- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-05
- Bylos Nr.
- 2A-1764-653/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02885-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
- Trečiasis asmuo
- S. F.
- Ieškovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Atsakovas
- AB „Lietuvos geležinkeliai“
- Kategorijos
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Zeliankos ir Tatjanos Žukauskienės, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens S. F. apeliacinį skundą dėl 2012-11-23 Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų profesinei sąjungai „Solidarumas“, trečiajam asmeniui S. F. dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti AB “Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų profesinės sąjungos “Solidarumas” 2012-06-04 atsisakymą duoti sutikimą skirti S. F. drausminę nuobaudą. Ieškovas nurodė, kad atsakovo atsisakymas iš esmės pažeidžia jo kaip darbdavio teises bei šalių lygybės principą. Darbdavys privalo rūpintis darbo drausmės užtikrinimu. Atsižvelgiant į tai, kad S. F. padarė AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų etikos kodekso 3.4, 9.5 ir 11.1 punktų pažeidimus, ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl sutikimo skirti šiam darbuotojui, kuris yra atsakovo profesinės sąjungos pirmininkas, drausminę nuobaudą – papeikimą. Ieškovas nurodė, kad atsakovo atsisakymas yra subjektyvus paties S. F. sprendimas. Darbo drausmės pažeidimas paaiškėjo 2012-05-14, gavus VTPP viršininko D. S. 2012-05-11 tarnybinį pranešimą.
Atsakovas ir trečiasis asmuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovas iš anksto nepranešė trečiajam asmeniui apie etikos komisijos posėdį ir dėl to jam nebuvo suteikta pakankamai laiko pasiruošti. Su profesine sąjunga darbdavys nebendrauja, siekia susidoroti, sunaikinti jų profsąjungą. Jie yra įsitikinę, kad darbdavys provokuoja situacijas, nori neteisėtai ir nepagrįstai bausti profsąjungos narius, juos atleisti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2012-11-23 Vilniaus m. 3 apylinkės teismas sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: panaikinti AB ”Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų profesinės sąjungos ”Solidarumas” 2012-06-04 atsisakymą duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą S. F., surašytą raštu Nr. 10-091. Priteisti iš AB ”Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų profesinės sąjungos ”Solidarumas” 142,00 Lt žyminio mokesčio bylinėjimosi išlaidų AB ”Lietuvos geležinkeliai” naudai ir 18,70 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo S. F. yra darbo santykiuose su ieškovu AB ”Lietuvos geležinekliai”, jis yra pas atsakovą veikiančios darbuotojų profesinės sąjungos ”Solidarumas” pirmininkas. Ieškovas siekia skirti trečiąjam asmeniui drausminę nuobaudą. Vadovaudamasis Darbo kodesko 240 straipsnio 2 dalimis , Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, teismas darė išvadą, kad ieškovas, siekdamas realizuoti teisę skirti trečiąjam asmeniui drausminę nuobaudą, turi gauti atsakovo sutikimą.
Iš 2012-05-21 ieškovo rašto Nr. 2(VRSS)-765 teismas nustatė, kad ieškovas prašė duoti raštišką sutikimą pareikšti S. F. drausminę nuobaudą – papeikimą už AB ”Lietuvos geležinkeliai darbuotojų etikos Kodekso 3.4; 9.5 ir 11.1 punktų pažeidimus, kurie nustatyti 2012-05-16 Vilniaus regiono stočių skyriaus Etikos komisijos posėdžio protokolo Nr. 4(VRSS)-88 nutarimu. Atsakovas šį raštą gavo, jį išnagrinėjo ir 2012-06-04 raštu Nr. 10-091 informavo ieškovą, kad neduoda sutikimo skirti drausminę nuobaudą. Iš atsakovo rašto ( b.l. 24), teisme duotų atsakovo atstovo paaiškinimų, teismas konstatavo, kad AB ”Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų profesinė sąjunga ”Solidarumas” atsisakė duoti sutikimą, nes pareiškimą duoti sutikimą pateikė ne darbdavys, bet stoties viršininkas R. K., kurio įgalinimai profesinei sąjungai nebuvo pateikti, taip pat dėl to, kad S. F. yra persekiojamas dėl viešumon keliamų galimai nusikalstamą administracijos pareigūnų veiksmų. Kiti dvejopo pobūdžio motyvai ( atsisakymo duoti sutikimą rašto 2 ir 3 dalys) teismo vertinimu yra visiškai nesusiję su ieškovo prašymu skirti drausminę nuobaudą nagrinėjimu, juose išreiškiamas reikalavimas ateityje pateikti dokumentų nuorašus, aptariamas ankstesnio prašymo dokumentų gavimo klausimas.
