Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo L. A. bei jos atstovė bylos nutraukimui neprieštaravo.

Pareiškėjo nuomone, atsakovės įvykdytas reikalavimas iki teismo sprendimo nesudaro prielaidos visiškai atsiriboti nuo padarytos jo neveikimu žalos. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, dėl ko pareiškėjas nebuvo informuotas apie jo prašymo gavimą, apie paskyrimą nagrinėti, dėl kokių objektyvių priežasčių nespėta laiku parengti atsakymo, kodėl nebuvo pratęstas terminas jo parengimui ir vilkinama atsakyti į prašymą net pradėjus teisminį procesą, dėl to buvo priverstas kreiptis į teismą. Dėl atsakovo neveikimo kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, į UAB „TEZ TOUR“, tačiau šios institucijos informacijos taip pat jam nesuteikė.

Tvirtino, jog dėl atsakovo neveikimo, negaudamas informacijos apie dukrą, patyrė išgyvenimų, nuolatinę nervinę įtampą ir nežinomybę dėl dukros, turėjo rūpesčių dėl vykimo pas advokatus ir kitus asmenis konsultuotis, buvo priverstas kreiptis su paklausimais ir prašymais į įvairias institucijas ir ginti pažeistas teises teisme, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 500 eurų, prašydamas priteisti iš atsakovės. Prašė skundą tenkinti.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, tarnautojų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų“ (2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjos atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013).

Byloje nėra ginčo, jog D. A. kreipimosi į VTAS metu dėl jo atžvilgiu vykdomo ikiteisminio tyrimo buvo atskirtas nuo šeimos ir gyveno kitoje gyvenamojoje vietoje. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.170 straipsnio, reglamentuojančio skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisę bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, 5 dalies nuostatos įtvirtina, jog tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, ugdymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su jo vaiku. Atsisakyti suteikti informaciją galima tik tuo atveju, jei yra grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, taip pat įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 (2016 -0- 30 nutarimo Nr. XII-2552 redakcija, galiojanti nuo 2017-01-02) patvirtintų Bendrųjų vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatų 7.33. punkte numatyta, jog Skyrius, vykdydamas jam pavestus uždavinius, teikia tėvui ar motinai informaciją apie vaiką, negyvenantį kartu su jais, išskyrus tuos atvejus, kai yra grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei iš tėvo ar motinos pusės, kitais įstatymų nustatytais atvejais. Duomenų apie tai, jog Skyrius būtų atsisakęs (neteikęs) informacijos pareiškėjui dėl to, kad tai keltų grėsmę vaikui, byloje nėra.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymo (toliau-ir VAĮ) nuostatos (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017-11-01 iki 2018-04-02), Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės).

Asmens teisė gauti informaciją taip pat numatyta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – ir Įstatymas, Teisės gauti informaciją įstatymas) (2016-10-11 akto redakcija, galiojanti nuo 2017-04-01). Pagal šio įstatymo nuostatas yra užtikrinama asmenų teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustatoma šios teisės įgyvendinimo tvarka ir reguliuojami valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmai teikiant informaciją asmenims. Institucijos privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams dokumentus, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus (4 straipsnis).

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui turėjo būti suteikta jo prašoma informacija apie vaiką.

Pareiškėjas teisme atsisakydamas skundo reikalavimo dėl įpareigojimo pateikti atsakymą, kuriame būtų jo 2018 m. sausio 20 d. prašyme nurodyta informacija, iš esmės pripažino, jog minėta informacija buvo suteikta 2018 m. kovo 26 d. Skyriaus atsakyme Nr. VT2-277 ( b. l. 53-56, 62), tačiau tvirtino, jog dėl nesavalaikio informacijos suteikimo patyrė žalą, nes išgyveno nežinomybę dėl vaiko, turėjo rūpesčių ir nepatogumų, kadangi turėjo kreiptis į teisininkus, kitas institucijas dėl informacijos gavimo, dėl pažeistų teisių gynimo teisme.

