- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-28
- Bylos Nr.
- e2-5953-812/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-08432-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daina Lisaitė
- Ieškovas
- BUAB „Zeldvila“
- Atsakovas
- K. K.
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Zeldvila“ ieškinį atsakovui K. K. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė bankrutuojanti UAB „Zeldvila“, sumažinusi ieškinio reikalavimą (b.l. 84-91), prašo priteisti iš atsakovo K. K. 4659,97 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinyje nurodė ir teismo posėdžio metu jos bankroto administratorius paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas iškėlė UAB „Zeldvila“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Darių Jasaitį ir įpareigojo K. K. per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą bei dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. rugsėjo 19d. Bankroto byla iškelta pagal kreditoriaus VSDFV Panevėžio skyriaus pareiškimą.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad UAB „Zeldvila“ įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2017 m. birželio 8d. sudarė 4659,70 Eur. Skola susidarė bendrovei nevykdant įstatymuose numatytos pareigos nustatytais terminais mokėti mokesčius. Bendrovė registruoto turto neturi, veiklos nevykdo, samdomų darbuotojų nėra, priverstinio išieškojimo veiksmai rezultatų nedavė, išieškoti įsiskolinimą nėra galimybės. 2017 m. lapkričio 8 d. Panevėžio apygardos teismas patvirtino ieškovės bankroto byloje VSDFV Panevėžio skyriaus kreditorinį – 4659,70 Eur reikalavimą.
VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „Zeldvila“ įregistruota 1994 m. spalio 3 d., K. K. nuo pat įregistravimo buvo ir tebėra vienintelis bendrovės akcininkas, nuo 1994 m. spalio 3 d. iki 2015 m. birželio 3d. – bendrovės direktorius, nuo 2015 m. birželio 3d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d. – likvidatorius. Bendrovės dalyviais, vadovais niekada nebuvo kiti asmenys, todėl ieškovė mano, kad nėra tikslinga atriboti atsakovo K. K. atsakomybės jam veikiant kaip bendrovės akcininkui, direktoriui ir likvidatoriui.
VSDFV Panevėžio skyriaus pateiktais duomenimis, UAB „Zeldvila“ skola VSDFV biudžetui susidarė dar iki 2009 m. Skola susidarė atsakovei nesumokėjus mokesčių už apdraustuosius darbuotojus ir VSDFV skaičiavus delspinigius. UAB „Zeldvila“ direktoriui K. K. nutraukus darbo santykius bendrovėje, jis bendrove nebesidomėjo, likusių skolų nemokėjo, bendrovės veiklos nevykdė, jos nesustabdė, bendrovės nelikvidavo, finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ „Registrų centras“ neteikė, būdamas akcininku, kito vadovo nepaskyrė. Nuo 2000 m. bendrovei nevykdant veiklos ir neturint turto, iš kurio galima skolą išieškoti, susidariusi skola didėjo. Kadangi bendrovė, nutraukusi veiklą, lėšų ir turto neturėjo, todėl bet kokio dydžio skolos atsiradimas bei tolesnis didėjimas iš karto lėmė įmonės nemokumo būseną, nes nebuvo iš ko padengti skolą. Įmonės nemokumas lėmė pareigą atsakovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovaujantis LR įmonių bankroto įstatymu, kurios jis nevykdė.
2015 m. birželio 6d. atsakovas paskyrė save bendrovės likvidatoriumi. Pats atsakovas pripažino, kad 2017 m. iš VSDFV sužinojo, kad bendrovė yra skolinga VSDFV biudžetui nesumokėtų mokesčių. Tačiau atsakovas įmonės veiklos neatnaujino, kad gauti pajamas ir sumokėti mokesčius, mokesčių nemokėjo, į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė.
Atsakovo atsakomybė grindžiama jo, kaip akcininko, direktoriaus bei likvidatoriaus neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais neveikimu – žinant bendrovės finansinę padėtį, nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip prisiėmus rizikos dėl pareigos padengti žalą kreditoriams dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimą.
Įmonės skola susidarė įmonei neturint lėšų ir turto padengti įsiskolinimą, nepadengus įsiskolinimo, skola didėjo, likvidavimo procedūros metu skola jau buvo lygi teisme patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžiui, todėl ieškovė prašo priteisti visą teismo patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą.
