Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-377/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-29
Bylos Nr.: 1A-377/2012
Teisminio proceso Nr.: 1-40-9-00098-2009-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis: J. V.

Kategorijos

1.2.14.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-377/2012Proceso Nr. 1-40-9-00098-2009-2Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.7.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų Aloyzo Kruopio, Lino Žukausko,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,gynėjams Algimantui Kliunkai, Linui Viliui,nuteistajam J. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteistas pagal BK 184 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Taikant BK 75 str. 1 d., 2 d., paskiros laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, nuteistąjį įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti dalį nusikaltimu padarytos žalos – 300 000 Lt ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš nuteistojo J. V. priteista 2 199 472,26 Lt turtinės žalos atlyginimo uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

J. V. nuteistas už tai, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės ,,K. T.“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. Šiauliuose, (duomenys neskalbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 1 d. būdamas atsakingu už bendrovės ūkinės veiklos organizavimą ir vykdymą, pažeisdamas uždarųjų akcinių bendrovių ,,K. T.“ ir UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ (buvęs pavadinimas ,,(duomenys neskelbtini“) sudarytų lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 5 str. 5. 1. 5. punktą, t. y. neturėdamas atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo, pardavė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą, o būtent:

2008-01-25 pirkėjui iš Rusijos, t. y. OOO ,,(duomenys neskelbtini)“, pagal 2008-01-25 PVM sąskaitą faktūrą, serija KT, Nr. (duomenys neskelbtini) už 54 000,00 EUR pardavė jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą – 2007-10-29 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą vilkiką ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 175 032,10 Lt, ir taip iššvaistė svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ didelės 175 032,10 Lt vertės turtą – transporto priemonę;

2008-01-25 pirkėjui iš Rusijos, t. y. OOO ,,(duomenys neskelbtini)“, pagal 2008-01-25 PVM sąskaitą faktūrą, serija KT, Nr. (duomenys neskelbtini) už 54 000,00 EUR pardavė jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą – 2007-10-29 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu jam patikėtą vilkiką ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 175 032,10 Lt, ir taip iššvaistė svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ didelės 175 032,10 Lt, vertės turtą;

2008-11-06 pirkėjui iš Rusijos, t. y. OOO ,,(duomenys neskelbtini)“, pagal 2008-11-06 PVM sąskaitą faktūrą, serija KT, Nr. (duomenys neskelbtini) už 45 000,00 EUR pardavė jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, turtą – 2008-11-04 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą vilkiką ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 175 032,10 Lt, ir taip iššvaistė svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ didelės 175 032,10 Lt vertės turtą;

2008-11-06 pirkėjui iš Rusijos, t. y. OOO ,,(duomenys neskelbtini)“, pagal 2008-11-06 PVM sąskaitą faktūrą, serija KT, Nr. (duomenys neskelbtini) už 18 000,00 EUR sumą pardavė jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą – 2008-05-30 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą izoterminę puspriekabę ,,SCHMITZ“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios neišpirkta vertė 68 448,30 Lt, ir taip iššvaistė svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ didelės 68 448,30 Lt vertės turtą;

2009-03-06 pirkėjui iš Danijos, t. y. (duomenys neskelbtini), pagal 2009-03-06 sąskaitą faktūrą (originaliame dokumente – invoice) Nr. (duomenys neskelbtini)už 74 235,20 Lt pardavė lizingo sutarčių pagrindu jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, turtą: 2008-12-03 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą (perduotą) sunkvežimį ,,Scania“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 81 486,08 Lt ir 2008-12-03 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą puspriekabę-šaldytuvą ,,HFR“, id. Nr. 20721, kurios neišpirkta vertė 16 297,22 Lt, ir taip iššvaistė svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, didelės, 97 783,30 Lt, vertės turtą;

2009-03-09 pirkėjui iš Danijos, t. y. (duomenys neskelbtini), pagal 2009-03-09 sąskaitą faktūrą (originaliame dokumente – invoice) Nr. (duomenys neskelbtini) už 783785,60 Lt pardavė lizingo sutarčių pagrindu jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą: 2008-07-01 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą (perduotą) sunkvežimį savivartį ,,(duomenys neskelbtini)“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 130 377,73 Lt; 2008-07-18 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą balninį vilkiką ,,Volvo FH 13/480“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 255 866,29 Lt; 2008-07-18 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą balninį vilkiką ,,Volvo FH13/480“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 255 866,29 Lt; 2008-08-01 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą balninį vilkiką ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 81 486,08 Lt; 2008-08-27 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą puspriekabę-šaldytuvą ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios neišpirkta vertė 133 637,17 Lt; 2008-09-29 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą puspriekabę-šaldytuvą ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios neišpirkta vertė 133 637,17 Lt; 2008-09-29 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą puspriekabę-šaldytuvą ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios neišpirkta vertė 133 637,17 Lt, ir 2008-09-29 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą vilkiką ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 188 069,87 Lt, ir taip iššvaistė svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ didelės 1 312 577,77 Lt vertės, turtą;

2009-03-19 pirkėjui iš Danijos, t. y. (duomenys neskelbtini), pagal 2009-03-19 sąskaitą faktūrą (originaliame dokumente – invoice) Nr. (duomenys neskelbtini)už 62 150,40 Lt pardavė lizingo sutarčių pagrindu jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą: 2008-08-01 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą sunkvežimį ,,Mercedes Benz 1831 Actros“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 71 707,75 Lt; 2008-08-28 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą sunkvežimį ,,Volvo FL6“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 58 669,98 Lt, ir 2008-09-29 lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu jam patikėtą vilkiką ,,Volvo FL7“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio neišpirkta vertė 65 188,86 Lt, ir taip iššvaistė svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, didelės, 195 566,59 Lt, vertės, turtą. Tokiu būdu J. V. iššvaistė jam patikėtą svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės, iš viso 2 199 472,26 Lt vertės turtą.

Šalies argumentai

Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, netinkamai aiškinant bei taikant procesinės teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. BK 184 str. 2 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Šios nusikalstamos veikos objektas yra visų formų nuosavybė, o dalykas - kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas, kuriuo jis disponuoja įvairiais pagrindais, taip pat ir sutartinių santykių pagrindu. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl yra būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga, o tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių, tai yra atsiradusios žalos, turi būti priežastinis ryšys. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams - bendru sutarimu. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus akivaizdu, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu padaręs BK 184 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką tik tuo atveju, jei nustatoma, kad turtas buvo perleistas nesilaikant nustatytos jo perleidimo tvarkos, kuri, esant sutartiniams santykiams, nustatoma bendru šalių susitarimu ir nebūtinai rašytine forma. Turto iššvaistymas gali būti dvejopas, tai yra tiek atlygintinis, tiek ir neatlygintinis. Turto iššvaistymas yra atlygintinis tada, kuomet kaltininkas patikėtą ar buvusį jo žinioje turtą perleidžia tretiesiems asmenims jo neužvaldydamas (parduodamas, įkeisdamas) ir tik po to gauna atlygį, kurį užvaldo. Neatlygintinis turto iššvaistymas yra neteisėtas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perdavimas, dovanojimas, suvartojimas arba kitoks perleidimas tretiesiems asmenims.

