Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-159-174/2016

Teisėja Ingrida Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36987-2015-4

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2016 m. birželio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. C. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo I. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams ir keturiems mėnesiams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. B. padarytą 175,20 Eur turtinę žalą bei per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015-07-02 iki 2015-07-03 ir, taikant BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunktį, I. C. paskirta galutinė bausmė – vieneri metai trys mėnesiai ir dvidešimt aštuonios dienos laisvės apribojimo, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam V. B. padarytą 175,20 Eur turtinę žalą bei per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nuosprendžiu priteista iš I. C.: nukentėjusiajam V. B. 175,20 Eur neturtinės žalos atlyginimui bei 600 Eur proceso išlaidų; valstybei – 42,54 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. C. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. liepos 2 d., apie 3.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Palangoje, (duomenys neskelbtini) g., netoli kavinės „(duomenys neskelbtini)“, tarpusavio konflikto metu nesunkiai sužalojo V. B., t. y. ranka ne mažiau du kartus smogė V. B. į veidą, padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus, poodinę kraujosruvą veide, pogleivines kraujosruvas viršutinėje lūpoje su muštine žaizda, muštines žaizdas nosyje bei nosies kaulų skeveldrinį lūžimą su nežymiu poslinkiu. Taip dėl nosies kaulų skeveldrinio lūžimo I. C. padarė nukentėjusiajam V. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių

Vienas iš pamatinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Nekaltumo prezumpcija reiškia, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo/kaltinamojo naudai.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas tik tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Be to, BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, tai leidžia konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą Baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-262-282-2014). Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta norma įpareigoja teismą išanalizuoti, patikrinti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus kaip vieningą visumą, konstatuoti, kokius įrodymus teismas pripažįsta leistinais ir kodėl jais vadovaujasi bei motyvuotai paaiškinti, kodėl nesivadovauja kitais byloje esančiais įrodymais. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų vertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai. Tik atlikęs išsamią visų bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analizę, motyvavęs, kodėl remiasi vienais ir atmeta kitus įrodymus, teismas gali padaryti pagrįstas ir teisingas išvadas dėl nagrinėjamų nusikalstamų veikų įrodytumo ir kaltinamųjų kaltės klausimo. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, Nr. 2K-43/2006 ir kt.). Atsižvelgdamas į šią teismų praktiką, Palangos miesto apylinkės teismas privalėjo kruopščiai ištirti visas byloje esančias aplinkybes, surinkti, ištirti bei įvertinti tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, tačiau nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas tiesiogiai neištyrė visų bylos įrodymų (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertino juos neobjektyviai.

Skundžiamu nuosprendžiu I. C. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Taigi nesunkus sveikatos sutrikdymas, kaip ir bet kuris kitas sveikatos sutrikdymas, objektyviai gali pasireikšti ir žmogaus sužalojimu, t. y. žmogaus kūno audinių ar organų anatominio vientisumo ar jų funkcijų pažeidimu dėl mechaninio, fizinio ar cheminio poveikio. BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – jis gali būti padaromas arba apibrėžta, arba neapibrėžta tyčia. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas apibrėžta tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numatė, kad gali kitam žmogui nesunkiai sutrikdyti sveikatą ir norėjo jam tokį sveikatos sutrikdymą padaryti. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkas irgi suvokia, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tačiau šiuo atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo skirtingo masto (sunkaus, nesunkaus ar nežymaus) sveikatos sutrikdymui ) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja. Kai sveikatos sutrikdymas padaromas neapibrėžta tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius: kaip sunkus, nesunkus ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir kt. (LAT 2014-11-18 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2014).

Nagrinėjamoje byloje teismas, išanalizavęs ir įvertinęs įrodymus, nustatė, kad nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam V. B., ne mažiau kaip du kartus ranka smogęs jam į veidą, I. C. padarė būdamas neblaivus, išprovokavęs konfliktą ir peržengdamas būtinosios ginties ribas. Apelianto nuomone, tokios teismo išvados nėra pagrįstos ištirta bylos medžiaga ir objektyviais duomenimis, kurių pagrindu būtų galima daryti neginčijamą išvadą dėl I. C. kaltės.

