Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. D. ir J. D. bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1225-395/2009 pagal ieškovų E. D. ir J. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno gelžbetonis“ dėl žalos atlyginimo ir pašalpos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai E. D. ir J. D. galutinai suformulavę savo reikalavimus prašė priteisti iš atsakovo UAB „Kauno gelžbetonis“: ieškovei E. D. už laikotarpį nuo 1999 m. gruodžio 17 d. iki 2009 m. kovo 17 d. 44 063,67 Lt žalos atlyginimo įsiskolinimą maitintojo netekimo atveju, indeksavus jį Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, taip pat žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju nuo 2009 m. kovo 18 d. iki gyvos galvos periodinėmis išmokomis po 396,97 Lt į mėnesį, indeksuojant jį Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, ieškovui J. D. - 54 080 Lt dydžio vienkartinę pašalpą darbe žuvus tėvui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės E. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o ieškovo J. D. ir atsakovo UAB „Kauno gelžbetonis“ apeliaciniai skundai atmestini.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys patenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Byla nagrinėjama pagal ginčo šalių apeliacinius skundus, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Jis atliekamas analizuojant ir faktinį, ir teisinį bylos duomenų turinį, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms - ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Dėl faktinių aplinkybių bei byloje taikytinų teisės normų (atsakovo skundo argumentų)

Iš bylos medžiagos matyti, kad P. D. žuvo nelaimingo atsitikimo metu 1999 m. gruodžio 17 d. UAB „Kauno gelžbetonis“ formavimo ceche PK plokščių gamybos bare. Jis buvo apdraustas socialiniu draudimu (t. 1, b. l. 11-12, 18). Dėl žalos padarymo atsiranda jos atlyginimo prievolė, nes žalos padarymas yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (žalos asmeniui atsiradimo ar nustatymo metu galiojusio 1964 m. CK 4 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bylos duomenų pagrindu nustatytomis aplinkybėmis, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko tiltinio krano mašinistui R. G. kranu leidžiant tuščią betono kaušą. Kaušo guldymo ant grindinio metu, kai kaušas palietė grindinį, tiltinio krano kablys išsinėrė iš kaušo kilpos, todėl kaušas nuvirto, prispausdamas ir mirtinai sužalodamas P. D. (t. 1, b. l. 39, 40-43, 47-52).

Materialinės teisės normos taikymą lemia byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimui pritaikė nelaimingo atsitikimo metu (1999 m. gruodžio 17 d.) galiojusio ŽSDĮ bei ŽANADLĮ nuostatas, taip pat vadovavosi 1964 m. CK 493 straipsnio nuostatomis, nes P. D. buvo mirtinai sužalotas eksploatuojant didesnio pavojaus šaltinį. Ieškiniu pareikšti reikalavimai dėl žalos ieškovei atlyginimo maitintojo netekimo atveju, taip pat ieškovo reikalavimas priteisti jam 54 080 Lt vienkartinę pašalpą žuvus tėvui. ŽSDĮ, kuris reglamentuoja žmonių saugą darbo metu įmonėse, įstaigose, organizacijose neatsižvelgiant į jų nuosavybės formas ir pavaldumą, numatė, kad darbuotojui, kuris dėl nelaimingo atsitikimo darbe, profesinės ligos ar kitokio sveikatos pakenkimo, susijusio su darbu, neteko darbingumo, žalos dėl darbingumo netekimo, gydymo, slaugymo, protezavimo ir kitų išlaidų, atsiradusių dėl sveikatos pakenkimo, o nukentėjusiojo mirties atveju - žalos jo šeimai ir kitiems asmenims, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstatymas ir kiti įstatymai (Įstatymo 78 str. 1 d.). ŽANADLĮ yra specialusis įstatymas, kuris nustato žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga tvarką, dydį bei asmenis, turinčius teisę į šį atlyginimą (1 str.). Teismas, nustatęs, kad P. D. buvo mirtinai sužalotas eksploatuojant didesnio pavojaus šaltinį, taikė ir 1964 m. CK 493 straipsnio nuostatas, pagal kurias organizacijos ir fiziniai asmenys, kurių veikla yra susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims (transporto organizacijos, pramonės įmonės, statybos, automobilių valdytojai ir pan.), privalo atlyginti žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios. Pagal šią teisės normą deliktinė atsakomybė kyla be kaltės. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę dėl padarytos žalos eliminuoja tik dvi sąlygos - nenugalima jėga, dėl kurios poveikio buvo padaryta žala padidinto pavojaus šaltiniu, bei nukentėjusiojo asmens tyčia, kuri buvo tiesioginė priežastis žalai atsirasti.

