Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2022-03-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-130-468/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNuosprendis · 2022-03-15Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2023-02-02Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2022-03-15
Bylos Nr.
1A-130-468/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-06234-2020-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis
R. Z.
Nukentėjusysis
G. K.
Advokatai
Ričardas Suslavičius, Ričardas Suslavičiausbė Vilnius
Baudžiamoji byla Nr. 1A-130-468/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06234-2020-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.1.10.1.; 1.2.14.5.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.6.4.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei-Jokubaitienei,dalyvaujant prokurorei Ivetai Vaivadienei,nuteistajam R. Z. ir jo gynėjui advokatui Ričardui Suslavičiui,vertėjui Rimantui Skuratovič,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. ir jo gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės Ivetos Vaivadienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-17 nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį R. Z. visu laisvės atėmimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos – miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir atlyginti priteistą turtinę žalą nukentėjusiajam.

Iš R. Z. nukentėjusiojo G. K. naudai priteista 114 000 Eur turtinės žalos ir 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojamos nuo probacijos pasibaigimo dienos iki nuosprendžio įvykdymo šioje dalyje dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. Z. pripažintas kaltu dėl to, kad siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad prisiimtų įsipareigojimų neįvykdys, 2018-04-30 sudarė ir el. paštu atsiuntė nukentėjusiajam G. K. automobilio „Toyota Land Cruiser 200 EXCALIBUR 4500 cc Diesel 218 Pearl White/IVORY“, VIN (duomenys neskelbtini), 99 000 Eur vertės Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 005/04-1, kuria įsipareigojo per 8-12 savaičių nuo visų pinigų gavimo automobilį pristatyti ir perduoti G. K., G. K. vykdydamas minėtą sutartį, pagal jo (R. Z.) atsiųstą sąskaitą faktūrą Serija IZI Nr. 0012/2018/04/30, 2018-05-03 pervedė iš savo sąskaitos (duomenys neskelbtini) į R. Z. UAB SECURE NORDIC PAYMENT (MISTERTANGO) sąskaitą (duomenys neskelbtini), 10 000 Eur, 2018-05-03 Bauskos mieste Latvijos Respublikoje G. K. pagal Kasos pajamų orderio kvitą Serija IZA Nr. 001 perdavė R. Z. 30 000 Eur grynųjų pinigų, 2018-05-08 G. K. iš savo sąskaitos (duomenys neskelbtini) į R. Z. UAB SECURE NORDIC PAYMENT (MISTERTANGO) sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 59 000 Eur, tačiau R. Z. iki sutartyje nustatyto termino savo įsipareigojimų neįvykdė, tyčia apgaule klaidindamas nukentėjusįjį 2018-08-14 el. paštu pateikė jam tikrovės neatitinkančius dokumentus – UAB TUV NORD sertifikatą, apie automobilio gabenimą ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, piktnaudžiaudamas G. K. pasitikėjimu, tyčia, apgaule, iš anksto žinodamas, kad realiai jokių veiksmų automobilio įgijimui neatliks, pasiūlė G. K. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 005/04-1 pagrindu papildomai sumokėjus 15 000 Eur įsigyti kitą naują automobilį – LEXUS LX570, bei 2019-03-25 el. paštu atsiuntė sąskaitą faktūrą Serija IZI Nr. 14/2019/03/25, pagal kurią 2019-03-26 G. K. iš savo sąskaitos (duomenys neskelbtini) į jo (R. Z.) UAB SECURE NORDIC PAYMENT (MISTERTANGO) sąskaitą (duomenys neskelbtini) papildomai pervedė 15 000 Eur, tačiau prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė ir pinigų G. K. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, G. K. priklausantį turtą – 114 000 Eur. Šiais veiksmais R. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Z. ir jo gynėjas advokatas R.Suslavičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-17 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį bei palikti nukentėjusiojo G. K. civilinį ieškinį nenagrinėtu.

