- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- 2S-1643-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15296-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „DAO AM“
- Atsakovas
- A. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DAO AM“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DAO AM“ ieškinį atsakovui A. G. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „DAO AM“ (toliau – ir ieškovė) nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija) 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. DGKS-2779, kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės – pakeisti 2018 m. kovo 16 d. Sutartį dėl nekonkuravimo, numatant ieškovei kasmėnesinius 5 000 Eur mokėjimus (įskaitant visus mokėtinus mokesčius) 6 mėnesius nuo sprendimo byloje priėmimo, galutinį mokėjimą numatant iki 2020 m. rugsėjo 30 d.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. G. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) atsiliepimu prašė: 1) Pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose, t. y. 377 419,35 Eur sumai areštuoti ieškovės turtą, įskaitant kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines ir neturtines teises, priklausančias ieškovei ir esančias pas ieškovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuoto turto atsiskaityti su darbuotoju, nukreipiant visas turimas ir / ar iš trečiųjų asmenų gautinas lėšas atsiskaitymui su darbuotoju; 2) Atmesti kaip nepagrįstą ieškovės ieškinį; 3) Priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydamas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad šį reikalavimą reiškia atsižvelgdamas į: (1) aplinkybę, kad ieškiniu keliamas ginčas dėl didelės pinigų sumos; (2) atsakovui prieinamus duomenis apie ieškovės turtinę / finansinę padėtį, jos kaitą ir aplinkybes, galimai rodančias tikslingą finansinės / turtinės padėties bloginimą siekiant perkelti turtą į kitas susijusias korporatyvines struktūras ir taip palikti „tuščią“ įmonę, kuri formaliai turės prievolę, bet faktiškai nebus pajėgi įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Nurodė, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl 377 419,35 Eur sumos, kuri neabejotinai yra didelė net ir juridiniam asmeniui, o prievolė ją sumokėti gali būti ne tik sunkiai įvykdoma, tačiau ir sukurti motyvus nesąžiningai ieškovei atlikti veiksmus, siekiant šios prievolės apskritai neįvykdyti (pvz. dirbtinai, per teisminių procesų pagalba laimėtą laiką palaipsniui sukurti nemokumo / bankroto situaciją). Būtina įvertinti ir faktą, kad nuo pat ginčo darbo ginčų komisijoje inicijavimo pradžios, neginčydama darbuotojo pareikšto reikalavimo sumos iš esmės, ieškovė iki šiol nėra sumokėjusi net mažiausios šios sumos dalies, t. y. nėra įvykdžiusi jokia apimtimi savo prievolės, kurią iš esmės pati pripažįsta. Todėl akivaizdu, kad vien jau dėl šio fakto nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kas ne tik pažeistų darbuotojo teises, bet ir neabejotinai pakenktų teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, autoritetui. Pažymėjo, kad dėl objektyvių priežasčių neturi išsamių duomenų apie realią ieškovės turtinę / finansinę padėtį (išskyrus per viešas prieigas prieinamus duomenis) ir tikslius jos pokyčius laike, todėl negali teismui jų pateikti. Tačiau, iš atsakovui prieinamos informacijos, galima daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovės turtinė / finansinė padėtis galimai palaipsniui (atsargiai) bloginama (tai susisieja ir su ieškinio, kuriuo nekeliamas joks ginčas iš esmės, pateikimo logika), kas gali iš esmės apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba padaryti jį neįmanomu: nuo 2017 m. iki 2019 m. pabaigos ieškovės, kaip tarptautinės įmonių grupės struktūrai priklausančio subjekto finansinė būklė nuolat gerėjo. Tai