- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-12
- Bylos Nr.
- eI3-789-631/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08922-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Erikas Pavlovičius
- Kategorijos
- 8.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės, Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. G. (E. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti 2023 m. rugsėjo 29 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) priimtą sprendimą Nr. 23S175947, kuriuo nuspręsta uždrausti E. G. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. iki 2026 m. kovo 28 d. (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti pareiškėjai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas teisinei pagalbai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Pareiškėja vertina, jog Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, t. y. Sprendime nenurodyti jokie motyvai, kodėl Migracijos departamentas nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir kokie Migracijos departamento žinioje esantys duomenys patvirtina pareiškėjos grėsmę Lietuvos Respublikai. Skunde nurodoma, kad vien tai, jog Sprendime yra nurodyti tik teisės aktą identifikuojantys duomenys, iš ko žmogus, neturintis teisinio išsilavinimo, neturi jokių realių galimybių suprasti Sprendimo esmės, rodo, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą. Laiko, jog nagrinėjamu atveju, iš Sprendimo nėra aišku kokiomis konkrečiai teisės normomis, kokiais objektyviais duomenimis (faktais), remiantis nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką bei panaikintos galimybės visapusiškai pasinaudoti savo teisėmis ir apsiginti nuo Migracijos departamento priimto sprendimo.
Nurodo, jog pareiškėja pasisako prieš Rusijos Federacijos priešiškus veiksmus Ukrainos teritorijoje, išreiškia paramą Ukrainos suverenitetui ir palaiko Ukrainos ginklavimą šio karo metu. Taipogi, pareiškėja itin vertina Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, šalies priklausymą tokioms tarptautinėms organizacijoms, kaip Europos Sąjunga, NATO ir nuoseklią integraciją į Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.
Teigia, jog pareiškėjos situacijoje būtina įvertinti pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje istoriją, jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius. Nurodo, jog pareiškėja yra lojali Lietuvos Respublikai ir suinteresuota šios šalies gerbūviu, nes būtent čia gyvena ne tik ji pati, bet ir jos šeima, kurie ugdomi pilietiškai. Tuo tarpu pareiškėjos deportavimas į Rusijos Federaciją jai sukeltų ypač neigiamas pasekmes, nes minėtoje šalyje pareiškėja neturi nekilnojamojo turto, gyvenamosios vietos ar perspektyvų, ypač turint omenyje, kad pareiškėja turi sutuoktinį, su kuriuo tolesni šeimyniniai santykiai ir bendro ūkio vedimas, taptų nebeįmanomi dėl sutuoktinių priverstinio atskyrimo. Pareiškėja pažymi, kad ji labai vertina jai suteiktą galimybę gyventi Lietuvos Respublikoje, apgailestauja dėl savo neatidumo pildant anketą ir prašo neatimti galimybės toliau čia gyventi su savo šeima dėl susiklosčiusio nesusipratimo.
Pareiškėjos atstovo nuomone, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, pažeisdamas pareigą ne formaliai uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, o realiai ištirti ir įvertinti kiekvieną individualią situaciją, surinkti ir įvertinti įrodymus, o tuomet, atlikus situacijos vertinimą, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis, priimti pagrįstą ir įrodymais paremtą sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo ar palikimo galioti. Tam, jog užsieniečio leidimas laikinai gyventi būtų panaikintas, jo keliama grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai privalo būti reali ir pagrįsta konkrečiais įrodymais, o ne spėjama. Taip pat pažymi, jog pareiškėja yra niekada neteista, nebausta administracine tvarka, jos atžvilgiu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Vertina, jog šiuo atveju pareiškėjai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką net nenurodant, kad ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, o tiesiog pateikiant nuorodą į teisės aktą, kas visiškai nesuderinama su gero viešojo administravimo samprata bei prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja atsakydama į Klausimyno 2 klausimą, nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagese Rusijos Federacijos Leningrado apskrities nepaprastųjų situacijų ministerijos 26-ame Priešgaisrinės apsaugos skyriuje. Atsakydama į Klausimyno 11 pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, kad „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“.
Migracijos departamentas priėmė šiuos sprendimus pareiškėjos atžvilgiu: 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas Nr. 23S136482 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi (nėra ginčijamas šioje byloje); 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (nėra ginčijamas šioje byloje); 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 23S175947 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų.
Teigia, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Mano, kad skundo teiginiai, jog pareiškėja lojali Lietuvai yra deklaratyvūs. Pareiškėja klausimyne, atsakydama į klausimą dėl Krymo priklausomybės, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijai, kartu paaiškindama: „Šią informaciją girdėjau prieš penkerius metus, kai gyvenau Rusijoje“. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“. Vertina, kad pareiškėja vadovaujasi Rusijos propagandos, o ne Lietuvos pozicija. Mano, kad pareiškėja sąmoningai remia Rusijos Federacijos agresiją prieš suverenią Ukrainą, Ukrainos teritorijų okupaciją, Rusijos nusikalstamus veiksmus Ukrainoje. Laiko, kad skundo teiginiai dėl to, kad pareiškėja smerkia Rusijos veiksmus yra deklaratyvūs.
