Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. V. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas N. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovo atstovas) priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

5. Kalėjimų departamento teigimu, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais, neįrodė esant būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II.

11. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I1-2169-789/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00321-2020-3) buvo sprendžiamas klausimas dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. NN-2 „Dėl nuteistojo perkėlimo“ teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Nustatęs aplinkybę, kad tapatus reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, patirtos dėl pareiškėjo perkėlimo į Šiaulių TI, yra nagrinėjamas kitoje administracinėje byloje, kurioje galutinis teismo sprendimas neįsiteisėjęs, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 dalies 4 punktu, skundo dalį dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. sausio 3 d. nutarimo Nr. NN-2, paliko nenagrinėtą.

12. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jo perkėlimas buvo neteisėtas, kad Kalėjimų departamentas neturėjo teisės perkelti pareiškėją į Šiaulių TI atlikti paskirtą nuobaudą, teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusia nuo 2019 m. liepos 6 d.), Aprašo 3.2 punktu, analizavo BVK 83 straipsnyje, 142 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas pažymėjo, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas ginčijamais nutarimais buvo perkeltas ne tęsti tolimesnio bausmės atlikimo, tačiau perkeltas atlikti jam paskirtas nuobaudas. Įvertinęs Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimų turinį, teismas nurodė, kad pareiškėjas perkeltas į Šiaulių TI tik ribotam laikui, o ne neribotam laikui tęsti bausmės atlikimą Šiaulių TI.

14. Sistemiškai įvertinęs nurodytas BVK ir Aprašo nuostatas, teismas darė išvadą, kad iki Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimų priėmimo galiojusi BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija numatė teisę Kalėjimų departamento direktoriui perkelti nuteistąjį į kalėjimą atlikti jam paskirtą nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimų priėmimo metu tokios Kalėjimų departamento direktoriaus teisės perkelti nuteistąjį atlikti nuobaudos į kalėjimą, įtvirtintos BVK 143 straipsnio 3 dalyje, nebeliko, o pagal taikytinas BVK nuostatas (BVK 69 straipsnio 1 dalį, Aprašo 3.2 punktą) Kalėjimų departamento direktoriui suteikta teisė priimti nutarimą tik dėl nuteistojo perkėlimo, siekiant apriboti nuteistojo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę priežiūrą, saugumą.

16. Vadovaudamasis Aprašo 4 punktu, teismas pastebėjo, kad Kalėjimų departamentas nebuvo gavęs perkeliančios įstaigos – Pravieniškių PN-AK teikimo perkelti pareiškėją atlikti nuobaudą į Šiaulių TI, Kalėjimų departamentui nebuvo pateiktas nutarimo perkelti nuteistąjį į kitą įkalinimo įstaigą projektas, šis projektas nebuvo suderintas su priimančia institucija – Šiaulių TI. Teismas sprendė, kad tokio derinimo su perkeliančiąja ir priimančiąja įstaiga neatlikta nei raštu, nei dokumentų valdymo sistemoje, o nutarimų perkelti pareiškėją į kitą įkalinimo įstaigą rengėjas yra pats Kalėjimų departamentas (pasirašęs asmuo – Kalėjimų departamento direktorius).

17. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas darė išvadą, jog Kalėjimų departamentui priėmus nutarimus perkelti pareiškėją atlikti nuobaudą iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI be privalomo tokių nutarimų derinimo, nebuvo užtikrintas objektyvus aplinkybių įvertinimas, t. y. aktualūs nutarimai priimti formaliais pagrindais. Teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamentas 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimais perkeldamas pareiškėją į Šiaulių TI, atliko neteisėtus veiksmus, veikė viršydamas jam teisės aktuose suteiktos kompetencijos ribas, todėl buvo pagrindas spręsti dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

18. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į aplinkybę, kad Kalėjimų departamento 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarimu pareiškėjas į Šiaulių TI buvo perkeltas 15 parų, o 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimu pareiškėjas perkeltas 24 paroms, į aplinkybę, kad pažeidimai buvo trumpalaikiai, sprendė, kad pareiškėjui priteistina 160 Eur neturtinės žalos suma dėl neteisėto jo perkėlimo iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI. Teismo vertinimu tokia suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašomą priteisti 5 000 Eur sumą vertino kaip neadekvačią dėl neteisėto perkėlimo atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

19. Nors pareiškėjas nurodė bendrus teiginius, kad sąlygos Šiaulių TI jam buvo blogesnės nei Pravieniškių PN-AK, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo abstraktūs teiginiai apie pablogintas kalinimo sąlygas Šiaulių TI nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o netinkamos kalinimo sąlygos yra pagrindas reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybei, atstovaujamai atitinkamos įstaigos.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimų, kuriais pareiškėjas buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimą, atlyginimo.

25. Pirmosios instancijos teismas skundo dalį dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. sausio 3 d. nutarimo, paliko nenagrinėtą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kalėjimų departamento 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimais perkeldamas pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ir priteisė pareiškėjui 160 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

26. Lietuvos valstybei atstovaujantis Kalėjimų departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog priimdamas nutarimus jis vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu, turėjo pagrindą ir įgaliojimus pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI paskirtoms nuobaudoms atlikti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

28. Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados prieštarauja Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimų priėmimo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad jis nesivadovavo minėtų nutarimų priėmimo metu jau nebegaliojusia BVK 142 straipsnio 3 dalies nuostata, o rėmėsi BVK 69 straipsnio 1 dalimi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

29. Byloje nustatyta, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimai, kuriais pareiškėjas nustatytam terminui buvo perkeltas iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimą, buvo priimti vadovaujantis BVK 69 straipsniu ir Aprašo (Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. V-275 redakcija) 3.2 papunkčiu. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. rugsėjo 10 d. nutarimu nustatyto pareiškėjo perkėlimo pagrindas yra tai, kad pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. gruodžio 2 d. nutarimu nustatyto pareiškėjo perkėlimo pagrindas yra tai, kad pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus bei siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą.

30. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (galiojanti redakcija nuo 2019 m. liepos 6 d.) 69 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų perkėlimo į kitas pataisos įstaigas teisinius santykius, 1 dalyje įtvirtinta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu to reikia siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. To paties kodekso 69 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į atvirą koloniją ir pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Aprašas (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d.), kurio 3 punkte išdėstyti detalūs nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą pataisos įstaigą pagrindai ir tvarka. Pagal Aprašo 3.2 punktą, nuteistasis į kitą pataisos įstaigą gali būti perkeliamas, jeigu nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą reikalingas siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą. Aprašo 12 punkte nustatyta, kad nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus ar jo pavaduotojo pasirašytas motyvuotas nutarimas dėl nuteistojo perkėlimo.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama paminėtas BVK ir Aprašo nuostatas nagrinėjamos bylos kontekste, daro išvadą, kad pagal ginčui aktualių nutarimų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą būtinybė apriboti nuteistojo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją, užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą buvo pakankamas pagrindas nuteistojo, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, perkėlimui atlikti nuobaudą iš vienos pataisos įstaigos į kitą; teisę priimti sprendimą dėl nuteistojo perkėlimo tuo pagrindu turėjo Kalėjimų departamento direktorius, tokio perkėlimo terminas nebuvo ribojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3843-968/2020).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BVK 62 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos ir laisvės atėmimo vietų ligoninės. Lietuvos Respublikos suėmimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriai taip pat gali vykdyti BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas. Suėmimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriuose laikomi nuteistieji, tardymo izoliatoriuje atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo arba laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, kai tardymo izoliatorius atlieka pataisos įstaigos funkcijas. Teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintų Šiaulių TI nuostatų 7 punkte nustatyta, kad Šiaulių TI veiklos tikslas – vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmes asmenims, kuriems bausmę paskirta atlikti kalėjime, pataisos namuose arba atvirojoje kolonijoje. Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad BVK 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Suėmimo vykdymo įstatymas. Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (galiojanti redakcija nuo 2019 m. liepos 6 d.) numato, kad tardymo izoliatoriai taip pat gali vykdyti BVK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių pataisos įstaigų funkcijas.

33. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktorius, priimdamas 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimus, be kita ko, vertino tai, jog Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. rugsėjo 2 d. nutarimu pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 26 paroms, o Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2019 m. gruodžio 2 d. nutarimu buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 30 parų. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjui paskirtas drausmines nuobaudas ginčui aktualiu laikotarpiu patvirtina, kad bausmės atlikimo režimo pažeidimai dažni, o griežčiausios nuobaudos (perkėlimas į kamerų tipo patalpas jau minėtais Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimais) jam paskirtos už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėjas pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, t. y. į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus. Todėl įvertinusi paminėtus duomenis aptarto teisinio reguliavimo ir pateiktų išaiškinimų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kalėjimų departamento direktorius turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimais terminuotai perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Šiaulių TI toliau atlikti bausmę, o kartu ir paskirtas nuobaudas. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog aktualiuose nutarimuose yra aiškiai nurodoma, kad pareiškėjas siunčiamas į nurodytą pataisos įstaigos funkcijas atliekantį Šiaulių TI tęsti bausmės atlikimą. Vien tai, kad pareiškėjas perkeltas į Šiaulių TI ne likusiam bausmės atlikimo laikotarpiui, o trumpesniam laikotarpiui, t. y. nuobaudų atlikimo laikotarpiams, nelemia atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo. Atlikdamas nuobaudas kitoje pataisos įstaigoje pareiškėjas faktiškai tęsia bausmės atlikimą. Šios pozicijos laikomasi ir aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-405-492/2021; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3843-968/2020).

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, susijusių su BVK 142 straipsnio 3 dalies faktiniu taikymu, pažymi, kad iš nutarimų matyti, jog nurodoma teisės norma nagrinėjamu atveju nebuvo tiesiogiai taikoma, t. y. Kalėjimų departamentas, priimdamas Nutarimą, rėmėsi BVK 69 straipsniu ir Aprašo 3.2 punktu, todėl teismo sprendime minima nebegaliojanti teisės norma nėra aktuali. Todėl apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Kalėjimų departamentas, 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimais perkeldamas pareiškėją terminuotai į Šiaulių TI, atliko neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarimuose nurodytos aplinkybės, t. y., kad pareiškėjas sistemingai ir itin piktybiškai pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, į taikomas resocializacijos bei drausminio poveikio priemones nereaguoja, demonstratyviai ignoruoja nustatytą tvarką ir draudimus, yra laikytinos aplinkybėmis, nurodytomis BVK 69 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių pareiškėjas galėjo būti perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Taigi nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad Kalėjimų departamentas neturėjo pagrindo perkelti pareiškėją į kitą įkalinimo įstaigą – šiuo atveju Šiaulių TI (kuri taip pat atlieka pataisos įstaigų funkciją) atlikti paskirtas nuobaudas.

35. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas, teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš paminėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti neturtinę žalą dėl perkėlimo.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, taip pat nustačiusi, kad Kalėjimų departamentas, 2019 m. rugsėjo 10 d. ir 2019 m. gruodžio 6 d. nutarimais perkeldamas terminuotai pareiškėją iš Pravieniškių PN į Šiaulių TI, neteisėtų veiksmų neatliko, t. y. nenustačiusi atsakovo veiksmų neteisėtumo kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti pripažįsta, kad nebuvo teisinio pagrindo iš dalies tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.

37. Apibendrindama šiame sprendime aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat neteisingai išaiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias ir nagrinėjamu atveju taikytas teisės normas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, panaikinama jo dalis, kuria iš dalies tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šis pareiškėjo reikalavimas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimo dalį kuria iš dalies patenkintas N. V. skundas ir priteistas 160 Eur (vienas šimtas šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Šią pareiškėjo N. V. skundo dalį atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.