patvirtina ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai. Itin svarbu, kad pradėjus bręsti konfliktams tiek su darbuotoju, tiek su kitais investuotojais bei partneriais (darbuotojo žiniomis, 2019 m. pabaigoje 2020 m. pradžioje prasidėjo ir kiti ieškovės akcininkų turtiniai konfliktai su kitais asmenimis), ieškovės turtas buvo pradėtas kryptingai mažinti: (1) 2020 m. ieškovė UAB „DAO AM“ savo turėtas UAB DEHIDRA akcijas per du vieną po kito įvykdytus sandorius (2020 m. kovo 17 d. ir 2020 m. kovo 20 d. ) perleido (atitinkamai 950 ir 800 vnt.) kitai savo valdomai įmonei DAO AM S.a.r.l. ((duomenys neskelbtini)); (2) 2020 m. ieškovė UAB „DAO AM“ savo turėtas UAB GRANORAMA (kuri įgyvendina projektą – gamyklos statybą, t. y. yra reali veikianti ir finansiškai pajėgi įmonė) akcijas (500 vnt.) per vieną sandorį 2020 m. vasario 7 d. perleido kitai savo valdomai įmonei UAB „DAO GRANORAMA“ ((duomenys neskelbtini)); (3) 2019 m. ieškovė UAB „DAO AM“ savo turėtas UAB Naujoji Elija akcijas, per vieną sandorį 2019 m. rugsėjo 19 d. perleido (100 000 vnt.) kitai savo valdomai įmonei UAB „Stabilus Srautas“ ((duomenys neskelbtini)). Kaip matyti iš šių duomenų, ieškovės turtas perkeliamas į kitas susijusias (tiems patiems asmenims priklausančias) įmones, kurios veikia arba už Lietuvos jurisdikcijos ribų (ofšorinė jurisdikcija), arba dalijasi tuo pačiu registruotos buveinės adresu ((duomenys neskelbtini)). Iš šių sąsajų nesunku įžvelgti tikrąjį sandorių tikslą. Viešai prieinami dokumentai taip pat patvirtina faktą, kad ieškovės turtinė / finansinė padėtis kryptingai bloginama, o būtent turimos akcijos buvo perleistos: UAB Vikingų Investicijos (1 000 vnt.); UAB Auksinių Kopų Investuotojai (2 500 vnt.); UAB Vikingų turto valdymas (1 000 vnt.); UAB Zenith Turto Valdymas; DAO INDUSTRY LP (valdyta vertė apie 2 591 885 Eur); UAB DAO FAMILY OFFICE (10 000 vnt.); UAB VG Trading (600 vnt.). Vien pagal prieinamus duomenis per 2020 m. ieškovės turtas buvo sumažintas dešimtis kartų. Atskirai atkreipė dėmesį į ieškovės korporatyvinį teisinį statusą, t. y. priklausymą tarptautinei įmonių grupės (susijusių įmonių) struktūrai, kurioje pagrindinis galutinis naudos gavėjas yra V. M. (ieškovės direktorius, kuris ir inicijavo šią bylą). Būtent toks teisinis statusas lemia, kad ieškovės finansinė būklė gali mažėti ne dėl blogų veiklos rezultatų, o dėl jos turto (aktyvų) formalaus perkėlimo į kitas grupės įmones, kurių galutiniai naudos gavėjai yra tie patys fiziniai asmenys. Atitinkamai turto (aktyvų) judėjimas tarp susijusių asmenų galimai reiškia tai, kad tie patys naudos gavėjai iš formalaus prievolės subjekto, konkrečiai šioje byloje ieškovės, nepatirdami jokių praradimų, perkelia turtą į kitas grupės įmones, siekdami į teisminius procesus įsivėlusią ieškovę palikti be turto, t. y. nepajėgią įvykdyti būsimo teismo sprendimo dėl didelės sumos. Akcentavo, kad, spręsdamas dėl darbuotojo reikalavimo pagrįstumo (atitinkamai dėl ieškinio nepagrįstumo), teismas turėtų išsamiai ir visapusiškai įvertinti ginčo kontekstą apibrėžiančių faktinių aplinkybių, ieškovės procesinį elgesį ir ieškinio reikalavimų logiką. Ieškinyje nekeldama jokio ginčo dėl esmės, t. y. neginčydama nei darbuotojo reikalavimo pagrindo, nei jo dydžio, ieškovė raštu teismui nurodė, neva atsiskaitys su darbuotoju iki 2020 m. rugsėjo 30 d., kas mėnesį išmokėdama po 5 000 Eur. Realus ieškovės elgesys tik patvirtina, kad imituodama jos norimo teismo sprendimo, leidžiančio atsiskaityti su darbuotoju dalimis, pasiekimą, ji jau dabar turi ketinimą šio sprendimo realiai neįvykdyti, nes nėra įvykdžiusi net dalies prievolių, kurias pati prašo patvirtinti būsimu teismo sprendimu šioje byloje. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra reali tikimybė, kad ieškovė net neketina vykdyti savo įsipareigojimų darbuotojui, nežiūrint į tai, ar jie būtų patvirtinti būsimu teismo sprendimu. Dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nepritaikius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo ieškovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą pareikšto reikalavimo sumai – 377 419,35 Eur. Šio turto nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštavo ieškovės pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis. Nustatė, kad: areštuojant ieškovei priklausantį turtą, uždrausti ieškovei nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant jai teisę nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais; areštuojant ieškovei priklausančias pinigines lėšas, uždrausti ieškovei disponuoti jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis, leidžiant ieškovei iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su atsakovu, mokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams, mokėti socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas, ginčijant atsakovui mokėtiną piniginę kompensaciją už nekonkuravimą, yra turtinio pobūdžio, ginčijama suma – 377 419,35 Eur. Įvertinęs reikalavimo turtinį pobūdį, tikėtinai didelę ieškovei ginčijamą sumą, kurią išieškojimui iš ieškovės atsakovo naudai priskaičiavo darbo ginčų komisija, sprendė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė savo turtą gali paslėpti arba perleisti tretiesiems asmenims, dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnis). Pažymėjo, kad teismų praktikoje nurodoma, jog didelė reikalavimo suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-859/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-507/2013). Nurodė, kad, remiantis atsakovo pateiktais ieškovės UAB „DAO AM“ finansinės atskaitomybės duomenimis laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m., taip pat duomenimis apie juridinių asmenų dalyvius, matyti, kad ieškovė sistemingai laikotarpiu nuo 2020 m., t. y. prasidėjus šalių ginčui, pradėjo mažinti turimą turtą, perleisdama akcijas kitoms savo valdomoms įmonėms, kurios veikia arba už Lietuvos jurisdikcijos ribų, arba dalijasi tuo pačiu registruotos buveinės adresu. Be to, pažymėjo, kad ieškovė pareikštu ieškinio reikalavimu prašė leisti atlikti kasmėnesinius mokėjimus atsakovui po 5 000 Eur iki 2020 m. rugsėjo 30 d., tačiau iki šios dienos civilinėje byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų geruoju atlikusi bent vieną mokėjimą atsakovui. Vertino, kad ieškovei sistemingai perleidžiant turimas akcijas kitoms savo valdomoms įmonės, egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovė savo turtą gali paslėpti arba perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Atsižvelgdamas į atsakovo nurodytas aplinkybes, didelę ginčo sumą, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, į tai, kad ieškovės reikalavimai yra kildinami iš darbo santykių, be to, į tai, kad atsakovas yra socialiai silpnesnioji ginčo santykio šalis, sprendė, kad atsakovo prašymas dėl laikinų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, piniginių lėšų areštas yra labiausiai ekonomiškai pažeidžianti priemonė. Todėl sprendė, kad pirmiausiai areštuotinas ieškovės turimas kilnojamas ir nekilnojamas turtas 377 419,35 Eur sumai, o jo nesant ar nepakankant – ieškovės sąskaitose esančios piniginės lėšos, leidžiant iš jų daryti mokėjimus atsakovui, mokėti darbo užmokestį įmonės darbuotojams, mokėti socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Ieškovė UAB „DAO AM“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
6. Ieškovė nurodė, kad antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos (grėsmės) egzistavimą atsakovas iš esmės įrodinėja didele ieškinio suma bei ieškovės turtine padėtimi. Tačiau aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-995- 370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-673- 943/2018). Nurodė, kad ginčijamoje nutartyje teigiama, kad: „Remiantis atsakovo pateiktais UAB „DAO AM“ finansinės atskaitomybės duomenimis laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2019 m., taip pat duomenimis apie juridinių asmenų dalyvius, matyti, kad ieškovė sistemingai laikotarpiu nuo 2020 m., t. y. prasidėjus šalių ginčui, pradėjo mažinti turimą turtą, perleisdama akcijas kitoms savo valdomoms įmonėms, kurios veikia arba už Lietuvos jurisdikcijos ribų arba dalijasi tuo pačiu registruotos buveinės adresu“. Pabrėžė, kad ieškovė priklauso įmonių grupei, kurios holdingo bendrovė yra Liuksemburge registruota įmonė – Dao AM S.ar.l. Kaip akivaizdu iš atsakovo pateiktų duomenų apie juridinių asmenų dalyvius, įmonių grupės veikla yra optimizuojama ir daromi sistemingi pertvarkymai įmonių grupės viduje jau nuo pat 2015 metų. Šie pertvarkymai buvo įtakoti įmonių veiklą finansuojančių subjektų reikalavimų, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimų ir siekio turėti aiškią ir kiek įmanoma plokščią akcininkų ir tikrųjų naudos gavėjų struktūrą, sudėliotą pagal atskiras įmonių grupės įmonių veiklas. Taigi, šie pertvarkymai nėra niekaip susiję su atsakovu ir ar šalių ginču. Atsakovo atsiliepime nurodomos aplinkybės gali patvirtinti tik tai, kad ieškovė yra susidūrusi su finansiniais sunkumais, tačiau šios aplinkybės niekaip nepatvirtina jos nesąžiningumo ir neįrodo, kad ji ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdama neatsiskaityti su atsakovu, tokiu būdu apsunkindama ir galbūt būsimo atsakovui palankaus teismo sprendimo (ne)įvykdymą. Pažymėjo, kad jai nėra iškelta jokių bylų, jos turtas nėra areštuotas, ji vykdo visas mokestines prievoles valstybinėms institucijoms ir neturi jokių įsiskolinimų biudžetui. Taigi, šiuo atveju nurodomos aplinkybės nėra ir negali būti vertinamos kaip grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, dėl ko reiktų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pati ieškovė informavo atsakovą apie negalėjimą vykdyti savo įsipareigojimų dėl laikinų finansinių sunkumų ir pasiūlė galima atsiskaitymo grafiką. Taigi, nėra tokių duomenų apie tai, jog ieškovė siektų išvengti savo prievolės vykdymo atsakovei. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų neproporcingą teisių suvaržymą, kuris šioje byloje visiškai nėra tikslingas. Nesant pakankamų įrodymų antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – grėsmei būsimo teismo sprendimo įvykdymui –konstatuoti, laikinosios priemonės turi būti panaikintos. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas planavo įgyvendinti medienos granulių gamyklos projektą, kuris buvo vykdomas per UAB „Granorama“ ir DAO INDUSTRY LP įmones (toliau – Projektas). Atkreipė dėmesį į tai, kad nekonkuravimo kompensacijos dydis pagal 2018 m. kovo 16 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą Sutartį dėl nekonkuravimo ir buvo susietas su šio konkretaus Projekto įgyvendinimu. Deja, Projekto įgyvendinti nepavyko, nes dėl COVID-19 sukeltos finansinės krizės bei vėliau prisidėjusios Baltarusijos politinės rizikos, potencialūs investuotojai ir Projekto finansuotojai atsisakė naujų investicijų. Todėl DAO INDUSTRY LP buvo pradėtas likvidavimo procesas, o UAB „Granorama“ veikla yra stabdoma, atleista dalis darbuotojų, o dalis buvo išleisti į prastovą, bendrovė nevykdo jokios veiklos ir negauna pajamų. Būtent iš šio Projekto įgyvendinimo gautų lėšų ieškovė planavo atsiskaityti su atsakovu. Taigi, visiškai nepagrįstas atsakovo teiginys, kad UAB „Granorama“ yra finansiškai pajėgi įmonė. Ieškovė pardavė šios įmonės akcijas, tik siekdama sumažinti įmonės finansinius nuostolius, o ne siekdama nuslėpti turtą, kaip kad teigia atsakovas.
