Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-131-881/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-19
Bylos Nr.: 2A-131-881/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-00093-2012-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė
Atsakovas: N. P.
Ieškovas: L. Š.-P.
Trečiasis asmuo: Pareigūnų

Kategorijos

75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-131-881/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-00093-2012-3Procesinio sprendimo kategorija: 75.4.3. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-1590-595/2013 pagal ieškovės L. Š.-P. ieškinį atsakovui N. P. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės ir atsakovo N. P. priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, tretieji asmenys – Pareigūnų kredito unija, UAB „Bresta“, išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. Š.-P. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo N. P. kaltės, po santuokos nutraukimo palikti jai santuokinę pavardę, nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą nustatyti su motina, priteisti iš atsakovo nepilnamečių dukrų išlaikymui po 425 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki dukrų pilnametystės, bet ne mažiau kaip pusę MMA, ieškovę paskiriant lėšų tvarkytoja uzufrukto teise, priteisti nepilnamečių dukrų išlaikymo įsiskolinimą, kurį sudaro 4 800 Lt, padalinti santuokoje įgytą turtą, ieškovei priteisiant nešiojamąjį kompiuterį Apple, kurio vertė 1 500 Lt, virtuvinį baldų komplektą, kurio vertė 4 000 Lt, prieškambario spintą, kurios vertė 1 300 Lt, priteisti iš atsakovo 3 950 Lt piniginę kompensaciją už mažesnę liekančio bendro jungtine nuosavybe įgyto turto dalį, priteisti atsakovui 2004 m. transporto priemonę Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios vidutinė rinkos vertė 12 000 Lt, moterišką ir vyrišką dviračius, kurių vidutinė rinkos vertė 1 600 Lt, priteisti atsakovui 2 850 Lt skolą UAB „Bresta“ pagal 2011 m. gegužės 5 d. darbų atlikimo sutartį, pripažinti asmenine atsakovo prievole grąžinant kreditą pagal 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-00064, suteiktą jam Pareigūnų kredito unijos 1 478,14 Eur sumai, priteisti grąžinti į nepilnamečių dukterų banko sąskaitas nepagrįstai pasisavintas jų asmenines pinigines lėšas: R. P. 155,60 Eurų (535,96 Lt) į (duomenys neskelbtini) a/s (duomenys neskelbtini), A. P. 358,60 Eurų (1235,20 Lt) į (duomenys neskelbtini) a/s (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad savo sutuoktiniui visada buvo lojali, stengėsi jį suprasti ir kai nebūdavo kaip pateisinti jo veiksmų (rado internete skelbimus, jog jis ieško susipažinimui ir artimai draugystei merginų). Tačiau pasirodė, kad sutuoktinis nuo pat pradžių santuoką grindė melu, gyrėsi, jog dirba advokatu, bet pasirodė, kad juo niekada nebuvo. Dėl menkiausios smulkmenos – pakelto balso, susijaudinus, išlietos ašaros – psichologiškai ją šantažuoja, jog atims vaikus. Vos tik po gimdymo ieškovė pradėjo dirbti (2011 m. rugpjūčio 29 d.), atsakovas nebedavė šeimai nė vieno lito maistui, nepadėjo išlaikyti buto, šaipėsi, jog ji turi turtingą mamą Amerikoje, kuri gali duoti pinigų, jei trūksta. Ieškovė nurodė, kad ji stengėsi išsaugoti šeimą, sakė, kad viską gali atleisti, jei sutuoktinis nemeluos, kartu kreipėsi pas psichologą, tačiau atsakovas tik deklaravo, kad nori gyventi, nes ir po apsilankymų pas psichologę ieškovė telefone rado žinučių, kuriose nedviprasmiškai buvo susirašinėjama su svetimomis moterimis. Nuo 2011 m. lapkričio mėn. ieškovė su atsakovu nebegyvena, jų santuoka yra faktiškai iširusi.

Atsakovas N. P. priešieškiniu prašė santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove adresu (duomenys neskelbtini), įpareigoti ieškovę sudaryti maksimaliai visas sąlygas atsakovui matytis ir bendrauti su nepilnamečiais vaikais, nustatyti, kad tuo atveju, kai ieškovė ar atsakovas išsiveža vaiką ar vaikus į užsienio valstybę (į tas šalis, kur važiuojant reikalingas kito sutuoktinio, kaip vaiko (-ų) tėvo ar motinos, sutikimas) be kito buvusio sutuoktinio sutikimo ar ilgesniam laikui, nei duotas sutikimas, tuomet buvęs sutuoktinis, kuris išsivežė vaiką (-us) kartu į užsienio valstybę, buvusiam sutuoktiniui kiekvieną mėnesį nuperka nuvykimo ir parvykimo bilietus (visų rūšių transporto priemonėmis, išskyrus taksi) aplankyti vaiką (-us) ir suteikia jam gyvenamąjį plotą arba apmoka gyvenimo viešbutyje išlaidas, tuo atveju, jei buvęs sutuoktinis išvyko su vaiku (-ais) į užsienio valstybę ir atsisako nupirkti nurodytus nuvykimo ir parvykimo bilietus, kitas buvęs sutuoktinis pats nusiperka nurodytus kelionės bilietus vaiko (-ų) aplankymui ir išlaidas patvirtinančius dokumentus pateikia išvykusiam buvusiam sutuoktiniui, kuris per 15 dienų įsipareigoja patirtas išlaidas atlyginti, nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisti iš atsakovo po 400 litų per mėnesį periodiniais mokėjimais iki vaikų pilnametystės, padalyti santuokoje įgytą turtą: priteisti ieškovei visą santuokoje įgytą, pas ieškovę esantį ir priešieškinio pareiškime nurodytą turtą, įpareigojant ieškovę per 60 (šešiasdešimt) mėnesių išmokėti atsakovui pusę santuokoje įgyto turto – 11 502 litų piniginę kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies:

- panaikino šalių santuokos, sudarytos 2007 m. vasario 17 d. Bernardinų bažnyčioje ir 2007 m. vasario 27 d. įtrauktos į apskaitą Vilniaus miesto CMS, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), apskaitos akto įrašą; pripažino, kad santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės;

- po santuokos nutraukimo paliko ieškovei santuokinę pavardę – Š.-P.;

- nepilnamečių vaikų A. P., gim. (duomenys neskelbtini) ir R. P., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatė su ieškove;

- priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų A. P., gim. (duomenys neskelbtini) ir R. P., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymą, kiekvienai po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo sprendimo priėmimo dienos iki jų pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka;

- priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymo įsiskolinimą, 1 600 Lt;

- priteisė iš atsakovo dukrai R. P. 535,96 Lt ne pagal paskirtį panaudotų lėšų;

- priteisė iš atsakovo dukrai A. P. 1 235,20 Lt ne pagal paskirtį panaudotų lėšų;

- nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise pavedė tvarkyti ieškovei;

- nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką:

1) atsakovas su dukromis bendrauja kiekvieno mėnesio antrąjį ir ketvirtąjį savaitgalį, penktadienį 18 val. paimdamas dukras iš jų gyvenamosios vietos ir grąžindamas sekmadienį 20 val. į jų gyvenamąją vietą;

2) atsakovas su dukromis bendrauja kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį, paimdamas dukras 18 val. iš jų gyvenamosios vietos ar ugdymo įstaigos ir grąžindamas dukras 20 val. į jų gyvenamąją vietą;

3) poriniais metais atsakovas bendrauja su dukromis per šias šventines dienas: Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Šv. Velykas, Tėvo dieną, Joninių dieną, Visų Šventųjų dieną, Kūčias, Šv. Kalėdas;

4) neporiniais metais atsakovas bendrauja su dukromis per jų gimtadienius bei šias šventines dienas: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Tarptautinę darbo dieną, Tėvo dieną, Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Žolinę, Naujuosius metus;

5) bendraudamas su dukromis švenčių dienomis atsakovas dukras pasiima iš jų gyvenamosios vietos šventės išvakarėse 18 val. ir grąžina vaikus į jų gyvenamąją vietą darbo dienos išvakarėse ne vėliau kaip 20 val;

6) atsakovas bendrauja su dukromis vasarą savo kasmetinių atostogų metu, ne vėliau kaip prieš mėnesį informuodamas ieškovę apie konkretų atostogų laiką;

7) atsakovas įpareigojamas informuoti vaiko motiną raštu (sms žinute arba el. paštu) apie negalėjimą bendrauti su vaikais pagal teismo nustatytą grafiką. Ieškovė įpareigojama informuoti vaiko tėvą raštu (sms žinute arba el. paštu) apie vaikų negalėjimą bendrauti su tėvu pagal teismo nustatytą grafiką;

- padalijo santuokoje įgytą turtą: priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise nešiojamą kompiuterį Apple, kurio vertė 1 500 Lt, virtuvinį baldų komplektą, kurio vertė 4 000 Lt, prieškambario spintą, kurios vertė 1 300 Lt, sulčiaspaudę STOLLAR, kurios vertė 550 Lt, kondicionierių, kurio vertė 2 500 Lt;

- nustatė, kad solidariam kreditoriui UAB „Bresta“ ieškovė grąžina 700 Lt, o atsakovas – 2 150 Lt;

- pripažino atsakovo asmenine prievole 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-00064, sudarytą su Pareigūnų kredito unija;

- kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 2011 metų lapkričio mėnesio šalys neveda bendro ūkio ir nepalaiko santuokinių ryšių. Teismas padarė išvadą, kad santuokos išsaugoti nebegalima.

Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Aplinkybės, kad atsakovas santuokos metu nebuvo lojalus ieškovei, yra įrodytos byloje esančiais įrodymais. Faktą, jog atsakovas santuokos metu bandė užmegzti pažintis su kitomis moterimis, pripažino ir pats atsakovas teismo posėdžio metu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog esminis ryšys tarp santuokos iširimo ir šalių veiksmų yra susijęs būtent su tokiu atsakovo elgesiu, kuris yra nesuderinamas su įprastu sutuoktinio elgesiu, prieštaraujančiu ne tik teisės, bet ir moralės principams. Priešingai atsakovas neįrodė ieškovės kaltės dėl santuokos iširimo, taip pat jis neįrodė, jog šalių santuoka iširo dėl abipusės sutuoktinių kaltės (CPK 12, 178 str.).

Teismas nurodė, kad dėl nepilnamečių dukrų gyvenamosios vietos po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo ginčo tarp šalių nėra. Šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su motina jos gyvenamojoje vietoje, vadovaujantis nepilnamečių vaikų interesais (CK 3.169 str.). VTAS išvadoje dėl ginčo pritaria, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina. VTAS ištyrusi ieškovės buities sąlygas nurodė, kad motina tinkamai vykdo savo pareigas, vaikams sudarytos geros sąlygos augti bei vystytis. Skyriaus darbuotojams nepilnametės mergaitės išreiškė norą, kad jų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su motina. Atsakovo reikalavimą nustatyti nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą su motina adresu (duomenys neskelbtini), taikant uzufrukto teisę, teismas laikė teisiškai nepagrįstu. Nurodė, kad teismas nustato vaikų gyvenamąją vietą kartu su vienu iš tėvų, nenustatydamas konkretaus gyvenamosios vietos adreso, kadangi tokiu atveju būtų pažeista asmens judėjimo laisvė (Konstitucijos 32 str. 1 d.). Vadovaujantis CK 3.71 str. uzufruktas gal būti nustatomas tik kito sutuoktinio, o ne trečio asmens nuosavybei priklausančiam turtui.

Atsiliepimas

Atsakovo priešieškinyje nurodytas ir prašomas teismo patvirtinti povedybinės sutarties nuostatas dėl bendravimo su nepilnametėmis dukromis teismas nelaikė bendravimo tvarka, kurią galėtų patvirtinti sprendimu. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į esamą situaciją, vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, kuri šiuo metu gyvena Lietuvoje. Iš esmės pasikeitus aplinkybėms ir ieškovei pakeitus gyvenamąją vietą, išvykus gyventi į užsienį, bei atsakovui negalint bendrauti su dukromis, jis turės teisę kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad bendravimo tvarka nustatoma įvertinus šalių pateiktus bendravimo su vaikais tvarkos pasiūlymus, į vaikų amžių, užimtumą bei jų išsakytą nuomonę. Teismas sprendė, kad atsakovo noras, jog mažametės dukros ir darbo savaitės dienomis pasiliktų nakvoti jo namuose, neatitinka vaikų interesų, nes toks bendravimas išbalansuotų įprastą mažamečių dienos režimą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ir atsakovo užimtumą darbe, kadangi jis yra nepajėgus dukras darbo dienomis iš ryto nuvežti į ugdymo įstaigą ir tą pareigą nori perkelti vaikų motinai taip apsunkindamas jos padėtį.

