Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-27-593/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-02
Bylos Nr.: 1A-27-593/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-52-1-00454-2012-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė (pirm.), Albinas Antanaitis, Olegas Šibkovas
Nuteistasis: L. V.
Advokatai: Aleksander Višnevski

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Teisėjas Ramūnas Šarka Baudž. byla Nr. 1A-27-593/2016

Pranešėja Daiva Jankauskienė Proceso Nr. 1-52-1-00454-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Daivos Jankauskienės, teisėjų Albino Antanaičio, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Indrei Rinkevičiūtei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Linai Eviltienei, nuteistajam L. V., jo gynėjui advokatui Aleksandr Višnevski,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. gynėjo advokato Aleksander Višnevski apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. nuteistas pagal BK 223 str. 1 d. (įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) – 30 MGL (1 129,80 EUR) bauda.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. V. nuteistas pagal BK 223 str. 1 d. už tai, kad būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), kuri registruota (duomenys neskelbtini), direktoriumi, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2009-03-27 iki 2011-01-05, įstatymų nustatytą laiką nesaugojo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų:

- pirminių dokumentų, kurių pagrindu koreguoti 2008 metų ir 2009 metų pabaigos duomenys, suvestinių registrų su buhalterinių sąskaitų likučiais ir apyvartomis, kurių duomenys perkeliami į finansines ataskaitas už 2008 -2010 metus, dėl ko pažeidė 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 d., kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, ir 19 straipsnio 2 d., kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų (Lietuvos Archyvų departamento prie LRV 1997-08-15 įsakymu Nr. 38 patvirtinta bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kuri nustato minimalius dokumentų saugojimo terminus. Vadovaujantis rodykle pirminiai dokumentai ir suvestiniai registrai saugomi 10 metų), nes negalima nustatyti kodėl finansinių ataskaitų už 2008 metus nuosavo kapitalo, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų ir grynojo pelno (nuostolių) duomenys 1 637 795 Lt sumai nesutampa su finansinių ataskaitų už 2009 metus (2008 metų duomenys) duomenimis, negalima nustatyti, kodėl finansinių ataskaitų už 2009 metus turto ir nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų duomenys 261 055 Lt sumai nesutampa su finansinių ataskaitų 2010-10-21 dienai (2009 metų duomenys) duomenimis, negalima nustatyti kodėl bendrovės balanse 2010-10-21 dienai įrašyta 77 438 Lt mokėtinų sumų ir įsipareigojimų daugiau, negu detalizuota kreditorių sąraše 2010-10-21 dienai ir dėl to, pagal tyrimui pateiktą bendrovėje tvarkomą apskaitą, iš dalies negalima nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008-2010 metus;

- buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-21, dėl ko pažeidė 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 d., kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir 19 straipsnio 2 d., kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų (Lietuvos Archyvų departamento prie LRV 1997-08-15 įsakymu Nr. 38 patvirtinta bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kuri nustato minimalius dokumentų saugojimo terminus. Vadovaujantis rodykle pirminiai dokumentai ir suvestiniai registrai saugomi 10 metų), nes neišsaugojo buhalterinių sąskaitų skolų akcininkams, paskolų, gautų išankstinių mokėjimų suvestinių registrų už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-21, pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti kodėl bendrovės balanse 2008-12-31 įrašyta 81 986 Lt gautų išankstinių mokėjimų mažiau negu suskaičiuota pagal pateiktus dokumentus, negalima nustatyti kuriose bendrovės balanso 2009-12-31 dienai (2008 metų duomenys), eilutėse įrašytos skolos R. V. (693 431,87 Lt) ir bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (442 084,82 Lt), negalima nustatyti kuriose bendrovės balansų 2009-12-31 ir 2010-10-21 eilutėse įrašytos skolos R. V. (698 231,87 Lt) ir bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (391 865,92 Lt), ir iš viso ar įrašytos ir dėl to pagal pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-21;

- ilgalaikio turto nusidėvėjimo paskaičiavimo dokumentų, pajamų ir sąnaudų buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų, kurių duomenys perkeliami į pelno (nuostolių) ataskaitas už 2008 metus, dėl ko pažeidė 2001-11-06 LR buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 d., kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir 19 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų (Lietuvos Archyvų departamento prie LRV 1997-08-15 įsakymu Nr. 38 patvirtinta bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kuri nustato minimalius dokumentų saugojimo terminus. Vadovaujantis rodykle pirminiai dokumentai ir suvestiniai registrai saugomi 10 metų), nes neišsaugojo ilgalaikio turto nusidėvėjimo paskaičiavimo dokumentų, pagal pateiktus pirminius dokumentus negalima nustatyti kiek pirktų prekių buvo pripažinta ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis; negalima nustatyti ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų, negalima nustatyti ar pelno (nuostolių) ataskaitose už 2008 metus ir už 2009 metus (2008 metų duomenys) pateikti teisingi duomenys apie sąnaudas ir bendrovės nuostolius už 2008 metus, negalima nustatyti kodėl pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2009 metus (2008 metų duomenys) pateikta 1 637 795 Lt (1756795-119000) nuostolių mažiau, negu pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2008 metus, negalima nustatyti kokia įmonės veikla lėmė nuostolius už 2008 metus ir dėl to pagal tyrimui pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2008 metus;