3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nėra motyvuojama, kaip pasireiškė nuteistojo apgaulės, kaip esminio sukčiavimo elemento, požymis, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, visiškai nevertino R. Z. parodymų ir pilnai perkėlė įrodinėjimo pareigą nuteistajam. Pažymi, kad iš tyrimo metu surinktų įrodymų matyti, jog R. Z. ėmėsi veiksmų pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymui, kreipėsi į įmonę S., kuri patvirtino, kad transporto priemones parduoti gali ir išsiuntė R. Z. sąskaitas proformas. Apeliantai nesutinka su teismo išvadomis, kad R. Z. neturėjo tikėtis susigrąžinti pinigus iš tiekėjų, nes pagal sutarties sąlygą dėl 150 000 dolerių depozito jų mokėti nuteistasis neprivalėjo. Nurodo, kad įmonė S. 2021-09-10 atsakymu paaiškino, jog pasirašydamas sutartį R. Z. į S. kasą įmokėjo 150 000 JAV dolerių depozitą nemokamam, be išankstinių mokėjimų, automobilių pristatymui į sutartas šalis.

4. Pažymi, kad aplinkybė, jog sertifikatas Nr. 44100 045141 buvo galimai netikras, negali būti laikoma patvirtinančia R. Z. apgaulę, kadangi jis automobilius pirko iš įmonės S., pats nurodytame sertifikavime nedalyvavo, nežinojo, ar automobilis buvo vežamas sertifikavimui, neturi specialių žinių vertinti atsiųstos pažymos turinį, įmonė jam tiesiog pranešė, kad automobilis neatitinka Euro 6 reikalavimų ir atsiuntė nurodytą sertifikatą. Pažymi, jog įmonės S. savininkas 2021-09-10 rašte patvirtino R. Z. parodymus ir dar kartą atsiuntė tą patį sertifikatą Nr. 44100 045141. Nurodo, kad gynyba prašė apklausti įmonės S. savininką V. V. apie tai kas vyko po 2018-04-30 ir 2019-03-25, kaip vyko sertifikacija, bendravimas tarp įmonės S. ir R. Z., tačiau, toks prašymas nebuvo patenkintas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo R. Z. gynėjo iniciatyva gautą informaciją iš įmonės S. kaip nepatikimą, tačiau neanalizavo, ar 2018-01-29 transporto priemonės pirkėju negalėjo būti įmonė S.

5. Nuteistojo ir gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo prioritetą suteikti ne baudžiamosioms, bet civilinėms pažeistų teisių atkūrimo priemonėms, kadangi civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių kliūčių nukentėjusiojo finansinį reikalavimą patenkinti civilinės teisės priemonėmis. Pažymi, kad G. K. nesikreipė dėl pažeistų teisių gynimo civiline tvarka, iki šiol sutarties nenutraukė, nereiškė ieškinio dėl sumokėto avanso grąžinimo. Nurodo, kad vien tai, jog atitinkamos piniginės sumos išieškojimas gali užtrukti ilgiau, nesudaro pagrindo taikyti baudžiamosios atsakomybės.

6. Nuteistasis ir gynėjas taip pat nesutinka su R. Z. parinkta paskirta bausme, mano, kad ji yra aiškiai per griežta. Nurodo, kad kaltininko asmenybę pats teismas įvertino teigiamai, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo nemažas laikotarpis, nusikaltimas, už kurį jis buvo teistas anksčiau, nesukėlė sunkių pasekmių, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra nusikaltimas nuosavybei, tai rodo mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį. Pažymi, kad proceso metu R. Z. atvykdavo į visas apklausas, nepažeidė paskirtos kardomosios priemonės, procesui netrukdė. Mano, kad švelnesnės bausmės skyrimas šiuo atveju atitiktų teisingumo principą ir būtų pakankamas ne tik nubausti R. Z., bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo.