Teismas nepilnamečių vaikų išlaikymui priteisė iš atsakovo po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam vaikui nuo sprendimo priėmimo dienos iki vaikų pilnametystės (CK 3.196 str. 1 d. 1 p.). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra jaunas, darbingas, išsilavinęs vyras, realiai galintis teikti minimalų išlaikymą vaikams, kadangi su juo nenustatoma vaikų gyvenamoji vieta, todėl jis gali dėti didesnes pastangas padidinti savo gaunamas pajamas, įrodymų, kad jis objektyviai yra nepajėgus teikti tokio dydžio išlaikymo, atsakovas į bylą nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2011 metų lapkričio mėnesio šalys neveda bendro ūkio ir atsakovas rašytiniais įrodymais nepaneigė aplinkybių, kad jis neteikė išlaikymo vaikams, teismas priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymo įsiskolinimą už dviejų mėnesių laikotarpį (laikotarpį nuo 2011 metų lapkričio mėnesio iki ieškinio pateikimo, tai yra 2012 m. sausio 3 d.), skaičiuojant po 400 Lt kiekvienai dukrai, iš viso 1600 Lt. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas iš dukrų sąskaitų 2012 m. sausio 18 d. nusiėmė juose buvusius vaikų pinigus: iš R. P. sąskaitos 155,60 eurų (535,96 Lt), iš A. P. sąskaitos 358,60 eurų (1 235,20 Lt). Atsakovas teismui nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad vaikų pinigai buvo panaudoti išimtinai vaikų interesais. Teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad jis vaikų pinigus išleido savo būsto nuomai, kai ieškovė jį išvarė iš namų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas patenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytą vaikų turtą.

Teismas nustatė, kad bylos iškėlimo metu šalys turėjo turtinę teisę, tai yra išperkamosios nuomos sutarties pagrindu lizingavo 2004 m. transporto priemonę Renault Espace, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios vidutinė rinkos vertė 12 000 Lt. 2012 m. rugsėjo 21 d. minėta transporto priemonė buvo perduota atsakovo nuosavybėn. 2012 m. gruodžio 5 d. atsakovas minėtą transporto priemonę pardavė be ieškovės sutikimo už 9 500 Lt, taip sumažindamas dalintino turto balansą. Teismas nurodė, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nekonkretizavo, kokius namų apyvokos daiktus ir medžiagas panaudotas būste, kuriame lieka gyventi ieškovė, 12 934,69 Lt vertei, jis prašo padalinti, nors protokoline nutartimi jis buvo įpareigotas tai padaryti. Atsižvelgdamas į tai, šio reikalavimo teismas netenkino, nurodęs, kad šalių pareiga nurodyti, kokį konkretų turtą ir kokios vertės teismas turi padalinti nutraukiant santuoką. Teismas vadovaudamasis CK 6.636 straipsniu, 6.501 straipsniu šarvo durų, kaina 2 020 Lt, vidaus kambarių durų 4 vnt. po 380 Lt, kaina 1 520 Lt, kambario durų apvadų 4 vnt. po 120 Lt, kaina 480 Lt, plintusų, kaina 300 Lt, neįtraukė į dalintino turto sąrašą. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ir tai, kad remonto medžiagos buvo įgytos už draudimo lėšas (11 896,67 Lt), kurios priklausė buto, kuriame gyveno šalys, panaudos davėjai ir su jos sutikimu buvo pervestos į atsakovo sąskaitą.

Teismas nustatė, kad atsakovas santuokos metu buvo prisiėmęs kreditorinius įsipareigojimus Pareigūnų kredito unijai pagal 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-00064. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad prievolę kreditoriui sudarė su sutuoktinės sutikimu, bei, kad prievolė sudaryta ryšium su jų bendrosios jungtinės nuosavybės tvarkymu bei ūkio išlaikymu, todėl prievolę pripažino asmenine atsakovo prievole.

Taigi teismas vertino, kad bendrą dalintiną turtą sudaro: nešiojamas kompiuteris Apple, kurio vertė 1 500 Lt, virtuvinis baldų komplektas, kurio vertė 4 000 Lt, prieškambario spinta, kurios vertė 1 300 Lt, sulčiaspaudė STOLLAR, kurios vertė 550 Lt, kondicionierius, kurio vertė 2 500 Lt. Viso dalintino turto vertė sudaro 9 850 Lt. Šalys turi bendrą kreditorinį įsipareigojimą 2 850 Lt UAB „Bresta“ pagal 2011 m. gegužės 5 d. darbų atlikimo sutartį. Visą santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą, kurio vertė yra 9 850 Lt, teismas priteisė ieškovei ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu sumažino dalintino turto vertę, parduodamas santuokoje įgytą automobilį, kurio vertė buvo 12 000 Lt, be sutuoktinės sutikimo, kompensacijos jam iš ieškovės nepriteisė.

Atsižvelgdamas į dalinamo turto balansą bei į tai, kad atsakovas sumažino dalinamo turto vertę, teismas nustatė, kad po santuokos nutraukimo ieškovė privalo sumokėti kreditoriui UAB „Bresta“ 700 Lt, o atsakovas – 2 150 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas N. P. apeliaciniu skundu prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus, nustatyti šalims 6 mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti, o atnaujinus bylos nagrinėjimą vieno iš sutuoktinių prašymu, panaikinti santuokos apskaitos įrašą dėl ieškovės kaltės, po santuokos nutraukimo palikti ieškovei santuokinę pavardę, vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove adresu (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo vaikų išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų kiekvienam, nustatyti, kad nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarko ieškovė, įpareigoti ieškovę vieną kartą per ketvirtį teikti atsakovui elektroniniu paštu ataskaitas apie vaikų išlaikymui skirtų pinigų naudojimą, nustatyti atsakovo siūlomą bendravimo su vaikais tvarką, padalyti santuokoje įgytą turtą, priteisiant ieškovei asmeninės nuosavybės teise atsakovo pateikiamame sąraše išvardytą turtą, nustatyti, kad kreditoriui UAB „Bresta“ ieškovė grąžina 2 850 Lt, įpareigoti ieškovę per 24 mėnesius išmokėti atsakovui 5 327,34 Lt piniginę kompensaciją, pripažinti, kad prievolė pagal 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-00064, sudarytą su Pareigūnų kredito unija, yra solidari, nustatant, kad ieškovė ir atsakovas sumoka po 2 145,66 Lt.