Teisės gauti informaciją įstatymo 14 straipsnyje nurodyta, jog jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip, institucija nagrinėja pareiškėjo prašymą ir pareiškėjui pateikia dokumentus ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo institucijoje dienos. Jeigu pareiškėjo buvo paprašyta patikslinti ar papildyti prašymą, prašymo nagrinėjimo ir dokumentų pateikimo terminas skaičiuojamas nuo patikslinto ar papildyto prašymo gavimo institucijoje dienos. Konkrečiu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų tikslinęs ar pildęs 2018 m. sausio 20 d. prašyme nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjas yra viešojo administravimo subjektas, todėl jam taikomi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti reikalavimai.

VAĮ 2 straipsnyje apibrėžta, jog viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (1d.), nurodyta, jog prašymas tai – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (14p.). VAĮ 2 straipsnio 15 punkte nurodyta, jog skundas tai – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti.

Pagal Įstatyme apibrėžtas sąvokas, teismo nuomone, pareiškėjo 2018 m. sausio 20 d. kreipimasis į Alytaus VTAS atitinka ir prašymo ir skundo turinį, nes pareiškėjas juo prašė pateikti informaciją apie vaiką, teigdamas, jog, jos neturint, yra pažeidžiamos jo, kaip tėvo, teisės žinoti apie vaiką, rūpintis jo auklėjimu.

Prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja VAĮ 14 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, jog Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė (1d.), skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami šio įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka (3d.). Trečiajame skirsnyje, nustatančiame administracinę procedūrą, įtvirtinta, jog administracinė procedūra – tai pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą (19 str. 1d.), administracinės procedūros dalyviai: asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, ir viešojo administravimo subjektas, kuris dėl gauto skundo pradėjo administracinę procedūrą (19 str.2d.). Asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teises ir pareigas, numatytas Įstatymo 20 straipsnyje, tame tarpe ir teisę gauti administracinės procedūros sprendimą (20 str. 8p.).

Įstatymo 31 straipsnyje numatyta, jog administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Asmeniui apie administracinės procedūros termino pratęsimą per 2 darbo dienas nuo sprendimo pratęsti administracinės procedūros terminą priėmimo dienos pranešama raštu ir nurodomos pratęsimo priežastys. Įstatymo 34 straipsnis numato administracinės procedūros užbaigimą – sprendimo priėmimo, įteikimo (išsiuntimo) tvarką. Jame nurodyta, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka. Asmeniui, kuris kreipėsi dėl administracinės procedūros pradėjimo, per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos, laikantis asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, raštu pateikiama informacija apie priimtą administracinės procedūros sprendimą.

Konkrečiu atveju tiek pagal Teisės gauti informaciją įstatymo 14 straipsnio, tiek pagal VAĮ 31 straipsnio nuostatas pareiškėjui į jo 2018 m. sausio 20 d. prašymą privalėjo būti atsakyta raštu ne vėliau kaip 2018 m. vasario 20 d., tačiau buvo atsakyta tik 2018 m. kovo 26 d. Nr. VTS -277 raštu, t. y. atsakymas pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą 23 darbo dienomis. Įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pratęstas pareiškėjo skundo nagrinėjimas. Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias priežastis dėl informacijos pareiškėjui nesuteikimo įstatymo nustatytu terminu ir tvarka. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakymas iš Alytaus šv. Benedikto gimnazijos Skyriuje buvo gautas 2018 m. sausio 31 d. ( b. l. 20). Iš jo turinio akivaizdu, jog jame buvo pateikta pareiškėją dominanti informacija (nurodyta, jog nuo 2017-12-20 iki 2018-01-23 U. A. buvo išvykusi gydytis į Vokietiją), tačiau atsakymas raštu pareiškėjui apie tai buvo pateiktas tik po jo kreipimosi į teismą, t. y. 2018 m. kovo 26 d. Nr. VTS -277 ( b. l. 62), praleidus įstatyme nustatytą terminą 23 darbo dienomis.