- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-10-02
- Bylos Nr.
- e2S-466-425/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11087-2024-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Suinteresuotas asmuo
- K. M.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-17170-862/2024, kuria tenkintas pareiškėjos viešosios įstaigos (toliau – VŠĮ) Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė prašymas dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo termino pratęsimo suinteresuotam asmeniui K. M., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu prašė pratęsti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą K. M.. Nurodė, kad pacientas nuo 2024-06-15 Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – ir PSPĮ) 12 straipsnio pagrindu priverstinai hospitalizuotinas VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės 7 skyriuje. Pacientas yra ūmios psichozės būsenoje, kuri lydima įtarumo, mąstymo nenuoseklumo, ryškių santykio ir persekiojimo kliedesių, liguistų išgyvenimų nulemto neadekvataus, dezorientuoto, keliančio pavojų elgesio ir nesant kritikos savo būsenai, kas kelia realia grėsmę, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Pacientas yra veiksnus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. liepos 11 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą ir pratęsė paciento K. M. priverstinį hospitalizavimą ir gydymą VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2024-07-14, teismo nutartį nurodė vykdyti skubiai.
3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, įvertinus Gydytojų konsultacinės komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2024-07-09 išvadą, matyti, jog suinteresuotam asmeniui nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini), o klinikoje stebima ūmi psichozinė būklė, lydima įtarumo, mąstymo nenuoseklumo, išliekančių ryškių santykio ir persekiojimo kliedesių, liguistų išgyvenimų nulemto neadekvataus, dezorientuoto, keliančio pavojų paties paciento sveikatai ir saugumui elgesio, nesant kritikos tiek savo sveikatos būklei, tiek ir elgesiui.
4. Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens išsakyti paaiškinimai nėra pakankamai tam, jog leistų abejoti gydytojų komisijos išvada ar leistų spręsti, kad K. M. pats gali teisingai įvertinti savo psichikos būseną bei nekelia realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Suinteresuotas asmuo K. M., atstovaujamas atstovės advokatės, atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti VŠĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymo dėl priverstinės hospitalizacijos ir gydymo pratęsimo.
5.1. Nurodo, kad pagrindu priverstinei paciento hospitalizacijai nėra ir negali būti aplinkybė, kad pacientas yra ūmios psichozės būklėje, kadangi pats tokios būklės buvimo faktas automatiškai nesuponuoja išvados apie realų paciento pavojingumą. Kadangi galiojančiame teisiniame reguliavime dėl priverstinės hospitalizacijos ir gydymo paciento psichikos sveikatos būklės rodikliai, kaip sąlyga priverstiniam jo gydymui, nėra numatyti, todėl yra aišku, kad pastarieji negali būti vieninteliu kriterijumi sprendžiant klausimą dėl šių prievartos priemonių pacientui taikymo. Todėl šiuo atveju byloje esantys gydytojų konsultacinės komisijos duomenys apie tai, jog K. M. mąstymas nėra nuoseklus, nuotaikos svyruoja ir išlikę kliedesiai, nėra pakankami ir nesudaro teisinio pagrindo jo priverstiniam gydymui.
5.2. Kartu atskirajame skunde pabrėžiama ir tai, jog byloje nėra surinktų duomenų, kad K. M. elgesys yra socialiai pavojingas ir kad jis savo veiksmais gali kelti realią grėsmę jo paties bei aplinkinių turtui, sveikatai ar gyvybei. T. y. į bylą nebuvo pateikti jokie duomenys, neabejotinai patvirtinantys jo žalingo elgesio praeityje ar šiuo metu buvimą (pvz. duomenys apie pradėtus ikiteisminius tyrimus, įvykdytas nusikalstamas veikas ar administracinio pobūdžio nusižengimus). Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad K. M. priverstinio gydymo ligoninėje metu (t. y. nuo 2024-06-15 iki 2024-07-11) būtų atlikęs kokius nors įstatymui priešingus veiksmus (pvz. smurtavęs ligoninės personalo ar kitų pacientų atžvilgiu ar grasinęs tai padaryti). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad K. M. yra ar gali būti pavojingas.
5.3. Papildomai pabrėžiama ir tai, kad K. M. nurodė, jog savo sveikatos būklės pokyčius vertina teigiamai ir jaučia, kad gydymas davė akivaizdų rezultatą, dėl ko jis yra suinteresuotas jį tęsti. Tačiau pažymėjo, kad mėnesio trukmės terminas yra nepagrįstai didelis, kadangi tai trikdytų jo darbinę veiklą bei sudarytų kliūtis gaunant kitas sveikatos priežiūros paslaugas (šiuo metu yra suplanuoti vizitai pas odontologą). Jo nuomone, dviejų savaičių papildomo gydymo stacionare laikas galėtų būti pakankamas, o kitą dalį laiko jis galėtų gydytis ambulatoriškai (t. y. savarankiškai vartoti paskirtus medikamentus bei palaikyti ryšį su gydančiu gydytoju). Taigi, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu K. M. patvirtino sutinkantis dalį prašyme dėl priverstinio gydymo nurodyto laiko (t. y. dvi savaites) gydytis ligoninėje savanoriškai. Todėl esant šiai aplinkybei (t. y. paciento savanoriškam sutikimui gydytis), teismas neturėjo teisinio pagrindo skirti jam priverstinį gydymą. Papildomai pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog pasibaigus savanoriško gydymo laikui galimai nebūtų pasiektas rezultatas, o pacientas toliau savanoriškai gydytis nepageidautų, niekaip neapribotų ligoninės teisės kreiptis į teismą dėl priverstinio gydymo K. M. skyrimo. Kita vertus pažymėtina ir tai, kad patys ligoninės atstovai nurodė šiuo metu nežinantys, kokios trukmės gydymo terminas yra reikalingas (galimai trumpesnis nei 1 mėn.), todėl gydymui esant sėkmingam, jie pacientą galėtų išleisti ir anksčiau nustatytojo laiko. Tai reiškia, jog egzistuoja galimybė, kad dviejų savaičių trukmės gydymo terminas, kuriam savo sutikimą teismo posėdžio metu davė K. M., bus pakankamas ir tolimesnis jo gydymas apskritai nebus reikalingas.
Atsiliepimas
6. Pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrinė ligoninė atsiliepimu prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą.
6.1. Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo, teismas įvertino pareiškėjos prašyme ir Gydytojų komisijos išvadoje nurodytus motyvuotus argumentus dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo būtinumo bei teismo posėdžio metu byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus (įskaitant ir paties suinteresuoto asmens). Byloje nėra duomenų, paneigiančių Gydytojų komisijos išvadą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės ir jos keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
6.2. Kartu pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju suinteresuoto asmens K. M. tiek hospitalizacijos, tiek jos pratęsimo metu gydytojų psichiatrų buvo įvertinta ne tik suinteresuoto asmens psichikos būklė, tačiau ir jo elgesys, surinkta anamnezė ir kiti turimi objektyvūs duomenys apie jo elgesį bei tokio elgesio keliamą grėsmę, tai aprašyta tiek priėmimo metu jį priėmusio gydytojo psichiatro, tiek hospitalizacijos metu paciento priverstinio hospitalizavimo aplinkybes vertinusios Gydytojų komisijos išvadoje, tiek šias aplinkybes vertinusios Gydytojų komisijos išvadoje priverstinio hospitalizavimo pratęsimo atveju. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paciento psichikos būklė bei priverstinio hospitalizavimo sąlygų (ne)buvimas vertinamas Gydytojų komisijoje ir motyvuotas sprendimas priimamas dviejų psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų psichiatrų ir vieno psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgalioto įstaigos administracijos darbuotojo. Be to, buvo nustatyta ir tai nurodyta Gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad suinteresuotas asmuo K. M. išliko visiškai nekritiškas savo būsenai, hospitalizacijos aplinkybėms, sakė, kad jam nebuvo jokios „ūmios psichozės“, aiškino, kad policija, iškviesdama greitąją medicinos pagalbą, norėjusi iš jo „pasišaipyti, pasijuokti“ ir „pastatyti į vietą“, už tai, kad reikalavo 10 000 Eur (vietoje 2 500 Eur) sumos dėl automobilio apgadinimo. Suinteresuotas asmuo išliko įsitikinęs buvusių įvykių tikrumu ir tikslumu, jautėsi nukentėjęs, nurodė išsirašęs iš ligoninės ir toliau ketinantis ieškoti teisybės, aiškintis nusikaltimo aplinkybes, bandys prisiteisti „visus priklausančius pinigus“. Sutikimo gydytis nepasirašė, nurodė, kad pasirašinėti dokumentus nuo vaikystės draudė tėvai, tačiau sutiko, kad būtų kreipiamasi į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo.
6.3. Atsiliepime pažymima ir tai, jog sprendžiant dėl suinteresuoto asmens, turinčio psichikos ir elgesio sutrikimų, keliamos realios grėsmės, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, tiek Gydytojų komisijos, tiek teismo įvertinti suinteresuoto asmens sprendimai bei elgesys, pasireiškę nekritiškumu savo būklei, kitų asmenų persekiojimu, sąlygotu psichikos sutrikimo. Be viso kito pažymėtina, kad 2024 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo K. M. nurodė, kad turi ginklą savigynai, paaiškino, kad turi jį tam atvejui, jei kas užpultų, praeityje yra teistas, nes buvo panaudojęs dujas prieš jį per visą miestą sekusį asmenį. Šiuo atveju įstatymas, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, realios grėsmės padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui nesieja su konkrečiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu, įvykdyta nusikalstama veika ar administracinio pobūdžio nusižengimu.
