argumentas yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad teisiniams santykiams, susijusiems su vekseliais, yra taikomas specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir parastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ). Minėto įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato įsakomųjų ir paprastųjų vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius. ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui; vekselis turi būti pateiktas apmokėti per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos; vekselio davėjas gali šį laiką sutrumpinti arba pratęsti. Minėta įstatymo norma yra imperatyvi ir įsakmiai nurodo vienerių metų vekselio galiojimo terminą šalims nesutarus kitaip. Kadangi atsakovė praleido įstatyme nustatytą vienerių metų terminą 2007-01-18 vekseliui pateikti apmokėti, atsakovė nebeturi teisės pateikti apmokėjimui vekselio, kurio galiojimo terminas pasibaigė.

Taigi, apeliantės argumentas, kad nėra duomenų, jog 2007-01-18 vekselis buvo negaliojantis naujo 2009-02-02 vekselio išrašymo dieną, yra nepagrįstas. Įsiskolinimas AB Šiaulių bankui pagal 2007-01-18 d. AB Šiaulių banko ir UAB „Onus“ kreditavimo sutartį Nr. KLL-2007-215-11 sudaro 76.094.93 Lt, 2010-10-13 d. Šiaulių VI-ojo notaro biuro notaro D. J. vykdomasis įrašas (notarinio reg. Nr.3299) išduotas 70 000 Lt sumai. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad praleidus terminą pateikti 2007-01-18 išrašytą vekselį apmokėjimui, atsakovei nebūtų jokio teisinio pagrindo gauti kitą vykdomąjį įrašą papildomai 70 000 Lt sumai pagal šį vekselį, kadangi skolinių įsipareigojimų suma sudaro ne 140 000 Lt, bet 76.094.93 Lt.

Dėl vekselio prievolės statuso išregistravus iš juridinių asmenų registro kredito gavėją, kurio skola užtikrinta vekseliu

Apeliantė teigia, kad vekseliu užtikrinta prievolė baigėsi 2013-03-01, išregistravus kredito gavėją UAB „Onus“, nes nagrinėjamo ginčo atveju vekselis yra ne skolą įtvirtinantis sandoris, o užtikrinimo priemonė, t.y. šalutinė (aksesorinė) prievolė, kuri baigiasi pasibaigus pagrindinei prievolei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vekseliu patvirtinama savarankiška, iš sandorio kilusi prievolė, todėl vekselio galiojimo neįtakoja kredito gavėjo UAB „Onus“ išregistravimas iš juridinių asmenų registro. 2007-01-18 tarp atsakovės AB Šiaulių bankas ir UAB „Onus“, atstovaujamos direktorės apeliantės D. Š., buvo pasirašyta kreditavimo sutartis Nr. KLL-2007-215-11, pagal kurią bendrovei buvo suteiktas 70 000 Lt kreditas (8–16 b. l.). Pagal sutarties 4.1.1.2 punktą D. Š., kaip fizinis asmuo, pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 70 000 Lt sumai (84 b. l.), 2009-02-02 ieškovė išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 70 000 Lt sumai (47 b. l.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, vekselis atliko tam tikrą kredito grąžinimo užtikrinimo funkciją ir sukūrė naują, savarankišką, abstrakčią prievolę pagal vekselį, kuri iš esmės teisiškai nepriklauso nuo to teisinio santykio, kurio pagrindu ji buvo sukurta. Taigi, UAB „Onus“ likvidavimas ir išregistravimas iš juridinių asmenų registro neeliminuoja ieškovės kaip prievolės vykdymą užtikrinusio subjekto atsakomybės pagal vekselį, kadangi vekselis yra savarankiška prievolė.

Dėl vekselio ir laidavimo santykių

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad apeliantė, išduodama vekselį, suprato ir manė, kad ji privalės įvykdyti prievolę už skolininką tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdys Kreditavimo sutarties, tačiau visais atvejais ji nebus atsakinga už Kreditavimo sutarties įvykdymą, jeigu tokios prievolės nebeteks skolininkas.

Prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančiame CK šeštosios knygos I dalies V skyriuje pateikiamas užtikrinimo būdų sąrašas nėra baigtinis. Prievolės užtikrinamos tiek šiame skyriuje reglamentuotais, tiek kitais sutartyje nustatytais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė netinkamai vertina vekselio institutą. Vekselis ir laidavimas yra visiškai skirtingi institutai. Vekselį nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu vekselis nuo prievolės, su kuria yra susijęs, nėra priklausomas, kadangi yra savarankiškas sandoris. CK 6.79 straipsnyje yra numatyta imperatyvi norma, kad rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią. Apeliantei, kaip įmonės vadovei ir akcininkei, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, nes sudarant sutartis apeliantė turėjo galimybę konsultuotis su teisininkais, nesutikdama su atsakovės siūlomomis kredito sąlygomis, galėjo kreiptis į kitus bankus ar kredito įstaigas, ieškoti palankesnes sąlygas kreditui numatančių įstaigų. Teisėjų kolegija vertina, kad asmuo, vadovavęs įmonei, negali nežinoti vekselio paskirties ir jo sukeliamų padarinių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsižvelgiant į ieškovės, kaip buvusios įmonės vadovės, statusą, vekselio pripažinimas negaliojančiu dėl ieškovės suklydimo prieštarautų nusistovėjusiai bankų, kredito įstaigų ir įmonių tarpusavio santykių praktikai.