Iš šioje byloje ištirtų įrodymų akivaizdu, kad jis, veikdamas kaip UAB „K. T.“ direktorius, nuosavybės teise priklausantį lizingo bendrovei turtą pardavė kaltinamajame akte nurodytiems ūkio subjektams, kurie iki šio momento nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei su lizingo bendrove neatsiskaitė. Nuosprendyje konstatuota, jog jis realizavo BK 184 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę pažeisdamas tipinių lizingo sutarčių, sudarytų su nuosprendyje nurodyta lizingo bendrove, 5 str. 5.1.5 punkto reikalavimus, jog klientas (lizingo gavėjas) įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti Turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo. Kaip minėta, atlygintinis turto iššvaistymas pasireiškia tuo, kad kaltininkas patikėtą ar buvusį jo žinioje turtą perleidžia tretiesiems asmenims jo neužvaldydamas (parduodamas, įkeisdamas) ir tik po to gauna atlygį, kurį užvaldo. Jo gautas atlygis nėra tas turtas, kuris buvo kaltininkui patikėtas ar perduotas jo žinion, bet tik šio turto vertės ekvivalentas, kuris nebūtinai turi būti adekvatus parduoto turto vertei. Iš byloje ištirtų įrodymų akivaizdu, kad jis jokio atlygio už kaltinamajame akte nurodytas transporto priemones negavo ir jų neužvaldė. Tų transporto priemonių pardavimo tretiesiems asmenims laikyti neatlygintiniu turto išvaistymu irgi negalima. Vien dėl šių aplinkybių jis turėtų būti išteisintas, tačiau nori atkreipti dėmesį ir į tai, kad šios bylos nagrinėjimo metu aplamai nebuvo nustatytas vienas iš būtinų BK 184 str. numatytos veikos objektyviosios pusės požymių, t. y. jo veiksmų neteisėtumas, pasireiškiantis turto perleidimo tvarkos pažeidimu.

Grįsti apkaltinamojo nuosprendžio prielaidomis ir spėjimais negalima, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006 dar kartą nurodyta, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tai reiškia, jog asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis.

Akivaizdu, jog su jam pateiktu kaltinimu šioje byloje yra susiję daug lizingo sutarčių, sudarytų tarp UAB „K. T.“, kuriai iki bankroto procedūros pradžios jis vadovavo, ir civilinio ieškovo. Visos kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodytos sutartys yra identiškos. Nuosprendyje nurodytų tipinių lizingo sutarčių 5 str. 5.1.5 punkte numatyta, kad lizingo gavėjas, šiuo atveju UAB „K. T.“, įsipareigoja nurodytų sutarčių pagrindu nedisponuoti lizingo bendrovei priklausančiu turtu, tai yra jo neparduoti, neįkeisti ir pan., jeigu lizingo gavėjas neturi tam išduoto atskiro raštiško Lizingo bendrovės sutikimo. Byloje neginčijamai nustatyta, jog ne tik visas kaltinamajame akte nurodytas transporto priemones, bet ir daugybę kitų UAB „K. T.“ pardavė neturėdama tam išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo. Vertinant šią aplinkybę atsietai nuo kitų bylos įrodymų, tai de jure būtų galima teigti, jog UAB „K. T.“, parduodama transporto priemones, pažeidė sutartimis nustatytą jų pardavimo tvarką.

Kaip jau buvo minėta, turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams - bendru sutarimu, kuris nebūtinai turi būti rašytinis. Taigi akivaizdu, kad esant sutartiniams santykiams jų šalys tiek raštu, tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais gali susitarti dėl turto perleidimo tvarkos. Šioje byloje ištirti įrodymai neginčijamai ir patvirtina būtent tai, kad UAB „K. T.“ ir lizingo bendrovė, šioje baudžiamojoje byloje pripažinta civiline ieškove, visą ilgalaikį bendradarbiavimo laikotarpį, kuris tęsėsi ne vienerius ir ne dvejus metus, nekreipdami dėmesio į kaltinamajame akte nurodytų lizingo sutarčių 5 str. 5.1.5 punkto reikalavimus, susitarė, kad UAB „K. T.“ pardavinės lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančias transporto priemones, kurios netgi nebuvo registruojamos lizingo bendrovės vardu, nesikreipdama į lizingo bendrovę jokių raštiškų leidimų jų pardavimui, o pardavus nurodytas transporto priemones ir gavus už jas pinigus, bus rašomas prašymas lizingo bendrovei leisti anksčiau laiko padengti lizingo sutartis, tokiu būdu jas užbaigiant, ką neginčijamai patvirtina daugybė byloje esančių lizingo sutarčių pabaigos aktų ir UAB „K. T.“ prašymų leisti anksčiau laiko išsipirkti lizinguojamas transporto priemones ir būtent tokio susitarimo laikėsi. Šias aplinkybes vaizdžiai iliustruoja jo kartu su rašytiniu 2011-12-22 paaiškinimu teismo posėdyje pateikti rašytiniai įrodymai. Šias aplinkybes neginčijamai patvirtina ir tai, kad šioje byloje nėra nė vieno rašytinio lizingo bendrovės leidimo UAB „K. T.“ parduoti lizinguojamas transporto priemones, o civilinis ieškovas net neginčija, kad per visą apie 5-6 metus trukusį bendros veiklos laikotarpį, per kurį UAB „K. T.“ pardavė daugybę lizingo bendrovei priklausančių lizinguojamų transporto priemonių, nė vienas rašytinis leidimas parduoti lizingo bendrovei priklausančias transporto priemones išduotas nebuvo. Šias aplinkybes teisme pripažino ir civilinio ieškovo atstovas D. J.. Teisiamojo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovas patvirtino ir tai, jog lizingo bendrovė, bendradarbiaudama su UAB „K. T.“, nesilaikė lizingo sutartimis aptartų formalumų, dėl ko lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės net nebuvo registruojamos lizingo bendrovės vardu, kas jų pardavimą neturint rašytinio lizingo bendrovės sutikimo darytų neįmanomą, bet būdavo perduodamos UAB „K. T.“, kad pastaroji jas realizuotų. Vertinant prieš tai detalizuotus įrodymus, galima daryti išvadą, jog de fakto per visą bendros veiklos laikotarpį nei UAB „K. T.“, nei lizingo bendrovė bendru susitarimu nesivadovavo lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 5 str. 5.1.5 punktu, su kurio pažeidimu tapatinamas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviosios pusės realizavimas, dėl ko kaltinamajame akte, o tuo pačiu ir skundžiamame nuosprendyje, nurodytų jo atliktų veiksmų jokiu būdu negalima traktuoti kaip nurodyto turto perleidimą pažeidžiant bendru sutarties šalių susitarimu nustatytą jo perleidimo tvarką. Esant tokiai situacijai akivaizdu, jog bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai, nepatvirtina jo veiksmų neteisėtumo, t. y. to, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytas transporto priemones jis būtų pardavęs nesilaikydamas bendru susitarimu su lizingo bendrove nustatytos ir per ilgalaikį bendradarbiavimą nusistovėjusios jo perleidimo (pardavimo) tvarkos. Todėl jis pagal BK 184 str. 2 d. kaltu pripažintas nepagrįstai

Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuodamas vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką Teismų įstatymo nustatyta tvarka, oficialiame leidinyje „Teismų praktika Nr. 27“, yra paskelbęs Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgą, kurios 3.8.1 punkte nurodė, jog vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, ar nėra suklastoti ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Vertindami įrodymus teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šios apžvalgos 3.8.2 punkte nurodyta, jog teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. BPK 20 str. 5 d. numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios procesinės teisės normos turinys aiškiai detalizuoja, jog procesinio sprendimo priėmimui baudžiamojoje byloje nepakanka vien vidinio teismo įsitikinimo, tas įsitikinimas dar turi būti pagrįstas ir išsamiu bei nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nors šios bylos nagrinėjimo metu tiek jis, kaip buvęs UAB „K. T.“ direktorius, tiek ir civilinio ieškovo atstovas D. J., patvirtino jog per visą ilgalaikio bendradarbiavimo tarp UAB „K. T.“ ir lizingo bendrovės laikotarpį, per kurį tarpininkaujant UAB „K. T.“ buvo parduota daugybė įvairiausių transporto priemonių, nuosavybės teise priklausančių lizingo bendrovei, bendru šalių susitarimu nebuvo laikomasi formalių lizingo sutarties, taip pat ir prašyti bei gauti rašytinį lizingo bendrovės sutikimą tokių transporto priemonių pardavimui, reikalavimų, priimdamas nuosprendį teismas, netinkamai vertindamas paminėtus įrodymus, t. y. pažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir nukrypdamas nuo prieš tai analizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, padarė išvadą, akivaizdžiai prieštaraujančią prieš tai paminėtiems bylos nagrinėjimo metu ištirtiems įrodymams, taip pat jo bei civilinio atstovo paaiškinimams, kad nėra pagrindo pripažinti, jog tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika, pagal kurią jis turėjo teisę pardavinėti transporto priemones be lizingo bendrovės rašytinio sutikimo. Tai iš esmės ir sąlygojo neteisėto bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimą pirmos instancijos teisme.

