Kauno apygardos teismo sprendimas, 2-1225-395/2009

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2009-10-08
Bylos Nr.: 2-1225-395/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Albinas Čeplinskas
Ieškovas: E. D., J. D.
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“
Advokatai: Dominykas Varnas, Janina Argustaitė

Kategorijos

44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2-1225-395/2009Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.16 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Albinas Čeplinskas, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant ieškovams E. D. ir J. D., jų atstovei advokatei Janinai Argustaitei, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ atstovui advokatui Dominykui Varnui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. D. ir J. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno gelžbetonis“ dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju ir pašalpos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai, eilę kartų tikslinę ieškinį ir galutinai suformulavę savo reikalavimus, prašo teismo:

priteisti iš atsakovo UAB „Kauno gelžbetonis“ ieškovei E. D. už laikotarpį nuo 1999 m. gruodžio 17 d. iki 2009 m. kovo 17 d. 44063,67 Lt žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju įsiskolinimą, indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;priteisti iš atsakovo UAB „Kauno gelžbetonis“ ieškovei E. D. nuo 2009 m. kovo 18 d. iki gyvos galvos žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju periodinėmis išmokomis į mėnesį po 396,97 Lt, indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;priteisti iš atsakovo UAB „Kauno gelžbetonis“ ieškovui J. D. 54080,- Lt dydžio vienkartinę pašalpą darbe žuvus tėvui.

Šalies argumentai

Ieškovai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nurodė, kad 1999 m. gruodžio 17 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu atsakovo įmonėje UAB „Kauno gelžbetonis“ žuvo ieškovės sutuoktinis bei ieškovo tėvas, todėl pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, o ieškovas į pašalpą.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nurodė, kad nors 1999 m. gruodžio 17 d. nelaimingas atsitikimas įvyko darbo metu atsakovo įmonėje, tačiau pats žuvusysis nesilaikė darbo saugos reikalavimų (buvo neblaivus darbo vietoje, netikėtai atsidūrė po nuleidžiamu kroviniu), todėl dėl nelaimingo atsitikimo yra jo kaltė. Be to, ieškovai neįrodė priežastinio ryšio tarp kilusios žalos (asmens mirties) ir neteisėtų atsakovo darbuotojų veiksmų. Ieškovų teiginiai, kad kranininkas leido krovinį neįsitikinęs, jog pavojingoje zonoje, t.y. arčiau kaip 5 m atstumu, nėra žmonių, nepagrįsti. Ieškovų argumentus paneigia darbuotojų paaiškinimai darbo inspekcijos ir prokuratūros pareigūnams. Inžinierė T. M. matė kaip P. D. ėjo su kibiru atsinešti cemento įstrižai kaušo nuleidimo zonos (tuo metu kaušas atsikabinęs ir nuvirto ant žuvusiojo), tuo pat metu ji ėjo aplinkui. Kontrolierė D. A. matė kaip P. D. prisilietė betono kaušo, po to staiga kaušas krito. Kranininkas tyrimo komisijai paaiškino, kad leidžiant krovinį P. D. stovėjo saugioje zonoje, šnekėjosi su inžiniere T. M., jis jį pašaukė padėti pasukti krovinį, po šio veiksmo P. D. vėl atsitraukė į saugią zoną, o prieš leisdamas krovinį kranininkas davė garsinį signalą ir apžiūrėjo krovinio pavojingą zoną bei įsitikinęs, kad nėra žmonių, pradėjo leisti krovinį. Taigi, jokie atsakovo darbuotojų veiksmai neįtakojo nei krūvio atsikabinimo , nei P. D. žūties. Atsakovas niekada nežadėjo ieškovams išmokėti dalį ieškinio kainą sudarančios sumos. Atsakovui niekada nebuvo pateiktas notaro patvirtintas ieškovo sutikimas pervesti pašalpos dalį į ieškovės sąskaitą. Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinio reikalavimai tenkintini iš dalies, o ieškovo ieškinio reikalavimai atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad 1999 m. gruodžio 17 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu atsakovo įmonėje UAB „Kauno gelžbetonis“ žuvo ieškovės E. D. sutuoktinis ir ieškovo J. D. tėvas P. D.. Tai patvirtina Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr.13 (T.I, 40-43 b.l.), P. D. mirties liudijimas (duomenys neskelbtini) (T.I, 12 b.l.), 1999 m. gruodžio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (Baudž. Byla Nr. 1028/m, 1-2 b.l.), 1962 m. gruodžio 16 d. santuokos liudijimas (T.I, 8-10 b.l.), J. D. 1995 m. rugsėjo 20 d. gimimo liudijimas (duomenys neskelbtini) (T.I, 134 b.l.). Žuvusįjį ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai. Tai patvirtina 1995 m. gruodžio 15 d. darbo sutartis tarp atsakovo ir P. D. (T.I, 74 b.l.).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pažymi, kad sprendžiant ar ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, o ieškovas į pašalpą dėl tėvo žūties, būtina teisingai taikyti nelaimingo atsitikimo metu, t.y. 1999 m. gruodžio 17 d., galiojusius Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo IX skyriaus II skirsnį, reglamentuojantį darbdavių ir darbuotojų atsakomybės klausimą, kai dėl pastarųjų kaltės įvyko ar galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas darbe, bei Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinąjį įstatymą, nustatantį žalos atlyginimo tvarką, dydį bei pagrindus.

Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad įmonė, kurioje dėl saugos darbe norminių aktų pažeidimo įvyko mirtinas nelaimingas atsitikimas, mirusiojo šeimai išmoka vienkartinę pašalpą, ne mažesnę kaip 100 Respublikos ūkio vidutinių darbo užmokesčių. Ši vienkartinė pašalpa savo prigimtimi prilygsta vienai iš žalos atlyginimo rūšiai ir tai yra vienkartinis žalos atlyginimas. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymo antrajame skirsnyje (Žalos atlyginimo pagrindai. Vienkartinės pašalpos) yra reguliuojami klausimai nustatant atsakomybę už padarytą žalą, teisę į žalos atlyginimą ir kt. Minėto įstatymo 8 straipsnyje yra iš esmės atkartotos Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 79 straipsnio 2 dalies nuostatos. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 10 straipsnis nustato, kad jeigu paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės laipsnį, žalos atlyginimas turi būti sumažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmestas, jei įstatymai nenumato kitaip. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, civ. byloje Nr.3K-7-865/2001 2001 m. lapkričio 13 d. nutartyje sistemiškai aiškindama Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo 79 straipsnį ir Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 8 ir 10 straipsnių nuostatas, nurodė, kad nelaimingo atsitikimo darbe atveju esant darbuotojo-nekentėjusiojo dideliam neatsargumui, vienkartinės pašalpos dydis, atsižvelgiant į nukentėjusiojo kaltės laipsnį, gali būti mažinamas arba atmetamas. Taigi, sprendžiant ar ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, o ieškovas į pašalpą dėl tėvo žūties, būtina nustatyti ar dėl žuvusiojo mirties yra atsakovo darbuotojų kaltė (išskyrus atvejus, jeigu nustatoma, kad darbdavys atsako be kaltės), o jeigu ji yra, tai sprendžiant kokio dydžio žalos atlyginimas ir pašalpa priklauso ieškovams, būtina nustatyti ar dėl nelaimingo atsitikimo nėra ir žuvusiojo kaltės arba didelio neatsargumo(išskyrus atvejus, kai LR įstatymai nustato kitaip).

Ištyręs Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr.13 priede Nr. 8 (T.I, 47-48 b.l.) ir 2000 m. kovo 27 d. ekspertizės akte Nr.11-682 (Baudž, byla Nr.1028/m, 19-23 b.l.) nurodytas nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes bei įvykį mačiusių asmenų: kranininko R. G. (Baudž, byla Nr.1028/m, 44-46 b.l.), formuotojo brigadininko R. Š. (Baudž, byla Nr.1028/m, 48 b.l.), darbininko K.A. (Baudž, byla Nr.1028/m, 50 b.l.) ir inžinierės T. M. (Baudž, byla Nr.1028/m, 51 b.l.) paaiškinimus, teismas nustatė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko tiltinio krano mašinistui R. G. kranu leidžiant tuščią betono kaušą. Kaušo guldymo ant grindų metu, kai kaušas palietė grindis, tiltinio krano kablys išsinėrė iš kaušo kilpos, todėl kaušas nuvirto, prispausdamas ir mirtinai sužalodamas P. D.. Teismas pažymi, kad P. D. buvo mirtinai sužalotas eksploatuojant didesnio pavojaus šaltinį – tiltinį kraną. Todėl sprendžiant dėl atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo, Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo nuostatos, bet ir 1964 m. CK 493 straipsnio nuostatos. Todėl tuo atveju, jei darbuotojas sužalojamas darbdaviui priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas (aptarnavimas) neįėjo į to darbuotojo pareigas, nors įvykis buvo ir darbo metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai ar gyvybei padarytą žalą atsiranda darbdaviui pagal CK 493 str. taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės. Tiltinio krano valdymas neįėjo į P. D. pareigas, todėl atsakovas (darbdavys) už darbuotojo gyvybei padarytą žalą atsako be kaltės.

Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatas yra pagrindas mažinti žalos atlyginimą, nes nelaimingas atsitikimas įvyko dėl žuvusiojo didelio neatsargumo (netikėtai atsidūrė po nuleidžiamu kroviniu, nors tai draudė žuvusiojo, kuris dirbo krovinių kabinėtoju, darbo saugos instrukcija), ar atsakovą visai atleisti nuo atsakomybės, nes nelaimingas atsitikimo metu žuvusysis buvo neblaivus.

Pasisakydamas dėl šių atsakovo argumentų teismas pažymi, kad, jeigu darbdavio, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybė yra be kaltės, tai ieškinys dėl darbdavio padarytos žalos atlyginimo gali būti patenkinamas iš dalies ar atmestas Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais pagrindais (dėl žuvusiojo didelio neatsargumo ar neblaivumo) tik tada, kai padaroma išvada, jog žalos atsiradimo svarbiausia priežastis yra kalti nukentėjusiojo veiksmai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, svarbiausia nelaimingo atsitikimo priežastis yra ne žuvusiojo P. D. veiksmai, o tai, jog tiltiniu kranu (didesnio pavojaus šaltiniu) guldant ant grindų kaušą, kai kaušas palietė grindis, dėl nenustatytų priežasčių tiltinio krano kablys išsinėrė iš kaušo kilpos, todėl kaušas nuvirto, prispausdamas ir mirtinai sužalodamas P. D.. Šiuo atveju darbdaviui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, keliami didesni reikalavimai sugebėjimui sudaryti saugias darbo sąlygas, atsižvelgiant į jo veiklos, susijusios su didesniu pavojumi aplinkiniams, pobūdį; darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais taip pat išplaukia iš Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymo. Šio įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad darbdaviai privalo kontroliuoti kaip darbuotojai laikosi saugos darbe reikalavimų. Darbdavys taip pat privalo imtis veiksmingų priemonių, kai nepaisoma nustatytų reikalavimų. Byloje yra duomenų apie žuvusiojo darbuotojo neblaivumą (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 1999 m. gruodžio 18 d. Lavono teismo medicinos ekspertizės aktas Nr.1110, kuriame nurodoma, kad P. D. kraujyje rasta 0,44 proc. etilo alkoholio (baudž. byla Nr.1028/m, 8-12 b.l.)), yra pagrindas teigti, kad alkoholis buvo vartojamas tam tikrą laiką darbo vietoje, kurioje dirbama su didelio pavojaus šaltiniais, ir kad to nebuvo galima nepastebėti, jeigu darbdavys būtų tinkamai vykdęs jam nustatytas pirmiau nurodytas pareigas. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kad žuvusiojo lengvas neblaivumas būtų sąlygojęs nelaimingo atsitikimo įvykimą, o kaip jau minėta, pagrindinė nelaimino atsitikimo priežastis tiltinio krano (didesnio pavojaus šaltinio) eksploatacijos metu nuo jo kablio atsikabinęs betono kaušas. Todėl teismas sprendžia, kad žuvusiojo neblaivumas, įvertinus faktines nelaimingo atsitikimo aplinkybes, nėra pagrindas mažinti ar atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Teismas nesutinka su atsakovo argumentais, jog žuvusysis, dirbdamas pas atsakovą krovinių kabinėtoju, nelaimingo atsitikimo metu pažeidė Krovinių kabinėtojo darbų saugos instrukcijos Nr. 438 4.12.15 ir 4.12.16 papunkčius, numatančius, kad kabinėtojui draudžiama būti po pakeltu kroviniu, kūnu ar rankomis reguliuoti jį nuleidžiant (baudž. bylos Nr.1028/m, 91-103 b.l.). Visų pirma, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, jog P. D. kaušo kritimo momentu buvo po juo. Iš Nelaimingo atsitikimo eigos matyti, kad P. D. mirtinai buvo sužalotas kaušo guldymo ant grindų metu, kai kaušas palietė grindis, tiltinio krano kablys išsinėrė iš kaušo kilpos, todėl kaušas nuvirto, prispausdamas šalia buvusį P. D.. Aplinkybė, jog kaušas virsdamas prispaudė žuvusįjį patvirtina, kad jis buvo šalia kaušo, o ne po juo. Be to, nei vienas Nelaimingo atsitikimo metu ceche buvęs asmuo neaiškino, kad P. D. kuriuo nors metu buvo po pakeltu kroviniu. Todėl teismas sprendžia, jog žuvusysis Krovinių kabinėtojo darbų saugos instrukcijos Nr. 438 4.12.15 papunkčio nepažeidė. Antra, Krovinių kabinėtojo darbų saugos instrukcijos Nr. 438 4.12.16 papunktis, numatantis draudimą kabinėtojui kūnu ar rankomis reguliuoti jį nuleidžiant, aiškintinas kartu su Tiltinio–ožinio krano kranininko darbų saugos instrukcijos Nr. 355 4.13.15 papunkčiu, kuriame numatyta, kad