Apelianto vertinimu, teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai konstatavo kilusio konflikto priežastis ir tikrąjį konflikto iniciatorių. Teismas neteisėtai ir visiškai nepagrįstai nukentėjusiojo iškeltą konfliktinės situacijos versiją sutapatino su byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

2015-07-02 duodamas pirminius parodymus nukentėjusysis V. B. ir jo draugas A. S. parodė, jog 03.00 val. ryto Palangoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, eidami penkiems asmenims (trims vaikinams ir dviem merginoms) už nugarų, garsiai juokaudami ir kažką aptarinėdami, tiems trims vaikinams atsisukus, neva jų buvo paklausti ar nenorėtų būti be jokios priežasties primušti. Toliau nukentėjusysis V. B. bei jo draugas A. S. parodė, jog net ir atsakę trims vaikinams „ko čia kabinėjatės, mes nieko nenorime“, be priežasties buvo užpulti, pirmiausia I. C. trenkiant A. S. į veidą, po to V. B. nustūmus I. C., pastarasis neva du kartus kumščiu sudavė ir pačiam nukentėjusiajam į veidą. Taigi teismas pripažino įrodytomis iš esmės tik nukentėjusiojo V. B. ir jo draugo A. S. melagingais ir neįtikinamais parodymais paremtas faktines aplinkybes, jog prie jų Palangoje, (duomenys neskelbtini) gatvėje – viešoje vietoje, siūlydami pažiūrėti, kurie kietesni, „prisikabino“ trys vaikinai – H. M.. I. C. ir K. S., su kuriais nukentėjusysis V. B. ir A. S. neva prasilenkė gatvėje ir buvo be priežasties užpulti bei sumušti I. C.. Nesutikdamas su šiomis nukentėjusiojo V. B. ir A. S. parodymų pagrindu teismo padarytomis išvadomis apeliantas pažymi, jog tokios prieštaringos teismo išvados neatitinka byloje esančių įrodymų bei liudytojų H. M., K. S., P. S., V. L., taip pat kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno D. R. parodymų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Liudytojai H. M., K. S., P. S. ir V. L. davė nuoseklius parodymus, jog iš galo ėjęs nukentėjusysis V. B. ir jo draugas A. S., būdami akivaizdžiai neblaivūs, garsiai lėbavo, replikavo ir įžeidė P. S., nes visiems girdint pasakė „kokia ryža, turbūt į dažų kibirą įkritus buvo.“ Ikiteisminio tyrimo metu visi liudytojai taip pat vieningai patvirtino, jog stoję ginti merginų K. S. ir H. M. su V. B. ir A. S. apsikeitė necenzūrinėmis frazėmis, tarp vaikinų kilo žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į muštynes. Apelianto nuomone, konstatuodamas kilusio konflikto priežastis ir tikrąjį šio konflikto iniciatorių, teismas nepagrįstai nesivadovavo I. C. teisinančiais liudytojų parodymais ir vertino juos tik kaip pastarojo bei jam padedančių draugų pasirinktą gynybos versiją. Jau pirminių apklausos metu liudytojas K. S. davė nuoseklius parodymus, jog atsakant į jos sesers įžeidimus, tarp šalių kilo žodinis konfliktas. Anot K. S., agresyviausiai nusiteikęs ir galbūt konfliktą išprovokavęs A. S., grėsmingai iškeltomis rankomis artėjo prie H. M. ir I. C., kuris gindamas P. S. stojo už jos, bei priartėjęs pirmasis trenkė arčiausiai buvusiam I. C. į veidą, pastarajam sudavus atsakomąjį smūgį A. S. ar tai į veidą, ar į krūtinę ir šiam pametus akinius, prie I. C. ištiestomis rankomis puolė V. B., jam gindamasis I. C. taip pat kumščiu sudavė į veidą. Liudytojos P. S. ir V. L. taip pat davė nuoseklius parodymus, jog A. S. pasišaipius iš P. S. plaukų spalvos ir tarp vaikinų kilus žodiniam konfliktui, agresyviausiai nusiteikęs A. S. artėjo prie jų kompanijos, šaukė „davai, ateikit pas mane, pasižiūrėsim kuris kietesnis“, užsiėmė kovinę poziciją, iškėlė kumščius į viršų, prispaudė rankas prie krūtinės ir prisiartinęs arčiausiai buvusiam I. C. kumščiu smūgiavo į veidą, o pastarasis gindamasis sudavė jam atsakomąjį smūgį. A. S. pametus akinius, prie I. C. prišoko V. B. ir taip pat bandė suduoti jam į veidą, o I. C., gindamasis, atsakomuoju smūgiu sudavė V. B. į veidą ir prakirto jam nosį. Policijos pareigūnas D. R., 2015-07-02 apklaustas kaip liudytojas, nurodė, jog pastebėjęs muštynes ir bėgdamas išskirti konfliktuojančių vaikinų, pamatė tarpusavyje susiėmusius A. S. ir H. M.. Po to, kai išskyrė šiuos vaikinus, A. S. buvo labai agresyviai nusiteikęs, priešinosi, toliau muistėsi, plūdosi necenzūriniais žodžiais, todėl jis buvo paguldytas ir jam buvo uždėti antrankiai.

