Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-22 · Administracinė byla Nr. I-3104-484/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-22
Bylos Nr.
I-3104-484/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01307-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3104-484/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01307-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus garbę ir orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, kurie įrengti taip, kad besinaudojantį tualetu jį visą laiką galėjo matyti pareigūnai per stebėjimo langelį. Kamerose Nr. 203 ir 233, pareiškėjo teigimu, užuolaidų apskritai nebuvo. Pasak pareiškėjo, privatumas nebuvo užtikrintas ir naudojantis dušu. Nusirengiantį ir besimaudantį jį per stebėjimo langelį nuolatos galėjo matyti prižiūrėtojai. Tai vertė pareiškėją jaustis nepatogiai, jis patyrė stresą, pažeminimą.

Tvirtina, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje Nr. 76, kai jis joje buvo laikomas dar su vienu asmeniu. Dėl to jis patyrė nepatogumus, judėjimo suvaržymą, kilo konfliktai su kitu kameroje buvusiu asmeniu. Atkreipė dėmesį, kad sanitariniai įrenginiai: tualetas ir kriauklė kameroje Nr. 76 užėmė 0,76 kv. m ploto.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameros Nr. 203, 220, 211, 243 ir 233 buvo netvarkingos: kameroje Nr. 203 aplink langą nuolat kaupėsi vanduo, grindys buvo šlapios ir drėgnos; kameroje Nr. 220 langai buvo nesandarūs, su tarpais, per kuriuos pūsdavo vėjas, jautėsi drėgmė, kuri kaupėsi ant kameroje buvusių daiktų ir rūbų. Lango šioje kameroje negalėjo atidaryti naktį, nes lysdavo žiurkės; kameroje Nr. 211 kriauklė buvo surūdijusi, unitazas suskilęs, praleido vandenį; kameroje Nr. 243 lyjant per palangę bėgdavo vanduo, aplink tualetą būdavo nuolat šlapia; kameroje Nr. 233 kriauklė buvo surūdijusi, unitazas suskilęs, nuo sienų byrėjo tinkas, ant langų esančios grotos surūdijusios, sienos aptaškytos.

Pažymi, kad visi jo išgyvenimai, nepatogumai, orumo pažeminimas patirti dėl to, kad įkalinimo įstaiga neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 13-19). Informuoja, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R- 253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), kuriai perėjo visos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo teisės ir pareigos.

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikia gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti A. M., o taip pat asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose įskaitant ir patį pareiškėją. Nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Teigia, kad visais nurodytais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.

Atsiliepime taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pažymi, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlikdavo operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuodavo oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Nurodo ir tai, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose buvo laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Pažymi, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus.

Pažymi, kad remiantis Dokumentų valdymo sistemos (DVS) duomenimis, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nusiskundimų dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai nereiškė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, saugi gyvenimui aplinka (kameros neatitiko higienos reikalavimų).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Remiantis į bylą pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. (b. l. 14, 20-23).

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja, be kita ko, su ploto kameroje Nr. 76 trūkumu. Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), kurio 1.3.1 papunktyje nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas kameroje Nr. 76, kurios plotas 7,52 kv. m buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. sausio 30 d. Laikotarpiu nuo 2018 m,. lapkričio 5 d. iki 2018 m. lapkričio 24 d. pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu. Nustatytos aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad gyvenamojo ploto norma, įtvirtinta Įsakymu Nr. V-124, laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. sausio 30 d. pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,76 iki 7,52 kv. m kameros ploto. Net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto, kuris remiantis byloje pateiktais duomenimis yra 0,56 kv. m, bei kriauklės užimamo ploto, kuris remiantis byloje pateiktais duomenimis yra 0,2 kv. m, kameroje Nr. 76 buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Įvertinus bylos duomenis, Įsakymo Nr. V-124 reikalavimų pažeidimo nenustatyta ir kitose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas. Taigi, pareiškėjo skundo teiginiai dėl minimalaus gyvenamojo ploto trūkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo pažeidimo

Pareiškėjas žalos atlyginimą taip pat sieja su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu. Nurodo, kad tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamojo ploto, todėl juo naudojantis jis buvo matomas pareigūnų per kameros duryse esančią akutę. Naudojantis dušu, anot pareiškėjo, jį taip pat galėjo stebėti pareigūnai pro stebėjimo akutę. Dėl to jis jautė diskomfortą, įtampą, stresą.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Atsižvelgdamas į šią EŽTT praktiką, LVAT analogiškose bylose yra ne kartą nurodęs, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