kabinėtojas gali prieiti prie pakelto arba nuleisto krovinio bei jį reguliuoti tiktai kroviniui nejudant ir esant pakeltam nuo kabinėtojo stovėjimo vietos ne aukščiau kaip vienas metras (baudž. bylos Nr.1028/m, 104-115 b.l.). Todėl teismas sprendžia, kad draudimas kabinėtojui kūnu ar rankomis reguliuoti jį nuleidžiant, aiškintinas kaip draudžiantis kabinėtojui reguliuoti krovinį tuo metu, kai jis nuleidžiamas, t.y. vyksta krovinio judėjimas žemyn, tačiau tai nereiškia, kad Kabinėtojas negali prieiti prie krovinio ir jį pasukti į reikiamą padėtį, kai krovinys kabo nejudėdamas ne didesniame kaip vienas metras aukštyje. Kaip matyti iš tiltinio krano kranininko R. G. paaiškinimų, duotų Nelaimingo atsitikimo tyrimų komisijai 1999 m. gruodžio 17 d, t.y. iš karto po nelaimingo atsitikimo (baudž. bylos Nr.1028/m, 44 b.l.), nuleidęs tuščią betono kaušą 20-30 cm atstumu iki žemės, jis paprašė saugioje zonoje stovėjusį P. D. pasukti betono kaušą į reikiamą padėtį. P. D. kaušą pasuko į reikiamą padėtį ir vėl atsitraukė į saugią zoną. Kranininkas, įsitikinęs, kad krovinio zonoje nėra žmonių, pradėjo kaušą leisti. Kai betono kaušas palietė žemę, tiltinio krano trosai atsipalaidavo ir krano kablys atsikabino nuo betono kaušo kilpos, dėl ko kaušas krito ant žemės į savo gulėjimo vietą. Iš esmės tokius pačius paaiškinimus apie nelaimingą atsitikimą kranininkas pateikė ir 1999 m. gruodžio 20 d. ir 1999 m. gruodžio 27 d. paaiškinimuose (baudž. bylos Nr.1028/m, 45, 46 b.l.). Kaip galima spręsti iš R. Š. (baudž. bylos Nr.1028/m, 48 b.l.), A. B. (baudž. bylos Nr.1028/m, 49 b.l.) K.A. (baudž. bylos Nr.1028/m, 50 b.l.), T. M. (baudž. bylos Nr.1028/m, 51 b.l.), P. J. (baudž. bylos Nr.1028/m, 52 b.l.) ir D. A. (baudž. bylos Nr.1028/m, 53 b.l.), buvusių ceche, tuo metu, kai kaušas krisdamas mirtinai sužalojo P. D., paaiškinimų, duotų Nelaimingo atsitikimo tyrimo komisijai, tik D. A. matė kaip krisdamas kaušas prispaudė P. D. ir ką jis darė bei kur buvo kaušo kritimo momentu. Kiti ceche buvę asmenys tiesiogiai kaušo kritimo momento nematė. D. A. aiškinimu P. D. kaire ranka prisilietus prie kaušo, jis staiga krito ir prispaudė P. D.. Kranininko ir D. A. paaiškinimai kur buvo P. D. kaušo kritimo momento skiriasi. Kranininkas aiškina, kad P. D. kaušo kritimo momento buvo atsitraukęs nuo kaušo saugiu atstumu, o D. A. aiškina, kad kaušas krito, kai P. D. prie jo prisilietė. Esant prieštaringiems paaiškinimams apie P. D. buvimo vietą kaušo kritimo momentu, teismas labiau patikimais laiko kranininko paaiškinimus, pagal kuriuos guldant kaušą ant žemės P. D. buvo saugiu atstumu nuo jo, nes pirminis kranininko paaiškinimas duotas iš karto po įvykio, o D. A. paaiškinimus davė 1999 m. gruodžio 22 d., t.y. praėjus 5 dienoms po įvykio. Kita vertus, teismas sprendžia, kad net remiantis D. A. paaiškinimu ir pripažįstant, jog kaušas krito, kai P. D. prie jo prisilietė, patvirtintų ne P. D. didelį neatsargumą ir darbo saugos reikalavimų nesilaikymą, o būtent kranininko neteisėtus veiksmus, nesilaikant Tiltinio-ožinio krano kranininko darbo saugos instrukcijos 4.13.15 papunkčio, numatančio draudimą leisti krovinį, kai prie jo yra priėjęs ir jį reguliuoja kabinėtojas. Kaip matyti iš kranininko paaiškinimų, būtent jis buvo pakvietęs P. D. pareguliuoti kaušą tinkama kryptimi. Todėl akivaizdu, kad žuvusysis, jeigu ir buvo prie kaušo jo kritimo momentu, tai atsitiko ne dėl žuvusiojo didelio neatsargumo, o dėl to, jog jis buvo priėjęs prie kaušo jo pareguliuoti pakviestas kranininko. Pagal Tiltinio-ožinio krano kranininko darbo saugos instrukcijos 4.13.15 papunktį tai nėra draudžiama. Todėl teismas daro išvadą, jog Krovinių kabinėtojo darbų saugos instrukcijos Nr. 438 4.12.16 papunkčio, numatančio draudimą kabinėtojui kūnu ar rankomis reguliuoti jį nuleidžiant, žuvusysis taip pat nepažeidė, nes jį reguliavo tuo metu, kai krovinys kabėjo nejudėdamas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad dėl Nelaimingo atsitikimo nėra žuvusiojo kaltės ar didelio neatsargumo, o už įvykį atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atsako be kaltės, todėl nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės ar mažinti ieškovei žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, o ieškovui pašalpą dėl tėvo žūties.