Žemesnės instancijos teismas

Apibendrinant išdėstytus argumentus akivaizdu, kad nuosprendyje nurodyti sandoriai negali būti kvalifikuojami kitaip kaip tik civiliniai turtiniai, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė kilti negali. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog turtiniai santykiai, kurie priskiriami civilinės teisės reguliavimo dalykui, esant tam tikroms sąlygoms gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius, bet tik tuo atveju, jeigu viena iš sutarties šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią sutarties vykdymui (nutartis Nr. 2K-516/2008 ir kt.).

Šioje byloje nebuvo nustatyta, kad jis būtų atlikęs kokius nors tyčinius, sąmoningus ir juo labiau neteisėtus veiksmus, siekdamas apsunkinti civilinio ieškovo galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Logiška ir suprantama, kad tiek UAB „K. T.“, kuriai iki bankroto bylos iškėlimo jis vadovavo, tiek ir lizingo bendrovė, pasirinkdami būtent tokį bendros veiklos mechanizmą, t. y. vykdydami abiems pusėms pelną nešančią veiklą taip, kad būtų patogiau, tuo pačiu taip sumažinant tam tikrus išlaidų ir laiko kaštus, tokios veiklos vykdymui, o ne pagal sudarytų lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų reikalavimus, kartu prisiėmė ir su tokia ūkine-komercine veikla susijusią riziką, taip pat ir riziką patirti nuostolių. Tai tik patvirtina, jog nuosprendyje nurodyti sandoriai yra tik civiliniai-turtiniai. Be to, civilinis ieškovas nesiėmė jokių realių teisinių priemonių, kad civilinio proceso tvarka būtų atkurtos tariamai pažeistos jo teisės. Nors nuo nuosprendyje nurodytų sandorių sudarymo praėjo jau beveik treji metai, civilinis ieškovas iki šiol nepradėjo nė vieno teisminio proceso nuosprendyje nurodytiems sandoriams pripažinti negaliojančiais, o tuo pačiu ir restitucijai taikyti, nors UAB „K. T.“ bankroto administratoriui pateikė visus tam būtinus dokumentus, tai yra transporto priemones įsigijusių ir su bendrove neatsiskaičiusių trečiųjų asmenų rekvizitus bei jiems išrašytas sąskaitas-faktūras (invoice). Nors teisme UAB „K. T.“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo aiškino, jog įrodymų pažeistų teisių gynimui civilinio proceso tvarka nepakanka, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurie tretieji asmenys, kuriems buvo parduotos nuosprendyje nurodytos transporto priemonės, neneigia savo neteisėtų veiksmų neatsiskaitant už įsigytas transporto priemones bandydami pateisinti tariamu UAB „K. T.“ įsiskolinimu jiems, tačiau tai paneigia UAB „K. T.“ buhalteriniai dokumentai ir liudytojų S. K. bei G. S. parodymai. Tą aplinkybę, jog būtent civilinis ieškovas, kuris yra pagrindinis BUAB „K. T.“ kreditorius bankroto byloje, turintis daugiau kaip 50 % dydžio kreditorinį reikalavimą ir dėl to galintis priiminėti bet kokius sprendimus UAB „K. T.“ bankroto byloje nepriklausomai nuo kitų kreditorių nuomonės, priėmė sprendimą nepradėti jokių teisminių procedūrų tam, kad civilinio proceso tvarka būtų apgintos jo turtinės teisės, pareiškiant ieškinius kaltinamajame akte nurodytiems tretiesiems asmenims, kurie tarpininkaujant UAB „K. T." įsigijo lizingo bendrovei priklausančias transporto priemones ir už jas neatsiskaitė, dėl pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ar skolos priteisimo, bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino ir UAB „K. T." bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo S. K.. Šiuo atveju už tokiu neveikimu sukeltas pasekmes, bylos nagrinėjimo metu nenustačius jokių tyčinių, o tuo labiau neteisėtų jo veiksmų, kurie apsunkintų galimybę civiliniam ieškovui apginti savo teises civilinio proceso tvarka, turi atsakyti pats civilinis ieškovas, bet ne jis, tuo labiau taikant jam baudžiamąją atsakomybę.