bei aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą - 2009 m. paskaičiavęs 76 674,54 Lt darbo užmokesčio ir 23 753,77 Lt VSD įmokų, kurias moka darbdavys, viso 100 428,31 Lt, tuo tarpu pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2009 metus įrašęs, kad bendrovė patyrė 6 287 Lt sąnaudų, pažeidė 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 17 straipsnį, kuriame nurodyta, kad finansinės ataskaitos sudaromos pagal sąskaitų duomenis, nes pagal pateiktus dokumentus pelno (nuostolių) ataskaitoje įrašė 94 141,31 Lt (100428,31-6287) darbo užmokesčio ir VSD sąnaudų mažiau negu paskaičiavo, negalima nustatyti kodėl pelno (nuostolių) ataskaitoje įrašė 94 141,31 Lt sąnaudų mažiau, dėl ko, pagal pateiktus bendrovės dokumentus ir tvarkomą apskaitą, iš dalies negalima nustatyti bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2008-01-01 iki 2010-10-21.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo L. V. gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir L. V. išteisinti pagal BK 223 str. 1 d. neįrodžius jo kaltės bei bylą nutraukti. Skunde gynėjas teigia, kad L. V. nuo pat tyrimo pradžios nepripažino savo kaltės. Dėl kaltinimo neišsaugojus pirminių dokumentų, buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2010-10-21 ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo paskaičiavimo dokumentų, pajamų ir sąnaudų buhalterinių sąskaitų suvestinių registrų, kurių duomenys perkeliami į pelno (nuostolių) ataskaitas už 2008 metus, skunde pažymima, kad L. V., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, bendrovei iškėlus bankroto bylą, nustatyta tvarka perdavė buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus pagal priėmimo perdavimo aktus, teismo paskirtam bankroto administratoriui – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui Č. G. už laikotarpį nuo 1997 metų iki 2010 metų (imtinai), o pastarasis juos perdavė bankroto administratoriaus įgaliotam V. A.. Tačiau bankroto administratoriui perduodant dokumentus V. A., jokie priėmimo perdavimo aktai surašyti nebuvo, ką patvirtino ir pats Č. G., o kokius dokumentus Č. G. perdavė V. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatyta. Č. G. parodė, kad įgaliotam asmeniui trūko kažkokių dokumentų, tačiau kokių konkrečiai nurodyti negalėjo. Todėl gynėjas skunde daro išvadą, kad negalima teigti, jog L. V. neatliko jam nustatytos pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą ir išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta, kokius konkrečiai dokumentus bankroto administratorius perdavė ir kokius įgaliotas asmuo priėmė, tai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi. Be to, apylinkės teismas nenurodė kuo grindžia aplinkybę, kad bankroto administratoriaus vadovas pagal savo pareigas sprendžia kam iš įmonės darbuotojų perduoti dokumentus ir pavesti atlikti bankroto procedūras, o dokumentų perdavimas įmonės viduje iš vieno darbuotojo kitam neprivalo būti įforminamas atskirais aktais. Tačiau perdavus bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus be jokių perdavimo aktų, tapo neaišku, ar visus dokumentus bankroto administratoriaus vadovas priėmė ir perdavė, bei kuriuos iš dokumentų bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo gavo ir vertino. Iš bylos nagrinėjimo eigos matyti, kad nebuvo perduota kompiuterinė laikmena – kompaktinis diskas su apskaitos registrais, kuris buvo perduotas paskirtam bankroto administratoriui. Tinkamai neperdavus dokumentų, neįmanoma nustatyti, ar bankrutuojančios bendrovės veiklos rezultatų iš dalies neįmanoma nustatyti dėl L. V. kaltės, ar netinkamo bankroto administratoriaus elgesio su dokumentais juos perduodant įgaliotam asmeniui, o vėliau atliekant bendrovės veiklos vertinimą. Skunde teigiama, kad bankroto administratoriaus vadovo parodymai, kad jis perdavė visus gautus iš L. V. dokumentus bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, negali būti laikomi patikimais, nes siekdamas išvengti atsakomybės, jis duoda sau palankius parodymus. Tuo tarpu byloje esantys neaiškumai turėjo būti vertinami kaltinamojo naudai.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde teigiama, kad dėl apskaitos dokumentų vertinimo, tai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta, kad bankroto administratorius ar jo įgaliotas asmuo atliko perduotų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirminių apskaitos dokumentų vertinimą ir analizę. Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 str. 4 d. nustato, kad buhalteriniai apskaitos registrai gali būti sudaromi techninėmis priemonėmis. Tuo tarpu liudytoja D. G. ir L. V. patvirtino, kad visi pirminiai apskaitos dokumentai buvo suvedami į kompiuterinę apskaitos programą „(duomenys neskelbtini)“, pagal kuriuos buvo formuojami būtini apskaitos registrai. Įvertinus buhalterinės programos duomenis ir gavus į ją suvestų dokumentų duomenis ir suformavus atitinkamas ataskaitas pagal suvestų dokumentų numerius ir kiekybinę išraišką, būtų galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatus, bet tai padaryta nebuvo. Teismas vadovavosi vien ta informacija, kurią pateikė specialistė, o jai informaciją teikė bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo tokia tvarka, kokią laikė esant tinkama. Be to, kratos buvo atliktos visai kitu tikslu, vietose, kur buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma, neturint užduoties surasti buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, neturint tikslo paimti buhalterinės apskaitos programą, apie kurią tyrimą atliekantiems pareigūnams buvo žinoma, o tik ieškant nereikšmingų priėmimo-perdavimo aktų. L. V. ir jo gynėjas ne kartą teismo prašė apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusį pareigūną Alytaus VPK NTS vyresnįjį tyrėją R. S., ko padaryta nebuvo. Be to, specialistė teisme pati pripažino, kad nevertino pirminių apskaitos dokumentų, jų neanalizavo, ji vertino tik balansus ir suvestines. Kaip matyti iš bylos dokumentų ir pateiktų kreditorinių reikalavimų, visi kreditoriniai reikalavimai apskaityti ir patenkinti tinkamai, kreditoriams jokios žalos padaryta nebuvo, o bendrovės veiklos rezultatai atitinka faktinę bendrovės veiklą ir veiklos rezultatus galima nustatyti.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad byloje buvo pateiktos trys specialisto išvados, kurios iš dalies pakeitė viena kitą. 2012-10-04 specialisto išvada Nr. Nr. 5-2/177, gynėjo nuomone, nelaikytina įrodymu, nes buvo parengta specialistui nepateikus visų privalomų, objektyviai išvadai parengti, dokumentų. Šią aplinkybę patvirtina ir nuosprendyje nurodytas teiginys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirminiai apskaitos dokumentai specialistui apžiūrai buvo pateikti tik rengiant antrąją specialisto išvadą. Specialistė rengdama išvadą vadovavosi tais duomenimis ir dokumentais, kurie jai buvo pateikti, ji neįsitikino ar jai pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir balansai už 2007, 2008 ir 2009 metus yra teisingi, oficialiai pateikti VĮ „Registrų centras“ ir vadovavosi ne objektyviais duomenimis, bet prielaidomis. Tai, kad specialistė analizavo negalutinius ir juridinės galios neturinčius dokumentus, patvirtina prie 2012-10-04 specialisto išvados pateikti priedai, kurie yra nepasirašyti atsakingo asmens. Gynėjas skunde teigia, kad specialistė neįsitikino dėl jai pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ balansų kilmės ir įrodomosios reikšmės, teikdama išvadas apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatus, nevertino esminių dokumentų (pirminių apskaitos dokumentų), o vertino tik jai pateiktas suvestines finansines ataskaitas, negalėdama įsitikinti jų pagrįstumu. Specialistė pateikdama 2012-10-04 specialisto išvadą, neturėjo visų būtinų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės veiklos rezultatus. Tuo tarpu 2014-05-27 specialisto išvada Nr. 5-2/94 taip pat buvo parengta negavus visų byloje esančių buhalterinės apskaitos dokumentų. Administratoriui pateikus pirminius apskaitos dokumentus į teismą, specialistui vėl nebuvo pateikti visi apskaitos dokumentai, o specialistė tik peržiūrėjo naujai gautus pirminius apskaitos dokumentus ir pateikė tarpinę 2014-05-27 specialisto išvadą, kurios negalima laikyti objektyvia.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde nurodoma, kad L. V. suradus darbines buhalterinės apskaitos registrų kopijas ir 2015-01-08 teismo posėdžio metu pateikus jas teismui, pastarasis paskyrė specialistui atsakyti į klausimus, kurių pagrindu gauta 2015-03-18 specialisto išvada Nr. 5-2/50, kuri iš dalies pakeitė ankstesnes išvadas. Specialistė atsakydama į klausimus pažymėjo, kad pateiktos registrų kopijos gali būti laikomos buhalterinės apskaitos registrais, kurie atitinka tokiems dokumentams keliamus reikalavimus, o juose nurodyti skaičiai, finansinių ataskaitų rezultatus, ko teismas nevertino. Teismas nurodė, kad pateikti dokumentai negali būti laikomi suvestinių apskaitos registrų kopijomis, nes neturi visų privalomų Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytų rekvizitų. Tačiau teismui buvo pateikti ne pirminiai apskaitos dokumentai, kuriems Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d. nustato privalomus rekvizitus, o suvestiniai apskaitos registrai, kurie formuojami pagal į programą suvestus pirminius apskaitos dokumentus. Liudytoja D. G. teisme taip pat patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma buhalterinės apskaitos programos pagalba. Taupymo sumetimais buvo spausdinamos tarpinės atskaitos (registrai), o metų pabaigoje bendras suvestinis registras. Apžiūrėjusi jai pateiktus dokumentus, registrų kopijas, buhalterinės pažymos apie duomenų koregavimą kopijas, D. G. patvirtino, kad spausdino registrus, kad ant šių kopijų yra jos parašai ir rankraštiniai įrašai. Nurodė, kad atskirai pildyti registrus apie turto nusidėvėjimą nebuvo būtinybės, nes kompiuterinė buhalterinės apskaitos programa pati formuodavo reikiamus registrus pagal į programą suvestus duomenis, priklausomai nuo pateiktos užklausos, kokie duomenys reikalingi. Taip pat liudytoja pažymėjo, kad L. V. rūpinosi kaip tvarkoma apskaita, domėjosi įsipareigojimų ir skolų likučiais, kontroliavo operacijų atlikimą. Todėl skunde daroma išvada, kad teismas nepagrįstai pateiktų dokumentų nelaikė leistinais įrodymais.