Nurodo, kad ginčijamame sprendime buvo įvertinti socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pareiškėja nuo 2021 m. sausio 7 d. iki 2023 m. liepos 5 d. Lietuvoje gyveno su laikinais leidimais gyventi, nacionalinė Lietuvos Respublikos viza pareiškėjai buvo išduota laikotarpiui nuo 2021 m. gruodžio 13 d. iki 2022 m. balandžio 29 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja 2018 m. liepos 26 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, nepilnamečių vaikų neturi. Pareiškėja du mėnesius (nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. spalio 15 d.) yra dirbusi Lietuvoje. Pažymi, kad Migracijos departamento vertinimu, vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje būtų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.
Vertina, jog ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Mano, kad sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Mano, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodo, kad palaiko Migracijos departamentą ir skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas sprendimas yra priimtas pagal institucijos kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde pabrėžia, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu bei nurodo, kad dėl suklydimo pažymėjo netinkamą atsakymą. VSD atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pildydama klausimyną ne tik pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tačiau pateikė ir paaiškinimą, kuriame nurodė, jog tokią informaciją girdėjo prieš 5 metus, kuomet gyveno Rusijoje. Taigi, pareiškėjos skundo teiginiai, kad atsakymą pažymėjo per klaidą yra nepagrįsti. Be to, svarbi aplinkybė ir dėl pareiškėjos ryšių su Rusijos Federacijos valstybės institucijomis, t. y. pareiškėjos eitų pareigų. Pareiškėja nuo 2003 iki 2010 m. dirbo ugniagese Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Nepaprastųjų situacijų ministerijos 26-ame Priešgaisrinės apsaugos skyriuje.
VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojali ir patikima Rusijos valdžiai asmenybė. Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos valstybės institucijomis. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja Rusijos Federacijos Leningrado apskrities Nepaprastųjų situacijų ministerijoje nebedirba, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja ir jos atstovas teismo posėdžių metu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. 2025 m. spalio 20 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškėja prašė padėti išsaugoti šeimą, paaiškino, jog gyvena ramų kaimo gyvenimą savo vyro ūkyje, jokiais politiniais procesais nesidomi ir jokių ryšių su Rusija nepalaiko.
Šalies argumentai
Atsakovo Migracijos departamento atstovė teismo posėdyje duodama paaiškinimus, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl 2023 m. rugsėjo 29 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimto sprendimo Nr. 23S175947, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. iki 2026 m. kovo 28 d.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėja 2023 m. birželio 30 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagese Rusijos Federacijos Leningrado apskrities nepaprastųjų situacijų ministerijos 26-ame Priešgaisrinės apsaugos skyriuje. Atsakydama į Klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“.
2023 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentas gavo 2023 m. rugpjūčio 4 d. VSD išvadą Nr. 18-8601, kurioje nurodyta, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Išvadoje pažymėta, jog pildydama Migracijos departamento klausimyną pareiškėja nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagese Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų jėgos struktūroms.
Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus turimus duomenis, priėmė 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175947, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. iki 2026 m. kovo 28 d.
Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento Sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (dabar Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai) su skundu.
2023 m. gruodžio 7 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta, iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-2532-561/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-08286-2023-4). Minimoje administracinėje byloje pareiškėja ginčijo Departamento priimtą sprendimą, kuriuo jai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjos E. G. skundą atmetė. Pareiškėja teismo sprendimą skundė apeliacine tvarka. 2025 m. liepos 30 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Taigi, administracinės bylos Nr. eI3-789-631/2025 sustabdymo pagrindui išnykus, 2025 m. spalio 6 d. bylos nagrinėjimas atnaujintas.
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, redakcija galiojusi Sprendimo priėmimo metu).
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad Nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš Nacionalinio sąrašo Šengeno informacinė sistema teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, kad VSD vertinimu, pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD vertinimu (2023 m. balandžio 12 d. išvada Nr. 18-3956) jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
Pažymėtina, kad anksčiau sprendime minimoje susijusioje byloje Nr.eI2-2532-561/2024 (teisminis proceso Nr.3-61-3-08286-2023-4), išnagrinėtoje ir apeliacine tvarka LVAT (administracinės bylos Nr. eA-386-575/2025), dėl kurios ši byla buvo sustabdyta, buvo vertinamas klausimas dėl pareiškėjos galimos grėsmės Lietuvos saugumui, remiantis ta pačia VSD 2023-08-01 pažyma Nr.18-8443, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija pripažino, kad teismas pagrįstai įvertino pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumą ir akivaizdumą, remdamasis Įstatymu ir nustatytais faktais apie pareiškėjos ankstesnes darbovietes Rusijos Federacijoje, bei jos poziciją Rusijos atžvilgiu karo su Ukraina akivaizdoje dėl Krymo teritorijos priklausomumo.