Nurodo, kad pasirengimo bylos nagrinėjimui metu ir prieš bylos nagrinėjimą iš esmės prašė teismo skirti terminą sutuoktiniams susitaikyti, tačiau teismas šio prašymo netenkino, tuo padarydamas grubų procesinės teisės normų pažeidimą. Nors ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nebuvo, neteisinga teismui konstatuoti (remiantis Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvada), kad nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina labiau atitiktų jų interesus. Teismas aplinkybes nustatė šališkai, kas galėjo turėti įtakos ir sprendimui dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Anketa iš portalo www.pazintys.lt atsakovui nepriklauso, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, atsakovas prašo ją prijungti prie bylos. Atsakovo teigimu, šalių šeimos griūties priežastis buvo ieškovės begalinis pavydas. Kita vertus, atsakovas pateikė teismui ieškovės telefono išklotinę, iš kurios matyti, kad ji nuolat bendravo su savo buvusiu vaikinu, be to, internete turėjo facebook paskyrą ir nuolat bendravo su kitais vyrais ir moterimis, dėl ko šalys kartais pykdavosi. Priimdamas sprendimą teismas neteisingai konstatavo, nuo kada šalys neveda bendro ūkio. Galutinai vesti bendrą ūkį šalys nustojo 2012 metų vasario mėnesį (įskaitant visą mėnesį), nors toliau (iki 2012 m. rugsėjo 16 d.) atsakovas mokėjo už bendrą turtą, įsigytą lizingo būdu. Šalys negyvena kartu nuo 2011 m. lapkričio 29 ar 30 dienos, todėl teismas neteisingai paskaičiavo įsiskolinimą už vaikų išlaikymą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų vartojęs smurtą ieškovės atžvilgiu. Vykdydamas teismo pavedimą dėl dalinamo turto sąrašo pateikimo, atsakovas teisėjos padėjėjai el. paštu 2013 m. kovo 5 d. papildomai pateikė prašymą įpareigoti ieškovę vieną kartą per ketvirtį teikti atsakovui ataskaitas apie vaikų išlaikymui skirtų pinigų panaudojimą, tačiau teismas sprendime šiuo klausimu nepasisakė, t. y. išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Atsakovo pasiūlyta bendravimo su vaikais tvarka atitiko vaikų interesus ir jų gyvenimo ritmą bei sąlygas, tuo tarpu teismo nustatyta tvarka jų neatitiks bei negalės būti visiškai įvykdyta: antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 18.00 val. iki 19.00 val. vaikai lanko šokių pamokas, atostogų vasarą atsakovas praktiškai neturi, be to, apie jas sužino daugiausia prieš 5 dienas, atsakovui pagal DK 214 straipsnį priklauso tėvadieniai, tačiau dėl teismo nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos atsakovas šia teise negalės pasinaudoti (galės panaudoti, bet ne tam tikslui). Priimdamas sprendimą dėl vaikų išlaikymo, teismas neatsižvelgė, kad tuo metu, kai vaikai būna su atsakovu, jis skiria pakankamai lėšų ugdymui, apsirengimui, maistui ir laisvalaikiui, kas kainuoja daugiau nei mokestis už darželį. Atsakovas nėra įsiskolinęs už vaikų išlaikymą, nes 2011 m. lapkričio mėnesį jie visi gyveno kartu, ir atsakovas pagal gaunamas pajamas rūpinosi visa šeima, o nuo 2011 m. lapkričio 29 d., nuo kada šalys nebegyveno kartu, atsakovas ir toliau, kiek galėjo, pirko maisto produktus ir davė ieškovei pinigų mokesčiui už darželį. Vaikų sąskaitose buvę pinigai buvo ne jiems dovanoti, bet šeimos santaupų dalis sunkioms gyvenimo akimirkoms, tačiau net jei būtų laikoma, kad tai buvo dovana, iš šios sumos turėjo būti išskaičiuotos pirktos prekės vaikų išlaikymui. Teismas neteisingai sudarė dalinamo turto sąrašą, nors byloje yra pateikti visi rašytiniai įrodymai apie įsigytą dalinamą turtą ir prievoles; teismas prie bylos neprijungė atsakovo teisėjos padėjėjai 2013 m. kovo 5 d. el. paštu išsiųsto dalintino turto sąrašo ir neįtraukė didžiosios dalies dalinamo turto. Dalydamas automobilį Renault Espace, teismas jį įvertino daugiau, nei jis iš tikrųjų buvo parduotas. Be to, šalims gyvenant atskirai, atsakovas iš savo asmeninių lėšų sumokėjo beveik 1/3 lizingo dalį, į ką atsižvelgta nebuvo. Sandoriai dėl automobilio pirkimo ir vartojamojo kredito iš Pareigūnų kredito unijos sudaryti ir panaudoti išskirtinai šeimos poreikiams tenkinti ir su abiejų sutuoktinių žinia bei valia, todėl ir prievolė Pareigūnų kredito unijai negali būti pripažinta asmenine atsakovo prievole. Šarvo durys, kurias teismas laikė įsigytomis už draudimo išmoką, buvo įsigytos 2009 m. vasario 3 d., t. y. keleri metai iki draudimo išmokos. Tikrieji draudėjai pagal sudarytą draudimo sutartį buvo ieškovė ir atsakovas, todėl už draudimo išmoką įgytas turtas turi būti įtrauktas į dalinamo turto sąrašą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nors apeliaciniame skunde apeliantas ir ginčija teismo sprendimo išvadas, tačiau apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje neprašo panaikinti teismo sprendimo, nenurodo, su kuria teismo sprendimo dalimi nesutinka, o reiškia naujus reikalavimus, kurių nebuvo pareiškęs patikslintame priešieškinyje. Taigi apeliacinio skundo reikalavimai pažeidžia CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apeliacinio skundo ribas. Apelianto prašymas skirti sutuoktiniams terminą susitaikyti yra visiškai nepagrįstas ir formalus. Sprendimą dalyje dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo teismas priėmė vadovaudamasis teismų suformuota praktika ir