Darbdaviui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, keliami didesni reikalavimai sugebėjimui sudaryti saugias darbo sąlygas, atsižvelgiant į jo veiklos, susijusios su didesniu pavojumi aplinkiniams, pobūdį; darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais; darbdavys taip pat privalo imtis veiksmingų priemonių, kai nepaisoma nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nelaimingo atsitikimo įvykį nulėmė ne žuvusiojo P. D. veiksmai ar elgesys. Darbdaviui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, keliami didesni reikalavimai, tarp jų ir reikalavimas sudaryti saugias darbo sąlygas. P. D. lavono kraujyje rasta 0,44 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 23). Pirmosios instancijos teismas laikėsi teisingos nuostatos, kad iš bylos medžiagos ir nelaimingo įvykio aplinkybių darytina išvada, jog alkoholis buvo vartojamas tam tikrą laiką darbo vietoje, kurioje dirbama su didesnio pavojaus šaltiniais, bet to darbdavys neturėjo nepastebėti, jeigu būtų tinkamai vykdęs jam tenkančias pareigas. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2008). Teisėjų kolegija bylos medžiagos pagrindu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra objektyvių duomenų, jog žuvusiojo lengvas girtumas (0,44 promilės etilo alkoholio) būtų sąlygojęs nelaimingo atsitikimo kilimą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju žuvusiojo neblaivumas nesudaro pagrindo atmesti ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo ar mažinti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad žuvusysis nepažeidė Krovinių kabinėtojo darbų saugos instrukcijos Nr. 438 4.12.15 ir 4.12.16 punktuose numatytų reikalavimų (t. 1, b. l. 60-65). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pirmosios instancijos teismo išvados, kad dėl nelaimingo atsitikimo nėra žuvusiojo kaltės ar didelio neatsargumo, o dėl nelaimės fakto atsakovas atsako kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, būtų neteisingos. Pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas dėl bylos aplinkybių, vadovaudamasis ne tik Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu, tačiau ir kitų bylos įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pasirinkta teisine pozicija, kad šiuo atveju nustatant ieškovei priteistino žalos atlyginimo netekus maitintojo dydį, reikėtų vadovautis ŽANADLĮ 7, 13 straipsnių nuostatomis. Ieškovės skundo argumentas, kad žalos atlyginimo dydžiui apskaičiuoti negalėjo būti taikomos ŽANADLĮ nuostatos, laikytinas teisingu. Kadangi šiuo atveju darbuotojas žuvo darbdaviui priklausančio didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdymas (aptarnavimas) neįėjo į to darbuotojo pareigas, poveikyje, nors įvykis buvo ir darbo metu, atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui pagal taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės (1964 m. CK 493 str.). Byloje pateikti duomenys apie žuvusiojo darbo užmokestį (t. 1, b. l. 14). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žuvusiojo vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal nelaimingo atsitikimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 100 patvirtintos Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 5.1 ir 5.9 punktus, sudarė 805,41 Lt. Tokio pirmosios instancijos paskaičiuoto dydžio neginčija nei atsakovas, nei ieškovė. Jeigu nukentėjusysis dėl nelaimingo atsitikimo darbe miršta, teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo mirties. Šiems asmenims mokamas tokio dydžio žalos atlyginimas, kokia buvo nukentėjusiojo uždarbio dalis, kurią jie gaudavo ar turėjo teisę gauti savo išlaikymui nukentėjusiajam esant gyvam. Ieškovė nelaimingo atsitikimo metu buvo 66 metų amžiaus (t. 1, b. l. 7), jai nuo 1999 m. gruodžio 27 d. nustatytas invalidumas, ji pripažinta nedarbinga (t. 1, b. l. 13). Teisėjų kolegija bylos faktinių duomenų pagrindu sutinka su ieškovės skunde išdėstytais teiginiais, kad ji buvo išlaikoma žuvusiojo, o jai priklausanti dalis sudaro 402,70 Lt žuvusiojo gautų pajamų. Pagal savo pobūdį minėtos sumos mokėjimas (priteisimas mokėti) yra tęstinis, t.y. tokia suma periodinėmis išmokomis ieškovei priklauso iki gyvos galvos. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė gauna 75,26 Lt dydžio našlių pensiją (t. 2, b. l. 147). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju atsakovui taikant atsakomybę be kaltės dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos, minėta našlių pensijos suma įskaitytina į ieškovei priteistiną sumą, nes jos mokėjimas iš dalies kompensuoja dėl maitintojo netekimo ieškovės prarastas pajamas. Neįskaičius į atlygintinos žalos dydį ieškovei paskirtos ir jos gaunamos našlių pensijos, jai vienu metu žalos atlyginimą mokėtų ir atsakovas, ir valstybė, o tokiu atveju atsirastų galimybė nepagrįstai praturtėti. Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju negali būti taikoma 1964 metų CK 499 straipsnio 4 dalies nuostata, kad žala atlyginama nepaisant jos atlyginimo gavėjų gaunamų kitų pajamų, nes ši įstatymo nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, kai žalą padaręs asmuo privalo mokėti už nukentėjusįjį privalomojo socialinio draudimo įmokas ir žala atlyginama pagal ŽANADLĮ nuostatas bei jame nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-707/2003). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog dabar galiojančio CK 6.290 straipsnyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, o draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Taigi, vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais darytina išvada, jog ieškovei per mėnesį priteistina suma sudaro 327,44 Lt (402,70 Lt – 75,26 Lt).

