Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovei M. M. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, trečiasis asmuo AB „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

13. Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2025 m. balandžio 7 d. priimtu sprendimu, laikosi pozicijos, jog teismas neteisėtai ir nepagrįstai: (i) nenustatė, kad sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes santuokos nutraukimas sukėlė nuo faktinio gyvenimo skyrium pradžios momento, kurį ieškovas nurodo 2023 m. balandžio 1 d.; (ii) atitinkamai nepagrįstai į sutuoktinių dalintino turto balansą įtraukė visą santuokos metu įgytą turtą, t. y. ir tą turtą (ūkinius pastatus bei automobilį LEXUS IS220D), kuris ieškovo buvo įgytas (nupirktas, užregistruotas) jau po faktinio sutuoktinių gyvenimo skyrium (po 2023 m. balandžio 1 d.); (iii) išėjo iš ieškinio ribų, priteisdamas natūra kilnojamąjį turtą – automobilį BMW 187, 116I, kuris užregistruotas atsakovės vardu ir kuriuo faktiškai naudojosi atsakovė, kurį ieškovas kategoriškai prašė priteisti natūra atsakovei, bet ne jam; (iv) savarankiškai nustatė kitas turto (ūkinių pastatų bei automobilio BMW 187, 116I) vertes, nesivadovaudamas ieškovo nurodytomis ir rašytiniais įrodymais pagrįstomis vertėmis. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Visų pirma apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kur buvo atsisakyta tenkinti jo reikalavimą dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių šalių turtinėms teisėms nustatymo momento – 2023 m. balandžio 1 d., kuomet, anot ieškovo, atsakovei palikus ieškovą ir išėjus iš šeimos būsto, šalys pradėjo gyventi skyriumi.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovas savo teiginių, kad šalių faktinis gyvenimas skyrium prasidėjo nuo 2023 m. balandžio 1 d., kuomet atsakovė išėjo iš šeimos būsto, nepagrindė jokiais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti nurodomas aplinkybes, ieškovas tik nurodė, jog šalių susirašinėjimo ar kitų įrodymų nėra išsaugojęs, o asmenų, galinčių patvirtinti šias aplinkybes, nei nurodė, nei prašė apklausti byloje liudytojais. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos darė išvadą, kad ieškovui neįrodžius / nepagrindžius savo reikalavimo dėl faktinio šalių gyvenimo skyrium pradžios momento – 2023 m. balandžio 1 d., turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, pagal kurią santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo teisme dienos.

16. Pažymėtina, jog tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, apeliaciniame skunde tik nurodė, jog objektyviai jokių dokumentų dėl gyvenimo skyrium pradžios pateikti negali, liudytojų iškviesti neprašo, nes sutuoktiniai gyveno uždarą šeimos gyvenimą ir vidinė šeimos situacija nebuvo žinoma nei draugams, nei kaimynams.

17. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

18. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą).

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.67 straipsnio 2 dalis numato, kad sutuoktinis gali prašyti, kad teismas nustatytų, jog santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.

20. Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo aspektu suformuotą teismų praktika, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo paaiškinimai apie tai, kad sutuoktiniai realiai ir faktiškai negyvena bendro šeimyninio santuokinio gyvenimo nuo 2023 m. balandžio mėnesio, kai atsakovė surinko visus savo daiktus ir išsikraustė, nėra pagrįsti jokia kita, išskyrus ieškovo paaiškinimus, įrodomąja medžiaga, todėl negali būti pakankamas pagrindas taikyti santuokos nutraukimo teisines pasekmes būtent nuo ieškovo nurodyto momento (2023 m. balandžio 1 d.) ir atsisakyti taikyti ar paneigti bendrą CK 3.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių turtinėms sutuoktinių teisėms sukėlimo nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo teisme. Be to, pažymėtina ir tai, jog su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo ieškovas kreipėsi į teismą tik 2024 m. birželio mėnesį, o tai kelia teismui pagrįstų abejonių dėl ieškovo nurodomo galimo faktinio gyvenimo skyrium pradžios realumo, nes logiškai nėra aišku, kodėl tuomet buvo delsiama nutraukti santuoką daugiau nei metus, jeigu, kaip teigia ieškovas, santykiai buvo nutrūkę dar 2022 metais, o galutinai 2023 m. balandžio mėnesį.

