- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-05
- Bylos Nr.
- 2YT-3785-1069/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01493-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Kategorijos
teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys antstolė Asta Pliuškevičienė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „General financing“, uždaroji akcinė bendrovė „Tūdosa“, uždaroji akcinė bendrovė Tauragės šilumos tinklai, uždaroji akcinė bendrovė „Berendsen Textile Service“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja J. G. prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo ir turto vertinimo procesą iki bus išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės (pareiškėjos) J. G. ieškinį atsakovėms bankroto administratorei L. L. ir UAB „Tudosa“ dėl 2016-07-18 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 01 pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo.
Nurodo, kad antstolė vykdo išieškojimą iš J. G. turto remiantis 2013-09-20 Tauragės rajono apylinkės teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-1349-760/2013, į kurį 2016-07-18 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 01 reikalavimo teisę iš BUAB „Gerdrauda“ įgijo UAB „Tūdosa“. Vykdomojoje byloje gali būti parduotas ieškovei ir jos vyrui priklausantis nekilnojamasis turtas. Dėl šios priežasties, net jei ir būtų priimtas J. G. palankus teismo sprendimas, jai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas jau galėtų būti parduotas tretiesiems asmenims. Todėl esant pareiškėjai palankiam teismo sprendimui, bus neįmanoma grąžinti parduodamo nekilnojamojo turto.
Atsiliepimas
Antstolė Asta Pliuškevičienė atsiliepimu nesutiko su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad skolininkė reikalavo užbaigti vykdomąsias bylas kuriose buvo atsiskaičiusi su ieškovu, tačiau nebuvo sumokėjusi vykdymo išlaidų. 2019-08-21 ir 2019-08-23 gavus lėšų ir jas paskirsčius, vykdomosios bylos kuriose ieškovai: UAB „General Finanacing“ ir UAB „G4S“ užbaigtos, patvarkymai dėl bylų užbaigimo išsiųsti skolininkei el. paštu. Antstolė su skolininke visada bendravo, į gautus prašymus el. paštu atsakė, tam tikrų vykdomųjų bylų kopijų nepateikė, nes J. G. jų prašė tuomet, kai bylos buvo išsiųstos į teismą skundo nagrinėjimui. Gavus bylas ir J. G. prašymą, prašomos kopijos pateiktos. Kadangi vertinamas turtas jau yra apžiūrėtas, ekspertas rengia Turto vertės nustatymo ekspertizę, kurią tikimasi gauti artimiausiu metu, todėl stabdyti turto vertinimo procesą kai jis jau pasibaigęs, nėra prasmės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
prašymas atmestinas.
CPK 510 straipsnio 2 dalis nustato, kad skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka.
CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo. Taigi teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti pareikštų ir prima facie (liet. preliminariai) pagrįstų reikalavimų pobūdį (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Tik tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų tikslą ir paskirtį.
Šios bylos atveju nėra pagrindo spręsti apie sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą. Kaip minėta ieškinio (šiuo atveju – skundo) reikalavimų pagrįstumo sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste turi būti vertinama pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną, o tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-04 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir kt.).
Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog palankus teismo sprendimas negalės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Ir atvirkščiai, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismas šioje proceso stadijoje tik preliminariai įvertina pareikšto ieškinio (skundo) pagrįstumą, t. y. pats ieškinys (ginčas, jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės.
Pareiškėja kreipėsi į antstolę su skundu, prašydama įpareigoti antstolę užtikrinti, kad būtų pabaigtos vykdomosios bylos, kuriuose padengtos skolos, o savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo iš nekilnojamojo turto ir šio turto vertinimo procesą, iš esmės motyvuoja pačios pareiškėjos inicijuota civiline byla atsakovėms bankroto administratorei L. L. ir UAB „Tudosa“ dėl 2016-07-18 reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo. Anot, pareiškėjos 2016-07-18 reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Tūdosa“ perėmė reikalavimo teisę iš BUAB „Gerdauda“ ir šiuo metu šios sutarties pagrindu vykdo išieškojimą, yra negaliojanti nuo pat sudarymo momento, kadangi prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei.
Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomi argumentai, kuriais yra ginčijamas reikalavimo perleidimo sandoris, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog šis sandoris yra neteisėtas, toks faktas turėtų būti konstatuotas įsiteisėjusiu galutiniu sprendimu. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais ir susiklosčiusios situacijos interpretavimu bei spręsti, kad šiuo metu egzistuoja sąlygos, neleidžiančios atlikti išieškojimo iš neįknojamojo turto veiksmų. Taigi kol įstatymo nustatyta tvarka reikalavimo perleidimo sandorio teisėtumas nėra nuginčytas, teismo sprendimas yra privalomai vykdytinas. Kadangi kitais, t. y. įstatyme nenumatytais atvejais, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo laikinas uždraudimas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-614-464/2015; 2015-08-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1166-516/2015). Juolab kad, kaip nustatyta iš teismų informacines sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nors pareiškėja ir kreipėsi į teismą, prašydama 2016-07-18 reikalavimo perleidimo sutartiį Nr. 01 pripažinti negaliojančia, tačiau jos ieškinį buvo atisakyta priimti, o atskirasis skundas šiuo klausimu dar nėra išnagrinėtas (Klaipėdos apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-8738-1067/2019).
Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors įstatymas numato, kad viena iš galimų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas), teismų praktikoje yra pripažįstama, kad, nagrinėjant skundus dėl antstolio veiksmų kiek kitaip, nei pagal bendrąsias nuostatas, yra sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo klausimas, nes įstatymo leidėjo valia pats skundo dėl antstolio veiksmų padavimas nesustabdo vykdymo veiksmų ir tik tuomet, kai teismas pripažįsta tai esant reikalinga, jis turi teisę taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės ir vykdymo veiksmus stabdyti. Tai paaiškinama tuo, kad vykdytinas teismo sprendimas, kuriuo įrodymų vertinimo procese jau būna pripažintos ar apgintos kurios nors subjektyvios asmenų teisės ir / ar teisėti interesai, jau būna įsiteisėjęs, taigi įsigalioja teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims bei institucijoms principas, įtvirtintas CPK 18, 281 straipsniuose. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones ypač svarbu suderinti visų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų ir principų, tarp jų teismo sprendimo įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką (CPK 2 straipsnis).
Pripažinus, kad nėra vienos iš laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikytos. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo stabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje iki kol bus išnagrinėta civilinė byla pagal J. G. ieškinį dėl 2016-07-18 reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 01 pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsniu, 151 straipsniu,
nutaria:
pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmams.