Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant išvadą teikiančios institucijos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui E. D., išvadą teikiančiai institucijai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovo E. D. priešieškinį ieškovei S. G., išvadą teikiančiai institucijai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl neteisėtų veiksmų, orumo, dalykinės reputacijos žeminimo, sukeltų nepatogumų ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Išvadą teikiančios institucijos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant. Byla išnagrinėta institucijos, teikiančios išvadą, atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies, priešieškinis atmestinas.

Pagal vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, privalo perduoti pirkėjui – fiziniam asmeniui, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti sutartyje įtvirtintus reikalavimus atitinkantį daiktą, o jei jie sutartyje neaptarti – daiktą, atitinkantį įprastus reikalavimus (CK 6.329-6.343 str., 6.350 str.), kurie detalizuojami CK 6.333 str. ir 6.363 str. įtvirtinant daikto kokybės kriterijus. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčas, kad 2015-12-21 ieškovė nusipirko iš atsakovo Berno zenenhundų veislės patinėlį, vardu Godžis (duomenys neskelbtini), už kurį veisėjui buvo sumokėti 1 000 Eur. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino ieškovė, šuniukas buvo pirktas auginti namuose, kad vėliau būtų galima su juo dalyvauti parodose. Tarp šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis, nes ieškovė S. G. - fizinis asmuo, įsigijęs šuniuką šeimos poreikiams tenkinti, o atsakovas E. D. registruotas gyvūnų veisėjas, t. y. asmuo, užsiimantis šunų veisimu ir turintis žinių apie gyvūnų auginimą. Atsakovas teismo posėdžio metu ypač akcentavo tai, jog šuo nėra daiktas, jis yra gyvūnas. Teismas nesutinka su atsakovo argumentu, kad šuo negali būti laikomas daiktu. Teisiniu požiūriu naminis gyvūnas yra daiktas, kuriam taikomas specialus teisinis reglamentavimas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad galiojantis Civilinis kodeksas neišskiria specialių teisės normų, reglamentuojančių būtent šunų, kaip prekės, pirkimą – pardavimą, todėl ginčui spręsti taikytinos teisės normos, labiausiai tinkančios šiai situacijai spręsti, t.y. Civilinio kodekso vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis reglamentuojančios nuostatos.