21. Tokiu būdu, nesant byloje įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo nurodomą faktinio gyvenimo skyrium pradžios momentą, pirmosios instancijos teismo išvada taikyti santuokos nutraukimo teisines pasekmes nuo bylos iškėlimo laikytina pagrįsta, atitinkamai ir sprendimas įtraukti į dalintino turto balansą visą iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo šalių santuokoje įgytą turtą, vertintinas kaip tinkamas materialinių teisės normų taikymas, kadangi: (i) pagal CK 3.87 straipsnį, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe; (ii) byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų turto, įskaitant nurodomos transporto priemonės LEXUS IS220D bei abiejų ūkinių pastatų, bendrumo prezumpciją ir patvirtintų, jog šis turtas buvo įgytas / pastatytas, pavyzdžiui, už asmenines vien ieškovo lėšas ar lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, ir to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

22. Vien tai, kad atsakovė procese realiai nedalyvavo, atsiliepimo ir kitų procesinių dokumentų neteikė, teismo posėdyje nedalyvavo ir pan., priešingai nei teigia apeliaciniame skunde ieškovas, nėra pagrindas spręsti dėl ginčo turto priklausomybės asmeniškai vien ieškovui, kadangi, kaip minėta, įstatyme yra įtvirtinta santuokos metu sutuoktinių įgyto turto priklausomybė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, t. y. turto bendrumo prezumpcija, ir teisė bei pareiga paneigti šią įstatyminę prezumpciją tenka būtent priešingai teigiančiam asmeniui, šiuo atveju – ieškovui, kuris, kaip minėta, prezumpcijos nepaneigė.

23. Taip pat ir ieškovo argumentas, jog santuokos metu atsakovė niekur nedirbo ir jokių pajamų negaudavo, todėl neprisidėjo prie turto įsigijimo ir sukūrimo, pirma, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, antra, nesudaro pagrindo kitaip spręsti dėl dalintino turto sudėties ir padalijimo tvarkos, kadangi pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 dalį pajamos, gautos tiek iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, tiek iš vieno sutuoktinio veiklos, tiek iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos pripažįstamos jų bendrąja jungtine nuosavybe, t. y. kiekvienas iš sutuoktinių nuosavybės teise turi atitinkamą dalį kito sutuoktinio gaunamų iš darbinės ar kitos veiklos pajamų, o jeigu iš šių pajamų buvo įgytas santuokos metu atitinkamas turtas (ieškovas neneigė, kad ginčo automobilis LEXUS buvo įgytas, ginčo pastatai buvo pastatyti iš jo uždirbtų piniginių lėšų), toks turtas taip pat pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

24. Pastebėtina, kad 2023 m. liepos 11 d. tik buvo priimta/išrašyta Deklaracija apie ginčo ūkinių pastatų statybos užbaigimą, t. y. konstatuota šių pastatų statybos pabaiga, tačiau logiška ir akivaizdu, kad pradėtas statyti šis nekilnojamasis turtas buvo ankščiau nei 2023 m. liepos mėn., galimai sutuoktiniams dar gyvenant bendrą gyvenimą, todėl sprendžiant dėl turto teisinio statuso, jo atsiradimo / sukūrimo momento, negali būti vadovaujamasi vien tik Deklaracijos apie statybos užbaigimą surašymo data, juo labiau, kad jokių kitų įrodymų šiuo klausimu byloje apskritai nėra. Kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašų, ūkinių pastatų statybos pradžios metai nurodyti 2022 metai, t. y. kuomet šalys buvo santuokoje, gyveno santuokinį gyvenimą.

