Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 229 straipsnį ir nuteistas 100 MGL dydžio, t. y. 5000 (penkių tūkstančių) eurų, dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 229 straipsnį buvo nuteista ir S. K., tačiau apeliaciniais skundai dėl jos Kauno apygardos teisme negauti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. Č. (toliau – R. Č.), būdamas valstybės tarnautoju, netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeisdamas teisės aktų nustatytus reikalavimus, padarė valstybei didelę neturtinę žalą, o būtent: būdamas valstybės tarnautoju ir eidamas (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriaus prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Antrojo saugumo valdymo skyriaus viršininko, atliekančio direktoriaus pavaduotojo funkcijas, pareigas, jis netinkamai atlikdamas savo pareigas, pažeisdamas teisės aktų nustatytus reikalavimus, padarė valstybei didelę neturtinę žalą, t. y.: 2019 m. balandžio 29 d. laikotarpyje tarp 8 val. – 13.40 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą „laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų“, 3 punktą „ ...tarnauti visuomenės interesams“, 4 punktą „ tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas...“, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 180 straipsnio 1 dalį „ Atlikę laisvės atėmimo ir arešto bausmes nuteistieji paleidžiami paskutinės bausmės laiko dienos pirmoje pusėje, o kitais pagrindais paleidžiami – tą dieną, kurią bausmės vykdymo institucija gauna reikiamus dokumentus“; Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2019 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 4/07-69 patvirtintą Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo 5.2. punktą „koordinuoja ir kontroliuoja pavaldžių struktūrinių padalinių darbą“, 5.3. punktą „kontrolės metu rastiems darbo trūkumams imasi organizacinių priemonių juos šalinti arba duoda nurodymus pavaldiems pareigūnams“, 5.15 punktą „imasi organizuoti pavaldžių padalinių bendradarbiavimą su kitomis teisėsaugos institucijomis“; (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus 2019 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-53 patvirtintą 2-ojo saugumo valdymo skyriaus viršininko pareigybės aprašymo 5.27. punktą „Kontroliuoti ir užtikrinti nuteistųjų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, buvimo pataisos namuose teisėtumą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“, 5.28. punktą „tikrinti ir kontroliuoti laisvės atėmimo bausmės laiko, lygtinio paleidimo ir kitus terminus“, 5.29. punktą „Organizuoti ir kontroliuoti nuteistųjų asmens bylų apsaugą, apskaitą ir tvarkymą, užtikrinant, kad nuteistųjų asmens bylos būtų tvarkomos ir saugojamos pagal nustatytas archyvų taisykles„ 5.30. punktą „Tvarkyti nuteistųjų, nuteistų terminuota laisvės atėmimo bausme kompiuterinę duomenų bazę, vykdyti programinės priežiūros, duomenų suvedimo ir pateikimo kontrolę, užtikrinti asmens duomenų apsaugą pagal įstatymus ir kitus teisė aktus“, pasirašė pažymėjimą Nr. 9/07-5368, kurio pagrindu D. P. M. neteisėtai ir nepagrįstai paleistas iš kardomojo kalinimo – (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriaus, tokiu būdu netinkamai atliko savo pareigas ir dėl tokio nerūpestingumo padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes nevykdomas teismo nuosprendis dėl kardomosios priemonės – suėmimo D. P. M. paskyrimo, neužtikrintas kaltinamojo dalyvavimas procese – bylos nagrinėjime teisme, tokiais savo veiksmais jis sumenkino bausmių vykdymo sistemos ir (duomenys neskelbtini) pataisos namų, užtikrinančių bausmių vykdymo tvarką ir teismo sprendimų vykdymą, įvaizdį bei autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, privalančio užtikrinti nuteistųjų/suimtųjų paleidimo iš laisvės atėmimo vietų teisėtumą, kontroliuoti suėmimo taikymo terminus, vardą. Tokiais veiksmais R. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis R. Č. ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su pateiktu apeliaciniu skundu bei jame išdėstytais argumentais, prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Č. gynėjo advokato R. Lilo apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

5. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėjas, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, pagrindo nėra.

7. Ginčo dėl to, kad R. Č. 2019 m. balandžio 29 d., laikotarpyje tarp 8.00 val. – 13.40 val., pasirašė pažymėjimą Nr. 9/07-5369, kurio pagrindu D. P. M. buvo paleistas iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriaus, nėra. Šio fakto R. Č. neneigia, tačiau nesutinka, kad būtent šie jo veiksmai lėmė didelės žalos atsiradimą nagrinėjamu atveju, teigdamas, jog minėtą pažymėjimą jis pasirašė esant teisėtam pagrindui paleisti D. P. M. iš pataisos įstaigos. Su šiais nuteistojo motyvais nesutiktina.

8. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiu D. P. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. teisės akto redakcija) ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistas galutine subendrinta 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausme. Šio nuosprendžio rezoliucine dalimi buvo išspręstas ir D. P. M. taikytos kardomosios priemonės – suėmimo, klausimas, nurodant, kad kardomoji priemonė – suėmimas paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo (1 t., b. l. 18-32). Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžiu buvo 1) panaikinta Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalis, kuria D. P. M. pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. teisės akto redakcija), šioje dalyje priimant naują nuosprendį – išteisinti D. P. M. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. teisės akto redakcija), nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką; 2) pakeistas Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendis ir D. P. M. veika perkvalifikuota iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, paliekant nuteistajam Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiu skirtą 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės E. M. kasacinį skundą, 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi: 1) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. M. buvo išteisintas pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. teisės akto redakcija), perduodant šią baudžiamosios bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; 2) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, perduodant šią baudžiamosios bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

9. Pagal BPK 386 straipsnio 1 dalį, jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Iš aptarto seka, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme pradedamas iš naujo, atsižvelgiant į kasacinio teismo procesiniame sprendime nurodytus Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio trūkumus, imantis atitinkamų veiksmų jiems pašalinti. Tokiu būdu, baudžiamosios bylos nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme grąžinamas į tą pačią stadiją, kurioje ši byla buvo Lietuvos apeliaciniame teisme gavus nuteistųjų apeliacinius skundus. Esant tokiai situacijai, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendis, ta apimtimi, kuria jis buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi, nebegaliojo.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nepasisakius dėl D. P. M. atžvilgiu taikytinos kardomosios priemonės ir panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio, pagal kurį D. P. M. atlikinėjo Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiu jam paskirtą 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę (paliktą galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžiu), dalį, (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriui neliko nieko kito, kaip tik paleisti D. P. M. į laisvę. Šie apeliacinio skundo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį, kiek jis susijusi su D. P. M. asmeniu, tokiu būdu, D. P. M. nebeturint teisėto pagrindo atlikinėti jam skirtą, tačiau neįsiteisėjusią laisvės atėmimo bausmę, jam toliau turėjo būti taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, kuri Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiu palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Ši kardomoji priemonė nebuvo keista nei Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, todėl po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties priėmimo Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiui vėl tapus neįsiteisėjusiu, paleisti D. P. M. į laisvę nebuvo jokio teisėto pagrindo, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo pasisakyta dėl D. P. M. taikytinos kardomosios priemonės, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas tokios pareigos kasaciniam teismui nenumato. Remiantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tik teisės taikymo aspektu. BPK 384 straipsnis, reglamentuojantis kasacinės instancijos teismo nutarties turinį, neįtvirtina Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pareigos savo procesiniuose sprendimuose, be kitų aplinkybių, pasisakyti ir dėl asmeniui taikytinos kardomosios priemonės, todėl teigti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl D. P. M. taikytinos kardomosios priemonės nepasisakė nepagrįstai, pagrindo nėra.

11. Bylos duomenimis, po D. P. M. neteisėto paleidimo į laisvę, jam išvykus iš Lietuvos Respublikos, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi D. P. M. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kas, pasak R. Č. gynėjo, patvirtina, jog po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties priėmimo D. P. M. jokia kardomoji priemonė nebuvo taikoma. Šie nuteistojo gynėjo motyvai atmestini kaip nepagrįsti. Suėmimas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutartimi D. P. M. buvo skirtas esant poreikiui spręsti klausimą dėl Europos arešto orderio išdavimo, bet ne todėl, kad asmeniui nebuvo taikoma jokia kardomoji priemonė. Motyvuojant šią išvadą pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 1R-195/I-114 patvirtintų Europos arešto orderio išdavimo arba asmens perėmimo pagal Europos arešto orderį taisyklių 4.3 punktą, ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu Europos arešto orderį dėl nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo pasislėpusio įtariamojo ar kaltinamojo išduoda Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra gavusi ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, pagrįstai spręstina, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. neįsiteisėjusio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyto sprendimo dėl D. P. M. taikytinos kardomosios priemonės – suėmimo, šiuo konkrečiu atveju nebūtų pakakę tinkamoms Europos arešto orderio išdavimo procedūroms užtikrinti. Kreipiantis į Lietuvos generalinę prokuratūrą dėl Europos arešto išdavimo būtina pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį dėl asmeniui skirtos kardomosios priemonės – suėmimo. Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reguliavimą, be kita ko, išaiškinęs, kad D. P. M. iš pataisos įstaigos buvo paleistas neteisėtai, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi skyrė jam suėmimą. Šios nutarties pagrindu D. P. M. atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis, kurį įvykdžius D. P. M. buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką tolesniam baudžiamosios bylos nagrinėjimui Lietuvos apeliaciniame teisme.