Taigi, remiantis nuosekliais H. M., K. S., P. S., V. L. ir D. R. parodymais, V. B. ir A. S. buvo akivaizdžiai neblaivūs ir būtent jie išprovokavo žodinį konfliktą, peraugusį į muštynes. Apeliaciniame skunde pažymima, jog netrukus po įvykusio konflikto, A. S. buvo nustatytas 1,09 promilės, o nukentėjusiajam V. B. – 0,55 promilės girtumas. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog A. S. ir V. B. girtumo laipsnis buvo dar didesnis nei I. C. ir H. M.. Be to, I. C. gynėjas pažymi, jog teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į jo argumentus, jog jau vien pats faktas, kad agresyviausias ir galbūt konfliktą iniciavęs A. S., kuris nukentėjo ne mažiau nei pats V. B., atsisakė skundo ir bet kokių pretenzijų I. C. ir H. M., įrodo, jog A. S. netiesiogiai pripažįsta savo dalinę kaltę dėl išprovokuoto konflikto. Būdamas neblaiviausias ir agresyviausias iš konfliktavusių asmenų, turėdamas regėjimo sutrikimų ir konflikto metu pametęs akinius, A. S. net negalėjo objektyviai patvirtini nukentėjusiojo pateiktos galbūt melagingos įvykių versijos. Nepaisant to, jog remiantis anksčiau aptartomis faktinėmis aplinkybėmis buvo konstatuota, kad aršiausias iš nukentėjusiųjų kompanijos buvo ne V. B., o A. S., kuris pirmasis išprovokavo žodinį konfliktą ir puolė I. C., smūgiuodamas jam į veidą, o V. B. iš pradžių nerodė iniciatyvos muštis ir ragino A. S. nelįsti prie H. M. ir I. C., tai nepaneigia ir paties nukentėjusiojo kaltės dėl įvykusių muštynių, nes, remiantis liudytojų parodymais, būtent V. B., tariamai skirdamas susikibusius I. C. ir A. S., puolė I. C., smūgiuodamas jam į veidą, o šis gindamasis padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusysis V. B. ir jo draugas A. S. nebuvo be priežasties užpulti ir sumušti 5 asmenų grupės, kaip jie patys teigė duodami pirminius parodymus. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog po žodinio konflikto kilusiose muštynėse dalyvavo tik 4 asmenys, t. y. V. B. su A. S. prieš H. M. ir I. C.. Muštynėse K. S., R S. ir V. L. nedalyvavo, jie buvo išsigandę agresyvaus A. S. ir V. B. elgesio. Įvykusio konflikto metu nukentėjo abi pusės, todėl visos faktinės aplinkybės negalėjo būti vertinamos išimtinai nukentėjusiojo naudai vien dėl to, jog jis kartu su A. S., būdami neblaivūs ir sukėlę muštynes, nukentėjo labiau nei nuo jų besigynę I. C. ir H. M.. Su nukentėjusiuoju I. C. neketino susidoroti, nemušė ir nepuolė jo be atvangos, nukentėjusiajam su prakirsta nosimi pradėjus bėgti nuo I. C., jo niekas nesivijo, įsikišus policijos pareigūnams I. C. nebuvo agresyviai nusiteikęs, nekonfliktavo, padėjo išaiškinti kilusio konflikto aplinkybes.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliantas pažymi, jog priimdamas I. C. apkaltinamąjį nuosprendį teismas pirmiausia turėjo vadovautis tik objektyviais duomenimis, kurie buvo nustatyti šioje byloje. Tokiais duomenimis galėjo būti laikomi tik liudytojų parodymai ir specialisto išvada dėl V. B. konstatuotų sužalojimų. Tik jų pagrindų teismas turėjo daryti išvadas dėl I. C. kaltės. Byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai laikytini objektyviais, lygiai taip kaip specialistų pateiktos išvados dėl V. B. sužalojimų. Tik įvertinęs šiuos duomenis teismas turėjo vertinti, kurios pusės – nukentėjusiųjų ar nuteistojo ir su juo buvusių asmenų – parodymai dėl faktinių įvykio aplinkybių yra labiau tikėtinos. Nors, teismo nuomone, I. C. neva siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau lygiai taip pat teismas turėjo suprasti, kad nukentėjusysis V. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi: siekė nuslėpti A. S. girtumą, agresyvų jo ir savo elgesį bei iš to kilusias pasekmes, siekiant apginti savo reputaciją dėl netinkamo savo elgesio ir išsakytų įžeidimų P. S., o šį elgesį dangstant buvus motyvui apšmeižti I. C. bei su juo buvusius asmenis, kartu siekiant pasipelnyti pateikiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Teismas turėjo kritiškai įvertinti nukentėjusiojo V. B. ir A. S. parodymus, jų neatitikimą kitų liudytojų parodymams ir kitoms bylos aplinkybėms. Nevertindamas kritiškai nukentėjusiojo V. B. ir jo draugo A. S. parodymų teismas taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiojo pozicijos prieštaravimus ir neatitikimus bylos medžiagai.

Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas tik tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Apelianto nuomone, priimdamas I. C. apkaltinamąjį nuosprendį teismas privalėjo kaip liudytojus apklausti H. M. ir A. S., kurie buvo kilusio konflikto epicentre. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas A. S., kurio ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismas vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, į teismo posėdį neatvyko, nebuvo apklaustas ir savo duotų parodymų nepatvirtino. Bylos teisminio nagrinėjimo metu taip pat nebuvo apklaustas H. M., kuris ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius ir išsamiausius I. C. teisinančius parodymus. Atsižvelgiant į tai, jog H. M. ir A. S. duoti parodymai iš dalies patvirtino kitus liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžių metu duotus parodymus, darytina išvada, jog šie parodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai įvertinti. Šių liudytojų parodymų nepatikrinus ir papildomai teisme neapklausus H. M. ir A. S., nebuvo pašalinti byloje esantys prieštaravimai.

Remiantis išdėstytais argumentais bei aptartomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, jog baudžiamąją bylą nagrinėjęs Palangos miesto apylinkės teismas buvo neobjektyvus, nes visiškai nevertindamas arba atmesdamas kaip nepagrįstus I. C. teisinančius įrodymus ir liudytojų parodymus, rėmėsi tik abejotinos įrodomosios galios nukentėjusiojo parodymais, kuriuos vertino fragmentiškai, nenuosekliai ir vienpusiškai. Teismas viso bylos nagrinėjimo metu objektyviai taip ir neišsiaiškino tikrųjų faktinių bylos aplinkybių, remdamasis tik prielaidomis bei suformuota išankstine kaltinimo pozicija nepagrįstai suteikė prioritetą prieštaringiems nukentėjusiojo parodymams, o I. C. teisinančių parodymų apskritai nevertino arba, vadovaudamasis prielaidomis bei išankstiniu nusistatymu, atmetė kaip nepagrįstus. Kadangi esminės teismo išvados dėl I. C. kaltės buvo pagrįstos ne objektyviais bylos įrodymais, o vien tik subjektyviais nukentėjusiojo parodymais, skundžiamas nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, nes buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai.