Žemesnės instancijos teismas

Sprendžiant ar ieškovė, būdama žuvusiojo sutuoktinė žuvusiojo mirties dieną sulaukusi senatvės pensijos amžiaus ir pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą turinti teisę į žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, nėra praleidusi ieškinio senaties pareikšti reikalavimui dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju, teismas visų pirma, pažymi, kad tokiam reikalavimui nėra taikoma ieškinio senatis, nes prievolė atlyginti žalą dėl maitintojo netekimo yra tęstinė. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 22 straipsnis numato, kad jeigu nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo kreipėsi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dienos, žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog žalos atlyginimo reikalavimui ieškinio senatis netaikoma, tačiau tuo atveju, jei nukentėjusysis kreipėsi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dienos, žalos atlyginimas mokamas ne nuo žalos padarymo ar jos paaiškėjimo momento, o nuo kreipimosi dienos. Byloje yra ieškovės 2006 m. birželio 8 d. Prašymas dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju ir dėl nedamokėtos pašalpos, kuris atsakovui įteiktas 2006 m. birželio 12 d. (T.I, 80 b.l.). Iš prašymo dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju turinio galima daryti išvadą, kad ieškovė į atsakovą dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju anksčiau kreipusis nebuvo. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovė pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 21 straipsnio tvarka anksčiau kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju. Iš sisteminio įstatymo 21 ir 22 straipsnių aiškinimo išplauki, kad žalos atlyginimo mokėjimo momentą įstatymas susieja su nukentėjusiojo valios gauti žalos atlyginimą išreiškimu atsakovui. Ieškovė dėl žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju į atsakovą kreipėsi 2006 m. birželio 12 d., todėl žalos atlyginimas jai priteistinas būtent nuo šios datos (T.I, 80 b.l.).