Atsakovas minėtam ieškovės reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį. Žalos atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnis tokiam reikalavimui nustatė bendrą 3 metų ieškininės senaties terminą. Ieškovės teisė reikalauti žalos, padarytos didesnio pavojaus šaltinio poveikyje, atlyginimo atsirado nuo nelaimingo atsitikimo momento - 1999 m. gruodžio 17 d. Ieškovės pradinis ieškinys atsakovui paduotas 2006 m. liepos 3 d. Ieškovė prašė išieškoti žalos atlyginimą nuo 1999 m. gruodžio 17 d. Jos teigimu, teismas turėjo tenkinti prašymą ir praleistą senaties terminą atnaujinti dėl svarbių priežasčių bei priteisti žalos atlyginimą nuo jos atsiradimo dienos. Ieškovė tokį savo reikalavimą grindžia bloga sveikata. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiais ieškovės teiginiais. Ieškovė byloje pateikė medicinos pažymas apie savo sveikatos būklę tam tikrais laikotarpiais (t. 1, b. l. 20, 135). Teisėjų kolegija, vertindama minėtų duomenų turinį, negali sutikti su ieškovės argumentais, kad ieškinio senaties terminą ji būtų praleidusi dėl svarbių priežasčių. Kaip jau minėta, ieškovės teisė pareikšti ieškinį teismine tvarka atsirado nuo 1999 m. gruodžio 17 d., o ieškinys paduotas teisme tik 2006 m. liepos 3 d. Ieškovės pateiktose medicinos pažymose nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė visą tą laiką nuo žalos atsiradimo (sutuoktinio žūties) iki ieškinio pateikimo nebūtų galėjusi anksčiau realizuoti tokią savo subjektinę teisę. Ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo žuvus maitintojui yra tęstinio pobūdžio. Kadangi tokiam ieškovės reikalavimui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, ieškovei žalos atlyginimo įsiskolinimas konkrečia suma priteistinas nuo 2003 m. liepos 3 d. iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos - 2009 m. spalio 9 d. Iš viso per šį laikotarpį ieškovei priteistina žalos atlyginimo suma siekia 24 558 Lt (327,44 Lt x 75 mėnesiai). Žalos atlyginimas maitintojo netekimo atveju periodinėmis išmokomis po 327,44 Lt į mėnesį ieškovei priteistinas iki gyvos galvos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis dėl byloje taikytinų teisės normų, šiuo atveju sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo taikyti atsakovui turtinių sankcijų, numatytų Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme. Nagrinėjamu atveju ieškovei žala priteistina taikant teisės normas, reglamentuojančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovės reikalavimo, susijusio su žalos atlyginimo priteisimu maitintojo netekimo atveju, pakeistina.