Taigi šioje byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teismui daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad parduodamas kaltinamajame akte nurodytas transporto priemones pagal susiklosčiusią ilgametę verslo praktiką tarp UAB „K. T.“ ir civilinio ieškovo, tai yra laikydamasis šalių bendru susitarimu nustatytos turto perdavimo (pardavimo) tvarkos, padarė nusikalstamą veiką, už kurią jam turėtų būtų skiriama kriminalinė bausmė, tai yra kad jis tyčia ar dėl neatsargumo iššvaistė civiliniam ieškovui priklausantį turtą. Nuosprendyje teismas konstatavo, jog BK 184 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką jis padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. BK 16 str. 1 d. numato, jog nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Šio straipsnio 2-oji dalis numato, jog nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. BK 16 str. komentare nurodyta, jog numatymas, kad gali atsirasti padariniai, reiškia, jog asmuo suvokia, kad tokia veika apskritai gali būti sukeliami padariniai, tačiau nepateisinamai ir nepagrįstai mano, jog konkrečioje situacijoje padariniai neatsiras arba BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytais atvejais grėsmė jiems atsirasti nekils, nes asmuo, jo nuomone, pateisinamai ir pagrįstai pasitiki savo, trečiųjų asmenų ar gamtos jėgų įtaka konkrečiai situacijai. Asmuo nepagrįstai ir nepateisinamai vertina priežastinio veikos ir padarinių ryšio raidą, t.y. mano, kad jo veika gali būti padarinių atsiradimo priežastis, tačiau nenumato, kad padariniai atsiras kaip tik dėl tų aplinkybių, kurias kaltininkas laikė nepakankama (atsitiktine) priežastimi padariniams atsirasti, arba dėl tų aplinkybių, dėl kurių kaltininkas tikėjo, kad padariniai atsiras. Asmuo neįvertina savo galimybių užkirsti kelią padariniams atsirasti arba neatsižvelgia, kad tam tikros objektyvios aplinkybės gali neleisti jam išvengti padarinių. Taigi asmuo, neatsižvelgdamas į subjektyvias ir objektyvias aplinkybes, nepagrįstai ir nepateisinamai rizikuoja. Tai, ar kaltininkas suvokia veikos pavojingumą, turi įtakos nustatant, ar kaltininkui taikytina atsakomybė už veikos padarymą neatsargiai, ar jam netaikytina atsakomybė todėl, kad susidariusi situacija yra kazusas. Darydamas išvadą, jog parduodamas nuosprendyje nurodytas transporto priemones jis elgėsi nusikalstamai pasitikėdamas, teismas tokią savo išvadą iš esmės grindė vieninteliu argumentu, jog sudarant skundžiamame nuosprendyje nurodytų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius ir jas parduodant UAB „K. T.“, kuriai jis atstovavo kaip bendrovės direktorius, nepareikalavo iš transporto priemonių pirkėjų išankstinio apmokėjimo. Teismo išvada dėl tariamo jo nusikalstamo pasitikėjimo irgi yra nepagrįsta, nes padaryta įvertinus tik vienintelę nurodytų sandorių sudarymo aplinkybę, tai yra išankstinio apmokėjimo nebuvimą, ją vertinant atsietai nuo įrodymų viseto ir net nebandant išsiaiškinti nurodytų sandorių realaus rizikingumo. Darydamas tokią išvadą teismas pripažino, jog visi byloje analizuojami sandoriai sudaryti jau prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, dėl ko galimybė gauti išankstinį apmokėjimą už parduodamas transporto priemones tuometinėje rinkoje buvo tik teorinė, bet realiai neįgyvendinama. Teismas visiškai nevertino ir neanalizavo ankstesnių sandorių tarp UAB „K. T.“ ir užsienio šalių ūkio subjektų, kuriems buvo parduotos skundžiamame nuosprendyje nurodytos transporto priemonės. Tokiu būdu teismas neįvertino tų aplinkybių, jog su visais skundžiamame nuosprendyje nurodytais ūkio subjektais UAB „K. T.“ jau anksčiau turėjo analogiškų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorių, kurie vyko pagal analogišką tvarką, tai yra negaunant avansinių mokėjimų. UAB „K. T.“ iki nurodytų sandorių sudarymo nėra turėjusi jokių problemų ar teisminių ginčų su nurodytais užsienio šalių ūkio subjektais dėl atsiskaitymo už parduotas transporto priemones, dėl ko ir sudarant skundžiamame nuosprendyje nurodytus transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius ne tik nenumatė, negalėjo numatyti, bet net neturėjo jokio pagrindo abejoti nurodytų verslo partnerių sąžiningumu atsiskaitant už parduodamas transporto priemones. Tai leidžia daryti išvadą, jog sudarant nuosprendyje nurodytus transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius jie pilnai atitiko tuometinę situaciją rinkoje ir tokiu būdu nebuvo nepagrįstai ir nepateisinamai rizikuojama. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog Danijos kompanijos H. S. H. APS ir H. B..J. buvo ilgamečiai ir pagrindiniai UAB „K. T.“ transporto priemonių, kurios buvo pardavinėjamos bendradarbiaujant su lizingo bendrove, tiekėjai, kurie pristatydavo nurodytas transporto priemones taipogi be jokių avansinių mokėjimų, atsiskaitant už jas jau po transporto priemonių pardavimo. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad vienas iš paminėtų Danijos kompanijų vadovų D. R. J. yra ir UAB „K. T.“ akcininkas, nuosavybės teise valdantis 30% bendrovės akcijų. Todėl nebuvo jokio pagrindo abejoti, kad nuosprendyje nurodyti užsienio šalių ūkio subjektai pilnai atsiskaitys už parduotas transporto priemones. Tai paneigia ir teismo išvadą, jog jis nusikalto elgdamasis nusikalstamai pasitikėdamas. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Pagal BK 184 str. 2 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Atsikirtimuose į nuteistojo apeliacinį skundą civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nurodo, kad su nuteistojo apeliaciniu skundu nesutinka. Teismas teisingai įvertino bylos duomenis bei vadovaudamasis galiojančia teismine praktika tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį. Apeliantas savo skunde klaidingai nurodo tvarką, pagal kurią galėjo būti pardavinėjamos lizinguotos transporto priemonės. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 5.1.5 p. aiškiai nurodyta, kad UAB „K. T.“ galėjo disponuoti lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančiu ir lizingo sutarčių pagrindu UAB „K. T.“ perduotu valdyti ir naudotis turtu tik gavusi „(duomenys neskelbtini)“ atskirą raštišką leidimą. Tačiau, kadangi UAB „K. T.“ veikla buvo susijusi su lizinguojamų transporto priemonių pardavimu, buvo nusistovėjusi kitokia turto pardavimo tvarka. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, lizingo bendrovė niekada nebuvo leidusi UAB „K. T.“ pardavinėti lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių. UAB „K. T.“ turėjo galimybę išsipirkti lizingo sutarties dalyku esantį turtą anksčiau nustatyto termino pateikusi raštišką prašymą ir sumokėjusi visą sutarties kainą. Tokiu būdu UAB „K. T.“ pirma nuosavybės teise įsigydavo lizingo sutarties dalyką, o tik paskui tą turtą perleisdavo tretiesiems asmenims. Tačiau tokio susitarimo, apie kurį nurodo apeliantas, t. y. kad UAB „K. T.“ galėdavo pardavinėti Lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausantį turtą, o tik paskui atsiskaityti pagal lizingo sutartis, nei raštu, nei žodžiu, nei konkliudentiniais veiksmais nebuvo. J. V., prieš perleisdamas lizingo bendrovei priklausantį turtą tokiu būdu, kokį nurodo savo apeliaciniame skunde, t. y. prieš atsiskaitydamas su lizingo bendrove pagal lizingo sutartis, jokia forma lizingo bendrovės neinformuodavo, kadangi žinojo, jog tretiesiems asmenims perleisti turtą gali tik gavęs pabaigos aktą pagal atitinkamą lizingo sutartį arba gavęs raštišką lizingo bendrovės sutikimą. Faktą, kad prieš perleisdamas tretiesiems asmenims lizinguotą turtą J. V. lizingo bendrovės neinformuodavo, patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu paties nuteistojo nesugebėjimas atsakyti į teismo klausimą, ar jis, prieš perleisdamas tretiesiems asmenims turtą, kol neatsiskaityta su lizingo bendrove, ją apie tokį perleidimą informuodavo. Lizingo bendrovė, žinodama, kad UAB „K. T.“ užsiima transporto priemonių pardavimu, leido neregistruoti lizingo bendrovės vardu lizinguojamų transporto priemonių, tačiau tai nepaneigia fakto, kad turtas nuosavybės teise priklauso Lizingo bendrovei. Tokią praktiką patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-512/2001). Be to, turto neregistravimas lizingo bendrovės vardu J. V. nesuteikė teisės vienašališkai pakeisti lizingo sutartyse nustatytų sąlygų ir pakeisti turto perdavimo tvarkos.

Nepagrįsti ir apelianto argumentai apie tai, kad nuosprendyje nurodyti sandoriai gali būti vertinami tik kaip civiliniai turtiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-388/2007 yra pasisakęs, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, tačiau esant tam tikroms sąlygoms jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius. Tos sąlygos yra susijusios su civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalis sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Būtent tokia situacija yra ir šioje byloje. Nuteistasis J. V. sąmoningai vykdė pirkimo-pardavimo sandorius parduodamas svetimą turtą be savininko žinios ir sutikimo. Dėl tokių nuteistojo priešingų teisei veiksmų UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė žalą. UAB „K. T.“ bankroto byloje buvo mėginta civiline tvarka iš trečiųjų asmenų, kuriems buvo perleistas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, išieškoti pinigų sumas, tačiau paaiškėjo, kad nėra realių galimybių tinkamai apginti teises civilinio proceso tvarka ir tokio sumanymo buvo atsisakyta. Tai patvirtina ir UAB „K. T.“ bankroto administratoriaus pateikti dokumentai, pridėti prie bylos. Kadangi lizingo sutarčių vykdymas ir lizingo bendrovės pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis dėl J. V. sąmoningų veiksmų tapo problemiškas, buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas ir inicijuota baudžiamoji byla. Apeliantas nurodo, kad nenustatytas jo veiksmų neteisėtumas, nes jokio atlygio už kaltinamajame akte nurodytas transporto priemones jis negavo ir tokio atlygio neužvaldė, todėl tų transporto priemonių perleidimas tretiesiems asmenims negali būti laikomas neatlygintinu turto iššvaistymu ir dėl to jis turi būti išteisintas. Tačiau tokie J. V. argumentai yra nepagrįsti. Lizingo bendrovei priklausantis turtas yra perleistas tretiesiems asmenims ir tai patvirtina pats apeliantas. J. V. veiksmų neteisėtumas yra įrodytas, jo padaryta nusikalstama veika visiškai atitinka tiek turto iššvaistymo objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, o kaltės forma neturi jokios įtakos nusikaltimo kvalifikavimui. Prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, o nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis J. V. ir jo gynėjai prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą ir pagrįstai pripažino J. V. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta J. V. nusikalstamą veiką baudžiamąjį įstatymą teismas irgi pritaikė tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam J. V. inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 2 d., pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Kad J. V. teismo nustatytomis aplinkybėmis iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, patvirtina liudytojų, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymai, taip pat teisme išnagrinėti ir nuosprendyje aptarti bei įvertinti rašytiniai įrodymai. Didžiąją dalį šiais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių, t.y. tai, kad jam patikėtą lizingo bendrovei priklausantį turtą pažeisdamas rašytinių sutarčių reikalavimus, pardavė kitiems asmenims, pripažįsta pats nuteistasis J. V.. To jis neginčija ir savo apeliaciniame skunde.