12. Nors nuspręsdamas paleisti D. P. M. į laisvę, R. Č., jo paties teigimu, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. birželio 30 d. pasitarimo „Dėl nuosprendžių ir nutarčių vykdymo Kalėjimų departamentui pavaldžiose laisvės atėmimo vietų įstaigose“ protokolu (2 t., b. l. 123-125) bei Teisėjų tarybos 2015 m. spalio 22 d. raštu Nr. 30 P-238-(7.110) „Dėl nuosprendžių ir nutarčių, susijusių su laisvės atėmimu“ (2 t., b. l. 117-118), tačiau tai jo kaltės pagal BK 229 straipsnį, vėlgi nešalina. Įvertinus protokolo turinį, spręstina, kad jame aprašyta situacija dėl kardomosios priemonės – suėmimo, taikymo visiškai nesusijusi su nagrinėjamu atveju, todėl tapatinti jas ir teigti, jog šiuo atveju R. Č. pasielgė teisėtai, pagrindo nėra. Protokole aptariama situacija, kai asmuo pripažįstamas kaltu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, jam įstatymo nustatyta tvarka leidžiama pradėti vykdyti bausmę nuosprendžiui neįsiteisėjus, o nuosprendis panaikinamas apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu ir byla gražinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau apie kardomąją priemonę nepasisakoma, dėl ko, nuteistasis iš laisvės atėmimo vietos paleidžiamas nedelsiant. Analogiška situacija pateikiama ir Teisėjų tarybos 2015 m. spalio 22 d. rašte Nr. 30 P-238-(7.110) „Dėl nuosprendžių ir nutarčių, susijusių su laisvės atėmimu“. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo panaikintas ne pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriame, be kita ko, pasisakyta apie asmeniui taikytiną kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo, bet apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir bylą grąžinta nagrinėti Lietuvos apeliaciniam, todėl kardomosios priemonės klausimas šioje situacijoje spręstinas atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies turinį, kurioje aiškiai apibrėžtas D. P. M. taikomo suėmimo terminas – iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Svarbu ir tai, jog nei minimo pasitarimo protokole, nei Teisėjų tarybos rašte išdėstytos aplinkybės nepaneigia BPK nuostatų, todėl vykdydamas savo pareigas R. Č. privalo vadovautis ne tik rekomendacinio pobūdžio protokolu ar Teisėjų tarybos raštu, bet ir atitinkamomis BPK nuostatomis, kurias šiuo atveju R. Č. akivaizdžiai ignoravo, jokių aktyvių veiksmų aiškinantis susidariusią situaciją, R. Č., būdamas atsakingas už nuteistųjų paleidimo į laisvę procedūras, nesiėmė, klausimo dėl D. P. M. perkėlimo iš laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietos – Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus, į suėmimo vykdymo įstaigą – Kauno tardymo izoliatorių, nesprendė.

13. Gavęs D. P. M. gynėjo advokato M. P. prašymą paleisti jo ginamąjį į laisvę arba išaiškinti jo tolesnio kalinimo pagrindą, R. Č. pavedė šio klausimo sprendimą (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistei S. K., kuri R. Č. patikino, kad D. P. M. reikia paleisti į laisvę. Jokių aktyvių veiksmų, siekdamas patikrinti S. K. sprendimą, pats R. Č. neatliko. S. K. darbo, t. y. jos nurodymo paleisti D. P. M. į laisvę pagrįstumo ir teisėtumo, nevertino. Tuo tarpu vykdydamas jam priskirtas darbo funkcijas R. Č. privalėjo ne tik koordinuoti ir kontroliuoti jam pavaldžių struktūrinių padalinių darbą, kontrolės metu rastiems darbo trūkumams imtis organizacinių priemonių juos šalinti arba duoti nurodymus pavaldiems pareigūnams, imtis organizuoti pavaldžių padalinių bendradarbiavimą su kitomis teisėsaugos institucijomis, bet ir kontroliuoti, užtikrinti nuteistųjų, nuteistų laisvės atėmimo bausme, buvimo pataisos namuose teisėtumą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tikrinti ir kontroliuoti laisvės atėmimo bausmės laiko, lygtinio paleidimo ir kitus terminus. Tokiu būdu, tinkamai vykdydamas savo darbo funkcijas, R. Č. privalėjo spręsti apie asmens paleidimą į laisvę ne pasikliaudamas jam pavaldžių darbuotojų teiginiais, bet juos patikrindamas, o esant tam tikriems neaiškumams, imantis aktyvių veiksmų jų pašalinimui, pvz. kreipiantis į Lietuvos apeliacinį teismą išaiškinimo, kaip pataisos įstaiga turėtų elgtis susidariusioje situacijoje, kas analizuojamu atveju nebuvo padaryta, klausimas dėl galimo kreipimosi į kitas teisėsaugos institucijas, siekiant išsiaiškinti tinkamiausią komentuojamos situacijos sprendimo būdą, nebuvo sprendžiamas. Šį faktą teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir R. Č..