25. Dėl visų aukščiau nurodytų argumentų atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję tiek su netinkamu santuokos nutraukimo teisinių pasekmių turtinėms sutuoktinių teisėms nustatymo momentu, tiek su netinkamu dalintino turto balansu sudarymu, nepagrįstu tam tikro turto padalijimu ir pan.

26. Apelianto nuomone, teismas išėjo už ieškinio ribų ir pažeidė šalių teisių dispozityvumo principą, kadangi, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė natūra pastarajam turtą, kurio jis neprašė, t. y. automobilį BMW116l, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo santuokos metu faktiškai naudojosi atsakovė, o ieškovas juo nesinaudojo.

27. Turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą leidžiama nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis). Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalį teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007). Taigi, nustatydamas sutuoktiniams tenkančio turto dalis, teismas taiko CK 3.123 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsižvelgia tiek į subjektyvaus, tiek objektyvaus pobūdžio veiksnius, kiekvienu konkrečiu atveju vertina konkretaus turto savybes, jo paskirtį, galimybes turtu naudotis, jį išlaikyti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009). Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, gali jį realizuoti, siekdamas atsiskaityti su kitu sutuoktiniu, kuriam priteista kompensacija, todėl, vertinant turto natūra teiktiną naudą, turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes, kad būtų surastas kiek labiau abi šalis tenkinantis sprendimas turėti didžiausią naudą iš dalijamo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018).

28. Nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2007; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009).

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors automobilis BMW buvo ir yra įregistruotas VĮ „Regitra“ būtent atsakovės vardu, tačiau tai nepaneigia turto priklausomybės šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ieškovas iš esmės neneigė tokio turto teisinio statuso ir prašė įtraukti jį į dalintino turto balansą. Byloje nepaneigta ir abejonių nekelia aplinkybė, jog šiuo metu automobiliu atsakovė faktiškai nesinaudoja ir tikėtina, neketina naudotis, nes, kaip nurodo ieškovas, su juo jokių santykių nepalaiko, nebendrauja, yra užsienio valstybės pilietė, galimai yra išvykusi į užsienį, automobilis yra ieškovo dispozicijoje ir valdyme, nėra duomenų apie kokias nors kliūtis ieškovui naudotis ir valdyti šią transporto priemonę, atitinkamai nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas šios transporto priemonės negalėtų realizuoti už rinkos kainą ir pinigais gauti jo vertę, kad šio turto realizavimas sukeltų ieškovui neprotingų pastangų ir rūpesčių. Kaip minėta, bet kuriuo atveju, net ir priteisus šį turtą natūra atsakovei, ieškovas turėtų teisę į ½ dalies šio turto rinkos vertės piniginę kompensaciją, galimai turėtų patirti su šio turto saugojimu iki faktinio perdavimo atsakovei susijusias išlaidas. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčo situacijoje priteisti šį automobilį natūra būtent ieškovui, taip išvengiant šio turto saugojimo išlaidų, suteikiant galimybę ieškovui turtą realizuoti ir gauti pajamas, vertintinas kaip protingas ir racionalus.

30. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, jog teismas šeimos bylose yra aktyvus. Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis).

31. Apelianto teigimu, teismas išėjo už ieškinio ribų ir tuo aspektu, jog savarankiškai bei neteisingai nustatė kai kurių turto objektų rinkos vertes, nors ieškovas buvo nurodęs kitokias vertes: ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), - 8 180 Eur; ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), - 948 Eur, automobilio BMW 187, 116l, - 4 564 Eur.