Atsiliepimas
7. Atsakovas A. G. atsiliepimu prašo atmesti kaip nepagrįstą ieškovės atskirąjį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartį.
8. Atsakovas nurodė, kad laikosi principinės pozicijos, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atskirojo skundo pagrįstumo klausimą, be kita ko, turėtų vertinti šias esmines aplinkybes, akivaizdžiai rodančias atskirojo skundo nepagrįstumą: (1) atskirasis skundas, kaip ir ieškinys, yra eilinė piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasireiškimo forma, kuria ieškovė viso labo siekia imituoti ginčo sprendimą, siekiant kuo ilgiau atitolinti galutinio teismo sprendimo priėmimą; (2) ieškovė, bent iki šio momento, byloje nekėlė ginčo dėl atsakovui mokėtinos kompensacijos, o ginčijasi dėl termino sumokėti šią kompensaciją atidėjimo (ieškinio esmė). Ieškovei puikiai suprantama, kad atskirasis skundas dėl ginčijamos nutarties bus nagrinėjamas tada, kai bus pasibaigęs pačios ieškovės ieškinyje nurodytas terminas, kuomet ji žadėjo ne tik atsakovui, bet ir pirmosios instancijos teismui atsiskaityti su atsakovu – 2020 m. rugsėjo 30 d. Iki šio momento ieškovė nėra pervedusi nei vieno euro iš kompensacijos, kurią, kaip nurodė procesiniuose dokumentuose, žadėjo pervesti visą (377 419,35 Eur) iki šio atsiliepimo teikimo dienos. Toks ieškovės elgesys ne tik įrodo, kad būsimo teismo sprendimo ji net neketina vykdyti ir yra iš anksto tai apgalvojusi, tačiau ir atskirojo skundo prasmės nebuvimą; (3) ginčijama nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ieškovės turtui, buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0179/20/01218. Atlikęs turto paieškos veiksmus antstolis Robertas Vasiliauskas surado apie 130 Eur lėšų, laikomų ieškovės banko sąskaitoje. Taip pat buvo nustatyta, kad ieškovės iš kitų skolininkų gautina suma yra apie 400 Eur. Jokio kito turto (nei kilnojamo, nei nekilnojamo) nebuvo surasta. Apie tai atsakovo atstovas buvo informuotas telefonu. Tai įrodo, kad dar 2020 metais milijonais eurų skaičiuojamos vertės turtą turėjusi ieškovė yra, vaizdžiai tariant, tuščia įmonė, kuri jau šioje proceso stadijoje neegzistuojantį turtą neva siekia apsaugoti teikdama atskirąjį skundą. Išdėstytos aplinkybės neabejotinai įrodo, kad ieškovė dar iki laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo spėjo paslėpti visą turtą, perleisdama jį susijusiems asmenims. Atskirajame skunde bandoma sistemingai įteigti, kad nėra įrodytas ieškovės nesąžiningumas ir bandymas paslėpti turtą. Šis tikrovės neatitinkantis ir išimtinai tikslą klaidinti turintis ieškovės argumentas pridengiamas nuosekliai vystoma aplinkybe, minima ir ieškinyje, apie tariamai blogėjančią ieškovės finansinę padėtį ir korporatyvinės struktūros pertvarkymo priežastis (tikėtina, suprantant, kad su turtu jau atlikti veiksmai galimai ateityje gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę ir jau šiame civiliniame procese pradedant gintis nuo to). Atskirsdamas į tokius argumentus paaiškino, kad, darbuotojo žiniomis, ieškovės, kaip holdingo įmonės, finansinė turtinė padėtis visiškai neblogėjo, kol visą įmonių grupę kontroliuojantis V. M. nepradėjo tikslingai