- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-145-252/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04893-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė, Margarita Dzelzienė
- Ieškovas
- L. K.
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- A. K., L. B.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 145 - 252 - 2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K., atsakovo A. K. ir trečiojo asmens A. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-102-837-2014 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui A. K., tretiesiems asmenims A. K., L. B., institucijai, teikiančiai išvadą, - Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo, santuokinio turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo dydžio vaikams pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė L. K. prašė: nutraukti santuoką dėl atsakovo A. K. kaltės; po santuokos nutraukimo jai palikti iki santuokos turėtą pavardę „K.“; nustatyti nepilnamečių vaikų R. K. ir R. K. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams turtu – atsakovui tenkančią 1/7 dalį lygiomis dalims – po 1/14 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei iš atsakovo 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; padalinti santuokoje įgytą turtą: ieškovei priteisti 390/1517 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1517 ha, esančio (duomenys neskelbtini), 6/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 6/7 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); atsakovui priteisti negyvenamąją patalpą – garažo boksą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), automobilį Volvo 850, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1/7 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad su atsakovu susituokė (duomenys neskelbtini). Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R. K., o (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R. K., kurie šiuo metu yra nepilnamečiai. Santuoka su atsakovu nutrūko dėl atsakovo kaltės, nes jis piktnaudžiauja alkoholiu ir ieškovės atžvilgiu naudoja psichologinį smurtą. Dėl atsakovo elgesio ji jaučia didelę įtampą ir baimę, patiria nuolatinį stresą, dėl ko pablogėjo jos sveikata. Nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, kuri jais rūpinasi, sudaro tinkamas gyvenimo sąlygas. Iš atsakovo 2012-10-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 350 Lt kiekvienam kas mėnesį. Minimaliems vaikų poreikiams per mėnesį užtikrinti reikia kiekvienam ne mažiau kaip po 1 000 Lt, todėl, vadovaujantis teismų sprendimuose suformuota praktika, atsakovas turėtų mokėti bent po 500 Lt kiekvienam vaikui. Kadangi atsakovas išlaikymo pinigais nemoka, iš jo papildomai priteistinas išlaikymas vaikams turtu. Santuokai nutrūkus dėl atsakovo kaltės, iš atsakovo priteistina neturtinė žala (7 000 Lt). Kreditoriumi nurodė A. K., kuri, šalims nusprendus pirkti namo dalį ir ją rekonstruoti, 2000 m. paskolino 50 000 Lt. Šalys šios skolos nėra grąžinę. Be to, ieškovės žiniomis, atsakovas iš L. B. 2005-2006 m. yra pasiskolinęs 26 000 Lt. Ieškovei apie šią paskolą nėra žinoma, paskola laikytina atsakovo asmenine prievole. Viso santuokoje užgyventa turto už 123 791 Lt sumą. Ieškovė santuokos metu įgytam turtui įgyti panaudojo 74 450 Lt asmeninių lėšų, todėl dalijant turtą prašė nukrypti nuo lygių dalių principo.
Trečiasis asmuo L. B. pareiškė savarankišką reikalavimą ir prašė solidariai iš ieškovės L. K. ir atsakovo A. K. priteisti 36 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad viso šalims namo statybai užbaigti paskolino 50 000 Lt. 14 000 Lt dalimis grąžino A. K., tačiau nuo 2012 m. vidurio iš šalių negauna jokių įmokų.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nutraukė L. K. ir A. K. santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo L. K. paliko iki santuokos turėtą pavardę „K.“, A. K. – „K.“. Nustatė nepilnamečių vaikų R. K. ir R. K. gyvenamąją vietą kartu su motina L. K.. Priteisė L. K. asmeninės nuosavybės teise 390/1517 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1517 ha, esančio (duomenys neskelbtini), 20 000 Lt vertės; 6/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1 000 Lt vertės; butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 118 000 Lt vertės. Priteisė A. K. asmeninės nuosavybės teise garažo boksą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 4 030 Lt vertės; lengvąjį automobilį Volvo V 850, 1996 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 3 250 Lt vertės; 65 860 Lt piniginę kompensaciją iš L. K.. Priteisė iš L. K. ir A. K. solidariai 36 000 L skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo savarankiško reikalavimo priėmimo (2014-03-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini). Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R. K., o (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R. K., kurie šiuo metu yra nepilnamečiai. Iš atsakovo 2012-10-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 350 Lt kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimo. Įvertinęs ieškovės paaiškinimus ir byloje esančius įrodymus, atsižvelgęs į šeimos tikslus ir jos paskirtį visuomenėje, teismas laikė, jog negalima neginčijamai teigti, kad dėl šalių santuokos iširimo yra kaltas tik vienas kuris nors iš sutuoktinių. Konstatavo, jog sutuoktiniai pykosi tarpusavyje, neieškojo bendro sutarimo ir kompromiso bei nedėjo visų pastangų išsaugoti šeimą, todėl yra pagrindas pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės pagal CK 3.61 str. 2 d. nuostatas. Nustatė, jog bendrą sutuoktinių turtą (CK 3.118 str. 1 d.) sudaro 390/1517 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,1517 ha, esančio (duomenys neskelbtini); 6/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); garažo boksas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); lengvasis automobilis Volvo V 850, 1996 m. gamybos, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog šalys savo procesiniuose dokumentuose nesutarė dėl šio turto kainos. Teismui pasiūlius pateikti įrodymus apie ginčijamo turto vertę, atsakovas pateikė UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertinimą, kad šio turto vertė yra 139 000 Lt. Dėl garažo bokso ginčo nebuvo, todėl jo vertę laikė 4 030 Lt. Šalys nesutarė dėl automobilio vertės, todėl jo vertę nustatė kaip ieškovės ir atsakovo nurodytų verčių vidurkį – 3 250 Lt. Konstatavo, kad šalių bendrąją jungtinę nuosavybę sudarančio turto vertė yra 146 280 Lt, todėl kiekvienam tenka po 73 140 Lt vertės turto. Teismo vertinimu, dalijant šalių turtą nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo. Remdamasis rašytiniais įrodymais ir kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis (civilinė byla Nr. 2-5691-223/2012, t. 2, b. l. 63), teismas darė išvadą, jog L. B. savarankiškas reikalavimas yra pagrįstas. Šalių prievolę A. K., atsižvelgdamas į tai, kad pradiniame ieškinyje apie šią paskolą (50 000 Lt) ieškovė neužsiminė, pateikė tiktai skolos raštelio kopiją, apklausta teismo posėdyje A. K. davė nenuoseklius paaiškinimus, savarankiško reikalavimo nepareiškė, teismas vertino kritiškai. Sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti trečiojo asmens A. K. šalių kreditore.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Nurodo, kad sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nieko nepasisakė dėl atsakovo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo A. K. prašo apylinkės teismo sprendimą pakeisti ir nustatyti, kad A. K. yra ieškovės ir atsakovo kreditorė pagal 50 000 Lt solidarią prievolę, kylančią iš paskolos raštelio. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.6 str. bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos, nes nepripažino trečiojo asmens prievolės solidaria ieškovės ir atsakovo prievole. Byloje savarankiško reikalavimo A. K. nereiškė, nes šalys yra jai artimi žmonės, be to, prievolės vykdymo terminas nėra suėjęs. Iki šiol mano, jog paskolos grąžinimas bus išspręstas taikiu būdu, nes supranta, kad abiejų sutuoktinių finansinė padėtis yra sudėtinga. Atsakovas niekada šios skolos neginčijo, visada pabrėždavo, jog skolą grąžins jis ar jo sutuoktinė, kai tik galės.
Apeliaciniu skundu ieškovė L. K. prašo apylinkės teismo sprendimą pakeisti ir: pripažinti, kad santuoka iširo dėl atsakovo A. K. kaltės; priteisti ieškovei iš atsakovo 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti iš ieškovės atsakovui 23 348 Lt kompensaciją, išdėstant ją penkerių metų laikotarpiui; atmesti trečiojo asmens L. B. reikalavimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, padaręs išvadą, jog dėl santuokos nutraukimo kalti abu sutuoktiniai, visiškai neanalizavo ir nenurodė reikšmingų aplinkybių, kuo pasireiškė ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo. Įrodymų, kad savo, kaip sutuoktinės pareigas, iš esmės būtų pažeidusi ieškovė, atsakovas nepateikė, todėl teigti, jog dėl santuokos iširimo yra ir ieškovės kaltės, nėra pagrindo (CPK 178 str.). Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma leidžia teigti, kad būtent atsakovas girtaudamas ir smurtaudamas pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, dėl ko tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas ir kas pagal CK 3.60 str. 2 d. yra pakankamas pagrindas tik atsakovą pripažinti kaltu dėl santuokos iširimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė susirgo depresija, gydėsi stacionariai VŠĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ir ambulatoriškai VŠĮ Panevėžio miesto poliklinikoje, vartojo ir šiuo metu vartoja receptinius vaistus. Būtent atsakovo smurtas ir girtavimas yra atsakovės pablogėjusios sveikatos priežastis. Dėl atsakovo fizinio ir psichologinio smurto ieškovė išgyveno ir išgyvena dvasines kančias, patiria nuolatinį stresą, nuolat žeminama prarado pasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais, sumažėjo jos bendravimo galimybės su aplinkiniais žmonėmis. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo yra priteistinas neturtinės žalos atlyginimas ieškovei. Teigia, jog ji pateikė rašytinius įrodymus dėl 74 450 Lt asmeninių lėšų panaudojimo bendrosios dalinės nuosavybės turtui, atsakovas pateikė įrodymas dėl 20 000 Lt asmeninių lėšų, t. y. ieškovė nurodė beveik 4 kartus didesnę panaudotų asmeninių lėšų sumą nei atsakovas, tačiau teismas nelaikė to pagrindu nukrypti nuo lygių dalių principo, dėl ko pažeidė CK 3.117 str. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Be to, dalindamas sutuoktinių turtą teismas turėjo nukrypti nuo lygių dalių principo įvertinęs faktą, kad su ieškove lieka gyventi du nepilnamečiai vaikai. Taip pat teismas neteisingai nustatė dalintino turto vertę (ieškovei natūra priskirto turto vertę skaičiavo pagal individualų vertinimą, kuris yra gerokai didesnis nei vidutinė rinkos vertė, o atsakovui priskirto turto vertę – pagal VĮ Registrų centro vidutinę rinkos vertę), neteisingai paskaičiavo atsakovui mokėtinos kompensacijos dydį. Nukrypus nuo lygių dalių principo ir priskyrus ieškovei 3/4 dalis turto, už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį ieškovė atsakovui turėtų sumokėti 23 348 Lt kompensaciją. Nurodo, kad ji gauna nedidelį atlyginimą, reikia išlaikyti du nepilnamečius vaikus, todėl mažiau nei pusė vidutinio atlyginimo atsakovo mokamas išlaikymas vaikams nesudaro galimybių sumokėti kompensaciją atsakovui trumpiau nei per 5 metus. Tokiu būdu, teismas priteisiamą kompensaciją turėtų išdėstyti 5 metų laikotarpiui. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai įvertino, jog sutuoktiniai turi solidarią prievolę trečiajam asmeniui L. B., kurios dydis yra 36 000 Lt. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas pasiskolino iš L. ir R. B. 5 500 Eur ir 6 000 Lt (25 000 Lt), 14 000 Lt iš jų neabejotinai yra grąžinta. Taigi, likusi skola gali siekti 11 000 Lt, nors skolos dydis nėra aiškus, nes atsakovo grąžinamos sumos niekur nebuvo fiksuojamos. Kita paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas iš L. ir R. B. vienasmeniškai pasiskolino 25 000 Lt, yra pripažintina asmenine atsakovo prievole. Ieškovė negali būti pripažinta solidariai atsakinga už asmenines A. K. prievoles, kurios nebuvo panaudotos šeimos poreikiams. Ieškovė pradiniame ieškinyje neužsiminė nei apie 50 000 Lt prievolę A. K., nei apie prievolę L. B., kadangi manė, jog šiuos klausimus išspręs be teismo pagalbos. Teismui parengiamajame posėdyje nurodžius į bylą įtraukti šalių kreditorius, atsakovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nurodė jai žinomas prievoles kreditoriams. Nesutinka su teismo išvada dėl šalių prievolės A. K.. Parengiamojo posėdžio metu atsakovas paprašė pateikti skolos raštelio originalą apžiūrai, ir teismas įpareigojo atsakovę tą padaryti. Kito parengiamojo posėdžio metu ieškovė pateikė skolos raštelio originalą, atsakovas jį apžiūrėjo ir pripažino, jog skolos raštelį pasirašė jis. Nei atsakovas, nei teismas neprašė palikti originalo byloje, todėl jis liko pas ieškovę. Skolos raštelio suklastojimo klausimas byloje nebuvo nagrinėjamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-10-23 sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo atsakovui palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas savo procesiniuose dokumentuose reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nebuvo pareiškęs, taip pat nėra pateikęs teismui raštu prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 str.).