Iš atsakovo atsiliepime ir Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėn. pranešime nurodytų duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą Lukiškių TI-K kamerose, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas tinkamu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, nes jis buvo matomas tiek kameroje esantiems kitiems suimtiesiems (nuteistiesiems), tiek kameros duris atidarantiems ir per stebėjimo akutę nuolatinai nuteistuosius stebintiems pareigūnams. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėn. pranešime nurodyta aplinkybė, kad kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nebuvo įrengti kaip atskiros kabinos, buvo įrengtos užuolaidos, nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl jo privatumo pažeidimo. Kaip jau minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeista visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkte.

Iš atsiliepime į skundą ir Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėn. pranešime pateiktų paaiškinimų (b. l. 13-19, 25-27) matyti, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose asmenų privatumui užtikrint yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis 1,6 m. Į dušinę nuteistieji (suimtieji) vedami tos pačios lyties pareigūnų. Atsakovo atstovo aprašytas dušo patalpų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepaneigia pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jam naudojantis dušu jis galėjo būti stebimas pareigūnų per duryse įrengtą langelį (akutę). Atsakovo atstovo nurodytas argumentas, kad tai yra daroma nuteistųjų (suimtųjų) saugumui užtikrinti atmestinas. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie Lukiškių TI-K kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1825-492/2017).

Dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams

Pareiškėjas reiškia nusiskundimus ir dėl kamerų įrengimo, nurodo, kad kamerose buvo drėgna, langai nesandarūs, sienos apsilupusios, unitazai ir kriauklės techniškai netvarkingi, pro atidarytus langus lysdavo žiurkės.

Tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, o 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Dėl gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų bei lubų HN 134:2015 buvo nurodyta tik tai, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Pagal HN 134:2015 laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla (HN 134:2015 20 punktas). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nors ir detalizavo, kokie trūkumai ir kokioje kameroje buvo, tačiau nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas kamerose, kuriose jo teigimu, buvo techniškai netvarkingi įrenginiai, drėgna, buvo nepertraukiamai laikomas nuo 5 iki 48 dienų, t. y. pakankamai ilgus laiko tarpus, tačiau į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas visuomenės sveikatos saugos kontrolę vykdančias institucijas su skundais dėl kamerų būklės nesikreipė.

Remiantis Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėn. pranešimo duomenimis, laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitiko HN 134:2015 reikalavimus (b. l. 28-35). Kamerose santechninė įranga buvo saugi ir tvarkinga, vanduo kamerose nesikaupė. Į visas kameras buvo išduodami valikliai ir valymo priemonės. Kameros vėdinamos per langus. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Lukiškių TI-K pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai buvo naikinami. Buvo sudaryta paslaugų sutartis su tarnyba, turinčia licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Pastebėjus žiurkes ir kitus kenkėjus reikėjo pateikti rašytinį prašymą Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkams.

Byloje duomenų, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras būtų atlikęs visuomenės sveikatos saugos kontrolę ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kurios buvo laikomas pareiškėjas, nėra.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjas jo buvimo laikotarpiu nereiškė jokių pretenzijų dėl kalinimo sąlygų ir nepateikė jo skunde nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, bei tai, kad dėl praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo ir atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K nebevykdoma pataisos įstaigų veiklą, nustatyti, kokios kalinimo sąlygos iš tiesų buvo pareiškėjo buvimo jose metu, nėra galimybės, teismas daro išvadą, kad vien pareiškėjo skundo argumentų nepakanka neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl, kaip minėta, vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu iš viso 194 paras, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, teismas atsižvelgia į nustatytų pažeidimų intensyvumą ir trukmę. Kaip jau minėta, privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką, t. y. 194 paras. Šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad didžiąją dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas (174 paras iš 194). Vertinant privatumo pažeidimo naudojantis dušu intensyvumą ir trukmę, atsižvelgtina į tai, kad jis nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, nes pareiškėjas į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę. Byloje duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus, nėra.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-85/2018; 2018-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti priteistina suma yra 270 Eur. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 1 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), priteisti 270 (du šimtus septyniasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaIna Kirkutienė