perkėlinėti ieškovės turto (kitų įmonių akcijų) į kitas sau priklausančias įmones. Ieškovė savo esme visada buvo holdinginė kompanija, kurios pagrindinė turto dalis – kitų valdomų kompanijų, verslų ir projektų akcijos / dalys. Didžiausios turto dalies perkėlimo veiksmai buvo atlikti 2019 m. pabaigoje – 2020 metais, kuomet iškilo nesutarimai tiek su atsakovu, tiek su nemaža dalimi investuotojų. Todėl priešingai nei bandoma įteigti apie korporatyvinės struktūros tariamą optimizavimą nuo 2015 metų, akivaizdu, kad šis formalus turto perkėlimas tiesiogiai susijęs su ieškovės prievolėmis darbuotojui ir galimai kitiems kreditoriams. Atskirai pažymėjo, kad atskirajame skunde pateiktos visiškai su atskiruoju skundu keliamo ginčo esme nesusijusios aplinkybės ir argumentai. Atskirajame skunde aiškinamos UAB „Granorama“ projekto vykdymo ir nepasisekimo aplinkybės, melagingai nurodant, kad bylos ginčo dalyku esanti kompensacija buvo susieta su šio projekto rezultatais (pelningumu). Kaip jau minėta, ieškovė nekelia (bent iki šiol nekėlė) ginčo dėl prievolės mokėti kompensaciją ir jos pagrindo. Todėl tokie atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra akivaizdus teisinės pozicijos pagrindiniame ginče pakeitimas arba tiesiog klaidinimas. Atsižvelgiant į tai, mano, kad šiuos argumentus ir atitinkamai ieškovės pozicijos pakeitimą įvertins bylą iš esmės nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus turėtų vertinti kaip akivaizdų ieškovės nesąžiningumo įrodymą, pagrindžiantį, kad tiek ieškinys, tiek atskirasis skundas yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, siekiant kuo ilgiau užvilkinti teismo procesą, neišmokant darbuotojui priklausančios kompensacijos. Tai suponuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pagrįstai ir teisėtai, o jų panaikinimas sukurtų tiesiogines prielaidas paneigti teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, sprendimo autoritetą sukuriant galimybes nesąžiningos šalies tolimesniam piktnaudžiavimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
11.1 Tarp ieškovės ir atsakovo 2018 m. kovo 16 d. sudarytas Susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu bei Sutartis dėl nekonkuravimo, kuria ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui už jo šia sutartimi prisiimtus nekonkuravimo įsipareigojimus 5 000 Eur kompensaciją per mėnesį, iki sueis Sutartyje dėl nekonkuravimo nustatytas terminas, bei, suėjus šiam terminui, sumokėti papildomą kompensaciją.
11.2 Atsakovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydamas išieškoti jam iš ieškovės 377 419,35 Eur skolą, susidariusią Sutarties dėl nekonkuravimo pagrindu, ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime komisijoje iki komisijos sprendimo visiško įvykdymo.
11.3 Darbo ginčų komisija 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. DGKS-2779, kurio rezoliucinė dalis ištaisyta 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. DGKS-3072, nusprendė atsakovo prašymą tenkinti iš dalies – išieškoti atsakovui iš ieškovės 377 419,35 Eur neišmokėtą kompensaciją už nekonkuravimą; prašymo dalyje dėl metinių procesinių palūkanų išieškojimo netenkinti.