7. Apeliaciniu skundu prokurorė I.Vaivadienė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-17 nuosprendį ir nuteistajam skirti realią 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

8. Prokurorės vertinimu, R. Z. paskirtos poveikio priemonės yra aiškiai per švelnios, apylinkės teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl BK 75 straipsnio taikymo. Nurodo, kad nuteistasis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą nuosavybei, kaltės nepripažino, nesiėmė jokių priemonių padarytai žalai atlyginti. Prokurorės manymu, R. Z. savo elgesio nevertina kritiškai, nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Pažymi, kad R. Z. yra anksčiau teistas, bausmė neįvykdyta, nusikaltimą padarė esant neišnykusiam teistumui, baustas administracine tvarka. Nurodo, kad aplinkybės, jog nuteistasis turi šeimą, darbą, neatsirado po nusikaltimo padarymo ir nėra pakeitusios nuteistojo asmenybės teigiama linkme, šios aplinkybės veikė nuteistąjį dar iki nusikaltimo padarymo, tačiau nebuvo pakankamos sulaikyti asmenį nuo nusikalstamo elgesio, todėl, prokurorės vertinimu, jos nesulaikys asmens nuo neteisėto elgesio ateityje. Pažymi, kad už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, remiantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, teismas galėjo taikyti tik dalinį bausmės vykdymo atidėjimą.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į prokurorės I.Vaivadienės apeliacinį skundą nuteistasis R. Z. ir jo gynėjas R.Suslavičius prašo skundo netenkinti.

10. Nurodo, kad asmens neprisipažinimas negali būti aplinkybe, dėl kurios kaltinamajam turi būti skiriama griežtesnė bausmė, nes tai prieštarauja asmens teisei į gynybą, ši aplinkybė teismo jau buvo įvertinta, nurodžius, kad lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl dar kartą tą pačią aplinkybę vertinti nėra pagrindo. Nurodo, kad nors nusikaltimas yra sunkus, tačiau yra priskiriamas turtinių nusikaltimų kategorijai, juo nepasikėsinta į svarbiausias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes – gyvybę, sveikatą. Nurodo teismų praktiką, pagal kurią griežtos laisvės atėmimo bausmės už turtinio, ekonominio ar finansinio pobūdžio nusikaltimus neturėtų būti taikomos. Pažymi, kad nors proceso metu R. Z. iš nukentėjusiojo gautų piniginių lėšų negrąžino, nereiškia, kad jos nebus sugrąžintos nuosprendžio vykdymo metu, prideda 2022-01-05 mokėjimo pavedimo kopiją, iš kurio matyti, kad G. K. pervesta 8 000 Eur.

11. Pažymi, kad nuteistajam atliekant realią laisvės atėmimo bausmę jam apribojama galimybė greičiau atlyginti žalą, tai prieštarauja nukentėjusiojo interesams. Nurodo, kad R. Z. įvykdė jam ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę – yra sumokėjęs baudą, taip pat įvykdė ir administracine tvarka jam paskirtas nuobaudas, šios aplinkybės teigiamai apibūdina nuteistojo R. Z. asmenybę, parodo, kad jis savo padarytus pažeidimus yra pripažinęs ir įvykdęs pagal juos paskirtus įpareigojimus. Nesutinka su prokurorės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismui R. Z. galėjo tik iš dalies atidėti bausmę, remiasi proporcingumo principu ir nacionaline bei tarptautine praktika, susijusia su laisvės atėmimo bausmių keitimo alternatyviomis bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl teisingumo principo įgyvendinimo.

Šalies argumentai

12. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų skundą tenkinti, o prokurorės atmesti, prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o gynybos – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo R. Z. ir jo gynėjo skundas atmestinas, prokurorės I.Vaivadienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

13. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320) straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo R. Z. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nurodydami, kad nagrinėjamoje situacijoje nenustatytas apgaulės požymis, tarp asmenų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurių metu R. Z. neįvykdė savo prisiimtos prievolės perduoti transporto priemones, už kurias nukentėjusysis jau buvo pervedęs pinigines lėšas. Prokurorė apeliaciniu skundu nesutinka su R. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimu, jos manymu, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam netaikant realaus laisvės atėmimo, taip pat nurodo, kad, remiantis BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, už sunkius nusikaltimus galimas tik dalinis paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas.

14. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas, remdamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam R. Z. veiksmų kvalifikavimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais. R. Z. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Vis dėlto, teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio dalį, susijusią su bausmės nuteistajam skyrimu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik iš dalies, ir nepagrįstai visiškai atidėjo R. Z. paskirtos bausmės vykdymą, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl R. Z. veiksmų kvalifikavimo

15. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

16. Byloje nustatyta, kad tarp R. Z. ir G. K. 2018-04-30 įvyko susitarimas, kurio metu G. K. įsipareigojo sumokėti 99 000 Eur, o R. Z. įsipareigojo per 8-12 savaičių nuo visų pinigų gavimo surasti, įsigyti ir perduoti pirkėjo nuosavybės teisėn automobilį „Toyota Land Cruiser 200 EXCALIBUR 4500 cc Diesel 218 Pearl White/IVORY“. G. K. 2018-05-03 pervedė 10 000 Eur, 2018-05-03 perdavė 30 000 Eur, 2018-05-08 pervedė 59 000 Eur, tačiau R. Z. iki sutartyje nustatyto termino savo įsipareigojimų neįvykdė, el. paštu pateikė UAB TUV NORD sertifikatą, apie automobilio gabenimą ir pasiūlė G. K. papildomai sumokėjus 15 000 Eur įsigyti kitą naują automobilį – „Lexus LX570“, G. K. 2019-03-26 papildomai pervedė 15 000 Eur, tačiau R. Z. prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė. Šių aplinkybių neginčija ir pats nuteistasis R. Z., tačiau neigia, kad tokie jo veiksmai yra nusikalstami, jo teigimu, jis dėjo pastangas sutarties įvykdymui, tačiau tinkamai laikytis susitarimo nepavyko. Tuo tarpu apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, kad nukentėjusysis R. Z. buvo apgautas ir nuteistasis net neketino vykdyti susitarimo.

17. BK 182 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011).

18. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika iš tikrųjų peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, taip pat atsižvelgiama į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Apgaulės panaudojimo aplinkybė gali būti paneigta, jeigu nukentėjęs asmuo pats elgėsi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleido kitam asmeniui naiviai pasikliaudamas tik jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.).

19. Iš bylos aplinkybių matyti, kad R. Z. sutardamas su nukentėjusiuoju dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo nuo pat pradžių klaidino G. K., net neketindamas vykdyti susitarimo, tik imitavo sąlygų vykdymą. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo 2018-04-30 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 005/04-1 objektas yra konkretus automobilis Toyota Land Cruiser 200 EXCALIBUR 4500 cc Diesel 218 Pearl White/IVORY, kurio VIN kodas yra (duomenys neskelbtini), tuo tarpu iš UAB „T.“ pranešimo matyti, jog šis automobilis dar 2018-01-29 buvo parduotas Baku (t. 2, b. l. 41-44), analogišką atsakymą pateikė ir T. nurodydama, kad šis automobilis 2018-01-29 buvo parduotas „T.“ Azerbaidžane (t. 2, b. l. 49-56), taigi tokios sutarties vykdymas jau nuo pat pradžių buvo neįmanomas. Nors apeliantai skunde nurodo, jog 2018-01-29 transporto priemonės pirkėju galėjo būti pati įmonė „S.“, tokia versija yra pakankamai nelogiška. Iš 2018-01-15 R. Z. pateiktos išankstinės sąskaitos faktūros matyti, kad transporto priemonės pardavėjas yra „S.“ (T. 2, b. l. 138), bendrovės „S.“ atstovas V. O. paaiškino, kad R. Z. 2018 m. pradžioje nesudarius susitarimo nurodytas automobilis buvo parduotas kitam klientui (t. 2, b. l. 67), taigi versija, jog pirkėjas buvo pati bendrovė, t. y. kad ji pardavė transporto priemonę pačiai sau, yra paneigta.