Dėl suklydimo sudaryto sandorio ir dėl apsimestinio sandorio normų taikymo

Apeliantė teigia, kad jos pasirašytas vekselis turi būti kvalifikuojamas laidavimo santykiais tiek pagal CK 1.90 straipsnį, tiek pagal CK 1.87 straipsnį.

Suklydimas kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje, jo 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų, ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2012-02-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-319/2012, kuria teismas konstatavo, kad UAB „Onus“, neturėdama Afin Baltica AS sutikimo dėl turtinės teisės įkeitimo ir nebūdama transporto priemonės IVECO Stralis savininku, neteisėtai įkeitė transporto priemonę kreditavimo sutarties Nr. KLL-2007-215-11 užtikrinimui. Kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeistas nekilnojamais turtas (komercinės patalpos (duomenys neskelbtini)) jau buvo įkeistas tam pačiam kreditoriui trimis hipotekos lakštais (98 b. l.). Šios aplinkybės, buvusios 2007 metais, sudarant kreditavimo sutartį, ir 2009 metais, išrašant ginčo vekselį, ieškovei, kaip UAB „Onus“ direktorei ir savininkei, neabejotinai turėjo būti žinomos. Įvertinus aptartas aplinkybes akivaizdu, kad apeliantė nepagrįstai teigė, kad vekselį pasirašė tik žinodama, kad kredito prievolė buvo pakankamai užtikrinta įkeitimu (140 000 Lt), hipoteka (178 000 Lt). Taigi, apeliantė nepasirašė vekselio dėl suklydimo, kadangi esminės sandorio aplinkybės jai buvo žinomos.

Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Taigi, apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jį sudarant buvo siekiama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Kadangi AB Šiaulių bankas neturėjo ketinimo vekselio laikyti laidavimo sutartimi, nėra pagrindo taikyti CK 1.87 straipsnio 1 dalies, kadangi apeliantė neįrodė aplinkybės, kad šalys iš tikrųjų tarėsi dėl laidavimo sutarties sudarymo.

Dėl dalies prievolės įvykdymo

Apeliantė teigia, kad teismas nevertino fakto, kad dalis prievolės yra įvykdyta, kadangi 2014-02-20 atsakovės pažyma, kuri buvo pateikta į bylą, patvirtina, kad iš 70 000 Lt suteikto kredito negrąžinta dalis – 68.596,75 Lt, t.y. dalis kredito buvo grąžinta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neatsižvelgia į aplinkybę, kad 2007-01-24 UAB „Onus“ ir AB Šiaulių bankas sudarė kreditavimo sutartį Nr.MI-2007-0636-11, pagal kurią UAB „Onus“ buvo suteiktas 86 320 Lt kreditas ir būtent šio kredito grąžinimas buvo užtikrintas įkeistu nekilnojamu turtu – komercine patalpa, Nr. (duomenys neskelbtini), esančia (duomenys neskelbtini), priklausančia UAB „Onus“. Kadangi pardavus minėtą įkeistą turtą buvo gautos lėšos buvo nukreiptos dengti 2007-01-24 kreditavimo sutarties Nr. MI-2007-0636-11 kreditą, lėšų 2007-01-18 kreditui dengti neliko. Taigi, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad dalis prievolės buvo įvykdyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (LR CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovė AB Šiaulių bankas prašo priteisti 720,00 Lt (208,70 EUR) bylinėjimosi išlaidų už apeliacinį skundą (187-188 b. l.). Užmokestis už advokato suteiktas teisines paslaugas neviršija rekomenduotino Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pagalbai apmokėti, todėl yra priteistinas iš ieškovės.

Kadangi Šiaulių apylinkės teismas priimdamas ieškovės apeliacinį skundą ją atleido nuo 1400,00 Lt žyminio mokesčio dalies, o likusios 175,00 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimą atidėjo iki sprendimo priėmimo, teisėjų kolegija priteisia iš apeliantės 175,00 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovės D. Š. apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovei AB Šiaulių bankas (į. k. 112025254) 720,00 Lt (208,70 EUR) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 175,00 Lt žyminio mokesčio ir 4,36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Kolegijos pirmininkė Rasa BartašienėTeisėjai Egidijus Mockevičius Vilija Valantienė