Jei atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, rūpestingai atlikęs teisės aktuose jam priskirtas pareigas, įmonė galimai būtų pajėgusi visiškai ar bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriumi. Todėl ieškovė teigia, kad yra priežastinis ryšys tarp kilusios žalos, kurią sudaro visi bankroto byloje patvirtini kreditoriniai reikalavimai, ir neteisėtų atsakovo veiksmų.
Atsakovas K. K. su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad buvo ir yra vienintelis UAB „Zeldvila“ akcininkas. Atsakovas buvo bendrovės vadovas, tačiau iš pareigų save atleido 1999 m. gruodžio 31 d. ir nuo to laiko bendrovė veiklos nebevykdė, darbuotojų neturėjo. Atsakovas pripažino, kad jam nutraukus darbo santykius, jis, būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, nepaskyrė bendrovėje naujo vadovo, bendrovėje nebuvo likę jokio turto ir lėšų, bendrovė nebuvo skolinga valstybei, tačiau ar buvo įsiskolinimas VSDFV biudžetui, atsakovas nesidomėjo, prie elektroninės sistemos nesijungė ir VSDFV siunčiamų pranešimų bendrovei neskaitė, bendrovės buveinės neperregistravo savo gyvenamosios vietos adresu, o ar buvo siunčiami kokie nors pranešimai bendrovei jos buveinės ir faktiškai vykdytos veiklos adresu, jis nežino. Tik 2015 m. VSDFV skyriaus darbuotojai paragino atsakovą likviduoti bendrovę. Atsakovas paskyrė save likvidatoriumi, apie įmonės likvidavimą paskelbė spaudoje bei įregistravo duomenis apie likviduojamą bendrovę VĮ „Registrų centras“, perdavė turėtus dokumentus saugoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyvui, tačiau likvidavimo procedūros nepabaigė.
Atsakovas mano, kad įregistravus likviduojamos įmonės statusą VĮ „Registrų centras“, VSDFV nebeturėjo skaičiuoti socialinio draudimo įmokų ir delspinigių. Kreditorius pats elgėsi neteisėtai, augino skolą, nesikreipė dėl skolos išieškojimo, nepranešė atsakovui apie tai, kad bendrovė yra skolinga VSDFV biudžetui, todėl atsakovas nėra atsakingas ieškovei. Atsakovas taip pat mano, kad Panevėžio miesto savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus Rejestro poskyris turėjo pateikti VSDFV Panevėžio skyriui duomenis apie UAB „Zeldvila“ iki 2005 m., tačiau to nepadarė.
Atsakovas prašo kreditoriaus reikalavimui dėl skolos išieškojimo taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, ieškinys nėra reiškiamas atsakovui kaip akcininkui, 1999 m. atsakovas atleido save iš direktoriaus pareigų, todėl ieškinys negali būti tenkinamas.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Uždaroji akcinė bendrovė, kaip viena verslo veiklos organizavimo formų įstatymo jam garantuojamą teisinį subjektiškumą įgyvendina per valdymo organą (kolegialų ir (ar) vienasmenį) ir dalyvių susirinkimą (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, CK 2.82 straipsnio 2 dalis, LR ABĮ 19 straipsnio 1, 6 dalys). Bendrovės valdymo organų teises ir pareigas reglamentuoja LR DK, LR CK, LR Akcinių bendrovių įstatymas ir kitų teisės aktų nuostatos, bendrovės įstatai, pareiginiai nuostatai. Bendrovių veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tiek pareigos, kurias valdymo organai atlieka vykdydami konkrečias funkcijas (LR ABĮ 20, 34, 37 straipsniai), tiek šios veiklos principai, kurių valdymo organai turi laikytis, organizuodami kasdienę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus (LR ABĮ 19 straipsnio 8 dalis, CK 2.87 straipsnis). Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvio, veiklą, kartu veikti tokiu būdu, kad bendrovei nebūtų padaryta žalos.
LR Įmonių bankroto įstatymo (1997-06-17 įstatymo Nr. VIII-270, redakcija, galiojusi nuo 1998-12-11) 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad jeigu įmonė yra nemoki (1 punktas), negali vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytų privalomųjų mokėjimų ir (arba) mokėti priteistų sumų (4 punktas), įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) pateikia teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės nemokumas buvo apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija (Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Įstatymo 7 straipsnio 2 dalis numatė, kad administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimą), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.