Parduodamas daiktas turi būti tinkamos kokybės, t. y. daikto savybės turi atitikti vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Pardavėjas atsako pirkėjui už bet kokią daikto neatitiktį sutarčiai, esančią daikto perdavimo metu (CK 6.363 str. 2 d.). CK 6.333 str. 1 d. nustatyta, jog pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daikto perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daikto perdavimo. CK 6.333 str. išdėstytos normos turinyje įtvirtinta specialioji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, sprendžiant ginčus dėl parduoto daikto kokybės. Nustatyta, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Minėto straipsnio 3 dalyje reguliuojamas išskirtinis atvejis dėl įrodinėjimo pareigos pasiskirstymo, kuomet kyla ginčas dėl daiktų, kurių kokybę pardavėjas garantuoja. Jame numatyta, kad pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jei neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (Vilniaus apygardos teismo 2017-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-445-450/2017). Esant vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčiai ir vadovaujantis CK 6.363 str. 1 d. laikoma, kad pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę (garantija pagal įstatymą)). Pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, savo pasirinkimu turi teisę pasirinkti, kokiu būdu jis ketina ginti savo teises (CK 6. 363 str. 4 d., 6.334 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad šuniukas ieškovei buvo perduotas sveikas, be jokių trūkumų, tai esą patvirtina ir prieš pat perdavimą atlikta apžiūra. Atsakovo teigimu, šuo nugaišo dėl nesavalaikio ieškovės kreipimosi pas veterinarus, t. y. dėl ieškovės kaltės, o susirgti galėjo ir būnant jau pas ieškovę. Ieškovė teigia, kad jau pasiimant iš atsakovo šuniuką jis atrodė liūdnas, buvo šiek tiek mažesnis už kitus šuniukus, nerodė džiaugsmo, o bėgant laikui vis mažiau ėdė, darėsi vangesnis, labai daug šlapinosi. Ieškovė kreipėsi į atsakovo draugę E. K. Facebook žinute, domėjosi, kuo šuniuką šerti, kiek turėtų tokio amžiaus gyvūnas sverti. Ieškovės teigimu, E. K. ją ramino, nurodydama, jog ir jos vienas iš pirktų šunų tokio paties amžiaus svėrė 9 kg. Galiausiai, 2016-01-25 ieškovė kreipėsi į gydytoją veterinarą V. P., po to 2016-02-08 – į R. R. veterinarijos kliniką, o 2016-02-09 - į LSMU Veterinarijos akademijos dr. L. K. smulkiųjų gyvūnų kliniką. 2016-02-13 šuniukas nugaišo. Ekspertų išvada, šuniuko gaišimą lėmė lėtinis IV stadijos inkstų nepakankamumas, ar šis susirgimas įgimtas, ar įgytas, ekspertizės akte kategoriškai nenurodyta. Ieškovės teigimu, šuniukas jau perdavimo metu minėta liga sirgo, nes atsakovas, būtent šiai šuniukų vadai, kurioje gimė ginčo šuniukas, taikė natūralią atranką, t. y. leido kalei šuniukus atsivesti pačios išsikastame urve lauko sąlygomis, dėl ko šuniukas galėjo sušalti ir susirgti, ir galiausiai nugaišo. Kad dažnai inkstų nepakankamumas įgyjamas gyvūnui sušalus, teismo posėdžio metu nurodė ir liudytoju apklaustas veterinarijos gydytojas (taip pat ir šunų veisėjas) V. P., kuris patvirtino, kad Godžis susirgti galėjo dėl atsakovo taikyto šuniukų vedimo būdo (natūralios atrankos) bei nurodė atvejį, kai jam neesant namuose jo kalė atsivedė šuniukus lauko sąlygomis, kurie per pusmetį nugaišo susirgę inkstų nepakankamumu. Tuo tarpu atsakovas kategoriškai neigia, kad šuo galėjo susirgti dėl to, kad kalė juos atsivedė lauke ir jie savaitę po gimimo gyveno lauke urve. Kaip argumentą nurodė, kad kalė visą laiką palaikė šuniukams tinkamą (+38 laipsnių) temperatūrą nuo jų nesitraukdama, būdama juos užgulusi. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas niekaip nepaneigė liudytojo V. P. nurodytų argumentų, jog kalė visą laiką negalėjo būti prie šuniukų, fiziškai ji privalėdavo atsitraukti nuo jų, nes jai pačiai reikėdavo ir paėsti, ir atsigerti, ir išsituštinti, o būtent, tada ginčo šuniukas ir galėjo susirgti. Be to, kaip nustatyta atsakovo paaiškinimais net pusė vados šuniukų, atvestų lauke, pirmosiomis paromis nugaišo. Pats atsakovas patvirtino, kad tinkama temperatūra ypač svarbi pirmąją šuniukų gyvenimo savaitę, nes tuomet jie dar nesugeba palaikyti kūno šilumos. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad šuniukas inkstų nepakankamumu galėjo susirgti dėl ieškovės netinkamos priežiūros, maitinimo. Kad pašaras negali sukelti tokios sunkios inkstų ligos, patvirtino ir ekspertizės išvada, kuri paneigė LKD tarybos posėdžio protokole pateiktą išvadą, kad Godžis nugaišo dėl blogo maitinimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šuniukas jau perdavimo metu buvo šiek tiek mažesnis už kitus savo vadoje (tą patvirtino ir pats atsakovas, nurodydamas, kad tas skirtumas buvo nežymus, tik 300 gr.), o negalavimai, iš kurių ieškovė galėtų spręsti apie rimtus šuniuko sveikatos sutrikimus, pasireiškė praėjus nedideliam laiko tarpui nuo šuniuko paėmimo iš veisėjų. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytoju apklaustas veterinaras V. P., inkstų nepakankamumas yra progresuojantis, šios ligos požymiai iš karto nėra ryškūs, liga pasireiškia palaipsniui, o tikslią diagnozę parodo tik kraujo tyrimas. Kad ryškūs simptomai, tokie kaip apatija, anoreksija, liesėjimas pasireiškia tik jau pažengus inkstų nepakankamumui, t. y. esant III susirgimo stadijai, patvirtina ir ekspertų išvada. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad 2016-02-09 (praėjus maždaug pusantro nuo šuniuko perdavimo ieškovei) atlikti kraujo tyrimai parodė jau pažengusią, III ligos stadiją. Atsakovas teigia, kad šuniuko gerą sveikatos būklę patvirtino ir tai, kad 2015-12-21 kinologų sąjungos atstovai apžiūrėję vadą jokių pastabų nepareiškė, be to, šuniukas ieškovės buvo paskiepytas, kas reiškia, kad buvo sveikas, nes gydytojas sergančio šuns neskiepytų. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad vertinant vadą, šuniukas buvo apžiūrėtas tik išoriškai, jis atrodė sveikas, tik buvo šiek tiek mažesnis, jokie tyrimai (kraujo ar pan.) nebuvo atliekami. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Godžis atrodė išoriškai sveikai ir veterinarui V. P., kurį jis jį apžiūrėjo po šuniuko vakcinacijos. Todėl akivaizdu, kad skiepijantis gydytojas, neatlikęs reikalingų tyrimų, šuniuko ligos galėjo ir nepastebėti, tačiau tai neleidžia daryti išvados, jog tuo metu šuniukas dar nesirgo. Taip pat atmestinas atsakovo teiginys, kad ieškovė per ilgai nesikreipė į gydytojus, nes bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė į gydytojus kreipėsi iš karto, kai pastebėjo, jog šuniuko būklė prastėja. Be to pažymėtina ir tai, kad 2016-02-11 šuniukas buvo perduotas atgal veisėjui (faktiškai perduotas atsakovo atstovei E. K.), kad būtų gydomas gydytojų, kuriais pasitiki atsakovas, ir būtent esant jų žinioje šuniukas nugaišo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas, pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Iš aukščiau nurodytų duomenų, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, ekspertizės išvados ir atsakovui nepateikus priešingų įrodymų, teismas, vadovaudamasis CPK 185 str. nuostatomis, daro išvadą, kad Berno zenenhundų veislės šuniukas vardu Godžis (duomenys neskelbtini) jau perdavimo 2015-12-21 ieškovei S. G. metu buvo sergantis, t. y. neatitiko šuniuko kokybei keliamų reikalavimų (ieškovė tikėjosi sveiko šuniuko, kuris galėtų dalyvauti parodose), dėl ko vėliau nugaišo ir ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.333 str., 6.334 str., 6.363 str.). Atsižvelgiant į išdėstytą, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 1 000 Eur nuostolių (šuniuko kaina).