14. Nors apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas S. K. veiksmų vertinimui, iš esmės teigiant, jog būtent ji suklaidino R. Č., patvirtindama, kad D. P. M. asmens byloje yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties originalas (jis pataisos įstaigai išsiųstas tik 2019 m. gegužės 2 d.), tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad D. P. M. paleidimą į laisvę lėmė ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties originalo buvimas/nebuvimas pataisos įstaigoje, bet netinkamas suėmimo taikymo aiškinimas. Todėl vien tai, kad S. K. R. Č. tvirtino esant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties originalą D. P. M. asmens byloje, neįsitikinusi tokių savo teiginių pagrįstumu, R. Č. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nešalina.

15. Vien tai, kad po Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro M. S. 2019 m. balandžio 30 d. pranešimo apie galimai neteisėtai į laisvę paleistą D. P. M., R. Č. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant sugrąžinti D. P. M. į laisvės atėmimo vietą – rašė raštus įvairioms institucijoms siekiant nustatyti D. P. M. buvimo vietą, ieškojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties originalo D. P. M. asmens byloje, šiuos veiksmus atliko ir po savo darbo valandų, jokios reikšmės sprendžiant R. Č. kaltės klausimą neturi. Šie veiksmai buvo atlikti jau po faktinio D. P. M. paleidimo į laisvę, kurį lėmė netinkamas R. Č. tarnybinių pareigų atlikimas.

16. Faktą, kad R. Č. aktyvūs veiksmai pasireiškė tik po to, kai Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorius buvo informuotas apie galimai neteisėtą D. P. M. paleidimą į laisvę, patvirtino ir liudytojai D. L., V. A. ir M. S.. Jų teigimu, gavęs D. P. M. gynėjo advokato M. P. raštą, jame išdėstyto klausimo sprendimą R. Č. perdavė kitiems pataisos įstaigos darbuotojams ir tik tuomet, kai buvo gauta duomenų apie galimai neteisėtą D. P. M. paleidimą į laisvę, R. Č. ėmėsi visų įmanomų priemonių šiai klaidai ištaisyti ir sugrąžinti D. P. M. į pataisos įstaigą. Esant šiems duomenims sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog šių liudytojų parodymai patvirtina R. Č. nekaltumą, pagrindo nėra. Nors minėti liudytojai patvirtino, jog R. Č. ėmėsi priemonių D. P. M. sugrąžinimui į pataisos įstaigą, tačiau šie veiksmai, kaip minėta, buvo atlikti jau po D. P. M. neteisėto paleidimo į laisvę, kurį lėmė netinkamas R. Č. tarnybinių pareigų atlikimas. Analogiškai vertintini ir apeliacinio skundo motyvai dėl liudytojų S. G., A. B. ir R. D. parodymų. Jų išdėstytos aplinkybės jokių R. Č. aktyvių veiksmų, išskyrus M. P. rašte išdėstyto klausimo sprendimo perdavimo kitiems darbuotojams, sprendžiant klausimą dėl D. P. M. paleidimo į laisvę, nepatvirtina.

17. Po R. Č. pasirašyto pažymėjimo, kurio pagrindu D. P. M. buvo paleistas į laisvę, priėmimo, asmuo buvo perduotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės pareigūnams, kurie įpareigojo D. P. M. išvykti iš Lietuvos Respublikos, dėl ko, pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė šių pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimo analizuojamoje situacijoje. Tačiau, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės pareigūnai vertinamu atveju sprendė ne D. P. M. paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, bet jo, kaip užsieniečio, teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo klausimą. Spręsdami D. P. M. išvykimo iš Lietuvos Respublikos klausimą savo kompetencijos ribose, vadovaudamiesi būtent R. Č. pasirašytu pažymėjimu, kurio pagrindu D. P. M. buvo paleistas iš pataisos įstaigos, D. P. M. neturint jokio kito teisėto pagrindo likti Lietuvos Respublikoje, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės pareigūnai pagrįstai priėmė sprendimą išleisti D. P. M. iš Lietuvos Respublikos. Priimti kitokį sprendimą, gavę R. Č. pasirašytą pažymėjimą dėl asmens paleidimo į laisvę, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės pareigūnai neturėjo pagrindo.

18. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo motyvais, kad dėl neteisėto D. P. M. paleidimo į laisvę yra atsakingas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris, bylos duomenimis, persiuntė D. P. M. gynėjo advokato M. P. raštą (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriui. Nors Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos kontroliuoja probacijos tarnybų ir laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą, tačiau klausimų dėl konkretaus asmens, laikomo pataisos įstaigoje, paleidimo į laisvę klausimų nesprendžia. Šio klausimo sprendimas priklauso konkrečios pataisos įstaigos administracijos kompetencijai. Todėl, gavę paklausimą dėl (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliekančio D. P. M., Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pagrįstai šio klausimo sprendimą pagal kompetenciją perdavė spręsti (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) sektoriui.

19. Atsižvelgiant į išdėstytą, abejonių R. Č. kalte padarius BK 229 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, teisėjų kolegijai nekyla. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. Č. veiksmai nebuvo tyčiniai, tačiau tarnybos pareigų neatlikimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik neatsargumu, t. y. nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu, todėl faktas, jog R. Č. veiksmuose nebuvo tyčios, jo atsakomybės pagal BK 229 straipsnį nešalina. Atlikdamas tarnybines pareigas nerūpestingai asmuo neįžvelgia jokių savo tarnybinių pažeidimų, o jei ir suvokia, tai tuos pažeidimus laiko mažareikšmiais, nesvarbiais, ir jam nekyla mintis apie galimus žalingus padarinius. Pagrindo abejoti, jog šiuo konkrečiu atveju veikdamas savo kompetencijos ribose ir pasirašydamas pažymėjimą, kurio pagrindu D. P. M. buvo paleistas iš pataisos įstaigos, R. Č. elgėsi nerūpestingai, nėra. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, neabejotina, kad R. Č. savo veiksmuose neįžvelgė jokių tarnybinių pažeidimų, jam nekilo mintis, jog dėl jo pasirašyto pažymėjimo dėl D. P. M. paleidimo į laisvę gali kilti žalingi padariniai, kurie kilo analizuojamu atveju – D. P. M. išvyko iš Lietuvos Respublikos, dėl ko, baudžiamosios bylos nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme buvo apsunkintas.

20. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su R. Č. paskirta bausme, teigiant, jog ji yra per griežta, prašant ją sušvelninti. Šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. R. Č. padarė vieną neatsargų nusikaltimą. Nei jo atsakomybę švelninančios, nei sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Atsižvelgdamas į šių duomenų visumą, įvertinęs ir R. Č. asmenybę – praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti skiriant R. Č. švelniausią BK 229 straipsnyje numatytą bausmės rūšį – piniginę baudą, nustatydamas artimesnį šios bausmės minimumui dydį, t. y. 100 MGL. Pagrindo dar labiau švelninti R. Č. skirtą bausmę nėra. Svarbu tai, kad įvertinęs galimus R. Č. finansinius sunkumus po nuosprendžio įsiteisėjimo, atsižvelgdamas ir į šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, pirmosios instancijos teismas nustatė ilgesnį, t. y. 5 (penkių) mėnesių savanoriško baudos apmokėjimo terminą, tokiu būdu, sušvelnindamas nuteistojo teisinę padėtį bei sudarydamas jam palankias sąlygas sumokėti skirtą baudą be didesnių finansinių sunkumų. Nešvelninant R. Č. skirtos bausmės, įvertintina ir tai, kad jis dirba, klausimas dėl jo galimo atleidimo iš darbo nesprendžiamas, duomenų apie sunkią R. Č. šeimos finansinę padėtį baudžiamojoje byloje nėra. Tokių duomenų kartu su apeliaciniu skundu nepateikė ir R. Č.. Tuo tarpu aplinkybės dėl R. Č. darbo stažo, tarnybos metu jam skirtų paskatinimų jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, skiriant R. Č. švelniausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nustatant artimesnį minimumui šios bausmės dydį bei ilgesnį baudos sumokėjimo terminą, todėl dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį tais pačiais motyvais, pagrindo nėra. Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima spręsti švelnesnės bausmės nei numatyta BK 229 straipsnio sankcijoje skyrimo klausimą, nėra. Pernelyg švelnus baudžiamumas gali paskatinti asmenį ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

21. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl panaikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Č. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.