Byloje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad J. V. veikos padarymo metu buvo UAB „K. T.“ direktorius. Kad J. V. pardavė jam patikėtą didelės vertės svetimą UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą, neturėdamas raštiško lizingo bendrovės sutikimo, iš esmės neneigia ir jis pats. Tačiau jis nurodo, kad turto neiššvaistė. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, jog kai pradėjo kristi automobilių kainos, jis bandė automobilius parduoti tos dienos rinkos kainomis. Su partneriais buvo žodžiu susitarę, kad jie per dvi savaites sumokės už parduotas transporto priemones. UAB „(duomenys neskelbtini)“ leidimo parduoti lizinguojamas transporto priemones jis neprašė, nes nepagalvojo, kad partneriai su juo neatsiskaitys. Pripažįsta, kad leidimo parduoti lizinguojamas transporto priemones neturėjo. Banko žodinio sutikimo parduoti kaltinamajame akte nurodytas lizinguojamas transporto priemones taip pat nebuvo gavęs. Nuo 2005 m. gruodžio mėnesio jis parduodavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones be banko leidimų – buvo nusistovėjusi tokia tvarka. Iki tol pirkėjai visada laiku atsiskaitydavo.

Iš liudytojo M. Ž. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, seka, jog tuo metu, kai buvo sudarytos lizingo sutartys su UAB „K. T.“, jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. J. V. ne pirmus metus buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientas. Jokių problemų su J. V. nebuvo, jis buvo pareigingas klientas, visada tinkamai atsiskaitydavo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansuodavo J. V. turto įsigijimą iš užsienio partnerių. J. V. atsiveždavo parduoti transporto priemones, ir tos transporto priemonės būdavo lizinguojamos. Į bendrąsias lizingo sutarties sąlygas yra įrašyta banko ir kliento pareiga, kad klientas be raštiško banko sutikimo negali parduoti turto. Pirkimo-pardavimo sutartis pasirašydavo bankas, tik bankas neįregistruodavo savo vardu transporto priemonių. Buvo banko komiteto leidimas tai daryti. Transporto priemonių registravimas šiek tiek suvaržydavo pardavimą, nes reikėdavo keletą kartų „Regitroje“ įregistruoti automobilį, o po to jį išregistruoti. Neprisimena, kad J. V. anksčiau būtų prašęs leidimo parduoti transporto priemones, o vėliau sumokėti pinigus.

Iš civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo D. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog leidimų parduoti transporto priemones nebuvo. Pirmiausia turėjo būti atsiskaityta su lizingo bendrove ir tik tada J. V. galėjo perleisti nuosavybę. Kai lizingo bendrovė gauna pinigus, išduoda pabaigos aktą, kad sutartis yra visiškai įvykdyta. Lizingo bendrovė tik gavusi pinigus perleidžia klientui nuosavybę. O iki tol kliento pareiga – nedisponuoti turtu, kol neperleista nuosavybė, kol jis neįvykdo sutarties. Tokiu atveju, jei klientas nori parduoti, jis kreipiasi, sakydamas, kad turi pirkėją, nori išsipirkti anksčiau laiko. Kai sumokami pinigai, tada perleidžiama nuosavybė. Buvo nusistovėjusi praktika, geri santykiai, kad greičiau vyktų verslas, buvo sudaromos klientui galimybės ir todėl „K. T.“ buvo leista neperregistruoti lizingo automobilių, kad neužtruktų formalumai, kadangi J. V. užsiiminėjo tokia veikla – lizinguojamų automobilių pardavimu.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė A. R., apklausta pirmosios instancijos teisme, parodė, kad UAB ,,K. T.“ direktorius J. V., pažeisdamas lizingo sutarčių sąlygas, t. y. neturėdamas lizingo bendrovės leidimo, pirkėjams iš Danijos bei Rusijos pardavė svetimą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, turtą – transporto priemones, jam patikėtas lizingo sutarčių pagrindu, ir taip iššvaistė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ turtą. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į bankroto administratorių su prašymu įtraukti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į bankrutuojančios UAB ,,K. T.“ kreditorių sąrašą, kadangi negrąžintas turtas. Tikimybė, kad turtas bus grąžintas, yra labai maža, todėl prašo priteisti žalą iš kalto asmens, t. y. iš J. V.. UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nesikreipė dėl nuostolių išieškojimo iš įgijėjų, nes neturi tokios teisės, kadangi civiliniai santykiai susiklostė tarp užsienio pirkėjų ir UAB ,,K. T.“, o UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ šiuose sutartiniuose sandoriuose nedalyvavo.

Liudytoja S. S. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad yra bankrutuojančios įmonės „K. T.“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo. Dokumentų, iš kurių būtų matyti, jog J. V. rašė reikalavimus J. firmai, kad už transporto priemones apmokėtų „(duomenys neskelbtini)“, o ne „K. T.“, tarp jai perduotų „K. T.“ dokumentų nėra. Išieškojimo iš J. įmonės bankrutuojanti įmonė atsisakė imtis, kadangi dokumentai nebuvo tvarkingi ir partneriai, per kuriuos buvo vykdomas išieškojimas Danijoje, nesutiko dirbti su šia byla. Skolininkas „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol nerandamas. Skolininkas „(duomenys neskelbtini)“ nuolat nepasiekiamas.

Iš byloje esančių D. J. ir H. S. apklausos protokolų, gautų pagal teisinės pagalbos prašymus, matyti, jog UAB „K. T.“ D. J. firmai pardavė visas transporto priemones, nurodytas J. V. pateiktame kaltinime, tačiau pirkėjas už jas nesumokėjo, nes, kaip teigia D. J., su J. V. jis buvo susitaręs, jog šias transporto priemones perka už likusią 395 000 EUR UAB „K. T.“ skolą, kuri buvo susidariusi už transporto priemones, kurias anksčiau UAB „K. T.“ pirko iš D. J. firmos (7 t. 116–178 b. l.). H. S. firma iš UAB „K. T.“ gavo sunkvežimį ,,Scania“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pirkėjas už jas nesumokėjo, nes, kaip teigia H. S., UAB „K. T.“ buvo skolinga jo firmai ir todėl buvo susitarta, kad sunkvežimis grąžinamas kaip užmokestis (7 t. 190–211 b. l.).

Tai, kad parduotos transporto priemonės priklausė UAB „Swedbank lizingui“, patvirtina pirkimo-pardavimo sutartys Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini)-07/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS; Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS, Nr. (duomenys neskelbtini)/PPS ir Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp pirkėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pardavėjo UAB „K. T.“. Iš šių sutarčių matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko iš UAB „K. T.“ transporto priemones ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Scania“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,HFR“, id. Nr. 20721; ,,(duomenys neskelbtini)“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Volvo FH 13/480“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Volvo FH13/480“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Mercedes Benz 1831 Actros“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Volvo FL6“, id. Nr. (duomenys neskelbtini); ,,Volvo FL7“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), ,,SCHMITZ“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini), ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini).

O tai, kad J. V. pardavė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones pirkėjams iš užsienio, patvirtina byloje esantys PVM sąskaitos faktūros ir invoice. O būtent:

Iš invoice Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad 2009-03-19 UAB „K. T.“ pardavė pirkėjui (duomenys neskelbtini) ,,Mercedes Benz 1831 Actros“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 6 000 EUR, ,,Volvo FL6“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 6 000 EUR, ,,Volvo FL7“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 6 000 EUR, iš viso už 18 000 EUR arba 62 150,40 Lt (6 t. 9 b. l.; 7 t. 24–25 b. l.).

Iš invoice Nr. (duomenys neskelbtini)matyti, kad 2009-03-09 UAB „K. T.“ pardavė pirkėjui (duomenys neskelbtini) ,,(duomenys neskelbtini)“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 20 000 EUR, ,,Volvo FH 13/480“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 40 000 EUR, ,,Volvo FH13/480“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 40 000 EUR, ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 12 000 EUR, ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 30 000 EUR, ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 30 000 EUR, ,,Lamberet“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 30 000 EUR, ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 25 000 EUR, iš viso už 227 000 EUR arba 783 785,60 Lt (6 t. 20 b. l.; 7 t. 22–23 b. l.).

Iš invoice Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2009-03-06 UAB „K. T.“ pardavė pirkėjui (duomenys neskelbtini) ,,Scania“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už14 300 EUR ir ,,HFR“, id. Nr. 20721 už 7 200 EUR, iš viso už 21 500 EUR arba 74 235,20 Lt (6 t. 16 b. l.; 7 t. 20–21 b. l.).

Iš PVM sąskaitų faktūrų KT Nr. (duomenys neskelbtini), KT Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2008-01-25 UAB „K. T.“, atstovaujama įmonės direktoriaus J. V., pardavė pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“ ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 54 000 EUR ir ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 54 000 EUR (6 t. 37, 46 b. l.; 7 t. 5–9 b. l.).

Iš PVM sąskaitų faktūrų KT Nr. (duomenys neskelbtini), KT Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2008-11-06 UAB „K. T.“, atstovaujama įmonės direktoriaus J. V., pardavė pirkėjui OOO „(duomenys neskelbtini)“ ,,SCHMITZ“, id. Nr. WSMS71(duomenys neskelbtini)59624 už 18 000 EUR ir ,,Volvo FH12“, id. Nr. (duomenys neskelbtini) už 45 000 EUR (6 t. 59,69 b. l.; 7 t. 10–18 b. l.).

Taigi byloje esančios sąskaitos faktūros ir invoice dokumentai patvirtina transporto priemonių pardavimo faktus užsienio pirkėjams. Pažymėtina, kad šiose sąskaitose faktūrose bei invoice nėra jokių įrašų apie tai, kad pirkėjas už transporto priemonę privalo atsiskaityti tiesiogiai su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl nuteistojo teiginiai, kad pirkėjams buvo nurodyta mokėti tiesiai UAB „Swedbank lizingui“, niekuo nepagrįsti. Byloje yra tik 2009 m. kovo 16 d. J. V. raštas, išsiųstas pirkėjui iš Danijos, kuriame prašoma sumokėti sąskaitas pervedant pinigus į UAB „Hansa lizingas“ sąskaitą. Tiesa šiame rašte iš viso nenurodoma už ką tie pinigai turi būti pervedami. Be to, šį raštą J. V. išsiuntė tik po to, kai jau buvo pardavęs didžiąją dalį kaltinime nurodyto svetimo turto. (6 t., 91 b.l.)

Visuma aptartų įrodymų leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias transporto priemones J. V. pardavė tretiesiems asmenims ir tai padarė neturėdamas turto savininko (UAB „(duomenys neskelbtini)“) leidimo. Taip pat nustatyta, jog pirkėjai neatsiskaitė nei su UAB „K. T.“ arba jos direktoriumi J. V., nei su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi neteisėtais J. V. veiksmais UAB „Swedbank lizingui“ buvo padaryta didelė – 2199 472,26 Lt dydžio žala. Tam, kad būtų galima pripažinti, jog kaltininkas svetimą turtą iššvaistė, būtina nustatyti, kad tas turtas buvo jo žinioje arba buvo jam patikėtas. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Pagal lizingo sutartį turtas lizingo gavėjui perduodamas patikėjimo teise valdyti ir naudotis mokant atitinkamas įmokas tam tikrą laikotarpį, kuriam pasibaigus, įvykdžius visas sutarties sąlygas (sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą), turtas pereina lizingo gavėjo nuosavybėn. Iki to momento turto savininkas paprastai yra lizingo bendrovė. Taigi parduotas turtas (transporto priemonės) buvo patikėtas J. V. pagal lizingo sutartis.

J. V. skunde nurodo, kad byloje nebuvo nustatytas vienas būtinų BK 184 str. numatytos veikos objektyviųjų požymių – J. V. veiksmų neteisėtumas, pasireiškiantis turto perleidimo tvarkos pažeidimu. Šie skundo argumentai atmetami. Kaip matyti iš bendrųjų lizingo sutarčių sąlygų 5 str. 5.1.5. punkto reikalavimų, kurias kiekvienu atveju, pasirašydamas lizingo sutarties specialiąsias sąlygas, pasirašydavo nuteistasis, „klientas įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo.“ Taigi J. V., nesilaikydamas šių sąlygų, pažeidė turto perleidimo tvarką, ir tuo pasireiškė jo veiksmų neteisėtumas. Lizingo bendrovė nežinojo apie J. V. ketinimą parduoti transporto priemones, tai patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai D. J. ir A. R., be to, liudytojas M. Ž. parodė, jog 2009 m. pavasarį jis, nuvykęs į UAB „K. T.“ automobilių aikštelę, pastebėjo, jog joje žymiai mažiau transporto priemonių, nei būdavo anksčiau, dėl to susitiko su J. V., kuris paaiškino, kad daug transporto priemonių pardavė. Skunde nuteistasis nurodo, kad UAB „K. T.“ ir lizingo bendrovė visą ilgalaikį bendradarbiavimo laikotarpį, kuris tęsėsi ne vienerius ir ne dvejus metus, nekreipdami dėmesio į lizingo sutarčių bendrųjų taisyklių 5 str. 5.1.5 punkto reikalavimus, susitarė, kad UAB „K. T.“ pardavinės lizingo bendrovei nuosavybės teise priklausančias transporto priemones, kurios netgi nebuvo registruojamos lizingo bendrovės vardu. Šie skundo argumentai atmetami, jie yra nepagrįsti. Šiais argumentais bandoma suklaidinti, nurodant, kad lizingo bendrovė pati suteikė pagrindo minėtų reikalavimų nesilaikymui, nes pati nesilaikė sutarties sąlygų. Iš tiesų byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog UAB „K. T.“ buvo leista „Regitroje“ neregistruoti lizingo bendrovės vardu transporto priemonių. Pažymėtina, jog tokia praktika susiklostė būtent dėl ilgamečio lizingo bendrovės ir apelianto bendradarbiavimo bei įgyto pasitikėjimo siekiant palengvinti J. V. bendrovės vykdomą transporto priemonių pardavimą. Be to, neregistravimas vyko teisėtai – su banko komiteto leidimu. Faktas, kad lizingo bendrovė leido neregistruoti lizingo bendrovės vardu lizinguojamų transporto priemonių, nepaneigia to, kad transporto priemonės nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovei. Be to, turto neregistravimas lizingo bendrovės vardu J. V. nesuteikė teisės vienašališkai pakeisti lizingo sutartyse nustatytų sąlygų ir pakeisti turto perleidimo tvarkos. Vertinant J. V. ilgametę patirtį verslo srityje, ir būtent bendradarbiaujant su UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesutiktina su apelianto pozicija, kad jis nežinojo, jog transporto priemones parduoda neteisėtai. Jis pats patvirtino faktą, jog UAB „K. T.“ iki 2008-12-30 už kiekvieną transporto priemonę mokėjo atitinkamoje lizingo sutartyje numatytas įmokas, nors dalį transporto priemonių jau buvo pardavęs. Taigi transporto priemones jis pardavė žinodamas, jog veikia be lizingo bendrovės leidimo ir neteisėtai. Faktas, kad jis ir anksčiau pardavinėjo transporto priemones be lizingo bendrovės leidimo, jokiais būdais nepaneigia to, kad jis visais atvejais veikė neteisėtai. Be to, šioje vietoje pažymėtina, kad, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis parodė, kad nuo jo ir lizingo bendrovės bendradarbiavimo pradžios į lizingo bendrovę dėl sutikimo parduoti transporto priemones jis kreipdavosi raštu, o maždaug nuo 2007 m. – žodžiu. Nors šie nuteistojo parodymai nelaikomi įrodymu, visgi jie tik patvirtina faktą, jog J. V. transporto priemonių pardavimo tvarką žinojo ir suvokė, kad parduodamas transporto priemones užsienio pirkėjams be lizingo bendrovės sutikimo, veikia neteisėtai.