Atsiliepimu į trečiojo asmens A. K. apeliacinį skundą atsakovas prašo A. K. apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė L. K., teikdama ieškinį teismui dėl santuokos nutraukimo, privalėjo nurodyti visus kreditorius ir visas skolas. Ji naudojosi advokato paslaugomis, todėl šie reikalavimai jai turėjo būti žinomi. Apie tariamą 50 000 Lt skolą A. K. atsakovas pirmą kartą sužinojo tik gavęs L. K. patikslintą ieškinį. Jis niekada tos skolos nepripažino ir nepripažins, kadangi 50 000 Lt iš A. K. nesiskolino ir tokios sumos pinigų iš jos nėra gavęs. Tai, kad apeliantė skunde teigia, jog atsakovas niekada šios skolos neginčijo ir visada pabrėždavo, kad ją, kai tik galės, gražins jis pats ar jo sutuoktinė, yra melas.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo L. B. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis, kuri liečia trečiojo asmens L. B. interesus, yra teisinga. Teismas rėmėsi ne tik ieškovės, jos atstovės, atsakovo ir jo atstovės paaiškinimais bei pateiktais dokumentais, bet ir visais byloje esančiais įrodymais, trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, įrodymus vertino objektyviai, vadovavosi teisingumo, protingumo kriterijais, logikos principais. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl paskolos sandorių sudarymo, jų dydžio, skolos grąžinimo, šalių solidarios atsakomybės yra nepagrįsti ir neteisingi. Taip pat prašo atmesti trečiojo asmens A. K. apeliacinį skundą, kadangi teismas padarė teisingas išvadas dėl A. K. teisių ir pareigų, tinkamai taikė įstatymą.
Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teigia, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ir netenkino apeliantės reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. L. K. neįrodė, jog jos sveikatos padėtis yra pablogėjusi ir dėl to kaltas atsakovo elgesys šeimoje. Apeliantei buvo sudarytos visos sąlygos atlikti dalintino turto vertinimą, tačiau ji tuo nepasinaudojo, jokių pagrįstų bei argumentuotų pastabų dėl A. K. pateiktos turto vertinimo ataskaitos nepareiškė, todėl jos teiginiai, kad turto vertė yra neteisingai nustatyta ir neteisingai paskaičiuotas mokėtinos kompensacijos dydis, yra niekuo nepagrįsti. Taip pat teismas objektyviai įvertino visus įrodymus, susijusius su prievolėmis A. K. ir L. B..
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tuo tarpu ginčo byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo A. K. kaltės dėl santuokos iširimo (CK 3.60 str.), apsiribojo deklaratyviais pasisakymais, iš esmės tik atkartojo straipsnių nuostatas. Teismas visiškai netyrė įrodymų dėl atsakovo piktnaudžiavimo alkoholiu, kuo pasireiškė jo nesirūpinimas šeima, agresyvumas namuose tiek ieškovės atžvilgiu, tiek vaikų akivaizdoje (ieškovės teigimu, dėl nuolatinės įtampos net sutriko sūnaus R. K. sveikata) ir pan. Kritiškai vertintinas teismo pasisakymas dėl ieškovės pateiktų įrodymų, kurie surašyti 2002-2012 m. Lieka neaišku, kokius dar vėlesnius įrodymus dėl atsakovo netinkamo elgesio galėtų pateikti L. K., kai šalys gyvena skyrium (2013-07-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi A. K. įpareigotas gyventi skyrium nuo L. K. ir vaikų). Taip pat teismas nesiaiškino tikrojo ieškovės noro dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams padidinimo, o tik deklaratyviai konstatavo, jog 2012-10-29 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 350 Lt kiekvienam, todėl nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimas nesprendžiamas. Tuo tarpu iš ieškovės reikalavimo (atsakovas turėtų mokėti išlaikymą bent po 500 Lt) akivaizdžiai matyti, kad tikslas yra padidinti teismo sprendimu priteistą R. K. ir R. K. išlaikymą.