6.4. Papildomai pareiškėja pabrėžia, jog suinteresuotas asmuo K. M. sutikimo dėl gydymo nepasirašė, nurodydamas, kad pasirašinėti dokumentus nuo vaikystės jam draudė tėvai, tačiau sutiko, kad būtų kreipiamasi į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo. Esant nurodytoms aplinkybėms bei hospitalizavimo bei gydymo pratęsimo sąlygoms, pareiškėja turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo priėmimo. Sprendžiant dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo, pareiškėja vadovavosi suinteresuoto asmens psichikos būkle, nustatytu psichikos sutrikimu bei jo dinamika. Be to, gydymo termino poreikis matomas ir vertinamas nuolatos, gydymo eigoje, o gydytojams psichiatrams yra žinoma apie pareigą nedelsiant nutraukti paciento hospitalizaciją ir gydymą išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms, kaip tai numatyta PSPĮ 12 straipsnio 6 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
8. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino prašymą ir pratęsė vienam mėnesiui leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Kaip nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinta teisė teismui leisti priverstinai hospitalizuoti asmenį, kai yra tam numatytos sąlygos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Pagal Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi sunkią psichikos ligą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2021; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1039-580/2022).
10. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog suinteresuotam asmeniui nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini). Be to, Gydytojų konsultacinės komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2024-07-09 išvadoje be kitų duomenų užfiksuota, jog suinteresuotas asmuo tvirtino sekęs jo nurodytą asmenį, buvo įsitikinęs nurodomų įvykių tikrumu bei tvirtino išėjęs iš ligoninės ketinantis toliau „ieškoti teisybės“. Papildomai pažymėtina ir tai, jog, kaip nurodo pareiškėja, 2024 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo K. M. nurodė, kad turi ginklą savigynai, paaiškino, kad turi jį tam atvejui, jei kas užpultų, praeityje yra teistas, nes buvo panaudojęs dujas prieš jį per visą miestą sekusį asmenį.
11. Taigi, pirmiau išdėstytos aplinkybės, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, sudaro pagrindą vertinti, jog Gydytojų konsultacinės komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2024-07-09 išvadoje buvo vertintas ne tik suinteresuoto asmens sveikatos sutrikimo aspektas, tačiau ir jo paties nurodomos aplinkybės bei elgesys, kuris sudarė pagrindą spręsti, jog suinteresuotas asmuo buvo nekritiškas savo būklei, o klinikoje buvo stebima ūmi psichozinė būklė, lydima įtarumo, mąstymo nenuoseklumo, išliekančių ryškių santykio ir persekiojimo kliedesių, liguistų išgyvenimų nulemto neadekvataus, dezorientuoto, keliančio pavojų paties paciento sveikatai ir saugumui elgesio, nesant kritikos tiek savo sveikatos būklei, tiek ir elgesiui.
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį dar ir į tai, jog išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą, pagrindžia ir tai, jog priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, teisės aktai realios grėsmės padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui nesieja su konkrečiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu, įvykdyta nusikalstama veika ar administracinio pobūdžio nusižengimu. Be to, kaip pastebi pareiškėja, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo nurodė turintis ginklą savigynai, taip pat paaiškino, kad ginklą turi tam atvejui, jei kas užpultų, o praeityje yra teistas, nes buvo panaudojęs dujas prieš jį per visą miestą sekusį asmenį. Šios aplinkybės, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, patvirtina, kad priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik suinteresuotam asmeniui nustatytu sveikatos sutrikimo kriterijumi, tačiau ir realiai vertino realios grėsmės padaryti žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui sąlygą.
13. Vertinant suinteresuoto asmens nurodomus atskirojo skundo argumentus, susijusius su neva savanoriško sutikimo gydytis pateikimu, pažymėtina, jog byloje nėra paneigtos nustatytos aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo sutikimo dėl gydymo nepasirašė, taip pat nurodė, jog pasirašinėti dokumentus nuo vaikystės jam draudė tėvai. Vien ta aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išreiškė sutikimą dėl trumpesnio gydymosi termino nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantas buvo sutikęs savanoriškai gydytis, dėl ko pareiškėja nebūtų turėjusi pagrindo kreiptis į teismą. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad galimi verslo susitikimai ar vizitai pas odontologą šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad tai gali būti pripažinta kriterijumi, leidžiančiu paneigti priverstinio hospitalizavimo pagrindo egzistavimą. Kita vertus, remiantis PSPĮ 12 straipsnio 6 dalimi, gydymo termino poreikis matomas ir vertinamas nuolatos, gydymo eigoje, o gydytojams psichiatrams yra žinoma apie pareigą nedelsiant nutraukti paciento hospitalizaciją ir gydymą išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta atskirojo skundo argumentus, susijusius su neva suinteresuoto asmens sutikimu gydytis, kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį.
14. Taigi, atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymą reglamentuojančias teisės nuostatas, o apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.