Šiaulių apygardos teismo nutartis

2021-08-25 · Civilinė byla Nr. e2S-541-357/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-08-25
Bylos Nr.
e2S-541-357/2021
Teisminio proceso Nr.
2-37-3-00440-2021-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Pareiškėjas
A. A.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-541-357/2021 Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00440-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.3; 3.3.2.3; 3.3.2.4; 3.3.2.5. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugpjūčio 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nutarties pagal pareiškėjo A. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir įrodymų užtikrinimo priemonių taikymo iki ieškinio padavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. A. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą J. P. turtui, areštuojant nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant šį turtą parduoti, perduoti panaudai ar kitaip perleisti nuosavybės teises į jį bei įkeisti iki teisme bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo sprendimas. Taip pat prašė išduoti liudijimą, suteikiantį teisę kreiptis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, siekiant nustatyti J. P. ūkyje ir nekilnojamame turte esantį ir priklausantį kilnojamąjį turtą bei transporto priemones, esančias faktinių aplinkybių konstatavimo metu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi pareiškėjo A. A. prašymą tenkino iš dalies, išdavė liudijimą, suteikiantį teisę A. A. kreiptis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, siekiant nustatyti J. P. priklausančiame ūkininko ūkyje ir nekilnojamame turte esantį ir priklausantį kilnojamąjį turtą bei transporto priemones, esančias faktinių aplinkybių konstatavimo metu. Pareiškėjui A. A. nustatė 14 dienų terminą nuo nutarties nuorašo gavimo dienos, ieškiniui pateikti. Kitoje dalyje prašymo netenkino.

3. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prie prašymo nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų prielaidas spręsti apie jo ir J. P. tam tikro turto bendrumo buvimą, todėl teismas neturi pagrindo areštuoti viso J. P. kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo, jog su J. P. gyveno ir bendrą ūkį vedė apie 13 metų, todėl tuo laikotarpiu galimai įgijo viešuose registruose neregistruotino turto, dėl kurio pasidalijimo, ieškiniu kreipiantis į teismą, gali kilti ginčas. Dėl to, reikalinga nustatyti ir surinkti duomenis apie visą kilnojamąjį turtą ir transporto priemones, dėl kurių priklausymo vienai iš šalių bus sprendžiama teismo proceso metu, pareiškėjui pareiškus ieškinį J. P.. Todėl teismas išdavė liudijimą, suteikiantį teisę A. A. kreiptis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, siekiant nustatyti J. P. priklausančiame ūkininko ūkyje ir nekilnojamame turte esantį ir priklausantį kilnojamąjį turtą bei transporto priemones, esančias faktinių aplinkybių konstatavimo metu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

4. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. A. prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nutartį, dalyje dėl laikinų apsaugos priemonių, panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo A. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad J. P. anksčiau (prieš trylika metų) jokio turto nuosavybės teise nevaldė, todėl prašomą areštuoti jos nekilnojamąjį turtą negalėjo įgyti iš asmeninių lėšų, t. y. pardavus anksčiau jai asmeninės nuosavybės teise priklaususį nekilnojamąjį turtą.

4.2. J. P. ginčija, jog minėtas turtas yra įgytas bendrosios jungtinės veiklos metu, ir laiko jį asmenine nuosavybė, todėl pareiškėjas teismui nurodė pakankamą ir pagrįstą pagrindą laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes yra reali grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ji gali mėginti nuslėpti šalių bendrai įgytą turtą, kuris nėra apskaitomas viešuose registruose (name ir ūkio pastatuose esantys namų apyvokos daiktais ir pan.), o taip pat jos vardu bendrosios jungtinės veiklos metu įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Kadangi J. P. jau dabar ėmė pardavinėti šalims priklausantį turtą, akivaizdu, kad ji ketina paslėpti jai priklausantį turtą, todėl pareiškus ieškinį dėl jungtinės veiklos metu įgyto turto padalinimo ieškinio nagrinėjimas praras prasmę, nes turto nebebus arba jo apimtis jau bus ženkliai sumažėjusi, o tai pažeistų A. A. teisėtus interesus.