Dėl ieškovės E. D. reikalavimo dėl vienkartinės pašalpos nepriemokos

E. D. buvo žuvusiojo P. D. žmona (t. 1, b. l. 7-10). Ieškovė pradiniu ieškiniu (gautas 2006 m. liepos 3 d. - t. 1, b. l. 3-5) prašė priteisti 46 736 Lt dydžio vienkartinės pašalpos nepriemoką, žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo - po 472,23 Lt kas mėnesį iki gyvos galvos, o už praėjusį laikotarpį nuo 1999 m. gruodžio 18 d. iki 2006 m. liepos 1 d. – 31 167,18 Lt. Abu ieškovai bendru 2009 m. kovo 12 d. ieškiniu (t. 2, b. l. 192-195) reiškė reikalavimus priteisti iš atsakovo ieškovei E. D. už laikotarpį nuo 1999 m. gruodžio 17 d. iki 2009 m. kovo 17 d. 44 063,67 Lt žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, taip pat žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju nuo 2009 m. kovo 18 d. iki gyvos galvos periodinėmis išmokomis po 396,97 Lt į mėnesį, indeksavus jį Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, o ieškovui J. D. – 54 080 Lt dydžio vienkartinę pašalpą darbe žuvus tėvui. Byla buvo nagrinėjama pagal paskutinį (vėliausiai pateiktą) ieškovų ieškinį.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t.y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai yra pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010; kt.).

Šiuo atveju bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė ieškovų pareikšti reikalavimai. Kaip matyti iš vėliausio ieškovų ieškinio, jame nebeliko ieškovės reikalavimo dėl pašalpos nepriemokos priteisimo, o pačiame ieškinyje neišdėstytos ir nenurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų tokios sumos priteisimą, t.y. reiškiamą reikalavimą dėl tokios sumos priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė atsisakė reikalavimo dėl vienkartinės pašalpos nepriemokos pareikšdama patikslintą ieškinį. Patikslintame ieškinyje suformuluoti reikalavimai leidžia teigti, kad ieškovė nepalaikė savo pradiniame ieškinyje reikšto reikalavimo dėl vienkartinės pašalpos nepriemokos priteisimo. Esant tokioms aplinkybėms negalima sutikti su ieškovės skundo argumentu, esą teismas neišsprendė visų jos reikalavimų. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų skundo motyvų, kurie siejami su aplinkybėmis atnaujinti ieškovei senaties terminą gauti likusią pašalpos dalį, nes jos šiuo atveju yra teisiškai nereikšmingos.

Dėl ieškovo J. D. reikalavimo

Ieškovas J. D. ieškiniu reiškė reikalavimą atsakovui dėl 54 080 Lt dydžio vienkartinės pašalpos darbe žuvus tėvui priteisimo. Atsakovas prašė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo reikalavimo netenkino.

J. D. yra žuvusiojo P. D. sūnus (t. 1, b. l. 134). ŽANADLĮ 8 straipsnyje numatyta, kad įmonė, kurioje dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas, mirusiojo šeimai išmoka įstatyme nustatyto dydžio vienkartinę pašalpą. Ši pašalpa lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos nariais laikomi sutuoktinis (sutuoktinė), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), mirusiojo vaikas (vaikai), gimęs (gimę) po jo mirties (1, 2 d.). Nurodytoje teisės normoje numatyta įmonės, kurioje dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas, turtinė atsakomybė, kuri savo esme yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, kuria siekiama kompensuoti mirusiojo darbuotojo šeimos nariams patirtą žalą, išmokant ją įstatyme nustatyta vienkartine kompensacine pašalpa, numatyta ŽSDĮ 79 straipsnio 1 dalyje. Pašalpos mokėjimo tvarką nustato Pašalpos, darbuotojui žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, skyrimo nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė (ŽANADLĮ 8 str. 3 d.). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1325 patvirtintų Pašalpos, darbuotojui žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, skyrimo nuostatų 10 punktą, pašalpai išreikalauti taikomas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas (1964 m. CK 84 str. 1 d.), kuris prasideda nuo teisės į pašalpos gavimą atsiradimo dienos (1964 m. CK 86 str.).