11.4 Ieškovė kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės – pakeisti 2018 m. kovo 16 d. Sutartį dėl nekonkuravimo, numatant ieškovei kasmėnesinius 5 000 Eur mokėjimus (įskaitant visus mokėtinus mokesčius) 6 mėnesius nuo sprendimo byloje priėmimo, galutinį mokėjimą numatant iki 2020 m. rugsėjo 30 d.
11.5 Atsakovas atsiliepimu prašė: 1) Pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose, t. y. 377 419,35 Eur sumai areštuoti ieškovės turtą, įskaitant kilnojamuosius daiktus, nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines ir neturtines teises, priklausančias ieškovei ir esančias pas ieškovę arba trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuoto turto atsiskaityti su darbuotoju, nukreipiant visas turimas ir / ar iš trečiųjų asmenų gautinas lėšas atsiskaitymui su darbuotoju; 2) Atmesti ieškovės ieškinį; 3) Priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
11.6 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurios teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas yra šios apeliacijos objektas.
12. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
13. Pasisakant dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pažymėtina, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016 ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.)
14. Nagrinėjamu atveju laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašė atsakovas, kuriam buvo priimtas palankus darbo ginčų komisijos 2020 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. DGKS-2779. Iš ieškovės pareikšto ieškinio turinio matyti, kad ji neginčija to, kad yra skolinga atsakovui, tačiau nurodo, kad jam išmokėtina suma turėtų būti 212 971,72 Eur, o ne 377 419,35 Eur, kadangi iš atsakovui mokamos kompensacijos yra būtina išskaičiuoti socialinio draudimo mokesčius, kurie taikomi darbo užmokesčiui. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, kad atsakovo reikalavimas, kurio teisėtumą ir pagrįstumą įvertino darbo ginčų komisija, nėra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
15. Ieškovė, ginčydama antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimą nurodė, kad pagal aktualią teismų praktiką, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, ko nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodinėjo, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių grindė didele ieškinio suma ir ieškovės turtine padėtimi.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš tiesų nuo 2016 metų nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė / finansinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1267-553/2019, 2020 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020 ir kt.). Tačiau taip pat yra pažymėta, kad faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma), taip pat atsižvelgiant ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas gali pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016; 2018 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-116-236/2018; 2020 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-739-330/2020).
17. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė duomenis apie ieškovės finansinę padėtį. Iš pateiktų įmonės balansų matyti, kad jos mokėtinų sumų ir kitų įsipareigojimų dydis 2018 metais buvo artimas jos turimam turtui, o 2019 metais jį viršijo. Ieškovė 2019 metais veikė nuostolingai (2020 m. balandžio 20 d. Pelno (nuostolių) ataskaita).
18. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu nepateikė duomenų, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, o jos turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Be to, vertintina, kad aplinkybė, jog ieškovė iki šios dienos su atsakovu neatsiskaitė net iš dalies, nors dalies jo pareikšto reikalavimo neginčija, rodo ieškovės prastą finansinę padėtį.
19. Ieškovė atskirajame skunde taip pat nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės esmingai pažeistų jos teises ar interesus, kokiu nors būdu sukeltų neproporcingas pasekmes ar kitus didelius nepatogumus.
20. Atsakovo pateikti duomenys apie 2020 metais sudarytus sandorius, kuriais ieškovės turimos akcijos perleistos susijusioms įmonėms, vertintini kaip, galimai, patvirtinantys ieškovės nesąžiningumą, ir kartu su aukščiau išdėstytomis išvadomis apie ieškovės finansinę padėtį, sudarantys pagrindą spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
21. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
Ieškovės UAB „DAO AM“ atskirąjį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.