Nutraukiant santuoką turi būti padalytas turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 str. 4 p.). Bendro sutuoktinių turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 str. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 str. 1 d.). Privalo būti padalytas tiek turto aktyvas (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvas (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Pagal CK 3.118 str. 2 d. iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos (priteisiamos) iš šio turto mokėtinos skolos, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs. Jeigu iš bendro sutuoktinių turto vykdytinų prievolių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs ar šios prievolės yra ginčijamos, tai sutuoktinių bendro dalytino turto visuma yra mažinama šių prievolių (skolų) suma. Nustačius turtą, kuris sutuoktiniams priklauso asmeninės nuosavybės teise, ir iš jo atskaičius asmenines skolas, sudaromas kompensacijų balansas, kuriame nurodoma, kiek vienas ir kitas sutuoktinis privalo kompensuoti bendrą turtą ir kiek vienam ir kitam sutuoktiniui turi būti kompensuota iš bendro turto (CK 3.118 straipsnio 3 dalis). Jeigu sudarius balansą paaiškėja, kad bendro turto liko, šis turtas padalijamas sutuoktiniams lygiomis dalimis, išskyrus CK nustatytas išimtis (CK 3.118 str. 4 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčo atveju pirmosios instancijos teismas šiomis įstatymo normomis nesivadovavo. O būtent – teismas iš esmės nenustatė bendro turto balanso, nes akivaizdu, jog L. B. ir A. K. yra šalių kreditoriai; nesprendė klausimo, ar apskritai galima dalinti turtą, atsižvelgus į turimus įsipareigojimus. Teismas nesiaiškino, ar trečiasis asmuo A. K. (ieškovės motina) yra kreditorius abiejų sutuoktinių, ar skolino pinigus bendram šeimos interesui. Be to, vertindamas kiekvienos iš šalių panaudotų asmeninių lėšų dydį, teismas nenurodė, kokia konkreti dalis iš jų buvo panaudota bendrosios jungtinės nuosavybės turtui įgyti, jam įrengti, o vėlgi apsiribojo tik bendra išvada, kad nėra pagrindo dalijant šalių turtą nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismas nurodydamas kokią pinigų sumą turėjo apeliantė, nesiaiškino kokio dydžio tų pinigų sumą ji skyrė šeimos poreikių tenkinimui, tuo tarpu atsakovo nurodytus 20 000 litų konstatavo, kad tokia pinigų suma jis prisidėjo prie šeimos turto įgijimo.
Apeliantė L. K. pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dalintino turto vertę, t. y. jai natūra priskirto turto vertę skaičiavo pagal atsakovo pateiktą UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto vertinimą, o atsakovui priskirto turto vertę – pagal VĮ Registrų centro vidutinę rinkos vertę. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose yra kilęs bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą dėl turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už „Nekilnojamojo turto registro“ duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013; kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės praktiką, yra taip pat pažymėjęs, kad teismas ne tik turi nustatyti teisingą konkretaus turto vertę, tačiau įvertinti ir prašomų atidalyti dalių individualias vertes, atsižvelgiant į jų tiesioginę paskirtį bei galimybę panaudoti verslui ar kitam tikslui, ir tik taip teismas gali spręsti dėl taikytino bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdo ir teisingos kompensacijos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2013). Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad šalys sutinka su teismo nurodytu turto atidalijimu iš bendrosios jungtinės nuosavybės variantu, tačiau ieškovė nesutinka su reikalavimu dėl piniginės kompensacijos priteisimo dydžio ir dalintino turto įvertinimu. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kompensacijos dydį atidalinamo turto – žemės sklypo daliai, ūkinio pastato daliai, butui – vertei nustatyti, rėmėsi UAB „Inreal“ individualiu vertinimu, tuo tarpu turtui – garažo boksui ir automobiliui – rėmėsi atitinkamai VĮ Registrų centro vidutine rinkos verte bei ieškovės ir atsakovo nurodytų verčių vidurkiu. Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su apeliante, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės taikė dvigubą standartą, dėl ko skirtingais vertinimo būdais, įvertinus bendrą atidalinamo turto masę, teismo nustatyta piniginė kompensacija negali būti laikoma teisinga. Tai aiškiai matyti iš to, kad pagal individualų vertinimą 390/1517 dalys žemės sklypo, 6/100 dalys ūkinio pastato ir buto vidutinė rinkos vertė siekia 139 000 Lt, kai VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė sudaro 119 261 Lt. Sprendime teismas nenurodė, kodėl turto vertė, nustatyta skirtingu vertinimo būdu, laikoma teisinga.
Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai (šiuo atveju ieškovė L. K.) išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų kiti bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.). Nagrinėjant bylą iš naujo, teismas privalo įvertinti ieškovės galimybę sumokėti atsakovui kompensaciją, t. y. atsižvelgti į ieškovės finansinę padėtį, į tai, kad su ja nustatyta dviejų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta ir pan. Kompensacijos dydis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į tai, kad tretysis asmuo yra pareiškęs savarankišką reikalavimą ir sutuoktiniams kyla solidari atsakomybė.
Atkreiptinas teismo dėmesys, jog apeliantė A. K. už apeliacinį skundą sumokėjo tik 144 Lt žyminio mokesčio (t. 2, b. l. 82), kai iš esmės jos skundas yra dėl 50 000 Lt skolos, t. y. turtinio pobūdžio reikalavimas (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).
Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nenustatęs ir neištyręs faktinių aplinkybių, susijusių su santuokos nutrūkimu, kreditorių interesų gynimu, turto balanso ir vertės nustatymu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas, ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).
Pagal CPK 329 str. 1 d., 330 str., procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisme byla būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.