Teismas padarė išvada, kad atsakovo įvardyti atsisakymo duoti sutikimą motyvai yra neargumentuoti, nesvarbūs, nereikšmingi. Iš ieškovo prašymo atsakovui duoti sutikimą priedų sąrašo teismas nustatė, kad ieškovas kreipdamasis į AB ”Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų profesinės sąjungos ”Solidarumas” tarybą, pridėjo AB Lietuvos geležinkeliai” generalinio direktoriaus 2010-08-31 įsakymo Nr. Į-676 ”Dėl įgaliojimų darbo teisės srityje perdavimo” kopiją. Šio įsakymo kopija yra ir byloje (b.l. 22-23). Iš įsakymo kopijos teismas nustatė, kad AB ”Lietuvos geležinkeliai” generalinis direktorius dalį savo įgaliojimų darbo teisės srityje perdavė kitiems asmenims, tame tarpe ir Vilniaus regiono stočių skyriaus viršininkui - Vaidotų geležinkelio stoties viršininkui. Teismas konstatavo, kad atsakovas , spręsdamas sutikimo leisti skirti drausminę nuobaudą S. F. klausimą, turėjo faktinius duomenis apie prašymą duoti sutikimą pasirašiusio Vilniaus regiono stočių skyriaus viršininko – Vaidotų geležinkelio stoties viršininko R. K. įgalinimus, turėjo duomenis, patvirtinančius pagrindą suteikusį teisę Vaidotų geležinkelio stoties viršininkui R. K. kreiptis į profesinės sąjungos ”Solidarumas” tarybą. Teismo vertinimu atsakovo atisisakyme įvardytas 2012-05-04 raštas visiškai nesusijęs su prašomo klausimo sprendimu. Pagal rašto datą matyti, kad atsakovas jį surašė iki ieškovo kreipimosi į profesinę sąjungą dienos. Įvardyti rašte duomenys – pateikti stoties viršininko R. K. pareigų aprašymą ir AB ”Lietuvos geležinkeliai” įstatų punktą - yra aiškiai pertekliniai, nereikalingi prašymo sprendimui, nes, kaip yra aukščiau nurodyta, ne šių lokalinių teisės aktų pagrindu stoties viršininkas R. K. atliko darbdavio funkcijas, bet jas vykdė kito lokalinio akto – įsakymo, kurio kopija buvo pateikta atsakovui, pagrindu. Teismas nustatė, kad Vilniaus regiono stočių skyriaus viršininkas – Vaidotų geležinkelio stoties viršininkas R. K. - turėjo teisę kreiptis į AB ”Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų priofesinės sąjungos ”Solidarumas” tarybą ir pateikė jai darbdavio įgalinimus suteikiantį įrodymą – 2010-08-31 AB ”Lietuvos geležinkeliai” Generalinio direktoriaus įsakymą Nr. Į-676, todėl padarė išvadą, kad atsakovo argumentas, jog prašymą atsakovui pateikė netinkamas asmuo yra nepagrįstas, neatitinka faktinės aplinkybės.
Teismas nustatė, kad atsakovo atsisakymo duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą dėl to motyvo, kad jo manymu S. F. yra persekiojamas už tai, kad kelia viešumon galimai nusikalstamą administracijos pareigūnų veiklą, grindžiamas manymais ir galimybėmis, tai yra menamomis aplinkybėmis, bet ne realiais, patvirtintais ir įrodytais ( CPK 178 str.) faktais. Aplinkybė, jog trečiojo asmens – S. F. atžvilgiu ieškovas yra iškėlęs eilę civilinių bylų, teismas nepripažino persekiojimu, bet konstatavo, kad tai ginčų sprendimo būdas.
Įvertinus AB ”Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų etikos kodeksą, su kuriuo pasirašytinai yra supažindintas S. F., teismas konstatvo, kad padaryti etikos pažeidimai sąlygoja drausminės nuobaudos skyrimo galimybę (etikos kodekso 21 straipsnis). Sutinkamai su Darbo kodekso 231 straipsniu AB ”Lietuvos geležinkeliai” darbuotojų etikos kodeksas yra specialus teisės aktas reglamentuojantis darbo drausmės klausimus ieškovo bendrovėje. Be to ir kitas lokalinis aktas – AB ”Lietuvos geležinkeliai” krovinių vežimo direkcijos Vilniaus regiono stočių skyriaus darbo tvarkos taisyklių 60 straipsnis nustato, kad darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų, numatytų darbuotojo pareiginiuose nuostatuose, bendrovės ir skyriaus darbo tvarkos taisyklėse, Lietuvos geležinkelių transporto drausmės statute, Etikos kodekse ir kituose teisės aktuose, nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Taigi etikos kodekso pažeidimą teismas pripažino darbo drausmės pažeidimu.