Taip pat skunde nurodoma, kad nuosprendyje nurodyti sandoriai negali būti traktuojami kitaip kaip tik civiliniai turtiniai, už kuriuos baudžiamoji atsakomybė kilti negali. Taigi pasak nuteistojo, tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-7-388/2007 yra pasisakęs, kad „sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį.“ Kolegija sutinka, kad J. V. ir lizingo bendrovei (jos atstovui) pasirašius lizingo sutartį, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tačiau tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tokiais atvejais yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti. (2K-255/2011) Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nuteistasis J. V. sąmoningai vykdė pirkimo-pardavimo sandorius, parduodamas svetimą turtą be savininko žinios ir sutikimo. Dėl J. V. veiksmų lizingo sutarties sąlygos - grąžinti lizingo davėjui transporto priemones įvykdymas tapo neįmanomas, nes transporto priemonės yra parduotos. Atlygis negautas, lizingo bendrovei padaryta žala neatlyginta. Nuteistasis nurodo, kad civilinis ieškovas nesiėmė jokių realių teisinių priemonių, kad civilinio proceso tvarka būtų atkurtos tariamai pažeistos jo teisės. Tokie apelianto skundo argumentai irgi nepagrįsti. UAB „K. T.“ bankroto byloje buvo mėginta civiline tvarka iš trečiųjų asmenų, kuriems buvo perleistas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, išieškoti atitinkamas pinigų sumas, tačiau paaiškėjo, kad realių galimybių tinkamai apginti teises civilinio proceso tvarka nėra. Tai patvirtina ir UAB „K. T.“ bankroto administratoriaus pateikti dokumentai (BUAB „K. T.“ bankroto administratoriaus ataskaita, T. 8, b.l.189-194), pridėti prie bylos, ir teisme apklaustos liudytojos S. S. K. (bankrutuojančios įmonės „K. T.“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens) parodymai, jog tarp jai perduotų UAB „K. T.“ buhalterinių dokumentų nėra kaltinime nurodytų transporto priemonių pardavimo sutarčių, transporto priemonių priėmimo-perdavimo aktų, įgaliojimų. Yra PVM sąskaitos faktūros arba invoice ir muitinės dokumentas. Kai kurie dokumentai pasirašyti, kai kurie – nepasirašyti. Didžioji dalis dokumentų yra kopijos. Buvo mėginta išieškoti per UAB „Creditum“ įmonę, tačiau šios įmonės atstovai nurodė, kad išieškojimui trūksta dokumentų. Dokumentų, iš kurių būtų matyti, jog J. V. rašė reikalavimus J. firmai, kad už transporto priemones apmokėtų „(duomenys neskelbtini)“, o ne „K. T.“, tarp jai perduotų „K. T.“ dokumentų nėra. Byloje nėra ir jokių kitų tai patvirtinančių dokumentų, išskyrus vieną jau paminėtą ir aptartą 2009 m. kovo 16 d. išsiųstą raštą. Paklaustas teisme kodėl neišliko jokių duomenų, kad J. V. kreipėsi į pirkėjus, kaip pats nurodė, reikalaudamas atsiskaityti su UAB „(duomenys neskelbtini“, negalėjo paaiškinti ir pats nuteistasis. Skolininkai „(duomenys neskelbtini)“, OOO „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol nerandami. Taigi lizingo sutarties vykdymas ir lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo problematiškas arba net neįmanomas dėl vienos sutarties šalies atstovo sąmoningų veiksmų. Dėl to lizingo bendrovė, gindama savo pažeistas teises, kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o civiliniai teisiniai santykiai šiuo atveju peraugo į baudžiamuosius.

Skunde nuteistasis nurodo, kad turto iššvaistymas gali būti dvejopas, tai yra tiek atlygintinis, tiek ir neatlygintinis. Turto iššvaistymas yra atlygintinis tada, kuomet kaltininkas patikėtą ar buvusį jo žinioje turtą perleidžia tretiesiems asmenims jo neužvaldydamas (parduodamas, įkeisdamas) ir tik po to gauna atlygį, kurį užvaldo. Neatlygintinis turto iššvaistymas yra neteisėtas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perdavimas, dovanojimas, suvartojimas arba kitoks perleidimas tretiesiems asmenims. Taip pat skunde nurodoma, kad iš byloje ištirtų įrodymų akivaizdu, jog apeliantas jokio atlygio už kaltinamajame akte nurodytas transporto priemones negavo ir jų neužvaldė. Taigi pasak apelianto, vien dėl šių aplinkybių jis turėtų būti išteisintas. Šiuos skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia pažymėtina, kad iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto perleidimo trečiajam asmeniui momento. Taigi veikos kvalifikavimui visiškai neturi reikšmės aplinkybė, ar svetimą turtą kaltininkas perleido tretiesiems asmenims ir gavo už tai atlygį, ar atlygio negavo. Šiuo atveju transporto priemonės, priklausančios lizingo bendrovei, buvo parduotos pirkėjams iš Rusijos ir Danijos laikotarpiu nuo 2008-01-25 iki 2009-03-19, tai patvirtina byloje esančios minėtos sąskaitos faktūros, taigi turto iššvaistymas yra baigtas nuo viso turto perleidimo tretiesiems asmenims momento. Nuteistasis bylos nagrinėjimo metu parodė, kad jis tikėjosi, jog pirkėjai, kuriems jis pardavė lizingo bendrovei priklausančias transporto priemones, atsiskaitys ir sumokės pinigus. Tačiau nustatyta, kad J. V. pirmąją transporto priemonę pardavė 2008-01-25, o paskutinę – 2009-03-19, tai yra praėjus daugiau kaip metams apeliantas, negavęs atlygio už pirmąją parduotą transporto priemonę, vis tiek pardavinėjo lizingo bendrovei priklausančias transporto priemones. Be to, per ilgesnį negu 1 metų laikotarpį J. V. ne tik nei raštu, nei žodžiu neprašė lizingo bendrovės leisti pardavinėti jam patikėtas transporto priemones, bet ir jokia forma neinformavo lizingo bendrovės apie jau įvykusius transporto priemonių pardavimus ir apie tai, kad nė vienas iš pirkėjų už jiems parduotą turtą jokių pinigų nesumokėjo.