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad kaip matyti iš formuojamos praktikos bylose dėl BK 223 straipsnio taikymo, realią ūkio subjekto veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Tuo tarpu specialistė neanalizavo pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir iš jų nenustatinėjo veiklos rezultatų, o analizavo suvestinius registrus ir pagal juos ieškojo apskaitos dokumentų tarp tų dokumentų, kurie jai buvo pateikti tyrimui, o ne tarp visų bankroto administratoriui perduotų dokumentų.

Skunde nurodoma, kad tuo atveju, jei ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai butų tinkamai atlikę tyrimą ir BPK nustatyta tvarka paėmę buhalterinės apskaitos programos kopiją, ją ištyrę, nustatę pagal kokius pirminius apskaitos dokumentus buvo formuojami registrai bei iš bankroto administratoriaus paėmę visus perduotus buhalterinės apskaitos dokumentus ir kompiuterines laikmenas, būtų tinkamai perdavę juos ištirti specialistei, tik tada būtų galima įvertinti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatus, nes būtų ištirta tiek pirminių apskaitos dokumentų, tiek finansinių ataskaitų visuma. Šiuos argumentus patvirtina ir VMI į bylą pateiktas raštas, kuriame nurodoma, kad iš pirminių apskaitos dokumentų galima nustatyti bendrovės veiklos rezultatus. Tuo tarpu specialistė visą laiką vertino ir teikė išvadas ne pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, o analizavo ir lygino skirtingų balansų ir pelno nuostolių ataskaitų duomenis, net nežinodama ir nematydama pagal kokius pirminius buhalterinius apskaitos dokumentus šie balansai sudaryti. Neišsireikalavusi ir neįvertinusi pirminių apskaitos dokumentų, specialistė analizavo vien finansinį rezultatą, finansines išvadas, nematydama ar šis rezultatas yra pagrįstas ir teisingas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad L. V. pateikus darbines buhalterinės apskaitos registrų kopijas, kurių negalima laikyti galutiniu finansiniu rezultatu, specialistė išvadas formulavo pagal darbinius (tarpinius) bendrovės veiklos rezultatus, t. y. juodraštinius duomenis, kurie laikui bėgant ir vykdant veiklą, keitėsi. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvadoje pateiktos ne kategoriškos išvados, kad buvo padarytas konkretus materialinės teisės normos pažeidimas, o tik prielaida, kad ikiteisminio tyrimo metu nustačius, jog nebuvo surašyti ar išsaugoti pirminiai apskaitos dokumentai, būtų pažeista materialinė teisės norma. Tačiau prielaida paremtos išvados neturi įrodomosios reikšmės, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad L. V. neišsaugojo apskaitos dokumentų, buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo tinkamai paimti ikiteisminio tyrimo metu iš bankroto administratoriaus, originalai neprijungti prie bylos, todėl teismo padarytos kategoriškos išvados neparemtos įrodymais. Teisme specialistė pažymėjo, kad išvadoje turima omenyje ne tai, kad pirminių apskaitos dokumentų apskritai nėra (jie neišsaugoti), o tai, kad tokie dokumentai jai nebuvo pateikti tyrimui. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog L. V. neišsaugojo pirminių apskaitos dokumentų, ko pagrindu darytina išvada, kad nėra įrodymų, jog L. V. netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą. Iš Kauno apygardos teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų galima nustatyti galutinius bendrovės veiklos rezultatus – prievoles kreditoriams, o kaltinime pateiktos aplinkybės paneigtos liudytojų Č. G., D. G. parodymais ir į bylą L. V. pateiktais dokumentais – suvestinių registrų kopijomis už 2008-2009 metus, buhalterinių pažymų kopijomis, kurios įrodo, kad pirminiai dokumentai, kurių pagrindų buvo pildoma kompiuterinė buhalterinės apskaitos programa buvo, buvo vedami ir spausdinami atitinkami apskaitos registrai, kurių duomenys galėjo būti suvedami į finansines ataskaitas, todėl buvo galima nustatyti bendrovės veiklos rezultatus.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad tiek bendrovės įprastinėje veikloje, tiek bankroto byloje finansinės veiklos rezultatai gali būti tikslinami, o tikslinant rezultatus keičiasi ir finansinių ataskaitų duomenys. Tačiau iškėlus bankroto bylą, L. V. neteko įgaliojimų organizuoti buhalterinę apskaitą ir tikslinti duomenis. Skunde teigiama, kad inkriminuojamu laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2009 m. kovo mėnesio AB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė D. G., todėl laikytina, kad L. V. buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir jis negali būti kaltinamas pagal BK 223 str. 1 d., nes jis nėra subjektas, t. y. pats tiesiogiai buhalterinės apskaitos netvarkė, ko teismas nevertino. Be to, nei ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos, nei bankroto administratorius, nei specialistas, BPK nustatyta tvarka nepaėmė pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, neperdavė jų analizei, neanalizavo pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų visumos, todėl ir negalėjo padaryti teisingų ir pagrįstų išvadų. L. V. visus buhalterinės apskaitos dokumentus ir pirminius apskaitos dokumentus perdavė bankroto administratoriui, įskaitant kompaktinę plokštelę su apskaitos registrų ir buhalterinės programos informacija. Skunde teigiama, kad L. V. veika kvalifikuota kaip nusikaltimas, nesprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ str.). Formalių buhalterinės apskaitos trūkumų nustatymas savaime nereiškia, kad yra pagrindas BK 223 straipsnyje numatytos baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei nustatyti buhalterinės apskaitos trūkumai aiškiai neleidžia spręsti apie veikos pavojingumą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo netenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo gynėjo skundo matyti, kad nuteistasis ginčija savo kaltę pagal BK 223 str. 1 d., neigiant, kad L. V. aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo motyvais negalima, nes nuteistojo L. V. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo patvirtina byloje esantys įrodymai ir rašytinė bylos medžiaga.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 223 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas L. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, taip pat atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu atlikto įrydymų tyrimo rezultatais, kuomet nebuvo nustatyta naujų aplinkybių, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl L. V. kaltės. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, kuriais L. V. neigia savo kaltę pagal BK 223 str. 1 d., yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Skunde teigiama, kad L. V., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, nustatyta tvarka perdavė buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus pagal priėmimo perdavimo aktus, teismo paskirtam bankroto administratoriui – UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui Č. G. už laikotarpį nuo 1997 metų iki 2010 metų (imtinai), o pastarasis juos perdavė bankroto administratoriaus įgaliotam V. A., bet pastarojo perdavimo metu jokie priėmimo perdavimo aktai surašyti nebuvo, o kokius dokumentus Č. G. perdavė V. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatyta. Tačiau iš liudytojo Č. G. parodymų matyti, kad jis, kaip UAB “ (duomenys neskelbtini)” direktorius, įgaliotas atlikti visus veiksmus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje, skyrė savo darbuotojui V. A. tvarkyti šią bankroto bylą. Kai buvo perduodami UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai bankroto administratoriui įgaliotas asmuo V. A. buvo išvykęs, todėl atvežtus dokumentus iš L. V. priėmė Č. G., kaip bankroto administratoriaus vadovas, ir pasirašė priėmimo-perdavimo aktus. Perduota buvo daug dėžių, kuriose buvo įmonės dokumentai, o prie kiekvienos dėžės buvo aprašas, kas tose dėžėse yra. Aprašus sutikrino su dėžių turiniu, pasirašė aktus ir priėmė dokumentus. Palaidų dokumentų praktiškai nebuvo. L. V. dalyvavo skaičiuojant perduodamus dokumentus. Viskas, kas buvo nurodyta dokumentų aprašuose, buvo perduodamose dėžėse, dėl dokumentų skaičiaus jokių ginčų nebuvo. Ar tarp perduotų dokumentų buvo kompiuterinių laikmenų, diskų jis nepamena, bet jei būtų buvę tikriausiai prisimintų. Bankroto administratorius šiuo atveju yra juridinis asmuo ir jam kaip direktoriui įgaliojimai leidžia priimti dokumentus. V. A. gautus dokumentus jis perdavė kaip savo darbuotojui, bet jie tarpusavy perdavimo akto nepasirašinėjo. L. V. A. patvirtino, kad jis yra UAB “ (duomenys neskelbtini)” paskirtas administratoriaus įgaliotu asmeniu atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrą. Atlikdamas bankroto administratoriaus pareigas ir analizuodamas įmonės balansus pastebėjo ryškius neatitikimus. Jis paprašė L. V. patikslinti neatitikimus, klausė ar visi dokumentai perduoti, tačiau daugiau dokumentų, kad būtų galima pagrįsti neatitikimus nebuvo pateikta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriumi Kauno apygardos teismas paskyrė juridinį asmenį, todėl bankrutuojančios įmonės dokumentus pagal perdavimo aktus L. V. turėjo perduoti tik bankroto administratoriaus vadovui ar kitam atstovui. Tuo tarpu bankroto administratoriaus vadovas Č. G. pagal savo pareigas sprendė kam iš įmonės darbuotojų perduoti dokumentus ir pavesti atlikti bankroto procedūras. Skundo teiginys, jog nuosprendyje nenurodyta, kuo remiantis teismas padarė išvadą, jog dokumentų perdavimas įmonės viduje iš vieno darbuotojo kitam neprivalo būti įforminamas, reikšmės šioje situacijoje neturi, kadangi vėliau, tyrimą atlikusiai specialistei buvo pateikti visi dokumentai, kurie buvo pateikti bankroto administratoriui. Tai savo apklausoje patvirtino specialistė B. V., teigdama, jog ji sulygino visus L. V. pasirašytus perdavimo aktus ir dokumentus, kurie buvo perduoti tyrimams, ir nurodė, kad matė ir vertino visus dokumentus, kuriuos L. V. perdavė bankroto administratoriui. Šie duomenys paneigia skundo argumentą, kad bankroto administratoriui, o vėliau ir specialistei nebuvo perduoti visi L. V. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateikti dokumentai.