Dėl būtinosios ginties ribų (ne) peržengimo) ir BK 28 straipsnio 2 dalies bei 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

Pagal Baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal Baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė Baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-205/2010, 2K-279/2010).

Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje teismas klaidingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo V. B. veiksmai būtų kėlę realią grėsmę nuteistojo sveikatai ar gyvybei, t. y., pasak teismo, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės ir konfliktavusių šalių jėgų santykis, atliktų veiksmų pobūdis nelėmė būtinosios ginties situacijos. Padarydamas tokią išvadą teismas klaidingai konstatavo, jog nukentėjusysis V. B. norėjo (bandė) atitraukti I. C. nuo A. S., tačiau buvo užpultas ir gavo smūgį į nosį, o po to dar vieną smūgį į veidą. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog nukentėjusysis V. B. į muštynes įsitraukė neva tik norėdamas padėti draugui A. S. ir tik po to, kai I. C. sudavė A. S. į veidą.

Nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis apeliantas pažymi, jog esant tokiai situacijai, kai vyksta abipusės konfliktuojančių pusių muštynės, be kitų aplinkybių, svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti apie teisės į būtinąją gintį buvimą, yra tai, ar viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, kaip elgiasi priešinga pusė ir pan. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 76/2011, 2K-273/2012) laikomasi nuostatos, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį gali kilti, jei, pavyzdžiui, viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola. Bet kokiu atveju teisė į būtinąją gintį atsiranda, kai yra būtinosios ginties situacija, kai yra ją atitinkančios sąlygos. Pavojingas kėsinimasis, nuo kurio gindamas save ar kitą, asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti, nes gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi.

Tačiau pirmosios instancijos teismas taip ir neatsakė į klausimą, ar asmuo ne savo noru įveltas į muštynes, turi teisę į būtinąją gintį ar ne. Vien tik pats muštynių faktas pats savaime neeliminuoja asmens teisės į būtinąją gintį, o tai, kad būtinosios ginties sąlygomis užpuolikas nukenčia labiau nei besiginantysis, neturėtų būti lemiama aplinkybė kvalifikuoti veiką pagal kilusias kūno sužalojimo pasekmes.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažino įrodyta paties nukentėjusiojo parodymais paremtą versiją, jog V. B. tik norėjo atstumti I. C. nuo A. S., daugiau jokios fizinės jėgos prieš nukentėjusįjį nevartojo ir neketino pavartoti.

Šios prieštaringos teismo išvados buvo paneigtos I. C. ir kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymais. Liudytojai H. M., K. S., P. S. ir V. L. davė nuoseklius parodymus, jog iš galo ėjęs nukentėjusysis V. B. ir jo draugas A. S., būdami akivaizdžiai neblaivūs, garsiai lėbavo, replikavo ir sukėlė žodinį konfliktą. Remiantis liudytojų parodymais, agresyviausiai nusiteikęs ir galbūt konfliktą išprovokavęs A. S., grėsmingai iškeltomis rankomis artėjo prie H. M. ir I. C., šaukė „davai, ateikit pas mane, pasižiūrėsim kuris kietesnis“, užsiėmė kovinę poziciją, iškėlė kumščius į viršų, prispaudė rankas prie krūtinės ir prisiartinęs arčiausiai buvusiam I. C. kumščiu smūgiavo į veidą. Savo ruožtu I. C., vengdamas fizinio susidorojimo (gindamasis), sudavė atsakomąjį smūgį A. S.. Pastarajam pametus akinius, I. C. buvo užpultas nukentėjusiojo V. B.. Iš byloje esančių liudytojų parodymų buvo objektyviai nustatyta, jog prie I. C. V. B. puolė ištiestomis rankomis ir ne bandė atstumti (ar išskirti) konfliktuojančias puses (A. S. ir I. C.), o keldamas realią grėsmę V. C., smogė jam ranka, tačiau nepataikė ir gavo atsakomąjį smūgį iš besigynusio nuo realios grėsmės I. C.. Taigi nukentėjusysis V. B. nukentėjo nuo I. C. ne mėgindamas padėti savo draugui ir skirdamas konfliktuojančius (susimušusius) asmenis, bet pats pirmas puldamas ir bandydamas sužaloti I. C., suduodant jam kumščiu į veidą.