32. Ieškovas pateikė tik įrodymus dėl minėto turto priklausomybės ir registracijos, tačiau nepateikė jokių ar pateikė nepakankamai informatyvius / neaktualius įrodymus apie jo nurodomą / deklaruojamą šio turto vertę. Kaip matyti iš 2024 m. sausio 25 d. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašo, jame iš tikrųjų minėtų ūkinių pastatų vidutinė rinkos vertė nurodoma atitinkamai 8 180 Eur ir 948 Eur (kaip ir teigiama apeliaciniame skunde), tačiau ši vertė nustatyta masinio vertinimo būdu (t. y. neatlikus individualizuoto vertinimo) ir nustatyta 2023 m. balandžio 24 dienai, tuo tarpu spręsdamas dėl šio turto vertės, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi aktualesniais, naujesniais jo rinkos vertę galinčiais patvirtinti duomenimis, t. y. to paties VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro viešais duomenimis apie šio turto vidutinę rinkos vertę, nustatytą taip pat masinio vertinimo būdu, tačiau 2025 m. sausio 1 dienai, atitinkamai – 9 390 Eur ir 1 090 Eur.

33. CK 3.119 straipsnis numato, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Dalijant sutuoktinių turtą turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Kokiais įrodymų šaltiniais remdamasis teismas nustato sutuoktinių turto vertę, priklauso ir nuo konkretaus turto rūšies. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Bet kuriuo atveju sprendimą dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo teismas gali priimti tik įsitikinęs, kad turtas įvertintas teisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012).

34. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei šiuo aspektu suformuotą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi ne 2023 metais, o 2025 metais nustatyta ir išviešinta turto – ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos verte, kaip galinčia labiau atitikti realią tikrovę, ypač turint omenyje, kad pats ieškovas neteikė apskritai jokių įrodymų apie individualią, t. y. ne masinio vertinimo būdu, nustatytiną šio turto rinkos vertę.

35. Kalbant apie transporto priemonės rinkos vertę, tai pažymėtina, kad nors ieškovas su ieškiniu pateikė duomenis iš interneto svetainės www.autoplius.lt apie nurodomą vidutinę automobilio BMW vertę - apie 4 500 Eur, tačiau šie duomenys yra itin neinformatyvūs ir nepatikimi įrodomąja prasme, kadangi iš pateikto išrašo apskritai neįmanoma nustatyti, dėl kokios, kokių individualių charakteristikų transporto priemonės buvo atlikta paieška, kada ir pan. Todėl ieškovui, turinčiam įrodinėjimo pareigą, nepateikus teismui daugiau jokių kitų įrodymų apie jo deklaruojamą šios transporto priemonės rinkos vertę, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi toje pačioje interneto svetinėje www.autoplius.lt atliktos viešos paieškos duomenimis konkrečiai apie būtent 2004 - 2005 m. gamybos BMW 116l su atitinkamomis charakteristikomis (benzinas, 1,6 l variklis, apie 200 000 km rida), t. y. būtent tokios transporto priemonės, kokia priklauso šalims, vidutinę rinkos vertę.

36. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje du kartus pasisakė dėl 7 340 Eur piniginės kompensacijos priteisimo atsakovei iš ieškovo, todėl šiuo aspektu sprendimas tikslintinas - iš sprendimo rezoliucinės dalies 4 pastraipos, kurioje nurodomas ieškovui J. M. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise priteistinas turtas, 5) papunkčio išbraukiant frazę „įpareigojant išmokėti atsakovei M. M. ½ turto vertės dydžio kompensaciją, sudarančią 7 340 Eur“, kadangi ši kompensacija jai yra priteista sprendimo rezoliucinės dalies 5 pastraipoje. Kita vertus, šis sprendimo tikslinimas nekeičia iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo turinio ir vertintinas tik kaip techninio pobūdžio korekcija.

37. Kiti apeliacinio skundo argumentai, nepaminėti nutartyje, nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

38. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apelianto (ieškovo) J. M. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Apelianto (ieškovo) J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant tik jo rezoliucinės dalies 4 pastraipos 5) papunktį - išbraukiant frazę „įpareigojant išmokėti atsakovei M. M. ½ turto vertės dydžio kompensaciją, sudarančią 7 340 (septynis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt) Eur“.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.