Atmestinas ir skundo teiginys, jog V. A. bei tyrimus atlikusiai specialistei nebuvo perduota kompiuterinė laikmena – kompaktinis diskas su apskaitos registrais, kuris buvo perduotas paskirtam bankroto administratoriui. Iš 2011-01-05 Dokumentų perėmimo-perdavimo aktų, kuriais vykdydamas 2010-06-02 Kauno apygardos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo L. V. perdavė, o bankroto administratoriaus direktorius Č. G. priėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus matyti, kad L. V. bankroto administratoriaus direktoriui Č. G. neperdavė jokios kompiuterinės laikmenos – kompaktinio disko.

Skunde gynėjas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenustatyta, kad bankroto administratorius ar jo įgaliotas asmuo atliko perduotų UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirminių apskaitos dokumentų vertinimą ir analizę, nors liudytoja D. G. ir L. V. patvirtino, kad visi pirminiai apskaitos dokumentai buvo suvedami į kompiuterinę apskaitos programą „(duomenys neskelbtini)“, pagal kuriuos buvo formuojami būtini apskaitos registrai. Tačiau iš liudytojos D. G. parodymų matyti, kad L. V. negali žinoti ar bankroto administratoriui jis perdavė tiek pat dokumentų kiek jų paliko iš darbo išeidama buhalterė, kadangi nebuvo surašytas joks dokumentų iš buhalterės perdavimo-perėmimo aktas apie buhalterės paliktus apskaitos dokumentus.

Kaip jau buvo minėta, byloje yra duomenys, jog L. V. neperdavė bankroto administratoriui jokios kompiuterinės apskaitos programos (ar jos kopijos), kurioje suvesti pirminiai apskaitos dokumentai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikus įrodymų tyrimą bei apklausus L. V. nustatyta, kad kompiuteriai, kuriuose buvo įdiegta buhalterinės apskaitos programa, bankroto administratoriui taip pat nebuvo perduoti, kadangi įmonė juos buvo išsinuomojusi ir jie nebuvo įmonės nuosavybe. Tikslu patikrinti nuteistojo gynėjo argumentus, jog kompiuteriuose yra likę visi į buhalterinę apskaitą suvesti pirminiai apskaitos dokumentai, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo tenkintas nuteistojo L. V. gynėjo prašymas ir pavesta prokurorei paimti prašyme nurodytus kompiuterius: 1) kompiuterį „Intell“ be numerio; 2) kompiuterį Nr. (duomenys neskelbtini), kurie yra (duomenys neskelbtini). Taip pat prokurorei pavesta atlikti šiuose kompiuteriuose galimai esančių duomenų, susijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymu programa ,, (duomenys neskelbtini)“, apžiūrą. Prokurorė pateikė teismui dokumentus, surašytus pagal užduotis atlikti objektų apžiūrą: 2015-11-20 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, 2015-11-23 apžiūros protokolą, foto lentelę, 2015-11-30 protokolą su priedais (10 t., 5-8,9-14, 15-64 b. l.). Prie bylos taip pat buvo pridėti gynybos pateiktos kompiuterio (stacionaraus, baltos spalvos) C disko failų nuotraukos bei kompiuterio ,,Samsung“ ekrano nuotraukų lentelės (10 t., 72-85 b. l.). Tiriant šiuos dokumentus apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas informacinių technologijų specialistas – (duomenys neskelbtini) A. V., kuris nurodė, jog iš jam pateiktų kompiuterių apžiūros protokolų matyti, jog kompiuterius apžiūrėjus 2015 m. lapkričio mėnesį nėra galimybės nustatyti, kas juose buvo anksčiau. Tam, kad būtų galima daryti kokią nors išvadą, reikia žinoti ar kompiuteris nebuvo atidarytas fiziškai. Taip pat nėra galimybės nustatyti kokiu laiku buvo užrašyta informacija į diską, kadangi laikas, kuriame nurodyta įrašyta informacija – nieko nesako, nes kokiu laiku užrašyta informacija rodo kompiuteris, o kompiuteris rodo tokią datą, kokia jame nustatyta, todėl įrašyti duomenis atbuline data galima, nes pačiame kompiuteryje nėra vidinio laikrodžio, kuris būtų neįtakojamas iš išorės. Specialistas taip pat nurodė, jog iš dokumentų apžiūros matyti, kad failų aprašymuose matyti klaustukai, kas rodo, kad failai buvo ištrinti iš disko. Fiziškai duomenys kompiuteryje lieka tol, kol ant jų neužrašomi kiti duomenys – ant viršaus galima užrašyti 3 ir 5 kartus. Informacija po ištrynimo gali būti dalinai atstatyta. Apžiūros protokole matyti, jog kompiuteryje esančiai informacijai surasti buvo naudotas paieškos įrankis – UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ ir surasti tam tikri failai, kurių turinio nesimato - panašu į sąskaitų formatus, klientų numerius. Pavyzdžiui failo Nr. 6 turinio nesimato, tai buvęs pašalintas failas. Akivaizdu, jog aprašyta informacija yra ištrinta, nežino, ar kompiuterį apžiūrėjęs specialistas šiuos failus atstatinėjo. Specialistas taip pat nurodė, jog iš apžiūros protokolų matyti, jog nebuvo ieškoma buhalterinės programos, o žiūrimas disko turinys. Pateiktose ekrano nuotraukose matosi informacijos vaizdas, kurį mato vartotojas, failai ir katalogai, kuriuos galima susikurti.

