- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-29
- Bylos Nr.
- 2A-862-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03930-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- L. I.
- Atsakovas
- H. Š.
- Kategorijos
- 2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė vienasmeniškai, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo apeliantės L. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. I. ieškinį atsakovui H. Š. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
I.GINČO ESMĖ.
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo H. Š. 1084,79 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 05 02 atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl 120 000 Lt skolos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės, nurodydamas jog ieškovė, priėmusi L. A. testamentą, privalo gražinti mirusiosios skolą atsakovui. Atsakovo prašymu teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės paveldėtam turtui – butui, esančiam Ž. g. 8-17 Vilniuje (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)). Bylos eigoje 2012 06 11 ieškovė pateikė teismui prašymą panaikinti 2011 09 20 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi neturėjo lėšų butui išlaikyti, o dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo jo parduoti. Atsakovas su ieškovės prašymu nesutiko. Vilniaus apygardos teismas 2012 11 07 sprendimu atsakovo ieškinį dėl skolos išieškojimo atmetė ir tenkino ieškovės priešieškinį minėtoje byloje, pripažino paskolos sutartį negaliojančia. Sprendimas įsiteisėjo 2014 04 07 nutartimi Lietuvos apeliaciniam teismui atmetus H. Š. apeliacinį skundą. 2014 08 26 Ieškovė pardavė paveldėtą butą, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones. Negalėdama parduoti areštuoto buto ieškovė patyrė buto išlaikymo išlaidas 1084,79 Eur, kurias sudarė : administravimo išlaidos – 21,59 Eur, komunalinės paslaugos -991,31 Eur, skolų išieškojimo išlaidos - 71,89 Eur. Ieškovė buvo bedarbė, minėtas skolas sumokėjo jos sutuoktinis. Todėl atsakovui kyla pareiga atlyginti visas ieškovės turėtas išlaidas, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad dar 2011-09-20 Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovės turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau tik 2012 06 08 ieškovė kreipėsi į teismą prašydama jas pakeisti, leisti parduoti butą. Atsakovo manymu, ieškovė nenurodė, kaip pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jai trukdė gauti pajamas už buto nuomą, ar sudarant panaudos sutartį. Atsakovas nesutiko, kad būtų leista parduoti ginčo butą, bet neprieštaravo, kad ieškovė butą nuomotų, sudarytų panaudos sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2012 06 08 ieškovės prašymą atmetė, bei nurodė, kad ieškovė gali laisvai valdyti ir naudotis areštuotu butu, bei jame gyventi.
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 06 09 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės L. I., valstybės naudai 6,02 Eur išlaidų, susijusių su procesiniu dokumentų įteikimu, įmokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.
Teismas remdamasis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) išaiškinimu, jog atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ir kuris dėl to patyrė nuotolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu, prašydamas taikyti buvusiam ieškovui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Todėl Šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti nuostolių dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovo veiksmų. Teismas įvertinęs visas aplinkybės pažymėjo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas tik uždraudė disponuoti areštuotu turtu t.y. įkeisti, perleisti ar parduoti, tačiau ieškovė bute galėjo gyventi, ar nuomoti tretiesiems asmenims ir gauti iš to pajamas. Teismas konstatavo, kad pati ieškovė nesielgė rūpestingai ir apdairiai valdydama minėtą turtą ir priėjo išvados, jog nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės nurodytos žalos. Todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