Darbdavys siekia skirti S. F. drausminę nuobaudą – papeikimą - už tai, kad S. F. 2012-05-11 Vagonų techninės priežiūros punkto viršininko kabinete vykusio pokalbio metu elgėsi nemandagiai, nepagarbiai, reiškė panieką savo kolegoms ir vadovams, išsakė grasinimus panaudoti fizinį smurtą prieš savo kolegas. Iš teisme apklaustos liudytojos E. P. parodymų teismas nustatė, kad buvo faktas dėl kurio prašoma duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą, kad ši liudytoja girdėjo S. F. grasinimus, kad šie grasinimai buvo nukreipti darbuotojų atžvilgu. Tokį faktą patvirtina ir 2012-05-11 tarnybinis pranešimas dėl pokalbio su S. F.. S. F. veiksmai išnagrinėti 2012-05-16 AB ”Lietuvos geležinkeliai” Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus regiono stočių skyriaus etikos komisijos posėdyje. Šio posėdžio protokolu Nr. 4(VRSS)-88 nustatyta, kad S. F. padarė etikos kodekso 3.4 punkte, 9.5 punkte ir 11.1 punkte nurodytus pažeidimus. Teismas nustatė, kad visi etikos komisijos nustatyti etikos kodekso pažeidimai kilo susiklosčiusių darbo santykių pagrindu , tai yra S. F. nevykdant darbuotojų pareigų ( Darbo kodekso 228 str.), tiesiogiai numatytų etikos kodekse, darbo tvarkos taisyklių 60 straipsnyje, todėl jo padaryti veiksmai atitinka Darbo kodekso 234 straipsnyje įvardyto darbo drausmės pažeidimo požymius.
Ieškovas , siekdamas skirti trečiajam asmeniui S. F. drausminę nuobaudą, yra atlikęs procedūras, reikalingas nuobaudai skirti. Šias procedūras atliko darbdavio įgaliotas asmuo ir institucija (etikos komisija) kuriai suteikta teisė spręsti darbo teisinius santykius kylančius dėl darbo drausmės pažeidimo etikos dalyje . 2012-05-15 reikalavimu pateikti raštišką pasiaiškinimą S. F. buvo supažindintas su nustatytu darbo drausmės pažeidimu, pasireiškusiu etikos kodekso pažeidimu, jam buvo nustatytas terminas pasiaiškinti. Pasiaiškinime S. F. dėl nustatomo darbo drausmės pažeidimo nenurodė jokių aplinkybių, bet įvardijo aplinkybes susijusias su reikalavimo pasiaiškinti pateikimu . Atidėjus etikos komisijos posėdį ir pranešus naują datą S. F. kitokio pasiaiškinimo neteikė, į vykusį posėdį neatvyko, dėl etikos pažeidimu pasireiškusio darbo drausmės pažeidimo savo paaiškinimo neteikė. Teismas konstatavo, kad iš darbuotojo S. F. buvo pareikalauta pasiaiškinti ir tuo darbdavys nepažeidė Darbo kodekso 240 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo.
Teismas atmetė trečiojo asmens atstovų argumentą, kad darbdavys nepareikalavo S. F. pasiaiškinti, nes darbdavio funkcijas šioje dalyje įvykdė įgaliota institucija. Reikalavimas pasiaiškinti dėl to paties pažeidimo etikos komisijai ir darbdaviui neatitinka darbo teisės principų ( Darbo kodekso 2 straipsnio1 dalies 9 punktas). Pagal etikos kodekso 20 straipsnį sprendimą dėl nuobaudos skyrimo priima darbdavys etikos komisijos, išnagrinėjusios konkretų kodekso pažeidimą teikimu, tai yra etikos komisija atlieka reikiamas, įstatyme nustatytas procedūras, įvertina padarytą pažeidimą, parenka galimą drausminės nuobaudos rūšį. Papildomo pasiaiškinimo reikalavimas yra perteklinis.
Teismas konstatvo, kad buvo faktas dėl kurio darbdavys siekia S. F. skirti drausminę nuobaudą, kad ieškovas turi teisę spręsti darbo drausmės užtikrinimo klausimą, nes tai yra teisėtas, pagrįstas ir esminis darbdavio interesas. Nepagrįstas atsakovo atsisakymas duoti sutikimą esmingai pažeidžia darbdavio interesus, jo teisę taikyti drausminę atsakomybę darbuotojui S. F. už darbdavio nustatytą pažeidimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliantas nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, jog atsakovo atsisakymas skirti drausminę nuobaudą asmeniui, kuris yra profesinės sąjungos pirmininkas, pažeidė esminius darbdavio interesus, todėl netinkamai taikė ir išaiškino DK 134 str. 3 d.
Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Apeliantas teigė, kad ieškovas, kerštaudamas už trečiojo asmens reiškiamus faktus apie darbdavio atstovo R. K. netinkamą pareigų vykdymą, nori jį nubausti už pokalbį, kuris vyko tarp dviejų asmenų už uždarų durų ir šio pokalbio niekas negirdėjo.
Liudytoja E. P. patvirtino, kad ji nesupranta ir nemoka lietuvių kalbos ir per durų plyšelį girdėjo tik pokalbio fragmentą, sakė , kad rašė paaiškinimą, tačiau neprisimena ką rašė. Trečiasis asmuo prašė išreikalauti iš ieškovo E. P. rašytą paaiškinimą, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Apelianto nuomone liudytoja rašė tai, ką jai diktavo darbdavys, bijodama prarasti darbą.
Pagal LR DK 240 str. bei vidaus darbo tvarkos taisykles reikalauti iš darbuotojo pasiaiškinti turi teisę tik darbdavys, o ne etikos komisija.
Apelianto nuomone teismas privalėjo nagrinėjamoje byloje vadovautis CPK 411-418 str., renkant įrodymus. Teismas neatskleidė bylos esmės, kaip keršto už kritiką.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo atsisakymas pažeidžia darbdavio esminius interesus. Ieškovas sutiko su teismo įrodymų įvertinimu. Nurodė, kad apelianto teiginiai, kad drausminė nuobauda siekiama skirti kaip kerštą už kritiką, kad liudytoja rašė tai, ką jai diktavo darbdavys, grindžiami tik prielaidomis. Ieškovas delegavo savo funkciją nagrinėti darbo drausmės pažeidimus etikos komisijai, todėl jos pirmininko reikalavimas pasiaiškinti laikytinas tinkamu. Ieškovo nuomone byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškinio pagrįstumą. Apeliantas bei atsakovas teismui taip pat teikė įrodymus, todėl nebuvo būtinybės teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus. Ieškovas pažymėjo, kad darbo sutartis su trečiuoju asmeniu nutraukta, nutraukimo teisėtumas ginčijamas teismine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliantas išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 332 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Taigi šia išimtimi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju apeliaciniame skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.
Darbdavys pagal DK 134 straipsnio 3 dalies analogiją (DK 9 straipsnio 1 dalis) turi teisę profesinės sąjungos atsisakymą ginčyti tiesiogiai teisme, o teismas gali tokį atsisakymą panaikinti, jeigu darbdavys įrodo, kad atsisakymas iš esmės pažeidžia jo interesus. Teismas, nagrinėdamas atitinkamą darbdavio reikalavimą, turi CPK nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą; c) darbdavio nurodytą jo intereso esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu atsisakymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovui siekiant skirti darbuotojui įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui (pirmininkui) - S. F. – drausminę nuobaudą (papeikimą), jis turėjo gauti išankstinį atsakovo renkamojo organo sutikimą.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo atsisakymas pažeidžia esminius ieškovo interesus. Nors teismas, spręsdamas atitinkamo pobūdžio ginčą, neturi nagrinėti galimos būsimos darbo drausmės nuobaudos skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau darbo drausmės pažeidimo faktų ir aplinkybių tyrimas tam tikra apimtimi yra reikalingas, nes to nepadarius nebūtų galima įrodyti nei darbdavio interesų pažeidimo esmingumo, nei kad darbdavio norima skirti drausminė nuobauda nesusijusi su darbuotojo veikla profesinėje sąjungoje.
Bylos duomenimis darbdavys siekė skirti S. F. drausminę nuobaudą – papeikimą - už tai, kad S. F. 2012-05-11 Vagonų techninės priežiūros punkto viršininko kabinete vykusio pokalbio metu elgėsi nemandagiai, nepagarbiai, reiškė panieką savo kolegoms ir vadovams, išsakė grasinimus panaudoti fizinį smurtą prieš savo kolegas.