Nustatant ieškovei priteitino žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju dydį būtina vadovautis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad tokiu atveju žalos atlyginimas apskaičiuojamas pagal įstatymo 13 straipsnį ir padalinamas iš vienetu padidinto asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, skaičiaus. Kadangi ieškovė viena turi teisę į žalos atlyginimą maitintojo netekimo atveju, tai tokiu atveju žalos atlyginimas, paskaičiuotas pagal įstatymo 13 straipsnyje nurodytą formulę turi būti padalintas iš 2. Šis žalos atlyginimas mokamas periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį žalos atlyginimo kompensacija apskaičiuojama pagal formulę 0,5 xdxkxD. d – darbingumo netekimo koeficientas (įstatymo 2 str. 9 d.). Darbuotojo mirties atveju jis lygus 1. k – kompensavimo koeficientas, kuris lygus nukentėjusio vidutinio darbo užmokesčio santykiui su mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, einamųjų metų draudžiamųjų pajamų vidurkiui. Žuvusiojo vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal nelaimingo atsitikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimo Nr.100 Dėl Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo 5.1 ir 5.9 punktus, iki nelaimingo atsitikimo sudarė 805,41 Lt (T.I, 14 b.l.). 1999 m. draudžiamųjų pajamų vidurkis 886,- Lt (VSDF valdybos direktoriaus 2000 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 199). Taigi, k = 805,41/886 = 0,909. D – Mokėjimo mėnesį galiojančios einamųjų metų draudžiamosios pajamos. 2006 m. einamųjų metų draudžiamosios pajamos iki 2006 m. birželio 30 d. buvo 1084,- Lt, nuo 2006 m. liepos 1 d. 1212,- Lt (LR Vyriausybės 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas Nr.512), nuo 2007 m. vasario 1 d. 1356,- Lt (LR Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimas Nr.40), nuo 2008 m. sausio 1 d. 1414,- Lt (LR Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr.1327), nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos 1488,- Lt (LR Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimas Nr.703). Įvertinęs įvairiais 2006 – 2009 m. laikotarpiais buvusias einamųjų metų draudžiamąsias pajamas bei tai, jog ieškovė žuvus maitintojui, iš valstybės gauna 75,26 Lt našlių pensiją (T.I, 147 b.l.), kurios mokėjimas iš dalies kompensuoja dėl maitintojo netekimo ieškovės prarastas pajamas, teismas apskaičiavo, kad: 1) už 2006 m. birželio 13 d. – 2006 m. birželio 30 d. laikotarpį, kuris iš esmės lygus pusei mėnesio, ieškovei priteistina 0,5 x 0,5 x 1 x 0,909 x 1084/2 – (0,5 x 75,26) = 85,54 Lt; 2) už 2006 m. liepos 1 d. - 2007 m. sausio 31 d. laikotarpį, kurį sudaro 7 mėnesiai, ieškovei priteistina 7 x 0,5 x 1 x 0,909 x 1212/2 – (7 x 75,26) = 1401,07 Lt; 3) už 2007 m. vasario 1 d. - 2007 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, kurį sudaro 11 mėnesių, ieškovei priteistina 11 x 0,5 x 1 x 0,909 x 1356/2 – (11 x 75,26) = 2561,75 Lt; 4) už 2008 m. sausio 1 d. – 2008 m. liepos 31 d. laikotarpį, kurį sudaro 7 mėnesiai, ieškovei priteistina 7 x 0,5 x 1 x 0,909 x 1414/2 – (7 x 75,26) = 1722,50 Lt; 5) už 2008 m. rugpjūčio 1 d. – 2009 m. spalio 8 d. laikotarpį, kurį sudaro 14,25 mėnesio, ieškovei priteistina 14,25 x 0,5 x 1 x 0,909 x 1488/2 – (14,25 x 75,26) = 3746,16 Lt.

Ieškovei nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2009 m. spalio 9 d.) iki gyvos galvos taip pat priteistinas žalos atlyginimas maitintojo netekimo atveju kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis, kuris teismo sprendimo priėmimo dieną sudaro 0,5 x 1 x 0,909 x 1488/2 –75,26 = 262,89 Lt. Po teismo sprendimo priėmimo atsakovas, išmokėdamas kasmėnesinę periodinę žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju išmoką, turi ją perskaičiuoti pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo reikalavimus.