4.3. Pareiškėjas dėl teisės aktų, reguliuojančių asmens duomenų apsaugą, negali nei pats, nei per atstovą gauti ir pateikti teismui mobilaus ryšio operatoriaus pažymos apie J. P. priklausantį telefono numerį. Akivaizdu, kad jokie kiti asmenys nepardavinėja J. P. priklausančio turto ir nekelia skelbimų dėl jos turto pardavimo. Be to, teismo vertinimas, kad žemės ūkio technikos – vieno plūgo, pardavinėjimas nepatvirtina to, kad J. P. siekia sumažinti turto apimtį ir vertę, yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes sudarant šalių įgyto turto balansą jis neatspindės viso šalių įgyto turto, nes jau šiuo metu dalis turto yra parduota, o J. P. ir toliau jį pardavinėja.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

8. Bet kokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia suvaržymus (neigiamus padarinius) vienai iš proceso šalių, kurios atžvilgiu tokios priemonės taikomos, todėl sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

9. Vadovaujantis CPK 147 straipsnio 3 dalimi, tokiame prašyme turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys grėsmę pareiškėjo interesams. Tokiu būdu, šios priemonės gali būti taikomos tik nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjų interesams, o taip pat egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis.). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant tokio pobūdžio klausimą, įvertinti būsimo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą visa apimtimi teismas neturi objektyvios galimybės, apie tai, ar būsimo ieškinio reikalavimas bus tikėtinai pagrįstas galima spręsti tik iš pareikšto prašymo turinio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, nors ir spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, neturėtų apskritai ignoruoti būsimo ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimą, nors tokioje stadijoje vertinimas objektyviai yra dar labiau ribotas negu sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą bendrąja tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-874/2012).

10. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1350-117/2015).

11. Nagrinėjamos bylos atveju teismas išdavė liudijimą, suteikiantį teisę A. A. kreiptis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, siekiant nustatyti J. P. priklausančiame ūkininko ūkyje ir nekilnojamame turte esantį ir priklausantį kilnojamąjį turtą bei transporto priemones, esančias faktinių aplinkybių konstatavimo metu.

12. Ieškovas 2021 m. birželio 7 d. padavė ieškinį atsakovei J. P. dėl jungtinės veiklos pagrindu įgyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe ir jo atidalijimo. Jokių naujų duomenų, galinčių pagrįsti pašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas (ieškovas) nepateikė.

13. Pažymėtina, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės, nes teismas sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio tikėtino pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, nes teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

14. Nagrinėjamu atveju apeliantas pateiktame ieškinyje nurodė faktinį reikalavimo pagrindą sudarančius argumentus ir ėmėsi priemonių surinkti visus bylai išnagrinėti reikalingus, todėl, nevertinant reikalavimų pagrįstumo materialiniu teisiniu aspektu šio klausimo nagrinėjimo metu, teismui nenustačius akivaizdaus ieškovo reikalavimų nepagrįstumo, yra pakankama sąlyga preliminariam ieškinio pagrįstumui CPK 144 straipsnio prasme konstatuoti.

15. Antroji sąlyga, būtina taikant laikinąsias apsaugos priemones tai – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos pažymi, kad atsakovės nesąžiningumą turi įrodyti ieškovas.

16. Pažymėtina tai, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet nėra materialiojo teisinio pobūdžio teisinės gynybos priemonės, juo labiau, kad laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tokių priemonių tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų įtakoti būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovei, priėmus jai palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas. Taigi, įprastai laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais.

17. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas be preliminaraus ieškinio vertinimo, turi įvertinti ir būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką (CPK 144 straipsnis). Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka jų imtis prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovės atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Nurodymas varžyti kito asmens teises, o taip pat deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės nesudaro pagrindo būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismo sprendimas imtis laikinųjų apsaugos priemonių turi būti pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, nes formalus teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismai yra įpareigoti vykdyti.

18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jokių nesąžiningų atsakovės veiksmų. Aplinkybė, kad atsakovė turtą laiko savo asmenine nuosavybe, dar nereiškia, kad ji imsis nesąžiningų veiksmų. Pažymėtina, kad teismas 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi išdavė liudijimą, suteikiantį teisę A. A. kreiptis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, siekiant nustatyti J. P. priklausančiame ūkininko ūkyje ir nekilnojamame turte esantį ir priklausantį kilnojamąjį turtą bei transporto priemones, esančias faktinių aplinkybių konstatavimo metu. Pažymėtina, kad antstolio pagalba fiksavus turimo turto apimtį net ir atsakovei pardavus kokį nors turtą, ieškovo interesai būtų apsaugoti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad internetiniame portale (skelbiu.lt) patalpintas skelbimas dėl žemės ūkio technikos – plūgo, pardavimo nereiškia atsakovės nesąžiningumo, neįrodo, kad ji siekia sumažinti turto apimtį ir vertę.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

20. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

21. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta. Atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rasa Bartašienė