materialiosios teisės normomis, todėl dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė ginčą (nes jo nebuvo) ar pažeidė prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus. Nesant tarp šalių ginčo, teismas neprivalėjo tirti ir vertinti apelianto gyvenimo sąlygų. Apeliantas nesąžiningai bando klaidinti teismą, kad ieškovė apelianto kaltę grindė anketa iš portalo pažintys.lt. Byloje yra pateikta anketa iš portalo draugas.lt, kurios egzistavimo fakto apeliantas neginčija ir iš kurios nuotraukos bei teksto yra aišku, kad apeliantas, kaip vedęs vyras, ieško sekso. Taigi ieškovė niekada negrindė apelianto neištikimybės portalo pažintys.lt nario anketa, ji nebuvo teismui pateikta ir vertinama pripažįstant apelianto kaltę dėl santuokos iširimo, todėl apelianto prašymai dėl šios anketos prijungimo prie bylos bei prisijungiančiojo asmens kompiuterio IP adreso išreikalavimo iš portalo administratoriaus yra visiškai nepagrįsti. Be to, apeliantas teismo posėdžio metu pripažino faktą, kad santuokos metu bandė užmegzti pažintį su kitomis moterimis, kaip ir pripažino, kad ieškovė nėra kalta dėl santuokos iširimo, tačiau šiuo metu teigia priešingai. Teismas turėtų įvertinti apelianto paaiškinimų abejotiną įrodomąją vertę dėl nenuoseklumo su kitais įrodymais (CPK 185 str.) ir apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovės kaltės atmesti kaip nepagrįstus. Apeliantas pirmosios instancijos teisme pateikė savo banko sąskaitos išrašą, iš kurio akivaizdžiai matyti, kad vedant bendrą ūkį, atsakovas kas mėnesį pervesdavo po 1 000 Lt vaikų (šeimos) išlaidoms į ieškovės sąskaitą ir jau nuo rugsėjo mėnesio tokių įmokų nedarė. Apeliantas nepateikė jokių kitų įrodymų, kad teikė išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, o jo veiksmai ir procese esantys procesiniai dokumentai bei rašytiniai įrodymai patvirtina, kad vaikams išlaikymas nebuvo teikiamas. Apelianto teiginys, kad teismas konstatavo, jog jis žiauriai elgiasi su sutuoktine, grasino, kad ji neras vaikų, juos paims, yra visiškai išgalvotas, ir tokių frazių teismo sprendimo konstatuojamojoje dalyje nėra. Jokių įrodymų, kad apeliantas pateikė teisėjos padėjėjai prašymą el. paštu, nepateikta, kita vertus, CPK nustato reikalavimus procesinių dokumentų formai, turiniui, skaičiui ir kalbai. Apeliantas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, reklamuojasi, kad teikia teisines konsultacijas, taigi CPK normos jam puikiai žinomos. CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Be to, vaikams priteista išlaikymo suma yra minimali ir teismų praktikoje pripažįstama kaip būtina vaiko minimaliems gyvybiniams poreikiams, todėl apelianto prašymas įpareigoti ieškovę teikti ataskaitas prieštarauja protingumo principui. Dėl bendravimo su vaikais antradieniais ir ketvirtadieniais (savaitės viduryje) pageidavimas buvo išreikštas paties apelianto. Nesuvokiama ir logiškai nepaaiškinama, kodėl tėvas nenori prisidėti prie mergaičių ugdymo – pasidžiaugti šokių pamokose vaikų pasiekiamu rezultatu, be to, moksleivių atostogų metu šokių pamokos nevyksta, todėl tėvas tais vakarais galės bendrauti su vaikais pagal savo sugalvotus laisvalaikio praleidimo būdus. Iki šiol ieškovei nebuvo žinoma, kad pareigūnams pats darbymetis būna vasarą, nes apeliantas atostogaudavo būtent šiuo metų laiku, atostogų grafikai būdavo patvirtinami prieš pusę metų. Tokių aplinkybių, kad jo darbas yra sezoninio pobūdžio, kad apie atostogas sužino tik prieš 5 dienas, bylos nagrinėjimo iš esmės metu apeliantas nenurodė, tokius argumentus pagrindžiančių rašytinių įrodymų nepateikė. Apelianto teismui pateiktoje 2013 m. kovo 5 d. bendravimo tvarkoje tėvadienių apeliantas nenustatė, iš darbdavio nepateikė jokių įrodymų, kad yra suderintos tėvadienių dienos, apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kuri diena turėtų būti nustatyta tėvadieniu. Teismo nustatyta minimali išlaikymo suma negali būti mažinama tik tuo pagrindu, kad apeliantas skiria papildomai lėšų bendraudamas su dukra. Vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų neatleidžia kito tėvo nuo visokeriopo rūpinimosi vaikais. Iš apelianto nenuoseklių ir nelogiškų paaiškinimų nėra aišku, ar dalyje dėl turto padalijimo apeliantas skundžiasi dėl to, kad teismas įvertino ne visus įrodymus, ar dėl to, kad jis daugiau kaip per metus vykstantį procesą nesugebėjo pats tinkamai pateikti dalintino turto sąrašo. Teismas pagrįstai įvertino apelianto paaiškinimų dėl transporto priemonės vertės abejotiną reikšmę, nes jie buvo nenuoseklūs. Vartojimo kredito sutartis su Pareigūnų kredito unija buvo sudaryta be ieškovės sutikimo, apeliantas neįrodė, kad gautos piniginės lėšos buvo panaudotos jungtinės nuosavybės tvarkymui ir/ar šeimos reikmėms. Už draudimo išmoką nupirkti daiktai buvo įsigyti ne šalims nuosavybės teise priklausančio buto pagerinimui, o padarytos žalos, t. y. sugadintų durų ir buto apdailos atstatymui į pradinę būklę. Apelianto interpretavimai, kad jis yra patalpų draudėjas yra visiškai nepagrįsti, nes tai paneigia draudimo sutartis ir draudėjos V. B. sutikimas dėl išmokos išmokėjimo į apelianto sąskaitą. Apeliantas ir yra trečiasis asmuo, kuriam buvo išmokėta išmoka, panaudota panaudos pagrindais naudojamo buto remontui (atstatymui).

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Pareigūnų kredito unija prašo atmesti apelianto reikalavimą dėl prievolės pagal 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-00064 pripažinimo solidaria, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas (2013 m. rugsėjo 16 d. prašyme) prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nenurodė ir apeliantas. Dėl šios priežasties apelianto prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Dėl apelianto prašymo nustatyti terminą sutuoktiniams susitaikyti

CK 3.54 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus kartu bendrai nebegyvena, terminas susitaikyti nenustatomas. Nagrinėjamu atveju šalys bendrai negyvena nuo 2011 m. lapkričio mėnesio, t. y. daugiau kaip 2,5 metų, todėl apelianto prašymas dėl termino sutuoktiniams susitaikyti nustatymo netenkinamas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis yra ne nagrinėti bylą iš naujo, bet patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl termino sutuoktiniams susitaikyti nustatymas apeliacinės instancijos teisme, ypač nesant dėl to abiejų šalių sutarimo, neatitiktų apeliacinio proceso paskirties.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl sutuoktinio kaltės

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių santuoka iširo dėl apelianto kaltės ir prašo pripažinti, kad dėl santuokos iširimo kalta ieškovė.

Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apeliantas motyvuoja tuo, jog anketa iš portalo www.pazintys.lt jam nepriklauso. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad spręsdamas dėl santuokos nutraukimo priežasčių pirmosios instancijos teismas apelianto nurodyta anketa nesirėmė (dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas atsisako prijungti šią anketą prie bylos kaip teisiškai nereikšmingą). Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, teismas atsižvelgė į kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat paties apelianto rašytinius paaiškinimus teismo posėdžio metu. Apeliaciniame skunde išdėstyti apelianto paaiškinimai apie tai, kad nepažįstamoms (-ai) merginoms (-ai) skambino tik tam, kad neužmigtų kelyje vairuodamas, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad lojalumo, abipusės pagarbos pareigų apeliantas nesilaikė. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, vedusio vyro bandymai užmegzti pažintis su kitomis merginomis (moterimis), net ir nenustačius fizinės neištikimybės faktų, yra nepriimtini ir teisės, ir moralės požiūriu.

Priešingai nei apelianto atveju, ieškovės bendravimas su buvusiu draugu apeliantui buvo žinomas, kaip jis pats teigia, nuo pat jų šeimos sukūrimo pradžios. Įrodymų, kad šis bendravimas peržengtų įprastinio draugiškumo ribas, apeliantas nepateikė, kaip ir nepateikė jokių įrodymų apie nederamą ieškovės bendravimą socialiniame tinkle.

Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad santuoka iširo dėl apelianto kaltės, nes toks apelianto kaip sutuoktinio elgesys, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas, yra nesuderinamas su socialinėmis geros moralės normomis ir yra netoleruotinas. Priešingai nei teigia apeliantas, žiauraus elgesio su sutuoktine teismas nekonstatavo ir šia aplinkybe, spręsdamas dėl apelianto kaltės, nesirėmė.

Žemesnės instancijos teismas

Apelianto Vilniaus apygardos teismui 2013 m. rugsėjo 16 d. pateiktas susirašinėjimas su ieškove elektroniniu paštu teismo išvadų dėl apelianto kaltės nepaneigia, nes, viena vertus, jame ieškovė nepaneigia teismui pateiktų paaiškinimų ir išrašų iš socialinio tinklalapio tikrumo, kita vertus, apelianto kaltė buvo konstatuota remiantis ir kitais įrodymais, įskaitant jo paties paaiškinimus.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

Apeliaciniu skundu apeliantas prašė vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje neginčijo. Apeliantas taip pat nenurodė jokių argumentų, kuriais būtų ginčijamas teismo sprendimas nenustatyti konkretaus vaikų gyvenamosios vietos adreso, todėl dėl šio nemotyvuoto apelianto prašymo (nustatyti vaikų gyvenamąją vietą konkrečiu adresu) teisėjų kolegija nepasisako.

CPK 312 straipsnyje nustatytas imperatyvus draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Be to, CPK 323 straipsnis imperatyviai draudžia keisti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Atsižvelgdama į šias nuostatas, taip pat apeliacinio proceso, kaip pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymo mechanizmo, paskirtį, teisėjų kolegija nevertina 2014 m. balandžio 28 d. Vilniaus apygardos teisme gauto apelianto prašymo vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su apeliantu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios, todėl iš esmės pasikeitus aplinkybėms, bet kuri šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo). Kita vertus, aplinkybės, kad ieškovė, kaip nurodo apeliantas, nesudaro sąlygų apeliantui bendrauti su vaikais, nustatytu laiku negrįžta su jais į Lietuvą, savaime nesudaro pagrindo keisti vaikų gyvenamąją vietą, t. y. nustatyti ją ne su ieškove, bet su apeliantu. Tokiu atveju apeliantas savo galimai pažeistas teises galėtų ginti kitais būdais, pavyzdžiui, sprendimui įsiteisėjus, inicijuoti priverstinį teismo sprendimo nustatyti bendravimo su vaikais tvarką vykdymą, inicijuoti vaikų sugrąžinimo į Lietuvą procesą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, t. y. atlikti tuos veiksmus, kurie, kaip matyti iš apelianto pateiktų dokumentų, jam yra žinomi.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija taip pat netenkina 2014 m. gegužės 12 d. Vilniaus apygardos teisme gauto apelianto prašymo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrių pateikti byloje naują išvadą, nes sprendžia, kad tokios išvados pateikimas būtų netikslingas.

Dėl bendravimo su vaikais tvarkos

Nesutikimą su teismo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka apeliantas grindžia trimis argumentais: antradieniais ir ketvirtadieniais (t. y. tomis dienomis, kuriomis nustatytas apelianto bendravimas su vaikais darbo dienomis) nuo 18.00 val. iki 19.00 val. vaikai lanko šokių pamokas, todėl šiomis dienomis apeliantas negalės bendrauti su vaikais arba jie nelankys šokių būrelio; atostogų vasarą (kuomet nustatytas apelianto bendravimas su vaikais atostogų metu) apeliantas praktiškai neturi, be to, apie jas sužino daugiausia prieš 5 dienas; apeliantui pagal DK 214 straipsnį priklauso tėvadieniai, tačiau jie į bendravimo su vaikais tvarką neįtraukti.