Kartu teismas pažymi, kad nors ieškovės ir atsakovo nesieja darbo teisiniai santykiai, tačiau byloje kilęs ginčas atsirado dėl žuvusįjį (ieškovės sutuoktinį) ir jo darbdavį (atsakovą) siejusių darbo teisinių santykių, todėl šioje byloje atsakovui, kaip darbdaviui, nemokančiam žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju, taikytinos turtinės sankcijos, numatytos Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluoto mokėjimo įstatyme. Minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami 0,06 proc. priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną delspinigiai. Taigi teismas sprendžia, kad yra pagrindas priteisti ieškovei 0,06 proc. nuo priklausančių išmokėti žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju kasmėnesinių periodinių sumų nuo 2006 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo vykdymo pradžios – delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai periodinės žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju sumos turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną (Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantis ieškovo J. D. 1995 m. rugsėjo 20 d. gimimo liudijimas (duomenys neskelbtini) (T.I, 134 b.l.) pavirtina, kad žuvusysis P. D. yra ieškovo tėvas. Todėl pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 8 straipsnį ieškovas, kaip mirusiojo šeimos narys, turi teisę į pašalpą lygiomis dalimis su ieškove (žuvusiojo sutuoktine, kuri yra ieškovo mama). Tačiau atsakovui prašant ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas turi įvertinti ar ieškovas jo nepraleido. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis numato, kad pašalpos mokėjimo tvarką nustato Pašalpos, Darbuotojui žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, skyrimo nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė. 1994 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1325 patvirtintų Pašalpos, darbuotojui žuvus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, skyrimo nuostatų 10 punktas numatė, kad pašalpai išreikalauti taikomas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis), kuris prasideda nuo teisės į pašalpos gavimą atsiradimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 86 straipsnis). Byloje yra notaro patvirtintas ieškovo 2000 m. lapkričio 10 d. pareiškimas, adresuotas atsakovui UAB „Kauno gelžbetonis“, iš kurio matyti, kad ieškovas sutinka, jog jam priklausanti piniginė pašalpa už tėvo žūtį, būtų pervesta į ieškovės E. D. sąskaitą (T.II, 75 b.l.). Ieškovo pareiškimas patvirtina, kad jis nuo 2000 m. lapkričio 10 d. žinojo turintis teisę į pašalpą už tėvo žūtį. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis ar jo vardu ieškovė, į kurios sąskaitą nurodyta pervesti ieškovui priklausančią pašalpos dalį, dėl pašalpos išmokėjimo iki 2004 m. liepos 21 d. būtų kreipęsi į atsakovą (T.II, 63 b.l.). Priešingai, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad dėl pašalpos išmokėjimo iki 2004 m. liepos 21 d. į atsakovą savo vardu kreipėsi tik ieškovė E. D., į kurios sąskaitą atsakovas 2000 m. birželio 1 d. ir 2000 m. spalio 6 d. pavedimais, t.y. dar iki 2000 m. lapkričio 10 d., pervedė vienkartinės pašalpos dalį atitinkamai 10000,- Lt ir 44080,- Lt (T.I, 17 b.l.). Be to, ieškovė pradiniame ieškinio pareiškime šioje byloje, kurį pateikė teismui 2006 m. liepos 3 d. nurodė, kad ji yra vienintelis asmuo, turintis teisę į pašalpą ir pareiškė reikalavimą dėl likusios pašalpos dalies priteisimo. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas iki 2004 m. liepos 21 d. į atsakovą dėl pašalpos išmokėjimo nesikreipė. Todėl teismas daro išvadą, jog ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pašalpai išreikalauti.

Teismas nesutinka su ieškovo argumentais, kad įsigaliojus naujajam 2000 m. redakcijos CK pašalpos išreikalavimui taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Teismas pažymi, kad vienkartinė pašalpa savo prigimtimi prilygsta vienai iš žalos atlyginimo rūšiai, nes tai yra vienkartinis žalos atlyginimas. Naujojo CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad reikalavimams dėl padarytos šalos atlyginimo taikymas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas. Taigi, įsigaliojus naujajam CK ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui dėl vienkartinės pašalpos priteisimo nepakito, todėl šioje byloje taikyti 10 metų bendrojo senaties termino nėra pagrindo.

Teismas taip pat mano, kad nėra pagrindo ieškovui atnaujinti ieškinio senaties termino. Ieškinio senaties instituto tikslai – ginti ne tik ieškovo, bet ir kitos šalies interesus. Iekšinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t.y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Siekiant užtikrinti civilinių santykių stabilumą, teisė nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nagrinėjamuoju atveju, ieškovo teisė ginti savo pažeistą teisę (reikalauti pašalpos) atsirado nuo jo tėvo žūties, t.y. nuo 1997 m. gruodžio 17 d. Į atsakovą ieškovas kreipėsi 2004 m. liepos 21 d. (T.II, 63 b.l.), o į teismą tik 2008 m. kovo 15 d. (T.II,89 b.l.). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas 2000 m. lapkričio 10 d. turėjo galimybę nuvykti į notaro kontorą padaryti pareiškimą, kad jam priklausanti pašalpos dalis būtų pervesta į mamos sąskaitą, akivaizdu, kad ieškovas turėjo visas galimybes tiesiogiai kreiptis į atsakovą dėl pašalpos išmokėjimo, o pastarajam šios pareigos nevykdant į teismą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir ieškinio senaties terminui pasibaigus iki ieškinio pareiškimo teisme, yra pagrindas ieškovo ieškinio reikalavimus atmesti suėjus ieškinio senaties terminui (CK 1.126 sgtr. 2 d.; 1.131 str. 1 d.).