Ištirti įrodymai patvirtino, jog minėtuose kompiuteriuose tikrai buvo dokumentų, susijusių su UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ veikla, tačiau juose rasti failai buvo koreguojami – tyčia arba darbui naudojant kompiuterį, jame buvusių failų turinys nesaugotas, t. y. nesiimta jokių priemonių saugoti buhalterinės apskaitos programoje buvusius suvestus, kaip teigia nuteistasis, pirminius apskaitos dokumentus. Įvertinus tai, jog pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus, šiuo atveju kyla įmonės vadovui, todėl L. V., žinodamas, jog jis nėra perdavęs visų būtinų įmonės apskaitos dokumentų, turėjo pareigą saugoti kompiuterius, kuriuose, kaip jis teigia, šie dokumentai buvo suvesti bei imtis priemonių šiuos dokumentus pateikti. Tačiau L. V. toliau naudojant kompiuterius darbinėms kitos įmonės reikmėms – UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kurios generaliniu direktoriumi jis yra, jis šios pareigos nevykdė, t. y. UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojo. Šioje situacijoje neturi reikšmės, kokiu būdu buvo vykdoma dokumentų paieška teismo nutartimi pavestuose apžiūrėti kompiuteriuose, kadangi nustatyta, jog juose esantys duomenys nebuvo saugomi.

Apeliantas skunde nurodo, kad kratos buvo atliktos visai kitu tikslu, vietose, kur buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma, neturint užduoties surasti buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, neturint tikslo paimti buhalterinės apskaitos programą. Tačiau pažymėtina, kad L. V. turėjo galimybę perduoti ir perdavė bankroto administratoriui visus buhalterinės apskaitos dokumentus ir kitą medžiagą. Todėl šiuo atveju nepriklausomai nuo to, kokiu tikslu ir vietoje buvo daromos kratos, tai neužkirto L. V. pačiam pateikti reikiamus su buhalterine apskaita susijusius duomenis, kompiuterines laikmenas ar pačius kompiuterius (jų kietuosius diskus). Be to, pažymėtina ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik buhalterinės apskaitos dokumentus, o ne kreditorių reikalavimų sąrašą, kaip skunde nurodo nuteistojo gynėjas. Pažymėtina ir tai, kad nors L. V. ir jo gynėjas teismo prašė apklausti ikiteisminį tyrimą atlikusį pareigūną – Alytaus VPK NTS vyresnįjį tyrėją R. S., tačiau toks jo prašymas pagrįstai netenkintas, nes visi šio pareigūno atlikti veiksmai atsispindi procesiniuose veiksmuose ir dokumentuose (dokumentų priėmimo-perdavimo aktuose, nutartyse daryti kratą ir kratos protokoluose).

Skunde teigiama, kad byloje buvo pateiktos trys specialisto išvados, kurios iš dalies pakeitė viena kitą, o pirmoji – 2012-10-04 specialisto išvada Nr. Nr. 5-2/177 ir antroji – 2014-05-27 specialisto išvada Nr. 5-2/94 negali būti laikomos objektyviomis, nes jos buvo atliekamos specialistei pateikiant ne visus reikiamus dokumentus, susijusius su buhalterine apskaita. Tuo tarpu trečioji – 2015-03-18 specialisto išvada Nr. 5-2/50 patvirtino, kad pateiktos registrų kopijos gali būti laikomos buhalterinės apskaitos registrais, kurie atitinka tokiems dokumentams keliamus reikalavimus, o juose nurodyti skaičiai – finansinių ataskaitų rezultatus, ko teismas nevertino. Tačiau sutikti su tokiais skundo argumentais negalima. Tiriant byloje nustatytas aplinkybes buvo apklausta specialistė B. V., kuri dėl 2012-10-04 specialisto išvados Nr. 5-2/177 paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos tyrimui nebuvo pateikti jokie apskaitos registrai už 2008-2010 m., išskyrus kasos knygą iki 2009 m. vasario ar kovo mėnesio ir atsiskaitomųjų sąskaitų suvestinį registrą. Jai buvo pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bylų – dokumentų perdavimo aktai, pagal kuriuos bendrovės direktorius L. V. perdavė dokumentus Č. G.. Perdavimo aktuose nėra duomenų, kad bankroto administratoriui būtų perduota Didžioji knyga už 2008, 2009, 2010 m. Ji raštu užklausė bankroto administratorių, kad pateiktų apskaitos registrus, tačiau gavo administratoriaus atsakymą, kad tokių registrų jam nepateikta. Visi dokumentai už 2010 m. pirmam tyrimui jai buvo perduoti. L. V. sudarytuose apyrašuose nebuvo nurodyti apskaitos registrai, todėl prašė tų dokumentų, kurių pavadinimai turėjo užuominų į apskaitos registrus. Tyrimui nebuvo pateikti apskaitos registrai už 2008, 2009, 2010 metus, nesvarbu kaip jie vadinasi. Apklausta dėl 2014-05-27 specialisto išvados Nr. 5-2/94 specialistė B. V. paaiškino, kad gavus papildomus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, naujos aplinkybės nepaaiškėjo, nes suvestinių registrų, kurių duomenys perkeliami į finansinę atskaitomybę, tarp papildomai pateiktų dokumentų nebuvo. Visi kiti dokumentai, kuriuos papildomai tyrė specialistė, nėra jokie registrai. Nagrinėjant bylą teisme, perdavimo aktais jai buvo perduota kita dalis dokumentų, kurių ji neturėjo atklikdama tyrimą pirmą kartą. Ji sulygino visus L. V. pasirašytus perdavimo aktus ir dokumentus, kurie buvo perduoti pirmai išvadai surašyti, bei dokumentus, kurie buvo pateikti antrai išvadai surašyti ir patvirtino, kad per abu tyrimus specialistė matė visus dokumentus, kuriuos L. V. perdavė bankroto administratoriui. Apklausta dėl 2015-03-18 specialisto išvados Nr. 5-2/50 specialistė B. V. paaiškino, kad papildomam tyrimui buvo pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos buhalterinių sąskaitų apibendrinančių suvestinių registrų už metus kopijos. Ji vertino tik papildomai pateiktų dokumentų turinį, tačiau patys dokumentai nebuvo pasirašyti jį sudariusio asmens. Tačiau papildomam tyrimui ir šį kartą nebuvo pateikti pirminiai dokumentai, kurių pagrindu koreguoti finansinių atskaitomybių 2009 ir 2010 m. pradžios duomenys, o už 2010 metus nebuvo nei pirminių dokumentų, nei apskaitos registrų. Papildomai pateikti dokumentai nepašalino ankstesnėje išvadoje nustatytų neatitikimų 2009 m. ir 2010 m. finansinėse atskaitomybėse, nes iš pateiktų dokumentų neaišku, dėl ko buvo koreguoti balansų duomenys, nėra tų dokumentų, kurių pagrindu buvo koreguojami duomenys ir koregavimai neįrašyti į papildomai pateiktus apskaitos registrus. Papildomo tyrimo metu ji lygino priėmimo-perdavimo aktus, kuriais L. V. perdavė įmonės dokumentus bankroto administratoriui, su dokumentais, kuriuos ji gavo iš teismo šiai paskutinei išvadai surašyti, ir patvirtino, kad jai buvo pateikti visi tie patys dokumentai. Papildomo tyrimo metu ištyrusi papildomai pateiktas apskaitos registrų kopijas ji nustatė ir kitų apskaitos pažeidimų.

Atkreiptinas dėmesys, kad visos trys šioje byloje pateiktos specialisto išvados yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildančios. Pirmojoje išvadoje (Nr. 5-2/177) buvo nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos dokumentai, kurie nebuvo pateikti tyrimui, o antrojoje išvadoje (Nr. 5-2/94) buvo papildomai konstatuota, kad patikrinus visus likusius įmonės dokumentus, kurie betarpiškai nebuvo pateikti specialistei pirmo tyrimo metu, trūkstamų apskaitos dokumentų taip ir nebuvo rasta, nors specialistė buvo susipažinusi su visais UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentais už tiriamą laikotarpį. Tuo tarpu trečios specialisto išvados surašymui specialistei vienu metu buvo pateikti absoliučiai visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, kuriuos L. V. perdavė bankroto administratoriui, ir papildomai pateiktos L. V. gynėjo teismui pateiktų dokumentų už 2008 ir 2009 metus kopijos. Trečiojoje savo išvadoje specialistė dar kartą patvirtino, kad pirminiai dokumentai, kurių pagrindu koreguoti finansinių atskaitomybių 2009 ir 2010 m. pradžios duomenys nebuvo pateikti, o už 2010 metus nebuvo pateikti nei pirminiai dokumentai, nei apskaitos registrai. Be to, specialistė patikrino visus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus už tikrinamąjį laikotarpį ir neapsiribojo tik ieškomų dokumentų pavadinimų paieška aktuose, kuriais L. V. perdavė dokumentus bankroto administratoriui. Todėl nuteistojo gynėjo skundo motyvai šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsi.

Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, kad trečiosios specialisto išvados pateikimui L. V. gynėjas bylos nagrinėjimo metu papildomai pateikė tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių apskaitos dokumentų ir registrų už 2008 ir 2009 metus kopijas, o ne pačius apskaitos dokumentus. Tačiau šiose kopijose nėra juos sudariusio asmens parašų, todėl vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 str., kuris numato privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, šios kopijos nėra apskaitos dokumentai, nes nesant dalies privalomų rekvizitų, tokie dokumentai juridinės galios neturi. Tai reiškia, kad specialisto trečiojoje išvadoje, net ir nustačius, jog L. V. gynėjo pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registrų kopijos už 2008 ir 2009 metus gali padėti nustatyti kai kuriuos įmonės veiklos rezultatus, šios kopijos negali būti leidžiamas įrodymas įmonės veiklai nustatyti, nes tą padaryti turi būti galima tik iš oficialių ir įstatymo reikalavimus atitinkančių įmonės apskaitos dokumentų. Todėl trečioji (Nr. 5-2/50) specialisto išvada nepašalina pirmojoje (Nr. 5-2/177) specialisto išvadoje nustatyto pažeidimo, kad tokie apskaitos registrai neišsaugoti, nes L. V. gynėjo pateiktos „kopijos“ negali būti nei pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai ir ūkinei, komercinei, finansinei būklei nustatyti, nei įtakoti pirmojoje specialisto išvadoje (Nr. 5-2/177) nurodytų išvadų dėl apskaitos registrų neišsaugojimo. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta ir tai, jog skirtingai nei teigia specialistė, trečioji specialisto išvada neįrodo, kad bylos nagrinėjimo metu atsirado pirmojoje išvadoje nurodyti neišsaugoti 2008 ir 2009 metų apskaitos registrai ir kad dėl to dalis pirmojoje specialisto išvadoje nurodytų neaiškumų buvo nustatyta, o tik patvirtina, kad tokie apskaitos registrai įmonėje buvo sudaromi. Tačiau faktas, kad šių registrų originalų L. V. neperdavė nei bankroto administratoriui, nei pateikė teismui, kaip tik ir įrodo, kad nuteistasis jų neišsaugojo. Tačiau net ir po papildomai specialistės ištirtų L. V. gynėjo pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos registrų „kopijų“ už 2008 ir 2009 metus, trečiojoje išvadoje nurodytos pirminių dokumentų ir apskaitos registrų už 2010 metus neišsaugojimo pasekmės vis tiek nepasikeitė, nes pirmojoje išvadoje nustatytų finansinių ataskaitų duomenų nesutapimai vienų metų pabaigoje su kitų metų pradžia išliko tie patys, o 2010 m. balanso duomenų nesutapimai su kreditorių sąrašo duomenimis taip pat išliko tie patys. Todėl apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad net ir po trijų specialistės tyrimų L. V. perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai neleidžia iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Šiuo atveju aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai kaip tik ir yra nustatyti visose trijose specialisto išvadose, kurios atspindi visų UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų įvertinimą ir dokumentų neišsaugojimo pasekmes. Todėl šiuo aspektu nuteistojo gynėjo skundo motyvai atmetami kaip nepagrįsti. Skundo argumentai, jog specialistė analizavo vien finansinį rezultatą, finansines išvadas, nematydama ar šis rezultatas yra pagrįstas ir teisingas, o specialisto išvadoje pateiktos ne kategoriškos išvados, o tik prielaida, nesuteikia pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų kategoriškų išvadų apie pirminių apskaitos dokumentų neišsaugojimą, kadangi tik remiantis pirminiais apskaitos dokumentais galima daryti išvadas apie finansinio rezultato pagrįstumą ir teisingumo, o šiuo atveju pirminiai apskaitos dokumentai nepateikti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiek bendrovės įprastinėje veikloje, tiek bankroto byloje finansinės veiklos rezultatai gali būti tikslinami, o tikslinant rezultatus keičiasi ir finansinių ataskaitų duomenys. Tačiau toks skundo motyvas atmetamas. Skirtingai nei įprastinėje įmonės veikloje, iškėlus bankroto bylą finansinių ataskaitų rinkinių sudarymui ir jų pateikimui keliami kitokie pateikimo terminų reikalavimai. Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 1 d., numato, kad įmonės vadovas, gavęs iš teismo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pateikti teismui praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį. Todėl skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad 2009 metų finansinių ataskaitų rinkinį L. V. teismo reikalavimu turėjo pateikti ne įprastine tvarka VĮ Registrų centrui, o Kauno apygardos teismui bankroto byloje, siekiant nustatyti įmonės mokumą. Tai, kad šis finansinių ataskaitų rinkinys buvo pateiktas ne VĮ Registrų centrui, o bankroto bylą nagrinėjančiam teismui visiškai nereiškia, kad šio dokumento turiniui keliami kitokie reikalavimai nei pateikiant jį VĮ Registrų centrui, ir kad toks dokumentas yra ne galutinis, neatspindintis įmonės veiklos rezultatų ir jos būklės. Tokio finansinių ataskaitų rinkinio teisinė galia ir reikšmė yra lygiai tokia pat kaip ir pateikiamo VĮ Registrų centrui, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad juo negalima remtis tiriant įmonės ūkinę finansinę veiklą ir tvarkomą buhalterinę apskaitą.

Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad inkriminuojamu laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2009 m. kovo mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė D. G., todėl laikytina, kad L. V. buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir jis negali būti kaltinamas pagal BK 223 str. 1 d., nes jis nėra subjektas, t. y. pats tiesiogiai buhalterinės apskaitos netvarkė. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad L. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 223 str. 1 d. už aplaidų apskaitos tvarkymą, nes neišsaugojo nurodytų buhalterinės apskaitos dokumentų, o tuo jis pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, 19 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, Lietuvos Archyvų departamento prie LR Vyriausybės 1997-08-15 įsakymu Nr. 38 patvirtintą bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklę, kuri nustato minimalius dokumentų saugojimo terminus, ir kuria vadovaujantis pirminiai dokumentai ir suvestiniai registrai saugomi 10 metų. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21str. 2 d., už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas, todėl buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius L. V. yra BK 223 str. numatyto nusikaltimo subjektas dėl apskaitos dokumentų neišsaugojimo.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad L. V. veika kvalifikuota kaip nusikaltimas, nesprendžiant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimo, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ str.). Tačiau pažymėtina, kad administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tuomet, jei savo pobūdžiu jo veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (ATPK 9 straipsnio 2 dalis). Administracinei atsakomybei pagal ATPK 173¹ str. 1 d. kilti pakanka apskaitos taisyklių pažeidimo fakto, tačiau šių pažeidimų padarinių administracinė atsakomybė neapima. Todėl esant šioje byloje nustatytiems padariniams administracinė atsakomybė negalima. L. V. inkriminuotas kaltinimas užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę, nes nustatyti buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai ir neišsaugoti dokumentai neleidžia nei pagal pateiktus bendrovės dokumentus, nei pagal papildomai L. V. gynėjo pateiktas „darbines kopijas“, iš dalies nustatyti bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nuo 2008-01-01 iki 2010-10-21. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad esant šioje byloje nustatytoms L. V. veiksmų pasekmėms, kurias numato BK 223 straipsnis, jis teisingai patrauktas būtent baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 str. 1 d.

Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu L. V. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 223 str. 1 d., todėl tenkinti L. V. gynėjo apeliacinį skundą ir skundžiamą nuosprendį panaikinti, o L. V. išteisinti pagal BK 223 str. 1 d., pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai: Daiva JankauskienėAlbinas AntanaitisOlegas Šibkovas