Naujos redakcijos LR Įmonių bankroto įstatymo (2001-03-20 įstatymo Nr. IX-216 redakcija, įsigaliojusi nuo 2001-07-01), 8 straipsnis taip pat numatė, kad įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareiga pateikti pareiškimą teismui įstatyme numatyta nuo 2003 m. sausio 1d. (2002-11-19 įstatymo Nr. IX-1200 redakcija). Įstatymo 7 straipsnis numatė, kad jeigu tuo metu, kai įmonė likviduojama įmonių veiklą reglamentuojančių kitų įstatymų nustatyta tvarka, išaiškėja, kad ji negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų, įmonės likvidatorius privalo nedelsdamas sustabdyti visus mokėjimus ir ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios būklės nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonių bankrotą reglamentavusiuose įstatymuose buvo ir yra nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), tiek likvidatoriui, o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.
Iki 2008-07-01 įmonių bankrotą reglamentavusiame įstatyme nebuvo tiesiogiai įtvirtintos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo padarinių. Nuo 2008-07-01 įsigaliojo LR ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Nuo 2016 m. sausio 1d. (2015-10-15 įstatymo Nr. XII-1962 redakcija) prievolė atlyginti padarytą žalą numatyta įmonės vadovui bei kitiems asmenims pagal kompetenciją, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti bei įtvirtinta solidari įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją atsakomybė kreditoriams. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ir iki šios įstatymo normos įsigaliojimo juridinio asmens vadovai buvo atsakingi už žalą, padarytą kreditoriams neteisėtais veiksmais, apimančiais ir nesikreipimą laiku dėl bankroto bylos iškėlimo (pvz., LAT 2011-03-25 nutartis Nr. 3K-3-130/2011, 3K-3-228/2011), nes tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Tokia jų pareiga kildinama taip pat ir iš CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendro pobūdžio pareigos asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Teismas turi nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 3K-3-344/2014, Nr. 3K-3-416-469/2015 ir kt.).
Nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio apygardos teismas iškėlė UAB „Zeldvila“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė Darių Jasaitį. Bankroto byla iškelta pagal kreditoriaus VSDFV Panevėžio skyriaus pareiškimą. Teismas nustatė, kad UAB „Zeldvila“ įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2017 m. birželio 8d. sudarė 4659,70 Eur. Skola susidarė atsakovei nevykdant mokestiniuose įstatymuose numatytos pareigos nustatytais terminais mokėti atitinkamo dydžio mokesčius. Bendrovė neturi kilnojamojo, nekilnojamojo turto, nevykdo veiklos, darbuotojų nėra, priverstinio išieškojimo veiksmai rezultatų nedavė.
2017 m. lapkričio 8 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas patvirtino ieškovės bankroto byloje kreditorinius VSDFV Panevėžio skyriaus reikalavimus 4659,70 Eur. Bylos duomenimis bendrovės direktorius K. K. perdavė ieškovės bankroto administratoriui dalį bendrovės dokumentų. Kita dalis dokumentų pagal 2015 m. gegužės 12 d. perdavimo aktą Nr. 25-32 likvidatoriaus K. K. buvo perduota saugoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyvui (b.l. 42). Tai - įsakymai personalo klausimais, atleistų darbuotojų darbo sutartys, darbo sutarčių registrų žurnalas, nelaimingų atsitikimų registras ir aktas. Finansinės atskaitomybės dokumentai įmonės veiklos vykdymo laikotarpiu (nuo įmonės įkūrimo iki 2000 m. sausio 1 d.) nebuvo perduoti nei bankroto administratoriui, nei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyvui.
VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „Zeldvila“ vienintelis akcininkas buvo ir yra atsakovas K. K.. Atsakovas buvo bendrovės direktoriumi nuo 1994 m. spalio 3 d. iki 2015 m. birželio 3 d., o nuo 2015 m. birželio 3d. iki 2017 m. rugsėjo 19 d. - bendrovės likvidatoriumi (b.l. 23-25, 43). Iš atsakovo pateikto socialinio draudimo pažymėjimo įrašo kopijos nustatyta, kad atsakovas atleido save iš darbo bendrovėje 2001 m. balandžio 1 d. (b.l. 44), o ne 1999 m. gruodžio 31d., kaip nepagrįstai nurodė atsakovas. Nustatytos aplinkybės patvirtina faktą, kad nuo 2001 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 3 d. bendrovė neturėjo administracijos vadovo jos savininkui tokio nepaskyrus.