J. D. 2000 m. lapkričio 10 d. pareiškimu sutiko, kad jam priklausanti pašalpa dėl tėvo P. D. mirties būtų pervesta į E. D. sąskaitą (t. 2, b. l. 75). Toks prašymas pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido teigti, kad ieškovas jau nuo prašymo dienos žinojo, jog turi teisę į pašalpą dėl tėvo žūties. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ar jo vardu motina (ieškovė), į kurios sąskaitą buvo nurodyta pervesti ieškovui priklausančią pašalpą, dėl jos išmokėjimo iki 2004 m. liepos 21 d. būtų kreipęsi į atsakovą (t. 2, b. l. 63). Minėtame Vyriausybės nutarime pažymėta, kad vienkartinę pašalpą išmoka įmonė, kurioje darbuotojas žuvo, pagal kiekvieno asmens, nurodyto nuostatų 5 punkte, atskirą prašymą (7 p.). Pašalpai išreikalauti taikomas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas, kuris prasideda nuo teisės į pašalpos gavimą atsiradimą dienos. Teismas pagrįstai nurodė, kad pagal bylos medžiagą iki 2004 m. liepos 21 d. dėl pašalpos išmokėjimo į atsakovą savo vardu kreipėsi tik ieškovė E. D., kuriai atsakovas 2000 m. birželio 1 d. buvo pervedęs 10 000 Lt, o 2000 m. spalio 6 d. – 44 080 Lt (t. 1, b. l. 17). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl vienkartinės pašalpos darbe žuvus tėvui priteisimo, praleido minėtą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Byloje nėra duomenų, kad J. D. 2000 m. lapkričio 10 d. pareiškimas, kuriuo jis sutiko, kad jam priklausanti pašalpa už tėvo P. D. mirtį būtų pervesta į E. D. sąskaitą, būtų įteiktas atsakovui. Be to, prie tokio prašymo, kuris adresuojamas darbdaviui, turi būti pridėtas notaro išduotas pažymėjimas, patvirtinantis, kad pretendentas ar pretendentai yra pirmos eilės įstatyminiai įpėdiniai - mirusiojo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis (sutuoktinė), tėvai (įtėviai) (7 p.), tačiau apie tokio reikalavimo įgyvendinimą arba bandymą jį įgyvendinti taip pat nėra duomenų.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos aplinkybės ir ieškovo teiginiai nesudaro pagrindo atnaujinti ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas kiekvienoje byloje turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-856/2000). Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam asmeniui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi asmens veiksmai gali būti pagrindu priešingai teisinio santykio šaliai ir kitiems civilinių teisinių santykių dalyviams protingai tikėtis, kad toks asmuo mano, jog jo teisė yra pažeista ir jos neatsisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002). Ieškinio senaties terminas vieną civilinio teisinio santykio šalį skatina operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, o kitai suteikia garantiją, kad po įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Ne kiekvieną aplinkybę, apsunkinusią asmens galimybę kreiptis į teismą per ieškinio senaties terminą, įstatymas ar teismas pripažįsta svarbia, sudarančia pagrindą šį praleistą terminą atnaujinti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis ir jų svarbą.

Ieškovo teisė ginti jo pažeistą teisę atsirado nuo jo tėvo žūties momento – 1999 m. gruodžio 17 d. Kaip minėta, į atsakovą ieškovas kreipėsi tik 2004 m. liepos 21 d. (t. 2, b. l. 63), o savo reikalavimus teisme atsakovui pareiškė tik 2008 m. kovo 15 d. (t. 2, b. l. 89). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad jeigu ieškovas 2000 m. lapkričio 10 d. turėjo galimybę nuvykti pas notarą ir patvirtinti pareiškimą dėl jam priklausančios pašalpos pervedimo į motinos sąskaitą, jis turėjo ir galimybes kreiptis į atsakovą dėl pašalpos (ne)mokėjimo, tačiau įstatymo nustatytu terminu šia savo teise tinkamai nepasinaudojo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog negalima daryti išvados, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir kai nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.131 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo skundo argumentu, kad jo 2000 m. lapkričio 10 d. prašymas, jog pašalpa būtų pervesta motinai, leidžia teigti, jog jis kreipėsi į atsakovą dėl vienkartinės pašalpos išmokėjimo. Kaip jau minėta, nėra duomenų, jog prašymas anksčiau negu 2004 m. liepos 21 d. būtų buvęs įteiktas atsakovui, kad prie tokio prašymo būtų pridėti teisės aktuose nurodyti papildomi įrodymai. Ieškovas taip pat nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų, kad atitinkamu būdu elgėsi nurodžius atsakovo darbuotojams, taip pat nepateikė kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo skunde dėstomus teiginius bei sudarytų objektyvų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Aplinkybės, kad ieškovai neturi teisinių žinių, kad jie tikėjo atsakovo pažadais, taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą, o jo skundo motyvai taip pat nesudaro pagrindo tenkinti tokį reikalavimą.

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto bylinėjimosi išlaidų priteisimo (paskirstymo)

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai iš jo priteisė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliaciniu skundu taip pat ginčija iš jos priteistas bylinėjimosi išlaidas atsakovui, teigdama, jog teismas, nepriteisdamas jos turėtų bylos vedimo išlaidų, buvo šališkas.