20. Apeliantai pažymi, kad iš tyrimo metu surinktų įrodymų matyti, jog R. Z. ėmėsi veiksmų pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymui. Su tokiais teiginiais nesutiktina, kadangi, priešingai nei teigiama skunde, bylos duomenys rodo, kad nuteistasis tik rinko informaciją apie automobilius, kuri tariamai patvirtina susitarimų vykdymą, ir kurią vėliau galėtų pateikti nukentėjusiajam ir/ar teisėsaugos institucijoms – sąskaitas faktūras, transporto priemonių charakteristikas, nuotraukas, tačiau jų nevykdė. Tuo tarpu sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys – „S.“ pardavimų vadybininkas V. O. ir „G.“ atstovas G. B. nurodė, kad R. Z. į juos kreipėsi paklausimu, tačiau sutarčių toliau nevykdė, todėl turto pardavimas ir perdavimas neįvyko. Atsakydamas į ikiteisminio tyrimo pareigūnės užklausą, „S.“ atstovas V. O. paaiškino, kad R. Z. kreipėsi į jų bendrovę su paklausimu dėl automobilio pirkimo, gavęs visą reikalingą informaciją, paprašė atsiųsti jam sąskaitą proformą apmokėjimui, po to, R. Z. nebesusisiekė, nesumokėjo, užsakymas nebuvo įvykdytas, todėl automobilis buvo parduotas kitam klientui (t. 2, b. l. 67), „G.“ atstovas G. B. nurodė, kad R. Z. jiems paskambino kaip ir klientai remdamasis informacija apie jų automobilius, kurią rado interneto svetainėje, jie išdavė preliminarią sąskaitą faktūrą, remdamiesi jo pateiktu paklausimu, tačiau R. Z. nepasirašė pirkimo sutarties bei neapmokėjo pagal atsiųstą dokumentą (t. 2, b. l. 28).

21. Iš byloje esančių išankstinių sąskaitų faktūrų (t. 2, b. l. 134-135, 138-139), matyti, kad esminė susitarimų vykdymo sąlyga – 100 proc. avansas, transporto priemonės perduodamos tik po pilno apmokėjimo, tuo tarpu iš bendrovių paaiškinimų matyti, jog R. Z. tik kreipėsi su užklausomis dėl pageidaujamų automobilių, tačiau po to mokėjimų neatliko, t. y. jam automobiliai nebuvo perduoti būtent dėl jo sąmoningo tolimesnio neveikimo. Tuo tarpu pateikdamas informaciją apie sutarties vykdymą nukentėjusiajam R. Z. nurodė, kad tiekėjai negalėjo pateikti nukentėjusiojo norimų modelių, nes jų techniniai duomenys neatitinka europietiškų standartų, todėl atsisakyta priimti automobilius ir pareikalauta grąžinti sumokėtas lėšas (t. 1, b. l. 52, 118). Pažymėtina, kad pats R. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pripažino, jog pinigų bendrovėms nebuvo pervedęs, tačiau tokius savo veiksmus aiškino tuo, kad turėjo sumokėti kai tiekėjai pristatys automobilius (t. 3, b. l. 97), tuo tarpu tokie nuteistojo parodymai prieštarauja jo paties pateiktoms sąskaitoms faktūroms ir bendrovių atstovų paaiškinimams.