Vertinant bylos įrodymus apie UAB „Zeldvila“ veiklą, finansinę padėtį, laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatytos sekančios aplinkybės. Finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos archyvui. Iš 2017 m. rugsėjo 8 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Zeldvila“ nustatytų aplinkybių, 2012 m. rugsėjo 19 d. VSDFV elektroninio pranešimo draudėjui duomenų (b.l. 92), Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos F4 duomenų laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31d. iki 2017 m. gruodžio 31d. (b.l. 93-101), šalių paaiškinimų nustatyta, kad UAB „Zeldvila“ skola VSDFV biudžetui buvo 4659,70 Eur jau 2009 m. gruodžio 31 d. ir nebedidėjo iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Skolą sudaro 2905,76 Eur (10 033 Lt) apskaičiuotų įmokų ir 1753,94 Eur (6056 Lt) apskaičiuoti delspinigiai. Iš 1994-1999 m. personalo valdymo ilgai saugomų bylų apyrašo duomenų matyti, kad atleistų darbuotojų darbo sutarčių bylos chronologinės ribos yra 1999 m. spalio 18d., kas leidžia teigti, kad paskutinis samdomas darbuotojas iš UAB „Zeldvila“ buvo atleistas iki minėto laiko. Atsakovas liko dirbti bendrovėje vienas. Atleidusi darbuotojus, bendrovė veiklos nebevykdė, turto ir piniginių lėšų neturėjo, todėl neturėjo lėšų mokėti ir įmokoms į VSDFV biudžetą už atleistus darbuotojus. Bendrovei neapmokant susidariusio įsiskolinimo, pradėti skaičiuoti delspinigiai. Remiantis bylos įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis teismas daro išvadą, kad bendrovės nemokumo būsena susidarė 1999 m. pabaigoje. Nuo to laiko atsakovas, veikdamas kaip bendrovės vadovas, pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir nuo šio momento yra pagrindas byloje pradėti skaičiuoti ieškovei padarytus nuostolius.
Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad įmonės nemokumo būsena, taigi ir įmonės savininko bei vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado anksčiau nei byloje nustatytas momentas, ieškovės bankroto administratoriui nurodžius, kad jis pateikė visus turimus ir jam prieinamus dokumentus apie bendrovės finansinę veiklą, esančius elektroninėje erdvėje. Atsakovui taip pat ne vieną kartą buvo pasiūlyta pateikti jo nesutikimo su ieškiniu nurodytas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, įskaitant duomenis apie tai už kokį laikotarpį buvo skaičiuojamas įsiskolinimas bendrovei, tačiau atsakovas, vesdamas bylą per atstovą, įrodymų nerinko ir teismui neteikė. Teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė sako, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Nėra pagrindo abejoti bankroto bylą iškėlusio teismo nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kad priverstinio išieškojimo veiksmai rezultatų nedavė ir atmeta atsakovo K. K. argumentus, kad jam nebuvo žinoma apie priverstinį skolos išieškojimą kaip nepagrįstus. Kartu atmetami kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jo vadovaujamai bendrovei nebevykdant veiklos, jis, toliau dirbdamas bendrovės direktoriumi bei būdamas vieninteliu bendrovės akcininku, nežinojo apie susidariusią bendrovės finansinę padėtį ir įsiskolinimą. Atsakovas, pasitraukęs iš direktoriaus pareigų, tačiau išlikdamas jos vieninteliu dalyviu, nesidomėjo bendrovės finansine padėtimi, neskaitė elektroninėje erdvėje VSDFV siunčiamų pranešimų, nesidomėjo ar siunčiami bendrovei pranešimai sumokėti skolą jos registruotos buveinės adresu, kuriuo įmonė veiklos nevykdė, nesirūpino jos veiklos atnaujinimu, pajamų gavimu ir susidariusio įsiskolinimo apmokėjimu, ar likvidavimu, bankroto bylos inicijavimu. Teismas pažymi, kad įmonės dalyvis turi eilę LR akcinių bendrovių įstatymo jam suteiktų teisių veikiant per visuotinį akcininkų susirinkimą, įskaitant sprendimo priėmimą bendrovę likviduoti, reorganizuoti, priimti nutarimus dėl bendrovės turto perdavimo už įsiskolinimus valstybės ar VSDFV biudžetams. Tokia įmonės dalyvių veikla, susijusi svarbiausių ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusių, nekasdienių veiklos klausimų sprendimu, teismų praktikoje vadinama strateginiu bendrovės valdymu (pvz., LAT 2009-05-05 nutartis Nr. 3K-3-168/2009; 2012-02-01 nutartis Nr. 3K-3-19/2012 ir kt.). Byloje nėra duomenų apie jokius atsakovo, kaip vienintelio bendrovės akcininko, priimtus sprendimus, susijusius su bendrovės veiklos gerinimu, nuostolingos veiklos priežasčių nustatymu ir sprendimų iš susidariusios situacijos ieškojimu. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad UAB „Zeldvila“ akcininkas K. K. bendrovėje faktiškai neatliko jokių dalyviui būdingų funkcijų, strateginio bendrovės valdymo veiksmų, nepateisinamai nesirūpino jos komerciškai naudinga veikla, jos tęstinumu, pelno siekimu, nusišalino nuo įsteigto juridinio asmens veiklos kontrolės, strateginio valdymo įgyvendinant visuotinio akcininkų susirinkimo teises ir vykdant pareigas. Teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atstovo argumentus, kad ieškinys nebuvo pareikštas atsakovui K. K. kaip akcininkui. Ieškinys buvo grindžiamas atsakovo neteisėtais kaltais veiksmais jam būdant bendrovės vadovu, savininku ir likvidatoriumi, ir tokios aplinkybės buvo nagrinėjamos teismo posėdžio metu.
2015 m. gegužės 22d. atsakovas, paskyręs save likvidatoriumi ir žinodamas apie bendrovės skolą, bendrovės likvidavimo procedūros nebaigė, tokios savo elgesio priežasčių nurodyti negalėjo. Atsakovas ir toliau nesiėmė jokių priemonių susidariusiam įsiskolinimui apmokėti, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors buvo akivaizdu, kad bendrovei neturint turto, nevykdant veiklos ir negaunant pajamų, įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi.
Nustatyti atsakovo K. K. nuoseklūs, tęstinio pobūdžio veiksmai jam būnant bendrovės savininku, direktoriumi, o po to ir likvidatoriumi, pasireiškę neveikimu, civilinės atsakomybės taikymo prasme pripažįstami neteisėtais ir kaltais. Atsakovas K. K., būdamas bendrovės vadovas ir savininkas nuo 1999 m. pabaigos turėjo pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks pareiškimas nebuvo pateiktas atsakovui einant vadovo pareigas bendrovėje iki jo atleidimo iš pareigų 2001m. balandžio 1d., nei būnant savininku po to, kai bendrovė neteko administracijos vadovo, nei paskyrus save bendrovės likvidatoriumi, todėl atsakovas yra atsakingas už ieškovei padarytos žalos atlyginimą (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis, 2.110 straipsnio 2 dalis).
Teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovui veikiant kaip juridinio asmens dalyviui, vadovui ir likvidatoriui ir nesant kitų asmenų, prisidėjusių prie žalos padarymo, nėra teisiškai reikšminga pasisakyti dėl atsakovo sukeltos žalos dydžio veikiant skirtingose pozicijose. Atsakovo atsakomybės pagrindai jam veikiant kaip vadovui, savininkui ir likvidatoriui byloje yra nustatyti.
Nustatydamas žalos dydį teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes, kad skola kreditoriui VSDFV tikėtina susidarė po to, kai atleidus bendrovės darbuotojus 1999 metų pabaigoje įmonė, neturėdama lėšų, turto ir nebetęsdama veiklos, neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriumi. Atsakovui pavėlavus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės skolų dydis išaugo – priskaičiuota 1753,94 Eur delspinigių, tačiau pagrindinė prievolė sumokėti už darbuotojus socialinio draudimo įmokas nekito. Atsakovo K. K. neteisėtas neveikimas susijęs priežastiniu ryšiu su UAB „Zeldvila“ negalėjimu vykdyti prievolės. Žala kreditoriui atsirado dėl atsakovo neveikimo - atsakovui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o padarytos ieškovei žalos dydis yra išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku bendrovės skola kreditoriui VSDFV - 1753,94 Eur priskaičiuoti ir nesumokėti delspinigiai už prievolės mokėti mokesčius nevykdymą.
Nepakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pripažinti, kad atsakovas, veikdamas kaip bendrovės direktorius, savininkas ir likvidatorius, yra atsakingas ieškovei ir už pagrindinę skolą – 2905,76 Eur - įmokų nesumokėjimą VSDFV biudžetui. Byloje nenustatyta, kad bendrovė turėjo kitų skolų valstybės biudžetui, darbuotojams, kitiems fiziniams, juridiniams asmenims. Vien faktas, kad nemokios įmonės vadovas ir savininkas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, neturėjo esminės reikšmės pagrindinės skolos dydžiui, nes kaip nustatyta, atleidusi iš darbo visus įmonės darbuotojus ir likusi skolinga VSDFV biudžetui nesumokėtas įmokas, ieškovė veiklos nebevykdė ir objektyviai nebeturėjo lėšų įmokoms sumokėti, nesumokėtų mokesčių dydis bylos duomenimis nekito, buvo skaičiuojami tik delspinigiai. Byloje nebuvo nurodytos ir tiriamos aplinkybės, kad atsakovas sąmoningai siekė bloginti įmonės turtinę padėtį ir privedė įmonę prie bankroto, taip tyčiniais veiksmais sukėlė bankrutuojančios įmonės kreditoriui žalą. Kaip minėta, byloje ieškovė nepateikė išsamių duomenų apie pagrindinės skolos susidarymo laikotarpį, už kokių įmokų nesumokėjimą skola susidarė, ar skolos dydis kito ir kaip kito atsakovui toliau dirbant bendrovės direktoriumi, bet įmonei nevykdant veiklos. Ieškinio reikalavimas šioje dalyje netenkintinas kaip neįrodytas.
Atsakovo K. K. prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatant ieškinio senaties pradžią yra svarbu nustatyti, kada paaiškėjo, jog kreditoriams yra padaryta žala, t. y., kad jų reikalavimai nebus patenkinti, o ne aplinkybė, kada žala buvo padaryta. Pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonės bankroto administratoriui, aktualia tampa nuostata, kad administratoriui apie įmonei padarytą žalą objektyviai tampa žinoma tik iškėlus bankroto bylą ir perėmus įmonės dokumentus (ar jų dalį). Bankroto administratoriaus sužinojimas apie sandorius (ar jais sukeltą žalą) siejamas su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą) bankroto administratoriui gavus įmonės dokumentus, o ne su kitomis aplinkybėmis (LR ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad, kai juridinio asmens interesai yra ginami bankroto administratoriaus, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimas negali prasidėti nuo žalos padarymo momento, nes toks skaičiavimas neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo Panevėžio apygardos teisme priimta 2017-09-08. Kreditoriaus reikalavimas patvirtintas 2017-11-08. Nei bankroto byloje, nei inicijuojant kitas bylas atsakovas nekėlė klausimo dėl VSDFV kreditorinio reikalavimo pripažinimo pasibaigusiu suėjus išieškojimo senaties terminui, senaties termino taikymo reikalavimui dėl delspinigių. Teismo nutartis yra įsiteisėjusi, todėl privaloma vykdyti (CPK 18 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo spręsti dėl kreditorinio reikalavimo dydžio, patvirtinto įsiteisėjusia teismo nutartimi bankroto byloje.
Nurodytais motyvais ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovei priteistina iš atsakovo 1753,94 Eur žalos atlyginimas.
Prievolė yra piniginio pobūdžio, todėl ieškovės reikalavimu iš atsakovo priteistinos 5 % procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 lapkričio 14d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Bylinėjimosi išlaidas sudaro 39 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista įstatymu ir 6,80 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Ieškovė ir atsakovas patirtas teisinės pagalbos teikimo išlaidas patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė.
Ieškinys tenkinamas iš dalies (38 procentai), todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai - iš atsakovo priteisiama 17,40 Eur žyminio mokesčio ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartimi šioje byloje taikomos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis)
Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 259, 270 straipsniais, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei bankrutuojančiai UAB „Zeldvila“, į.k. 147863648, iš atsakovo K. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 1753,94 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 94 centų) žalos atlyginimą, 5 % procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2017 lapkričio 14d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Priteisti į valstybės biudžeto pajamas iš atsakovo K. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 17,40 Eur (septyniolikos eurų 40 centų) žyminį mokestį ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, įmokos kodas 5660.
Likusioje dalyje ieškinio netenkinti.
Taikomas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.