BK 184 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja arba kitaip neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims ir dėl to turto ar turtinės teisės savininkui padaroma žala. Kaip jau buvo minėta, J. V. turtas (transporto priemonės) buvo patikėtas pagal lizingo sutartis. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri nustatoma teisės aktais, sutartimis. Anksčiau aptartais įrodymais neabejotinai įrodyta, kad J. V. lizingo bendrovei priklausantį turtą pardavė tretiesiems asmenims – pirkėjams iš Rusijos bei Danijos, ir tai padarė neteisėtai, pažeisdamas lizingo sutarčių bendrųjų taisyklių 5 str. 5.1.5. punktą. BK 184 str. įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. Lizingo bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl J. V. neteisėtų veiksmų patyrė žalos, taigi atsiradusi žala yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su J. V. veiksmais – transporto priemonių pardavimu tretiesiems asmenims. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 str. 2 d. kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės turtą ar turtinę teisę, t.y. kai turto ar turtinės teisės vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. (BK 190 str.) Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. V. iššvaistė didelės vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Iššvaistyto turto vertė nagrinėjamoje byloje yra 2199 472,26 Lt. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamą veiką darė daugiau kaip metus, švaistė tos pačios lizingo bendrovės turtą ir turėdamas vieningą sumanymą, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai jo veiką kvalifikavo kaip tęstinę. Taigi J. V. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 184 str. 2 d.

Nuteistasis skunde daug dėmesio skiria nusikalstamo pasitikėjimo sampratai, nurodo, jog darydamas išvadą, kad parduodamas nuosprendyje nurodytas transporto priemones nuteistasis elgėsi nusikalstamai pasitikėdamas, teismas tokią savo išvadą iš esmės grindė vieninteliu argumentu, jog sudarant skundžiamame nuosprendyje nurodytų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorius ir jas parduodant UAB „K. T.“, kuriai jis atstovavo kaip bendrovės direktorius, nepareikalavo iš transporto priemonių pirkėjų išankstinio apmokėjimo. Pasak apelianto, teismo išvada dėl tariamo jo nusikalstamo pasitikėjimo irgi yra nepagrįsta, nes padaryta įvertinus tik vienintelę nurodytų sandorių sudarymo aplinkybę, tai yra išankstinio apmokėjimo nebuvimą, ją vertinant atsietai nuo įrodymų viseto ir net nebandant išsiaiškinti nurodytų sandorių realaus rizikingumo. Nuteistasis nurodo, kad darydamas tokią išvadą teismas pripažino, jog visi byloje analizuojami sandoriai sudaryti jau prasidėjus pasaulinei ekonomikos krizei, dėl ko galimybė gauti išankstinį apmokėjimą už parduodamas transporto priemones tuometinėje rinkoje buvo tik teorinė, bet realiai neįgyvendinama. Teismas visiškai nevertino ir neanalizavo ankstesnių sandorių tarp UAB „K. T.“ ir užsienio šalių ūkio subjektų, kuriems buvo parduotos skundžiamame nuosprendyje nurodytos transporto priemonės, jog su visais skundžiamame nuosprendyje nurodytais ūkio subjektais UAB „K. T.“ jau anksčiau turėjo analogiškų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorių, kurie vyko pagal analogišką tvarką, tai yra negaunant avansinių mokėjimų. Atsakydama į šiuos apelianto argumentus kolegija pažymi, kad būtent pats apeliantas ir atsako į savo klausimą, kodėl nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikti transporto priemonių pardavimai neprašant avanso buvo rizikingi ir neapgalvoti, kadangi buvo daromi ekonominės krizės laikotarpiu. O ankstesni pardavimai tiems patiems ūkio subjektams be išankstinio apmokėjimo būtent tuo ir skyrėsi – tuo metu nebuvo ekonominės krizės. Tačiau bet kokiu atveju, šios aplinkybės veiksmų neteisėtumo ir kaltės nepanaikina.

Apie kaltės turinį, formą ir rūšį sprendžiama atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, trukmę, intensyvumą, kitas svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamą veiką J. V. padarė dėl neatsargumo, o būtent dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Teismas nustatė, jog nuteistasis, parduodamas jam patikėtą svetimą turtą be išankstinio apmokėjimo, numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti didelė žala turto savininkui, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi tokių padarinių išvengti. Atsižvelgiant į ilgą veikos trukmę – daugiau kaip metus laiko, į tai, kad per šį laikotarpį per septynis kartus nuteistasis neteisėtai pardavė lizingo bendrovei priklausančias septyniolika transporto priemonių, į tai, jog paskutinę transporto priemonę pardavė praėjus daugiau kaip metams, nors buvo negavęs atlygio už pirmąją parduotą ir visas kitas transporto priemones, į tai, jog rizikavo, parduodamas turtą ekonominės krizės metu, taip pat į J. V. ilgametę patirtį verslo srityje, kolegijos nuomone iš tikrųjų gali kilti abejonių, ar nuteistasis tikrai veikė ne tyčia, o neatsargiai. Vis dėlto teismas ir šiuo atveju visas abejones jau įvertino J. V. naudai ir padarė išvadą, kad nuteistasis didelės vertės svetimą turtą iššvaistė dėl neatsargumo. Visuma jau aptartų bylos aplinkybių neabejotinai patvirtina, kad J. V. didelės vertės svetimą turtą iššvaistė dėl nusikalstamo pasitikėjimo. (BK 16 str. 2 d.) BK 184 str. 4 d. nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. Todėl nors ir nustatęs, kad J. V. didelės vertės svetimą turtą iššvaistė dėl nusikalstamo pasitikėjimo, teismas jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 184 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir apie teismo tariamai padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus, skunde nurodoma, kad buvo nesilaikoma BPK 20 str. 3, 5 d. reikalavimų, taip pat galiojančios teisminės praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą. Visus dėl to dėstomus apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Pažymėtina, kad kokių nors konkrečių pažeidimų sprendžiant įrodymų leistinumo klausimus, nenurodo ir pats apeliantas. Jau buvo nurodyta ir apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, pats savo iniciatyva rinko ir tyrė bylai reikšmingus rašytinius įrodymus. Tuo tarpu nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė ne tik įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai, taip pat ir paties nuteistojo, tik iš dalies prisipažinusio kaltu, versijas. Visa tai patvirtina, kad vertindamas įrodymus teismas vadovavosi BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, o apkaltinamasis nuosprendis yra surašytas nepažeidžiant BPK 305 str. reikalavimų. Jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija šioje byloje irgi nenustatė.

Iš nuosprendžio matosi, kad, skirdamas J. V. bausmę, teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jokių bausmės skyrimą reglamentuojančių BK nuostatų reikalavimų nepažeidė. Nors J. V. kaltu prisipažino tik iš dalies, savo kaltę ginčija ir apeliaciniame skunde, nepaisant to, teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skirdamas bausmę teismas taip pat atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes: nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą ir rūšį, į tai, kad padarytas nusikaltimas yra baigtas, taip pat į J. V. asmenybę. BK 184 str. 2 d. sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, jog teismas daugelį aplinkybių įvertino nuteistojo naudai ir paskyrė jam švelnesnę už sankcijos vidurkį dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, o nustatęs, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl neatsargumo, bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams. Kolegijos manymu, ši bausmė yra teisinga ir pagrįsta.

Taip pat iš nuosprendžio matosi, kad teismas patenkino UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti. Ieškinys pagrįstai ir teisėtai patenkintas, kadangi 2 199 472,26 Lt žala ieškovui padaryta kaltais J. V. veiksmais – svetimo, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ priklausančio, turto iššvaistymu. Pareikšto civilinio ieškinio dydį, teisminio nagrinėjimo metu beje sumažintą, patvirtina teisme išnagrinėti įrodymai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Aloyzas KruopysLinas Žukauskas