Ieškovė taip pat prašo teismo priteisti 299 Eur nuostolių, kuriuos patyrė už šuniuko gydymą bei transporto išlaidas. CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių būtent tokias patirtas išlaidas, todėl reikalavimas dėl 299 Eur nuostolių atlyginimo atmestinas kaip neįrodytas.

Ieškovė teismo prašo priteisti 1 000 Eur neturtinę žalą. Nurodė, kad dėl šuniuko netekties ir atsakovo abejingumo patyrė stresą ir įtampą. Be to, atsakovas kreipėsi į VMVT dėl tariamo ieškovės žiauraus elgesio su gyvūnu, t. y. nurodydamas, kad ieškovė gyvūno nešėrė. Ši informacija nepasitvirtino, tokia paskleista informacija pažemino ieškovę, sukėlė papildomą stresą, nes turėjo teikti paaiškinimus dėl nepagrįstų kaltinimų. Atsakovas su ieškiniu visiškai nesutiko, patvirtino, kad VMVT nenustatė, jog ieškovė su gyvūnu elgėsi netinkamai.

Įstatymu garantuota vartotojo teisė tiek į turtinės, tiek į neturtinės žalos, kuri įtvirtinta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str., atlyginimą. Sprendžiant dėl vartotojo teisės į neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo, taikytinos bendrosios Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.250 str. 1 d., neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydi bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė dėl šuniuko, neatitinkančio jos lūkesčių (sergančio), įsigijimo patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomų rūpesčių – turėjo kreiptis ne į vieną veterinarijos gydytoją, konsultuotis dėl šuniuko sveikatos, rūpintis tinkamu jo gydymu, tyrimų atlikimu, atsakovui nesutikus atlyginti patirtos turtinės žalos, kreiptis į LKD, asociaciją „Kinologas“, kad padėtų išspręsti susidariusią situaciją, galiausiai, aiškintis dėl tariamos šuniuko nepriežiūros VMVT ir bylinėtis teisme. Be to, teismas atsižvelgia, kad vartojimo pirkimo – pardavimo sutartimi buvo įsigytas gyvūnas, kuris pirktas tam, kad taptų naujuoju šeimos nariu. Tiek ieškovė, tiek jos šeima prisirišo prie šuniuko, dėl ko jo nugaišimas neabejotinai sukėlė dvasinius išgyvenimus. Tačiau teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų teismui daryti kategorišką išvadą, jog šuniuko perdavimo metu pats atsakovas žinojo, jog šuniukas serga, t. y. tyčia (žinodamas) pardavė sergantį šuniuką. Vadinasi atsakovas pats galėjo sąžiningai klysti, vertindamas šuniuko būklę, tačiau tai neeliminuoja jo kaltės dėl netinkamos kokybės šuniuko padavimo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei įvertinus tai, kad šuniukas pas ieškovę gyveno palyginti trumpą laiką (du mėnesius), į priteistos turtinės žalos dydį, į tai, kad atsakovas vis dėlto susirgus šuniukui siūlė ieškovei perrašyti jį atgal veisėjams (šalims nepavyko galutinai išsiaiškinti perrašymo sąlygų, susijusių su pinigų grąžinimu), kas rodo jo ketinimus siekti taikaus ginčo išsprendimo, bei vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, iš atsakovo ieškovei priteistina 100 Eur neturtinė žala (CK 6.250 str.).

Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2016 m. liepos 8 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Kita ieškinio dalis atmestina.

Dalykinės reputacijos apsauga įtvirtinta CK 2.24 str. 8 d. normoje – pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo jį žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas yra fizinis asmuo, tačiau yra registruotas veisėjas, besiverčiantis Berno zenenhundų veislės šuniukų veisimu, pardavimu, turintis veislyną „(duomenys neskelbtini)“, todėl gali būti taikomos normos, reglamentuojančios juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimą. Tačiau pažymėtina, kad dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti, asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti asmens veiklą ir pan. Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis, turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas (šiuo atveju atsakovas) turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui (šiuo atveju ieškovei) paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Reikia įvertinti, ar tai žinia ar nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei)), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad publikacijoje tendencingai teigiama: „Tai reikštų, kad Godžiui buvo atliktas skrodimas, apie kurį mes nieko nežinome. Kas gali paneigti, kad neteisėtai iš mūsų Godžį paėmę veislyno „(duomenys neskelbtini)“ savininkas ir jo draugė tikėdamiesi palankių skrodimo išvadų tas keturias dienas iki nugaišimo šunelį marino badu ir nedavė jam lakti“? Atsakovo teigimu, taip akivaizdžiai yra sumenkintas atsakovo orumas, dalykinė reputacija.

Teismas susipažinęs su pateikta publikacija konstatuoja, jog ieškovė tiesiog papasakojo šunelio pirkimo ir nugaišimo istoriją žurnalistui, išdėstydama savo subjektyvią nuomonę apie įvykius. Atsakovo manymu jo reputaciją žeminantis teiginys ieškovės yra išreikštas klausiamąja forma, todėl negali būti vertintinas kaip faktas. Atkreiptinas dėmesys, kad publikuotame straipsnyje išdėstyta ne tik ieškovės nuomonė, vertinant šuniuko pirkimo ir nugaišimo istoriją, bet ir veislyno „(duomenys neskelbtini)“ atstovės E. K. bei LKD prezidentės pozicija. Atsakovas taip pat nurodo, jog publikacijoje ieškovė teigė, kad sulaukė grasinimų „Negana to, palaikymo iš tarybos narių sulaukę veislyno „(duomenys neskelbtini)“ atstovai man pagrasino, kad už šuns nepriežiūrą atsirūgs man pačiai“. Atsakovas nurodo ieškovei niekada negrasinęs ir nepagrįstų pretenzijų nereiškęs. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjant bylą tiek parengiamuosiuose posėdžiuose, tiek teismo posėdyje atsakovas pats patvirtino, kad buvo padavęs skundą VMVT dėl ieškovės žiauraus elgesio su gyvūnais, tačiau tarnyba, atsakovo teigimu, ieškovės žiauraus elgesio nenustatė. Todėl tikėtina, kad ieškovė, būtent tokį atsakovo kreipimąsi į VMVT ir suprato kaip grasinimą.

Dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl, be aptartų klausimų, teismas turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-241/2014). Asmeniui, būtina įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad neturtinė žala padaryta. Žalos padarymo faktą, remiantis CPK 178 str., turi įrodyti tai teigianti šalis (nagrinėjamos bylos atveju – atsakovas).

Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl publikacijos jis patyrė realių neigiamų pasekmių. Teismo posėdžio metu nurodė, kad dabar jis negali užsiimti veisimu, nes jo manymu šuniukų niekas nepirks, yra prarandamos pajamos. Tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, kad po publikacijos nebuvo veisiami šunys, kad veislynui realiai nepavyko parduoti turimų šuniukų. Be to, atsakovas nurodė, kad į neturtinę žalą jis įskaičiuoja ir bylinėjimosi išlaidas, t. y. nurodė, kad jo rengimasis bylai kainavo 800 Eur, tačiau tai pagrindžiančių dokumentų nepateikė.

Taigi, nenustačius, jog ieškovė paskleidė tikrovės neatitinkančius ir atsakovo dalykinę reputaciją pažeidžiančius duomenis bei ieškovės ieškinį tenkinus iš dalies (t. y. iš esmės pasitvirtinus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms), nėra pagrindo įpareigoti ieškovę atsakovo atsiprašyti ir atsirasti civilinei atsakomybei neturtinės žalos pavidalu. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovo priešieškinis atmestinas.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį, 250 Eur už ieškinio parengimą, 100 Eur už atsiliepimo į priešieškinį parengimą bei 450 Eur už advokato padėjėjo atstovavimą parengiamųjų teismo posėdžių bei teismo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies (52,20 proc.), iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 130,50 Eur už ieškinio surašymą (52,20 proc. nuo 250 Eur) bei 39,15 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo priešieškinis atmestas, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 100 Eur už atsiliepimo į priešieškinį parengimą. Ieškovę atstovaujantis advokato padėjėjas byloje dalyvavo dviejuose parengiamuosiuose posėdžiuose bei viename teismo posėdyje, kuriuose buvo nagrinėjamas tiek ieškinys, tiek priešieškinis, todėl laikytina, kad atstovavimo išlaidų dalis dėl ieškinio yra 225 Eur, o dalis dėl priešieškinio – taip pat 225 Eur. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 117,45 Eur (52,20 proc. nuo 225 Eur) atstovavimo išlaidų dėl ieškinio ir 225 Eur atstovavimo išlaidų dėl atmesto priešieškinio (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Viso iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 612,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje patirta 22,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Laikytina, kad šių išlaidų dalis ieškinyje – 11,03 Eur, o priešieškinyje – 11,03 Eur. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 5,27 Eur (47,80 proc. nuo 11,03 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš atsakovo valstybės naudai – 16,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93 str., 98 str., 259 str., 260 str., 263-270 str., 284 str.,

nusprendžia:

Ieškovės ieškinį patenkinti iš dalies, atsakovo priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo E. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ., ieškovės S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)., naudai 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) nuostolių, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (1 100 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-17-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 612,10 Eur (šešis šimtus dvylika eurų 10 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo E. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)., valstybės naudai 16,79 Eur (šešiolika eurų 79 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (VMI prie LR finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąskaita Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660. Mokėjimą patvirtinančius dokumentus pristatyti teismo raštinės tarnautojai).

Priteisti iš ieškovės S. G. a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ., valstybės naudai 5,27 Eur (penkis eurus 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (VMI prie LR finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąskaita Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660. Mokėjimą patvirtinančius dokumentus pristatyti teismo raštinės tarnautojai).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Jonavos rajono apylinkės teismą.