Apelianto argumentą, kad pagal teismo nustatytą bendravimo su vaikais tvarką apeliantas negalės bendrauti su vaikais darbo dienomis, teisėjų kolegija atmeta. Pirma, teismo sprendimu nustatyta, kad darbo dienomis (antradieniais ir ketvirtadieniais) apeliantas bendrauja su vaikais nuo 18 val. iki 20 val., tuo tarpu šokių pamokos, kaip nurodo apeliantas, vyksta nuo 18 val. iki 19 val. Antra, vaikams lankantis šokių pamokose apeliantas turi unikalią galimybę tiesiogiai dalyvauti vaikų vystymesi ir tėviškai juos palaikyti; tėvo buvimas šalia, vaikams užsiimant mėgstama veikla, neabejotinai sustiprins jų tarpusavio pasitikėjimo ir meilės ryšius. Trečia, šokių pamokos nevyksta visus metus. Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (teismo posėdžio metu, 3 t., b. l. 111) apeliantas pats išreiškė pageidavimą su vaikais bendrauti antradieniais ir ketvirtadieniais, todėl apelianto argumentas, kad teismas neatsižvelgė į apelianto pasiūlymus yra aiškiai nepagrįstas.

Kiti apelianto argumentai taip pat neturi įtakos teismo nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos teisėtumui ir pagrįstumui: apelianto argumentas, kad atostogų vasarą jis neturi ir kad apie jas sužino daugiausia prieš 5 dienas, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 str.), o apelianto pageidavimas bendrauti su vaikais tėvadieniais yra pernelyg abstraktus, kad būtų įtrauktas į bendravimo su vaikais tvarką: apeliantas nenurodė, kokomis dienomis pageidautų turėti tėvadienius, nepateikė su darbovietės administracija suderinto tėvadienių grafiko, t. y. neįrodė nei šių dienų realumo, nei rimtų ketinimų jomis pasinaudoti.

Dėl išlaikymo dydžio ir ataskaitų apie išlaikymo lėšų panaudojimą teikimo

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto kiekvieno vaiko išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Apeliantas sutinka mokėti po 400 Lt kas mėnesį.

CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Aiškindamas ir taikydamas šias nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečiams vaikams reikalingo išlaikymo dydžio nustatymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vieningos praktikos, kad orientaciniai kriterijai, nustatant priteistino išlaikymo dydį, gali būti, pavyzdžiui, CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA).

Taigi, skundžiamu sprendimu iš apelianto nepilnamečiams vaikams buvo priteistas tik minimalus teismų praktikoje nusistovėjęs rekomenduotinas išlaikymo dydis. Įrodymų, kad nustatytas išlaikymo dydis apeliantui būtų nepakeliama finansinė našta, apeliantas nepateikė.

Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis perka vaikams įvairius abonementus (į vandens parką, teatrą), rūbus ir t. t. taip pat nėra pagrindas mažinti priteisto išlaikymo dydžio, nes pastarojo paskirtis yra užtikrinti vaikų teisę į pastovų bei pilnavertį išlaikymą, kurio epizodiniai pirkiniai ar dovanos nepakeičia.

Apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė apelianto reikalavimo įpareigoti ieškovę vieną kartą per ketvirtį teikti apeliantui ataskaitas apie vaikų išlaikymui skirtų pinigų panaudojimą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą, nes apie tokio reikalavimo pateikimą pirmosios instancijos teismui byloje nėra jokių duomenų. Kita vertus, kaip teisingai nurodo ieškovė, iš apelianto buvo priteistas tik minimalių vaikų poreikių užtikrinimui skirtas išlaikymas, todėl ieškovės įpareigojimas teikti apeliantui nurodytas ataskaitas (nenustačius tam jokio realaus pagrindo) prieštarautų bendrajam protingumo principui.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto išlaikymo įsiskolinimą už 2011 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius. Teismas sprendė, kad nuo 2011 m. lapkričio mėnesio šalys neveda bendro ūkio, ir apeliantas rašytiniais įrodymais nepaneigė, kad išlaikymo vaikams neteikė.

Nesutikdamas su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi, apeliantas teigia, kad šalys nustojo kartu gyventi tik nuo 2011 m. lapkričio 29 d., o pinigus ieškovei nustojo duoti nuo 2012 m. sausio 4 d., teismui priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (laikino išlaikymo priteisimo).

Kaip matyti iš byloje esančio apelianto sąskaitos išrašo (1 t., b. l. 122-141), šalims vedant bendrą ūkį apeliantas kas mėnesį iš savo sąskaitos pervesdavo ieškovei 1 000 Lt, kaip mokėjimo paskirtį nurodydamas „Išlaidoms“. Paskutinį kartą tokį mokėjimą apeliantas atliko 2011 m. rugpjūčio 2 d. Ginčo laikotarpiu (2011 m. lapkričio – gruodžio mėn.) apelianto atlikti mokėjimai (pagal nurodytas mokėjimų paskirtis ir sumas) neduoda pagrindo išvadai, kad šiuo laikotarpiu apeliantas teikė vaikams pilnavertį išlaikymą. Taigi, įvertinusi tarp šalių egzistavusią šeimos biudžeto tvarkymo praktiką (pinigų pervedimai per banką), teisėjų kolegija atmeta kaip neįrodytą apelianto argumentą, kad teismo nurodytu laikotarpiu jis davė ieškovei pinigų vaikų išlaikymui. Šiame kontekste aplinkybė, kada konkrečiai apeliantas išsikraustė iš buto, kuriame šalys gyveno (lapkričio pradžioje ar pabaigoje), neturi teisinės reikšmės.

Dėl įpareigojimo grąžinti vaikų sąskaitose buvusius pinigus

Nesutikdamas su skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteista grąžinti vaikams iš jų sąskaitų nuimtus pinigus, apeliantas teigia, kad šios lėšos nebuvo vaikams dovanotos, o net jei būtų laikoma, kad tai buvo dovana, iš jų turėjo būti išskaičiuotos vaikų išlaikymui skirtos prekės (abonementai, rogutės, rūbeliai ir kt. daiktai).

Kadangi šalių pozicija dėl ginčo pinigų kilmės nagrinėjamu atveju išsiskyrė, teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad pinigai buvo laikomi būtent vaikų vardu atidarytose sąskaitose, sprendžia, kad labiau tikėtina, jog pinigai buvo vaikams dovanoti, nei kad tai buvo šeimos santaupos, kaip teigia apeliantas (CPK 185 str.). Pripažinus, kad pinigai nuosavybės teise priklausė vaikams, teisiškai nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad iš jų turėtų būti išskaičiuotos apelianto turėtos išlaidos vaikams išlaikyti.