Ieškovės ieškinio reikalavimus patenkinus iš dalies, o ieškovo ieškinio reikalavimus atmetus, tarp šalių atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 46736,- Lt vienkartinės pašalpos nepriemokos, žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju 31167,18 Lt įsiskolinimą ir iki gyvos galvos po 472,23 Lt kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis (T.I, 3-4 b.l). Teismo proceso metu ieškovė reikalavimo dėl vienkartinė pašalpos nepriemokos atsisakė, o kitus reikalavimus teismas patenkino iš dalies, priteisė ieškovei nuo 2006 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju 9517,02 Lt įsiskolinimą bei iki gyvos galvos po 262,89 Lt kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju. Taigi, teismas patenkino apie 13 procentų pirminių ieškovės reikalavimų. Ieškovė byloje turėjo 1500,- Lt (T.I, 136 b.l.), 500,- Lt (T.I, 137 b.l.), 100,- Lt (T.I, 138 b.l.), 100,- Lt (T.II, 4 b.l.), 300,- Lt (T.II, 50 b.l.), 1000,- Lt (T.II, 170 b.l.), iš viso 3500,- Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas byloje turėjo 200,- Lt (T.I, 125, 139 b.l.), 1200,- Lt (T.I, 126, 128 b.l.), 200,- (T.I, 161-162 b.l.), 200,- (T.I, 163-164 b.l.), 200,- (T.II, 6-7 b.l.), 1001,23 Lt (T.II, 36 b.l.), 1500,- Lt (T.II, 52-53 b.l.), 820,- Lt (T.II, 139 b.l.), 1000,- Lt (T.III, 32-33 b.l.), 900,- Lt (T.III, 34-35 b.l.), 400,- Lt (T.III, 36-37 b.l.), iš viso 7321,23 Lt. Ieškovas, įstojęs į bylą 2008 m. kovo 15 d. su reikalavimo dėl 54080 vienkartinės pašalpos, kurį teismas atmetė, turėjo 400,- Lt (T.II, 171 b.l.) ir 500,- Lt (T.III, 31 b.l.), iš viso 900,- Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo trukmę (daugiau kaip trys metai), bylos sudėtingumą ir ieškovės reikalavimų patenkinimo apimtį (tik apie 13 procentų) bei atsižvelgdamas į tai, jog didžioji dalis atsakovo bylinėjimosi išlaidų (virš 5000,- Lt) buvo patirta iki 2008 m. kovo 15 d., kai į bylą įstojo ieškovas J. D., teismas sprendžia, kad atsakovui iš ieškovės priteistina 4000,- Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs tai, jog J. D. reikalavimas atmestas, o atsakovas nuo ieškovo įstojimo į bylą turėjo 2300,- Lt bylinėjimosi išlaidų, kurių pusę sudaro su ieškovės reikalavimas susijusios išlaidos, todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 1150,- Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 3 p.), tai nuo patenkintų ieškovės reikalavimų sumos iš atsakovo valstybės naudai priteistina 569,43 Lt (CPK 96 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 p. ir 85 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei E. D. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ (Juridinio asmens kodas 133667027, buveinė Pramonės pr. 8, Kaunas, a/s LT97 7044 0600 0286 7224, AB SEB bankas) nuo 2009 m. spalio 9 d. iki gyvos galvos kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 262,89 Lt (du šimtus šešiasdešimt du litus 89 ct.) žalos atlyginimas maitintojo netekimo atveju. Įpareigoti atsakovą uždarąją akcinę bendrovę „Kauno gelžbetonis“ (Juridinio asmens kodas 133667027, buveinė Pramonės pr. 8, Kaunas, a/s LT97 7044 0600 0286 7224, AB SEB bankas), išmokant kasmėnesinę periodinę išmoką žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju, perskaičiuoti ją pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo reikalavimus.

Priteisti ieškovei E. D. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ (Juridinio asmens kodas 133667027, buveinė Pramonės pr. 8, Kaunas, a/s LT97 7044 0600 0286 7224, AB SEB bankas) 0,06 proc. nuo priklausančių išmokėti žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju kasmėnesinių periodinių sumų nuo 2006 m. birželio 13 d. iki teismo sprendimo vykdymo pradžios – delspinigius už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai periodinės žalos atlyginimo maitintojo netekimo atveju sumos turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno gelžbetonis“ (Juridinio asmens kodas 133667027, buveinė Pramonės pr. 8, Kaunas, a/s LT97 7044 0600 0286 7224, AB SEB bankas) iš ieškovės E. D. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 4000,- Lt (keturis tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno gelžbetonis“ (Juridinio asmens kodas 133667027, buveinė Pramonės pr. 8, Kaunas, a/s LT97 7044 0600 0286 7224, AB SEB bankas) iš ieškovo J. D. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ) 1150,- Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti Lietuvos Respublikai iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno gelžbetonis“ (Juridinio asmens kodas 133667027, buveinė Pramonės pr. 8, Kaunas, a/s LT97 7044 0600 0286 7224, AB SEB bankas) 569,43 Lt (penkis šimtus šešiasdešimt devynis litus 43 ct) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas Albinas Čeplinskas