Teismas neturi pagrindo nukrypti nuo prejudicinių teismo sprendimų išvadų, juolab, kad nagrinėjant administracinę bylą po atnaujinimo, pareiškėja nenurodė ir nepateikė įrodymų, kurie galėtų lemti kitokias išvadas, nei buvo padarytos teismo išnagrinėtoje susijusioje byloje, vertinant pareiškėjos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui realumą.
Teismo vertinimu, Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD pateikta informacija buvo pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pareiškėja nurodo, kad yra lojali Lietuvos Respublikai ir suinteresuota šios šalies gerbūviu, nes būtent čia gyvena ne tik ji pati, bet ir jos šeima, kurie ugdomi pilietiškai. Tuo tarpu pareiškėjos deportavimas į Rusijos Federaciją jai sukeltų ypač neigiamas pasekmes, nes minėtoje šalyje pareiškėja neturi nekilnojamojo turto, elementarios gyvenamosios vietos ar perspektyvų. Pareiškėja turi sutuoktinį, su kuriuo tolesni šeimyniniai santykiai ir bendro ūkio vedimas taptų nebeįmanomi dėl sutuoktinių priverstinio atskyrimo.
Šiuo aspektu, teismas sutinka su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjos teiginiai dėl to, kad ji yra lojali Lietuvai, yra iš esmės deklaratyvūs. Pareiškėja, klausimyne atsakydama į klausimą dėl Krymo priklausomybės, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“. Matyti, kad pareiškėja vadovaujasi Rusijos propagandos, o ne Lietuvos pozicija. Tokia pareiškėjos pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir tvirta parama Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintai sienų neliečiamybei. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad užsienietė sąmoningai pažymėjo atsakymą, taigi, sąmoningai remia Rusijos Federacijos agresiją prieš suverenią Ukrainą, Ukrainos teritorijų okupaciją, taip pat Rusijos nusikalstamus veiksmus. Pareiškėjos parama Rusijos Federacijos veiksmams, pažeidžiantiems bet kokius tarptautinius susitarimus ir bendražmogiškus principus, tuo pačiu reiškia ir paramą Rusijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri neabejotinai kelią grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Skundo teiginiai dėl to, kad pareiškėja smerkia Rusijos veiksmus yra deklaratyvūs, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti apie jos pažiūras ir kaip pareiškėja jas skleidžia, gina, tvirtina.
Teismo posėdžio metu pareiškėja taip pat niekaip nepagrindė savo lojalumo Lietuvai. Paklausta dėl galimybės išmokti lietuvių kalbą, paaiškino, kad neturi tam didelio poreikio, bendrauja su aplinkiniais mažai, didelių socialinių ryšių nėra su niekuo sukūrus, gyvena atskirą gyvenimą kaimo ūkyje ir nurodė nesidominti politiniais įvykiais.
Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui. “
Teisėjų kolegija pabrėžia ir tai, jog Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.
Ginčijamame sprendime, be kita ko, buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublika. Nustatyta, kad pareiškėja nuo 2021 m. sausio 7 d. iki 2023 m. liepos 5 d. Lietuvoje gyveno laikinais leidimais gyventi, nacionalinė Lietuvos Respublikos viza pareiškėjai buvo išduoti laikotarpiui nuo 2021 m. gruodžio 13 d. iki 2022 m. balandžio 29 d. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja 2018 m. liepos 26 d sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, nepilnamečių vaikų neturi. Pareiškėja nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. spalio 15 d. yra dirbusi Lietuvoje.
Sutiktina su Migracijos departamento vertinimu, kad aplinkybės dėl šeimos ar kitokių ryšių savaime grėsmės valstybės saugumui nepašalina ir neeliminuoja, o šeimos ryšiai negali tapti pretekstu Lietuvoje leisti gyventi asmenims, keliantiems grėsmę valstybės saugumui. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvos Respublikoje būtų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.
LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023 konstatavo, jog pareiškėjo sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją ir vykdomus karinius veiksmus sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
Teismas, be kita ko, sutinka su LVAT teisėjų kolegijos atkreiptu dėmesiu (Nutarties 51 p.) susijusioje išnagrinėtoje apeliacine tvarka byloje Nr. eA-386-575/2025, kad „ginčijamas Sprendimas yra iš esmės trumpalaikio pobūdžio, kadangi apeliantės grėsmė Lietuvos Respublikai yra sąlygota Rusijos pradėto karo Europoje. Karo pabaiga yra prielaida iš naujo svarstyti apeliantės gyvenimo grėsmės Lietuvos Respublikoje klausimą“.
Pažymėtina, kad sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 29 d. priimtas sprendimas Nr. 23S175947, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. iki 2026 m. kovo 28 d. atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S175947.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132-133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. G. (E. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.