Dėl turto padalijimo

Teisėjų kolegija pritaria ieškovės nuomonei, kad ginčydamas teismo sprendimo dalį, kuria padalytas šalių bendras turtas, apeliantas yra nenuoseklus: viena vertus, apeliantas teigia, kad nors byloje yra pateikti visi rašytiniai įrodymai apie įsigytą dalinamą turtą ir prievoles, teismas neteisingai sudarė dalinamo turto sąrašą (tačiau nenurodo, kuris konkrečiai turtas, apie kurį byloje yra rašytinių įrodymų, liko nepadalytas), kita vertus, apeliantas nurodo, kad teismas prie bylos neprijungė apelianto teisėjos padėjėjai 2013 m. kovo 5 d. el. paštu išsiųsto dalintino turto sąrašo ir neįtraukė didžiosios dalies dalinamo turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų, patvirtinančių apelianto nurodyto dalinamo turto sąrašo įteikimą pirmosios instancijos teismui, byloje nėra, tokių įrodymų nepateikė ir pats apeliantas (CPK 178 str.).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareigą pateikti teismui visą informaciją apie dalinamą turtą turi sutuoktiniai (CPK 382 str. 4 p.), be to, tą jie turi padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes civilinio proceso įstatymas riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 str.) ir draudžia grįsti apeliacinį skundą aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Taigi, apeliantui įstatymo nustatyta tvarka nepateikus pirmosios instancijos teismui visos informacijos apie dalinamą turtą, neigiamos to pasekmės tenka būtent jam.

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų, šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusio automobilio Renault Espace vidutinę rinkos vertę teismas nustatė remdamasis pateiktais automobilių skelbimais. Faktinė automobilio pardavimo kaina, kuria remiasi apeliantas, nustatyta automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje, kurią apeliantas sudarė pažeidęs CK 3.92 straipsnyje nustatytą disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe tvarką, t. y. neturėdamas ieškovės sutikimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai ja nesirėmė. Kita apelianto nurodoma aplinkybė, kad šalims gyvenant atskirai jis iš savo asmeninių lėšų sumokėjo 1/3 automobilio lizingo įmokų, nustatant turto vertę (CK 3.119 str.) teisinės reikšmės neturi. Tuo tarpu reikalavimas priteisti kompensaciją pagal CK 3.98 straipsnio 2 dalį byloje nebuvo pareikštas ir nagrinėjamas.

Byloje nustatyta, kad apelianto nurodomą turto draudimo sutartį buvo sudariusi ieškovės motina V. B.. Sutartis įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nuginčyta, todėl apelianto aiškinimas, kad jis ir ieškovė yra tikrieji draudėjai (ir dėl to už draudimo išmoką įsigytas turtas turėtų būti įtrauktas į dalintino turto sąrašą), yra teisiškai nepagrįstas.

Apelianto minimos šarvo durys buvo įsigytos į ieškovės motinai priklausantį butą, kuriame šalys gyveno panaudos pagrindais. Taigi nupirktos durys vertinamos ne kaip šalių bendras turtas, bet daikto (buto) pagerinimo išlaidos (CK 6.501 str., 6.629 str. 2 d.).

Dėl prievolės Pareigūnų kredito unijai

Apeliantas prašo pripažinti, kad prievolė pagal 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutartį yra solidarioji sutuoktinių prievolė.

Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių rūšių kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 str. 1 d.). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 str. 2 d.). Be to, pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį, solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (teismo posėdyje) ieškovė pripažino, kad apie apelianto paimtą paskolą žinojo, paaiškino, kad jiems trūko pinigų virtuvės komplektui įsigyti ir būtent tuo tikslu atsakovas pasiskolino pinigų (3 t., b. l. 109). Kitą dieną po to, kai į apelianto sąskaitą buvo pervesti pagal paskolos sutartį gauti pinigai, (2011 m. gegužės 31 d.) apeliantas pervedė ieškovei 4 000 Lt, kaip mokėjimo paskirtį nurodydamas „virtuvės komplektui, durims, grindjuostėms („plintusams“), vonios kriauklei ir už darželį“ (1 t., b. l. 130). Pačioje paskolos sutartyje buvo nurodyta, kad paskolos sutartis buvo sudaryta būsto remontui (t. y. šeimos poreikiams tenkinti) (2 t., b. l. 3). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad iš sudarytos sutarties kylanti prievolė yra asmeninė apelianto prievolė (skirta asmeniniams apelianto poreikiams tenkinti). Iš išdėstytų aplinkybių yra akivaizdu, kad sutartis buvo sudaryta šeimos namų ūkiui išlaikyti (CK 3.109 str. 2 d.), be to, ieškovei savo faktiniu elgesiu jai pritariant (sutinkant), dėl ko CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nustatyta solidariosios prievolės išimtis nagrinėjamu atveju netaikoma.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir iš 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutarties kylanti prievolė pripažįstama solidariąja sutuoktinių prievole.

CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Dėl šios priežasties apelianto prašymas nustatyti, kad ieškovė ir atsakovas sumoka po 2 145,66 Lt, kreditoriui nesutinkant, negali būti tenkinamas.

Prievolę pripažinus solidariąja, panaikinama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto trečiajam asmeniui Pareigūnų kredito unijai (nesutikusiai su prievolės pripažinimu solidaria) priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prievolę, kylančią iš 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutarties, pripažinti solidariąja sutuoktinių prievole, likusioje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Proporcingai patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai, apeliantui iš ieškovės priteisiama 10 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovės prašymo priteisti iš apelianto išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme teismas netenkina, nes šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, t. y. įrodymų, kad advokatės išrašyta PVM sąskaita-faktūra buvo apmokėta, ieškovė nepateikė (CPK 98 str. 1 d.).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui Pareigūnų kredito unijai nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą patikslinti.

Prievolę pagal 2011 m. gegužės 27 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 11-00064, sudarytą su Pareigūnų kredito unija, pripažinti solidariąja sutuoktinių prievole.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo N. P. trečiajam asmeniui Pareigūnų kredito unijai priteista 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės L. Š.-P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginijus KairevičiusDanutė KutrienėVilija Mikuckienė