Apeliantas pažymi, jog imtis atsakomųjų veiksmų prieš nukentėjusįjį I. C. ėmėsi tik tada, kai pats nukentėjusysis bandė smūgiuoti ir sužeisti I. C., ir tokie pastarojo veiksmai, apelianto įsitikinimu, buvo visiškai adekvatūs susiklosčiusiai konfliktinei situacijai, nes A. S. ir V. B. bendri agresyvūs veiksmai prieš I. C. ir jo draugus neabejotinai turėjo įtakos I. C. sprendimui atsakyti fiziniu smurtu prieš jį puolančius asmenis. Pripažindamas I. C. kaltu dėl nesunkaus V. B. sveikatos sutrikdymo, teismas visiškai netinkamai išnagrinėjo būtinosios ginties sąlygas, taip pat neįvertino R. S. ir V. B. veiksmų tuo aspektu, kokią reikšmę neva nukentėjusiųjų elgesys turėjo I. C. atsakomiesiems veiksmams. Teismas neįvertino esminių aplinkybių, jog po vykusio žodinio konflikto ir A. S. bei V. B. puolimo I. C. veikė impulsyviai, būdamas sutrikdytas neteisėto pačių nukentėjusiųjų elgesio. Buvusia konfliktine situacija apeliantas tikrai nepasinaudojo kaip pretekstu elgtis chuliganiškai, neturėjo jokios dingsties ir intencijos sužaloti kitą žmogų. H. M. ir jo paties užpuolimo bei tokio nukentėjusiųjų agresyvaus elgesio I. C. negalėjo numatyti. Šiame kontekste I. C. elgesio motyvai visiškai nebuvo nagrinėjami. Šios aplinkybės buvo reikšmingos nustatant I. C. elgesio paskatas bei subjektyviųjų veikos požymių turinį. Tai nustatyti buvo būtina pripažįstant I. C. kaltu dėl tyčinės veikos padarymo, taip pat skiriant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. vasario 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-697/2015).

Taigi visuma faktinių bylos aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad I. C. veiksmai atitinka veikimą būtinosios ginties sąlygomis, o padaryti kūno sužalojimai nukentėjusiajam pagal kūno sužalojimo sunkumo laipsnį yra galimi esant būtinosios ginties sąlygoms.

Kita vertus, esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamoje byloje taip pat buvo būtina spręsti klausimą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos I. C. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-364/2014, 2K- 377/2011, 2K-450/2011). Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas, kėsinimasis pavartoti smurtą arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tikisi, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-166/2013, 2K-386/2012). Anksčiau aptartais baudžiamosios bylos įrodymais nustatyta, jog pradinę konfliktinę situaciją, į kurią vėliau, be kitų asmenų, įsitraukė nukentėjusysis V. B. ir nuteistasis I. C., dėl P. S. įžeidimo ir žodinio konflikto, peraugusio į muštynes, sukėlė nukentėjusiojo V. B. draugas A. S.. V. B., bandydamas padėti A. S., pats kėlė grėsmę ir pavartojo (bandė pavartoti) fizinį smurtą prieš I. C..

Atsižvelgdama į atskleistą konflikto pradžios dinamiką bei į tai, kaip BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė aiškinama LAT praktikoje, darytina išvada, kad net ir nenustačius būtinosios ginties sąlygų šioje situacijoje, nukentėjusiojo V. B. veiksmai vienareikšmiškai paskatino nuteistąjį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, nukentėjusiajam neatlikus aptartų veiksmų, nebūtų kilę baudžiamojoje byloje nustatytų konflikto padarinių, todėl nukentėjusiojo elgesys turėjo būti vertinamas kaip provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos teisės normos dispozicijos prasme ir tai turėjo būti pripažinta nuteistojo I. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis I. C. ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo I. C. gynėjo advokato R. Skėrio apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam I. C. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai I. C. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Nuteistojo gynėjas deklaratyviai teigia, kad I. C. kaltės tyčia nesunkiai sužalojus V. B. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro iš dalies paties I. C. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiojo I. B. parodymai, liudytojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, iš dalies liudytojų K. S., P. S., V. L., H. M. parodymai, taip pat policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, akistatų protokolai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus I. C. veiksmus.

Apeliantas teigia, kad, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kvalifikuodamas I. C. veiksmus kaip BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jo kaltės. Šie apelianto skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis I. C. buvo pagrįstas iš esmės tik nukentėjusiojo V. B. parodymais ir liudytojo A. S., kuris nebuvo apklaustas teisme, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir liudytojų H. M., K. S., P. S., V. L., taip pat kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno D. R. parodymų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, taip pat teigiama, kad teismas pirmiausia turėjo vadovautis tik objektyviais duomenimis, jais, pasak apelianto, galėjo būti tik liudytojų parodymai ir specialisto išvada dėl V. B. konstatuotų sužalojimų, ir tik jų pagrindų teismas turėjo daryti išvadas dėl I. C. kaltės. Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, išvados dėl I. C. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos nukentėjusiojo I. B. ir kaip liudytojo ikiteisminio tyrimo metu apklausto A. S. parodymais, kurie buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, taip pat iš dalies liudytojų K. S., P. S., V. L., H. M. parodymais bei paties I. C. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymais, akistatų protokolais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais duomenimis, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai išsamūs, nuoseklūs, juos patvirtina kiti įrodymai, todėl, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi šiais parodymais, kuriuos, kaip minėta, be kitų išvardytų įrodymų, patvirtina ir paties nuteistojo I. C. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (teisiamojo posėdžio metu I. C. duoti parodymus atsisakė). Apelianto pateiktą įvykio interpretaciją teismas atmetė remdamasis teisiniais argumentais, pagrįstais išsamia bylos duomenų analize.

Nukentėjusysis V. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, kad prie jo su A. S. be jokios priežasties priekabiavo trys nepažįstami vaikinai, su kuriais jie prasilenkė gatvėje, ir tarp jų kilo žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į muštynes tarp I. C. ir A. S.. Į muštynes jis įsitraukė tik tada, kai I. C. sudavė smūgį jo draugui A. S. ir šiam nukrito akiniai, siekdamas padėti savo draugui – bandydamas nustumti nuo jo I. C., tada pastarasis trenkė jam du kartus į veidą. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir A. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Nors apelianto skunde teigiama, kad A. S. parodymais teismas negalėjo remtis, nes jų pastarasis nepatvirtino teisme, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, apklausti jo teisme nepavyko, tai padaryti nepavyko ir apeliacinės instancijos teismui, nes jis išvykęs į Didžiąją Britaniją, todėl teismas pagrįstai rėmėsi A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teismo posėdyje perskaitytais parodymais, kuriais netikėti teismas neturėjo pagrindo, nes jie visiškai sutampa ne tik su nukentėjusiojo parodymais, bet iš dalies ir su liudytojų parodymais bei neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, byloje nėra ginčo dėl to, kad pirmieji į muštynes įsitraukė A. S. ir I. C., vėliau į jas įsitraukė ir V. B., tačiau, apelianto teigimu, teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad būtent A. S. buvo konflikto iniciatorius ir prisiartinęs arčiausiai buvusiam I. C. kumščiu smūgiavo į veidą, o šis, vengdamas fizinio susidorojimo, gindamasis sudavė atsakomąjį smūgį A. S., o šiam pametus akinius, I. C. buvo užpultas nukentėjusiojo V. B., kuris, pasak apelianto, puolė ne siekdamas atstumti I. C. nuo savo draugo A. S., o bandydamas jį sužaloti, smogė jam kumščiu į veidą, tačiau nepataikė ir gavo atsakomąjį smūgį iš besigynusio nuo realios grėsmės I. C.. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, remiantis byloje esančiais ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartais duomenimis, nustatyta, kad V. B. įsitraukė į jau tarp jo draugo A. S. ir I. C. kilusias muštynes, ne siekdamas jį sužaloti, o norėdamas padėti savo draugui A. S. ir bandydamas nustumti nuo jo I. C., kai pastarasis prieš A. S. pavartojo smurtą, ir jokios kitokios fizinės jėgos prieš jį nevartojo ir negrasino vartoti, tada I. C. sudavė jam į nosį, o po to dar ir į veidą. Po pirmojo smūgio V. B. pradėjo bėgti kraujas, todėl jis pabėgo ir išsikvietė pagalbą. Tuo tarpu tarp A. S. ir H. M. toliau vyko muštynės, kurias nutraukė policijos pareigūnai. Pats I. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu neneigė, jog, išvengęs A. S. smūgio, sudavė jam į veidą, ir tuo metu prie jo pribėgo V. B. ir jį pastūmė, o jis jam trenkė į veidą ir galėjo sužaloti nosį, neneigė, kad galėjo suduoti ir du kartus. Po šių smūgių V. B. pabėgo, o tuo tarpu tarp A. S. ir H. M. toliau vyko muštynės, kurias nutraukė policijos pareigūnai. Kad V. B. minėtomis aplinkybėmis sudavė smūgį, I. C. patvirtino ir akistatos su A. S. metu. Kaip liudytoja teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta P. S. patvirtino, jog nematė, kad V. B. būtų ką nors mušęs, tačiau matė, kad po to nukentėjusysis pabėgo, o įvykio vietoje buvo kraujo. Be to, ši liudytoja patvirtino mačiusi, kad nukentėjusysis nenorėjo muštis, bei teigė, kad pastarasis į tarp A. S. ir I. C. kilusį konfliktą įsikišo tik po to, kai į jį jau buvo įsitraukęs ir H. M.. Liudytojas K. S. taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis į konfliktą įsikišo jau po to, kai į jas jau buvo įsitraukęs H. M., kuris tęsė muštynes su A. S., o V. B. buvo prie I. C.. Duomenų, kad I. C. ar kuriam kitam iš jo draugų buvo padaryti kokie nors sužalojimai, sutrikdę jų sveikatą, byloje nėra. Tuo tarpu V. B. buvo nustatyti atitinkamai nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymai, o A. S. – nežymus sveikatos sutrikdymas. Įvertinus šiuos duomenis, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, net ir darant prielaidą, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusiojo V. B. draugas A. S., I. C. veiksmus prieš nukentėjusįjį vertinti kaip savigynos pagrindo nėra.

Anksčiau aptartais duomenimis nustačius, kad V. B. į tarp jo draugo A. S. ir I. C. kilusias muštynes įsitraukė tik norėdamas nustumti nuo savo draugo A. S. I. C., kuris pastarajam sudavė smūgį, pagrindo nukentėjusiojo elgesį, kai šis tik norėjo padėti savo draugui A. S., nustumdamas nuo juo jo prieš jį smurtavusį I. C., ir jokios kitokios fizinės jėgos prieš I. C. nevartojo ir negrasino vartoti, nukentėjusiojo V. B. veiksmus vertinti kaip provokuojančius BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, kaip to prašo apeliantas, pagrindo nėra.

Įvertinus aptartus duomenis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs ir nustatęs faktines įvykio aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad būtinosios ginties situacijos, kurią apibrėžia BK 28 straipsnis, nebuvo, kvalifikuodamas I. C. veiką kaip nesunkų sveikatos sutrikdymo padarymą nukentėjusiajam V. B., baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, pagrįstai I. C. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta išsami analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo I. C. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai aptartais įrodymais. Apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo I. C. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. I. C. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, klausimu nesuteikia pagrindo daryti kitokias išvadas, nei padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl I. C. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistojo I. C. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas I. C. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 11 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo laikyti jį niekiniu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. C. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą atmesti.