22. Kaip ir minėta anksčiau, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pagrindinio požymio – apgaulės esmę sudaro dėl kaltinamojo objektyvios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių ar egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti savo turtu. Nurodydamas priežastis, kodėl vis dar negali pristatyti sutartų transporto priemonių R. Z. nukentėjusiajam teigė, jog nepavyko sertifikuoti automobilio, nes liepą ES priėmė papildomus apribojimus dyzeliniams automobiliams, grąžina automobilį pardavėjams, pinigai bus vėliausiai per mėnesį (t. 1, b. l. 118), kartu pateikė pranešimą iš T. adresuotą UAB „L.“ apie tai, kad automobilis Toyota Land Cruiser VIN (duomenys neskelbtini) buvo atgabentas į Europą, bet jis be ES specifikacijos, jam nebuvo suteiktas EB patvirtinimas, COC neegzistuoja ir šio automobilio registracija ir veikla ES neįmanoma, kadangi transporto priemonė neatitinka COC ir EURO 6 reikalavimų (t. 1, b. l. 119-120). Tyrimo metu iš T. gautas pranešimas, kad pateiktas sertifikatas Nr. 44100 045141 yra netikras, nebuvo išduotas įmonės „T.“, sertifikate nurodytas registracijos numeris priklauso kitai įmonei. „T.“ neturi jokių verslo ryšių su UAB „L.“, sertifikate nurodyta veikla neatitinka ISO 9001 standarto reikalavimų, duomenų dėstymas neatitinka jų šablonų, parašas suklastotame sertifikate priklauso jų buvusiam Lenkijos filialo kokybės vadybininkui ponui K., parašas nesutampa su sertifikato išdavimo vieta, dokumento apačioje nurodytas adresas yra neteisingas (t. 2, b. l. 13). Kaip jau nustatyta, bendrovės „S.“ ir „G.“ automobilių perdavusios nebuvo, taigi nebuvo įmanomas ir jų sertifikavimas, atsižvelgiant į tai, nuteistojo nukentėjusiajam nurodomos aplinkybės dėl atsiradusių techninių trikdžių teismo yra vertinamos kaip akivaizdi apgaulė.

23. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apylinkės teismo išvadomis, jog R. Z. dar sudarydamas sutartį su G. K. žinojo, jog neketina sutarties vykdyti ir sudarė ją tuo tikslu, jog jos pagrindu suklaidintų nukentėjusįjį ir įgytų jam priklausantį didelės vertės turtą, t. y. jo pinigus. Kadangi įgytų pinigų vertė viršija 250 MGL, todėl kaltinamojo veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti, kaip didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Šių teismo išvadų nenuneigia ir nekeičia, ir apeliacinės instancijos teisme apklausto, liudytojo V. V. paaiškinimai.

Dėl bausmės

24. Skundžiamu nuosprendžiu R. Z. paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas trejiems metams. Remiantis BK 75 straipsnio 3 dalimi (straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2020-07-01), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. R. Z. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija (galiojo nuo 2017-10-06 iki 2020-07-01) numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. R. Z. yra pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, t. y. už sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Taigi, nei pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, nei pagal šiuo metu galiojančią jo redakciją, nėra numatyta galimybė visiškai atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkaus nusikaltimo padarymą. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje yra neatitinkantis teisės normų nuostatų, todėl privalo būti keičiamas. Atsižvelgiant į nustatytą, bei į tai, kad dėl bausmės skyrimo yra pateikti skundai, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pasisako dėl nuteistajam skirtinos bausmės.

25. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose: Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014). Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-222/2017).

26. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį asmuo yra baudžiamas laisvės atėmimu iki 8 metų, R. Z. buvo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas R. Z. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir pasekmes (vienas tyčinis sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikalstama veika padaryta veikiant tyčia), į nusikalstamos veikos stadiją (nusikalstama veika yra baigta), į nuteistojo atsakomybę (teistas, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, vedęs, dirba), nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė ir šių aplinkybių pagrindu nustatė, kad bausmės paskirtis nuteistojo atžvilgiu bus pasiekta paskyrus švelnesnę nei vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo nesutikti su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ir keisti R. Z. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra. Tai, jog nuteistasis iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio sumokėjo nukentėjusiajam 8 000 Eur, apeliacinės instancijos teismo nuomone, yra sveikintinas dalykas, tačiau, atsižvelgiant į nukentėjusiajam priteistos sumos dydį, į tai, kiek ilgai nuteistasis disponavo svetimomis lėšomis, mažiau nei 10 proc. atlygintos žalos dydis, kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo keisti teismo sprendimo dėl paskirtos bausmės rūšies ar jos dydžio. Pažymėtina ir tai, jog Nuteistasis ir jo gynėjas prašo skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tačiau BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš šios bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Šioje byloje nėra nustatytų visų aukščiau paminėtame baudžiamajame įstatyme nurodytų aplinkybių, kurios leistų R. Z. paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę už sunkaus nusikaltimo padarymą. Teismas taip pat nenustatė ir aplinkybių, kad jo atžvilgiu galima būtų BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu paskirti jam švelnesnę, nei įstatymo numatyta už sunkią nusikalstamą veiką, bausmę. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatas ir iš dalies atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant jam pareigas, kurių visuma turės poveikį kaltininkui ir ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų.

27. Vienas iš esminių baudžiamosios teisės principų yra tinkamas asmeniui už teisės pažeidimus taikomų teisinių poveikio priemonių individualizavimas. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reikalauja, kad priemonės, ribojimai būtų proporcingi teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus tikslus ir nevaržytų asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teismo baigiamuoju aktu baudžiamojoje byloje skiriamos bausmės turi būti adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, negali būti akivaizdžiai per švelnios ar per griežtos, turi atitikti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį, laipsnį ir kitus kaltės elementus. Teismas turėtų kaltininkui parinkti tokią bausmės rūšį arba kitą įstatyme numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, kuri pozityviausiai veiktų asmenį ir užkirstų kelią nusikalstamo elgesio recidyvui.

28. Bausmės vykdymo atidėjimas yra viena baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų. Šiuo metu galiojančio baudžiamojo įstatymo redakcija (BK 75 straipsnio 8 dalis) numato, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, taigi įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo, kad kiekvienu atveju tokia baudžiamosios atsakomybės forma turi būti svarstoma ir jos netaikymas motyvuojamas, taip netiesiogiai įpareigodamas teismus asmeniui neatimti laisvės arba ją atimti tik iš dalies, kai tai įmanoma. Teismas svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi bei pakartotinai vertina bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-7-5-895/2018). Teisėjų kolegija vertindama, ar R. Z. galima atidėti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, pažymi, kad nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, už kurio padarymą nuteistasis yra pripažintas kaltu, nors yra sunkus, tačiau priskiriamas prie nusikaltimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams kategorijos ir yra mažiau pavojingas, nei smurtiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ir pan.

29. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuo nusikaltimo padarymo jau yra praėjęs pakankamas laiko tarpas, duomenų, jog R. Z. būtų pripažintas padaręs naujas nusikalstamas veikas nėra, ankstesniu teismo nuosprendžiu skirtą bausmę pilnai atliko. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje taip pat svarbu atsižvelgti į nukentėjusiojo G. K. interesus ir nuteistojo galimybę atliekant laisvės atėmimo bausmę atlyginti skundžiamu nuosprendžiu tenkintą 114 000 Eur dydžio civilinį ieškinį, kadangi paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymo išvis neatidedant, nuteistasis negalėtų dirbti pakankamai ilgą laiką ir negalėtų atlyginti padarytos žalos, taip būtų pažeisti būtent nukentėjusiojo interesai. Tokiu būdu teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl R. Z. atžvilgiu taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtinas nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 mėnesius, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidedant 3 metams, bei paskiriant įpareigojimus.

30. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nuteistasis bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jeigu nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu turės teisę kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Nuteistojo R. Z. ir jo gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės Ivetos Vaivadienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-11-17 nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, iš dalies atidėti R. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nustatant nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 mėnesius, likusios bausmės – 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant nuteistąjį:

- visu laisvės atėmimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

- neišvykti už gyvenamosios vietos – miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

- atlyginti nukentėjusiajam G. K. priteistą turtinę žalą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėJurgita Mačionytė