Su teismo nustatytu darbo drausmės pažeidimo faktu apeliantas nesutiko dėl to, kad jo manymu teismas neteisingai vertino liudytojos parodymus. Teismo posėdyje liudytoja E. P. davė parodymus, jog konflikto metu Vagonų techninės priežiūros punkto viršininko kabinieto durys buvo priverstos, liudytojas girdėjo vykusį pokalbį rusų kalba, todėl apelianto argumentai, kad liudytoja nemoka lietuvių kalbos, neturi įtaikos liudytojos parodymų vertinimui. Liudytojos parodymai apie jos asmeniškai girdėto pokalbio turinį (b.l. 110) sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog buvo faktas dėl kurio prašoma duoti sutikimą skirti drausminę nuobaudą, nes ši liudytoja girdėjo S. F. grasinimus, nukreiptus darbuotojų atžvilgu. Pažymėtina, kad, nustatant faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik liudytojos parodymais, bet ir kitais įrodymais, tame tarpe 2012-05-11 tarnybiniu pranešimu dėl pokalbio su S. F. (b.l. 3-4). Be to, ir 2012-05-15 pasiaiškinime dėl pokalbio S. F. iš esmės neneigė pokalbio turinio, o tik nurodė, kad su D. S. kalbėjo griežtai dėl to, kad jis jį provokavo (b.l. 13). Aplinkybės, kuriomis buvo rašytas E. P. paaiškinimas, neturi reikšmės bylai, nes teismas šiais paaiškinimais nesirėmė. Kadangi E. P., davusi priesaiką teismui, buvo išklausyta tiesiogiai teismo posėdyje, todėl nėra pagrindo išreikalauti jos rašytinį paaiškinimą apie vykusį pokalbį, nes šiuo atveju toks įrodymas būtų perteklinis. Be to, liudytoja tvirtino, kad jai nebuvo jokių grasinimų iš darbdavio pusės. Esant tokiomis aplinybėmis, darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai neprieštarauja tarpusavyje, yra nuoseklūs, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Kita vertus, apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių nustatytą faktą apie darbo metu darbovietėje vykusio aukščiu aptarto pokalbio aplinkybes.
Byloje nustatytos aplinybės leidžia daryti išvadą, kad S. F. padarė etikos kodekso 3.4 punkte, 9.5 punkte ir 11.1 punkte nurodytus pažeidimus, kurie atitinka Darbo kodekso 234 straipsnyje numatytus darbo drausmės pažeidimo požymius.
Apelianto teiginis, jog ieškovas siekia skirti jam drausminį nuobaudą kaip kerštą už kritiką, grindžiamas tik prielaidomis, todėl pripažintinas neįrodytu.
Apliantas nenurodė jokių konkrečų argumentų, patvirtinančių, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog darbdavio funkcijos, reikalaujant iš darbuotojo pasiaiškinimo, buvo deleguotos tam įgaliotai pagal etikos kodekso 20 str. etikos komisijai, kuriai darbdavys pavedė išnagrinėti darbo drausmės pažeidimo aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino LR DK 240 str. Be to, toks darbdavio funkcijų delegavimas nėra draudžiamas ir pagal įmonėje vekiančias vidaus darbo tvarkos taisykles (64 p.- b.l. 55).
Esant šios bylos kontekste nustatytam darbo drausmės pažeidimo faktui, darytina išvada, kad atsakovo nepagrįstas atsisakymas skirti darbuotojui drausminę nuobaudą (papeikimą) pažeidžia esminius darbdavio interesus užtikrinti įmonėje, kuri teikia svarbias visuomenei keleivių vežimo ir kitas paslaugas ir kurios veikla yra susijusi su griežtais saugos reikalavimais, tokiu atveju, organizuojant tokios įmonės veiklą, ypač svarbu užtikrinti darbo drausmės laikymąsi. Pažymėtina ir tai, kad darbdavio veiksmai, kuriais siekiama užtikrinti darbo drausmę ir lokalinių teisės aktų vykdymą, sąlygoti įstatymu (DK 228 str. 229 str.). Taigi, atsakovui atsisakius duoti sutikimą skirti trečiajam asmeniui drausminę nuobaudą, konstatuotinas teisėtų darbdavio interesų ir ginčijamo profesinės sąjungos sprendimo priežastinis ryšys (DK 227 str. 2 d., 240 str. 2 d.), o nustatytas darbo drausmės pažeidimas sudaro pagrindą pradėti drausminės atsakomybės taikymo procedūrą (DK 236 str.).
Apeliantas nenurodė kokių konkrečių įrodymų, turinčių esminės reikšmės bylai, teismas neišreikalavo, todėl atmestinas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 411-418 str.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
nutarė
2012 m. lapkričio 23 d. Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.