A. L. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 06 09 sprendimą. Nurodė norėjusi paveldėtą butą parduoti, o nuoma susijusi su investicijomis į butą. Apeliantė nesirengė daryti jokiu investicijų ir norėjo butą, kuris buvo areštuotas H. Š. ieškinio užtikrinimui, kuo skubiau parduoti. Tai įrodo ir apeliantės prašymo turinys, kuriame ji nurodė jog prašo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad ketina parduoti butą, nes jai per didelės išlaikymo sąnaudos, be to nori padengti įsiskolinimą už butą paslaugų tiekėjams. Kaip paaiškėjo H. Š. ieškinys buvo nepagrįstas ir atmestas. Todėl apeliantė mano, kad ji kaip buvęs atsakovas turi teisę reikalauti atlyginti tuos nuostolius, kuriuos patyrė dėl ieškovo naudai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, išlaidas susijusias su turto išlaikymu. Be to apeliantės įsitikinimu, aplinkybė, kad ji arešto metu neišnuomojo buto, negali būti pagrindas atmesti ieškinį, nurodė, kad rinkoje nuomojamų butų pasiūla didelė, todėl nuomininkai nepageidauja buto, kuris apsunkintas teisiniais suvaržymais. Taip pat nurodo nereikalaujanti netiesioginių išlaidų, žalą įrodinėjanti patirtais tiesioginiais nuostoliais, kurių būtų nepatyrusi, jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, paveldėta butą pardavė iškarto, panaikinus jo areštą, kas rodo jog ji po uošvio, gyvenusio minėtame bute mirties, būtų pardavusi butą ir nebūtų patyrusi nuostolių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas nesutiko su apeliacinio skundo teiginiais ir nurodė , jog apeliantė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, nuostoliams išvengti taip pat nepateikė ir jokių įrodymų dėl negalimumo imtis tokių veiksmų, iš ko būtų galima matyti, kad atsakovė buvo apdairi ir rūpestinga. Apeliantė butą paveldėjo dar iki atsakovo kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo iš apeliantės ir turėjo pakankamai laiko parduoti butą, bet akivaizdu, kad tuo metu neketino jo parduoti. Pažymėjo, kad apeliantė neskundė nei 2011 09 20 Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nei 2012 06 25 Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo atmestas jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo. Atkreipė dėmesį jog Vilniaus apygardos teismas 2012 06 25 nutartyje buvo nurodęs, kad pagal CPK 146 straipsnio nuostatas L. I. turi teisę prašyti teismo įpareigoti ieškovą pateikti jos nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, tačiau, apeliantė tuo nepasinaudojo ir prašymo neteikė. 2012 06 25 nutartyje Vilniaus apygardos teismas atmesdamas apeliantės prašymą, paaiškino, dėl apeliantės teisės butą išnuomoti ar sudaryti panaudos sutartį. Tačiau apeliantė tuo nepasinaudojo, kas rodo, kad jai nebuvo jokios būtinybės sudaryti nuomos ar panaudos sutartis išlaidoms padengti. Atsakovo manymu, nesuprantama kokių investicijų reikėjo daryti ir kodėl be investicijų nebuvo galima sudaryti nuomos ar panaudos sutarties. Apeliantė nėra pateikusi įrodymų, kad butas nebuvo tinkamas nuomai ar panaudai. Teismas minėtoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad nėra nurodytas potencialaus buto pirkėjas, bei užtikrinimas, kad apeliantė sąžiningai už parduotą butą gautas lėšas įneš į depozitinę teismo sąskaitą. Apeliantė šios nutarties neskundė, bei nesikreipė beveik metus laiko su kitu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba pakeitimo, atsakovo manymu toks elgesys leidžia daryti pagrįsta išvada, kad ieškovė nebuvo suinteresuota parduoti butą. Atsakovas į bylą pateikė eilę įrodymų apie galimybes išnuomoti butą ar bent sudaryti panaudos sutartį, o už gautas pajamas dengti išlaidas susijusias su komunalinėmis paslaugomis. Atsakovo manymu, visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad jei apeliantė nebūtų buvusi pasyvi, būtų galėjusi savo veiksmais neleisti žalai ar tariamai žalai atsirasti.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Ginčas byloje yra kilęs dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikytų kitoje byloje atsakovo prašymu pasekmių, nuostolių atlyginimo
Byloje nustatyta, kad 2011-05-02 atsakovas H. Š. Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl 120 000 Lt priteisimo iš ieškovės L. I. ir ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (civ. byla Nr. 2-1154-464/2012). Teismui priėmus ieškinį 2011-09-20 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir buvo areštuotas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Ž. g., Vilniuje paveldėtas apeliantės pagal testamentą po L. A. mirties ir šiame bute iki savo 2012-03-02 mirties gyveno ieškovės uošvis. Apeliantė teikė prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2012-06-25 nutartimi jos prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeitimo buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas 2012-11-07 sprendimu ieškovo H. Š. ieškinį atsakovei L. I. dėl skolos priteisimo atmetė, o priešieškinį dėl paprastojo vekselio, kuriuo buvo grindžiamas ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo, pripažinimo negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir paskolos sutarties tarp H. Š. ir L. A., tenkino. Dėl minėto teismo sprendimo buvo paduotas apeliacinis skundas, kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2014-04-07 nutartimi paliko nepakeistu. 2014-08-26 aukščiau minėtas butas buvo parduotas. Ieškovė nuo 2011-02-01 iki 2013-12-01 buvo registruota bedarbe.
CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo tokio pobūdžio bylose formuojamos praktikos Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu, kad kai dėl nuostolių atlyginimo kreipiasi asmuo, kurio atžvilgiu ieškinys atmestas, kai bylos eigoje jo atžvilgiu taikytos laikinosios priemonės, suvaržiusios jo teises, kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, buvusiam ieškovui deliktinė atsakomybė nustatoma nenustatinėjant vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų - kaltės, kitaip sakant ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje veikia savo rizika ir už tokių priemonių sukeltus nuostolius atsako be kaltės. CPK 146 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas esant reikalavimui taikyti civilinę atsakomybę dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytų nuostolių atlyginimo teismas būtina nustatyti likusias tris civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių). Kadangi tokiais atvejais ieškovo, kurio ieškinys atmestas kaltė neįrodinėjama jo neteisėti veiksmai tai bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, pareiškiant nepagrįstą ieškinį ir nebūtinai piktnaudžiaujant teise. Tuo tarpu asmeniui reikalaujančiam nuostolių atlyginimo (apeliantei) kyla pareiga įrodyti nuostolių dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovo veiksmų. Apeliantė nuostolius kildina iš fakto, kad ji, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, negalėjusi paveldėto buto parduoti kai mirė jame iki mirties 2012 03 02, jos paveldėtame bute gyvenęs, jos uošvis A. I.. Nuostolių dydį jos teigimu sudaro jos patirtos buto išlaikymo išlaidos, kurių padengimui ji teigia neturėjusi lėšų ir nurodo, kad šias jai asmenine nuosavybe priklausančio turto išlaidas yra padengęs jos sutuoktinis. Šios išlaidos yra apibrėžtos tikslia suma ir įrodytos. Tačiau kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas jos nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis šios išlaidos nebuvo neišvengiamos jeigu apeliantė būdama minėto nekilnojamojo turto savininke būtų elgusis pagal apdairaus ir rūpestingo asmens standartus. Ankstesnėje byloje Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas apeliantės prašymą dėl laikinųjų priemonių apsaugos priemonių pakeitimo (b.l. 66) buvo išaiškinęs jai teisę butą nuomoti, arba perduoti panaudai, siekiant išvengti išlaidų buto išlaikymui. Be to, minėtoje nutartyje konstatuota svarbi aplinkybė, kad kreipimosi dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo metu apeliantė nebuvo nurodžiusi konkretaus pirkėjo, ketinančio įsigyti butą, bei nesant tokio pirkėjo įsipareigojimo pervesti už butą mokamus pinigus į teismo depozitinę sąskaitą ir tokiu būdu užtikrinti sprendimo įvykdymą kilo grėsmė jog lėšos gali būti perleistos tretiesiems asmenims. Taigi iš dalies dėl to kad laikinosios priemonės nebuvo pakeistos yra ir apeliantės kaltė, nes ginčas byloje buvo ne dėl paties buto kaip nekilnojamojo turto bet piniginių lėšų (skolos) išieškojimo ir jeigu ji būtų nurodžiusi konkretų pirkėją, kuris būtų sutikęs butą pirkti ir sumokėtą buto rinkos kainos sumą pervesti į teismo depozitinę sąskaitą laikinosios priemonės galėjo būti panaikintos. Tas faktas, kad apeliantė konkretaus pirkėjo nebuvo suradusi teismo nutarties, kuria jos prašymas atmestas neskundė ir vėliau dėl laikinųjų apsaugos priemonių taip pat nesikreipė, rodo kad tuo metu ji realiai neketino buto parduoti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo jog apeliantė neįrodė, kad neturėjo galimybės nuomoti areštuoto buto, nes anot jos nebuvo norinčių, nepateikė įrodymų pagrindžiančių jos pastangas butą išnuomoti (pavyzdžiui, skelbimų išnuomoti butą) ar įrodymų, kad to jai nepavyko padaryti dėl šio turto arešto ir priėjo išvadą jog pati ieškovė galimai nesielgė rūpestingai ir apdairiai valdydama aukščiau minėtą butą. Taip pat byloje nėra jokios informacijos, kad ieškovė būtų bandžiusi surasti panaudos gavėją, kuriam perdavusi butą su sąlyga, kad panaudos gavėjas dengtų buto išlaikymo išlaidas, galėtų išvengti nuostolių, kilusių dėl buto išlaikymo. Be to reikia pažymėti, kad visiems žinoma, neįrodinėtina pripažintina aplinkybė (CPK 182 straipsnio 1dalies 1punktas), kad nekilnojamojo turto kainoms smukus po 2008 -2009 metų krizės, byloje aktualių laikotarpiu Vilniaus mieste jos nuolat augo. Todėl vėliau pardavusi butą tikėtina apeliantė gavo didesnę kainą, kuri dengia turėtas išlaidas buto išlaikymui. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir apeliantės nuostolių pagrįsta ir teisėta, o nenustačius vienos iš būtinų atsakomybei kilti sąlygų ieškinys atsakovo atžvilgiu pagrįstai atmestas
Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja jog pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje pateiktus įrodymus nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė ir išsamiai ištyrė visas bylos teisingam išsprendimui reikiamas faktines aplinkybes, tinkamai ir pagrįstai taikė materialines ir procesines teisės normas. Apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliacinį skundą atmetus, remiantis 93 straipsnio nuostatomis apeliantei bylinėjimosi išlaidos patirtos apeliacinėje instancijoje nepriteisiamos, atsakovas yra pateikęs įrodymus, kad jis už teisines paslaugas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose yra patyręs 700 Eur, tačiau nėra apeliacinės instancijos išlaidų išskyręs, todėl remiantis Teisingumo ministro Rekomendacijomis laikytina jog protinga suma už teisinę pagalbą paruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 300 Eur, kuri priteisiama atsakovui.
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. I. asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. E. g., Vilniuje H. Š. asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. O. g., Vilniuje naudai 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.