Teismas priteisė UAB „Kauno gelžbetonis“ iš E. D. 4 000 Lt, o iš J. D. 1 150 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas priteisė valstybei iš UAB „Kauno gelžbetonis“ 569,43 Lt žyminio mokesčio. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė turėjo 4 500 Lt (t. 1, b. l. 136-138, t. 2, b. l. 4, 50, 170), o ieškovas - 900 Lt (t. 2, b. l. 171, 31) advokato atstovavimo išlaidų. Kadangi pirmosios instancijos teismas apskritai atmetė ieškovo reikalavimus, jam jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalima sutikti su ieškovės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas ieškovei bylinėjimosi išlaidų, buvo šališkas, tačiau darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, netinkamai pritaikė procesinės teisės normas. Atsakovas turėjo virš 5 000 Lt advokato pagalbos išlaidų (t. 1, b. l. 125, 127, 161-164, t. 2, 6-7, 52, t. 3, b. l. 37, 41), žyminio mokesčio išlaidų (t. 2, b. l. 36) ir išlaidų už ekspertizę (t. 2, b. l.139). Kadangi šiuo procesiniu sprendimu dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo yra keičiama, atitinkamai perskaičiuojamos ir pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Pagal pakeičiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės reikalavimai patenkinti didžiąja dalimi, iš esmės daugiau kaip 50 procentų (ieškovė prašė priteisti 44 063,67 dydžio žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju įsiskolinimą, o jai priteistina 24 558 Lt; ji prašė priteisti žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju po 396,97 Lt periodinėmis išmokomis, o jai priteisiama po 327,44 Lt į mėnesį). Atsižvelgiant į bylos pobūdį, nagrinėjimo trukmę, šalių atstovų bylos eigoje procesinius veiksmus, ginčo išsprendimo procesinį rezultatą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, iš atsakovo UAB „Kauno gelžbetonis“ ieškovei E. D. priteistina 1 000 Lt advokato atstovavimo išlaidų, o į valstybės biudžetą 854,62 Lt žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 4 p.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria UAB „Kauno gelžbetonis“ iš ieškovo J. D. priteistina 1 150 Lt bylinėjimo išlaidų, paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovei priteistino žalos atlyginimo už praėjusį laikotarpį bei žalos atlyginimo periodinėmis išmokomis iki gyvos galvos dydžio, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas spręsdamas minėto pobūdžio ieškovės reikalavimus, todėl dėl šių reikalavimų priėmė iš dalies neteisingą sprendimą. Be to, teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu pakeičia ir pirmosios instancijos teismo nustatytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Kadangi atsakovo UAB „Kauno gelžbetonis“ apeliacinis skundas atmestinas, jam nepriteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 302 str.). Kadangi ieškovės E. D. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies - atitinkama dalimi padidinant jai priteistas žalos atlyginimo dėl maitintojo netekimo sumas, jai iš UAB „Kauno gelžbetonis“ priteistina dalis – 300 Lt advokatės atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovė šios kategorijos byloje įstatymo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Iš dalies patenkinus ieškovės apeliacinį skundą dėl žalos atlyginimo už praėjusį laikotarpį priteisimo, jos naudai priteisto žalos atlyginimo sumos, lyginant su pirmosios instancijos teismo priteista žalos atlyginimo suma, skirtumas sudaro 15 041 Lt (24 558 – 9 517). Nuo šio skirtumo iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinas žyminis mokestis, sudarantis 451,23 Lt sumą (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nuta r i a:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą.

Sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju ieškovei priteisimo už praėjusį laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2009 m. spalio 8 d.) išdėstyti taip: „Priteisti ieškovei E. D. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ 24 558 Lt (dvidešimt keturis tūkstančius penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus) žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo per laikotarpį nuo 2003 m. liepos 3 d. iki 2009 m. spalio 8 d.“.

Sprendimo dalį dėl žalos netekus maitintojo atlyginimo priteisimo periodinėmis išmokomis išdėstyti taip: „Priteisti ieškovei E. D. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ nuo 2009 m. spalio 9 d. iki gyvos galvos kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 327,44 Lt žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo“.

Panaikinti sprendimo dalį dėl delspinigių ieškovei E. D. priteisimo iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ už žalos atlyginimo periodinėmis išmokomis pavėluotą mokėjimą.

Panaikinti sprendimo dalį dėl 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės E. D. priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno gelžbetonis“. Dėl ieškovės E. D. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo priimti tokį sprendimą: „Priteisti ieškovei E. D. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų“.

Padidinti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ priteistą į valstybės biudžetą žyminio mokesčio sumą iki 854,62 Lt.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei E. D. iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ 300 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ į valstybės biudžetą 451,23 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme