- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-34-581/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04456-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Meidaus, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2019 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal:
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį viešaisiais darbais trims mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 10 valandų per mėnesį ir per bausmės laiką atlikti 30 valandų viešųjų darbų;
– BK 165 straipsnio 1 dalį viešaisiais darbais trims mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 10 valandų per mėnesį ir per bausmės laiką atlikti 30 valandų viešųjų darbų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir A. J. paskirta galutinė bausmė – viešieji darbai šešiems mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 10 valandų per mėnesį ir per bausmės laiką atlikti 60 valandų viešųjų darbų.
Patenkintas Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys ir nutarta išieškoti iš A. J. Privalomojo sveikatos draudimo fondo naudai 27,15 Eur (dvidešimt septynis eurus 15 ct) žalą už apmokėtas nukentėjusiajam R. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.
Iš A. J. priteista R. K. naudai 117,89 Eur (vienas šimtas septyniolika eurų 89 ct) kelionės išlaidų ir 968 Eur (devyni šimtai šešiasdešimt aštuoni eurai) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, iš viso 1085,89 Eur (vienas tūkstantis aštuoniasdešimt penki eurai 89 ct).
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. J. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 24 d., apie 2 val., neteisėtai, prieš teisėto valdytojo R. M. valią, slapta įsibrovė į G. M. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), saugomą teritoriją ir ten esantį gyvenamąjį namą, kurio kambaryje buvusiam R. K. tris kartus smogė kumščiu į veidą, padarydamas muštines žaizdas kairiame antakyje ir apatinėje lūpoje, kraujosruvą kairėje akyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, 21-o ir 18-o dantų vainikų nuskilimus, 11-o danties vainiko lūžį – nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes jo veiksmuose nėra šių nusikaltimų požymių, o civilinį ieškinį atmesti. Skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodo:
2.1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas įstatymu: 1) A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 165 straipsnio 1 dalį nesant jo veiksmuose šių nusikaltimų sudėties; 2) byloje netinkamai konstatuotos faktinės aplinkybės, netinkamai ištirti ir įvertinti, o taip pat šališkai įvertinti arba net ignoruoti įrodymai, teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir išimtinai kaltinimo pozicija, taip pažeidžiant asmens nekaltumo prezumpcijos principą; 3) teismas nekaltumo įrodinėjimo naštą perkėlė kaltinamajam.
2.2. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepaisė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), inter alia, 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, pažeidė iš BPK 305 straipsnio, 331 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus dėl nuosprendžio surašymo, dėl ko buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą teismo baigiamąjį aktą.
2.3. Teismas nusprendė, kad A. J. kaltę įrodo R. K., R. M., K. K., A. L. ir T. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, teismo medicinos specialisto išvados apie R. K. padarytus sužalojimus, jų padarymo laiką ir mechanizmą. Tačiau teismas nevertino kitų, visiškai nešališkų liudytojų parodymų, tokių kaip į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų A. D. ir M. Z., kitų liudytojų parodymų (pvz. pagarsintų R. J. parodymų), nepasisakė net dėl to, ar jų parodymai yra reikšmingi ir kodėl jie nevertinami (V. V., M. M., Ž. S., I. S., J. J.), nors pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas turėjo ir privalėjo tai padaryti. Teismas rėmėsi tik dalimi ir A. J., K. K., o taip pat ir likusių liudytojų parodymais, t. y., jų iš esmės nevertino, o tik selektyviai atrinkęs kelias tezes nustatė A. J. kaltę. Savo sprendimo teismas iš esmės niekaip nemotyvavo, t. y., iš teismo nuosprendžio motyvų negalima suprasti, kodėl A. J. yra kaltas, o taip pat, kodėl teismas savo iniciatyva nustatė aplinkybes, kurių niekas teisme nepatvirtino (pavyzdžiui, kad R. K. gynėsi saugodamas savo privatumą) ir tokiu būdu pats prisidėjo prie įrodymų ir faktinių aplinkybių kūrimo. Vien dėl šių aplinkybių skundžiamas nuosprendis naikintinas ir keistinas BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu.
2.4. Teismas nustatė, kad sodybos teritorija aptverta tvora, įrengti vartai, t. y. teritorijos perimetras aiškiai nužymėtas kaip draudžiamas peržengti be leidimo. Teismas taip pat nustatė, kad A. J., neturėdamas teritorijoje teisėtai esančių asmenų leidimo ar kito teisėto pagrindo, tyčia slapta įsibrovė į G. M. sodybos saugomą teritoriją ir šią aplinkybę neva tai patvirtino duodamas parodymus teisme. Akivaizdu, kad tokių parodymų A. J. nedavė, juos teismas susikūrė pats. Sutiktina, kad teritorija buvo aptverta, o į ją A. J. pateko atsidarius vartams, kai išvažiavo automobilis, tačiau niekas neparodė, kad A. J. tai darė slapta. Priešingai, jis paaiškino, kad vaikštinėjo po sodybą ir apie ją, o užėjęs į namą sutiko žaliais marškinėliais ir žaliais šortais apsirengusį vyriškį, kuris parodė, kur yra kambarys, kuriame yra R. K.. Prieš tai jis dar beldėsi į duris, taip pat ir kaimynines, o supratęs, kad ne ten pataikė – atsiprašė ir jas uždarė. Liudytoja K. K. patvirtino, kad jos kambario duris buvo atidaręs A. J.. Slapta eiti per namą ir tuo pačiu metu belsti yra neįmanoma, todėl teismas skundžiamame nuosprendyje šią abejonę privalėjo pašalinti.
2.5. Turėjo būti nustatytas A. J. neteisėtas patekimas į gyvenamąją teritoriją ir asmuo to privalo siekti. Taip pat baudžiamosios atsakomybės negali sukelti asmens atsitiktinis patekimas į privačią teritoriją arba patekimas į ją su socialiu tikslu, nepašalinus jokių patekimo kliūčių ir nesulaukus net menkiausio prieštaravimo. Nagrinėjamoje byloje buvo privalu paneigti A. J. parodymus, kad jis į teritoriją pateko ne slapta, bet pro pravirus vartus, kad jis sutiko žaliai apsirengusį asmenį ir jis jį palydėjo, taip pat tai, kad jis belsdamasis ėjo per namą ir ieškojo R. J. ir R. K., ką nurodo liudytoja K. K. savo parodymuose. Nei vienu metu ir niekas neišreiškė prieštaravimo A. J. patekti į sodybą, dar daugiau – jis tai darė atvirai ir net sulaukęs sodyboje buvusio asmens pagalbos. Antra vertus, A. J. atvyko ir siekė susirasti ne svetimą, nepažįstamą asmenį, pažeisti kažkieno teisę į privatumą, bet surasti savo sutuoktinę, kuri jam ir pati pasiūlė atvykti. Taigi, A. J. neturėjo ir negalėjo žinoti, kad sodyba yra privati (tai galėjo būti ir pobūviams bei masiniams renginiams organizuoti skirta vieša sodyba), o kadangi A. J. niekas nepaaiškino, kad ši sodyba privati valda, taip pat jis nešalino ir kokių kliūčių patekimui į sodybą – priešingai – atvirai ieškojo žmonos ir R. K., todėl jo veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 165 straipsnį. Aiškindamas šį straipsnį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasakė, kad BK 165 straipsnyje esantis nusikaltimas padaromas įsibraunant panaudojant apgaulę, smurtą ar kitokį būdą prieš savininkų ar jų įgaliotųjų asmenų valią, t. y. kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Šis nesutikimas turi būti išreikštas žodžiais ar kitokio pobūdžio veiksmais ir kaltininkas turi suvokti šį nesutikimą. Būtent tai, kad į patalpą įsibraunama prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, t. y., kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui, ir yra pagrindinis BK 165 straipsnyje esančio nusikaltimo skiriamasis bruožas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87/2006), o būtent šis skiriamasis bruožas šioje byloje ir nebuvo nustatinėjamas, teismas skundžiamame nuosprendyje jį taip pat ignoravo, todėl šioje dalyje A. J. neabejotinai išteisintinas. Net jeigu į sodybos teritoriją įeita formaliai neteisėtai, tai tokia veika savaime nėra nusikaltimas, nes ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė ultima ratio, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-P-267/2011, 2K-262/2011, 2K-573/2012).
2.6. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad „net manant, kad įvykiai klostėsi taip, kaip aiškina A. J., tektu konstatuoti, kad būtinosios ginties būklėje buvo ne A. J., o R. K., nes gynė būsto (kambario), kuriame teisėtai buvo neliečiamumą nuo kėsinimosi į jį įsibrauti ir privačioje erdvėje esančius asmenis neteisėtai be jų sutikimo filmuoti“. Tokios įvykių versijos nepasakė nei vienas dalyvis. Teismas tokia išvada iš esmės pateisino R. K. smurtą A. J. atžvilgiu. Net R. K. nenurodė, kad jis gynė privačią erdvę. Tai akivaizdžiai sugalvojo pats teismas skundžiamame nuosprendyje.
2.7. Tiek A. J., tiek R. K. duoda priešingus parodymus. Iš A. J. parodymų yra akivaizdi visų trijų trauminių poveikių R. K. kilmė (atsitrenkimas į duris, poveikis arba smūgis arba atsistūmimas A. J. ginantis nuo R. K. agresijos ir R. K. atsitrenkimas į kietą – buką daiktą jam parkrentant ant žemės). Dėl to, kas pirmasis sudavė smūgius A. J. ir R. K. parodymai skiriasi, todėl nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, kas pirmasis sudavė, o kas gynėsi. Joks objektyvus įrodymas ar sužalojimai to neabejotinai nepatvirtina, o R. J. parodė, kad ji matė kaip A. J. ir R. K. susikibo. Tokiu būdu paneigiama R. K. versija, kad vos tik atidarius duris R. J. smūgiavo ir patvirtinami A. J. parodymai, kad jie susikibo (jos parodymus teismas visiškai ignoravo, tarsi jų nebūtų buvę, nors jie yra esminiai). Kita vertus, R. J. nenurodo kas pirmas sudavė smūgį, tačiau akcentuotina, kad nei vienas dalyvis nenurodo, ką nustatė teismas, kad A. J. jau įeidamas į kambarį filmuotų, ar bent, kad šalys būtų tai suvokę.
2.8. Nepagrįstai teismas pasitiki R. K. parodymais ir visais kitais renginyje buvusių asmenų parodymais, kadangi jie visi linkę kalbėti netiesą tam, kad išvengtų atsakomybės už savo pačių padarytą nusikalstamą veiką. R. J. parodė, kad jau vėliau, lauke, jis nesimušė, nesipriešino, o prišokusi grupė žmonių jį mušė. Todėl akivaizdus liudytojų polinkis kalbėti netiesą atsiskleidžia iš epizodo, kai jau buvo atvykę policijos pareigūnai, kadangi visi iki vieno liudijo parodė, kad A. J. niekas nemušė, o jį tik laikė, kad atvyktų policija ir išsivežtų neva tai vagį. Tai, kad A. J. atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas patvirtino policijos pareigūnai. A. J. atpažino ir parodė, kad kai jis buvo su antrankiais ir jau policijos pareigūnų žinioje, jam smūgį sudavė būtent R. K.. R. K. vėliau naikino ir pėdsakus, ištrynė ir vaizdo įrašą buvusį A. J. telefone, taigi jis turėjo neabejotiną motyvą A. J. apkalbėti ir duoti kryptingus ir net galimai melagingus parodymus tam, kad pateisinti savo nusikalstamus smurtinius veiksmus. R. K. patvirtino, kad jo pareiškimas, dėl ko ir prasidėjo ši byla, buvo jo gynyba, poveikis prieš A. J., o vertinant dar ir tai, kad jis pats, dabar jau neabejotinai, atliko smurtinius veiksmus (sudavęs smūgį A. J. tuo metu kai buvo atvykę policijos pareigūnai) – darytina išvada, kad ir paties R. K. parodymai yra neobjektyvūs ir nenuoširdūs, jis siekė apkalbėti ir apkaltinti A. J., kad pats išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Analogiška situacija yra ir su žaliai apsirengusiu asmeniu. Niekas tokio asmens neatpažino, neva jo nebuvo, tačiau būtent šis asmuo ne tik įleido A. J. ir jam padėjo ieškoti žmonos ir R. K., bet jis ir mušė A. J., kas reikštų, kad jei jis būtų atpažintas, jis pats taptų įtariamuoju. Taigi, siekiant pateisinti situaciją ir A. J. sumušimą, tikėtina, kad visi vakaro dalyviai liudijo nenuoširdžiai, bandydami pateisinti vienas kitą, bandydami visą kaltę versti tik A. J., tokiu būdu neva tai pateisindami savo veiksmus.
2.9. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio analizės matyti, kad teismas pagrindinį dėmesį sukoncentravo į nusikalstamos veikos padarinius, sužalojimų pobūdį, bet visiškai neanalizavo subjektyviųjų A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių, o būtent – kaltės. Tai esminė aplinkybė, nes veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaroma tyčia. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 15 straipsnio reikalavimus privalėjo išsiaiškinti visus kaltinamojo A. J. psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais prieš R. K. ir tų veiksmų padariniais, tai yra išsiaiškinti, kaip kaltininko sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) BK 140 straipsnyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymiai ir kokios buvo kaltininko valios pastangos dėl atsiradusių nusikalstamų padarinių. Teismas taip pat nevertino ir būtinosios ginties sąlygų iš A. J. pusės, kadangi jei jis buvo pradėtas mušti, kas, vertinant aukščiau aptartus parodymus, abejonių nekelia.
2.10. Teismas visus neatitikimus ir abejones privalėjo vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas įrodinėjimo naštą perkėlė pačiam kaltinamajam, kas yra esminis ir šiurkštus baudžiamojo proceso pažeidimas.
2.11. Skundžiamame nuosprendyje nėra išdėstytos neginčijamos išvados, kurios patvirtintų A. J. nusikalstamas veikas ir faktines tų veikų aplinkybes, faktinės nusikalstamo įvykio aplinkybės pirmos instancijos teisme iš viso nebuvo tiriamos. Teismas nuosprendyje rėmėsi tik selektyviomis ir padrikomis aplinkybėmis, visiškai nevertindamas parodymų prieštaravimų, jų tarpusavyje nelygindamas ir iš esmės savo nuosprendžio nemotyvuodamas. Visas nuosprendis iš esmės grindžiamas tik R. K. abejotinais, neišsamiais ir melagingais parodymais, neatsižvelgiant į A. J. teisinančius įrodymus. Vertindamas įrodymus teismas turėjo įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti ir nuspręsti, ar šiais įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.
2.12. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė vieną iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų – ultima ratio principą, esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino įrodymus ir tai lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Baudžiamojoje byloje liko nepašalinti prieštaravimai tarp esminių bylos aplinkybių. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė šiai dienai kelia abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių A. J. nusikalstamos veikos padarymo faktą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o A. J. išteisintinas nesant jo veikoje BK 140 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių. Nenustačius A. J. veiksmuose nusikaltimų sudėties, atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti ir civilinių ieškinių.
Šalies argumentai
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuteistojo A. J. kaltę grindė išimtinai tik nepatikimais nukentėjusiojo R. K. bei kitų šventėje dalyvavusių suinteresuotų liudytojų parodymais, tačiau neįvertino paties nuteistojo A. J. parodymų, į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų A. D. ir M. Z. ir kitų liudytojų parodymų, rėmėsi tik dalimi selektyviai atrinktų liudytojų parodymais, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų dėl esminių įvykio aplinkybių ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl to padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl A. J. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisingas išvadas dėl A. J. kaltės padarius aptariamus nusikaltimus.
7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai). Taip pat, priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. J. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį, laikėsi įrodymų visumos vertinimo reikalavimo, kaip matyti, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek A. J. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus (paties A. J. parodymus, nukentėjusiųjų R. K., R. M., liudytojų parodymus, Specialistų išvadas ir kitus rašytinius bylos duomenis), kuriuos išanalizavo bei aptarė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus reikšmingus bylai išspręsti teisingai. Šis teismas nuosprendyje taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne (kodėl vadovaujasi nukentėjusiojo R. K. parodymais, ir kodėl nesivadovauja nuteistojo A. J. parodymais ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi visus byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl A. J. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. J. kaltinime nurodytu metu neteisėtai, prieš teisėto valdytojo R. M. valią, slapta įsibrovė į G. M. sodybos saugomą teritoriją ir ten esantį gyvenamąjį namą, kurio kambaryje buvusiam nukentėjusiajam R. K. tris kartus smogė kumščiu į veidą, padarydamas muštines žaizdas kairiame antakyje ir apatinėje lūpoje, kraujosruvą kairėje akyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, 21-o ir 18-o dantų vainikų nuskilimus, 11-o danties vainiko lūžį – nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokius A. J. veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas ir BK 165 straipsnio 1 dalį – neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas.
9. Nuteistasis A. J. ginčija jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad nėra pagrindo išvadai, jog jis į sodybos teritoriją ir joje esantį gyvenamąjį namą įsibrovė slapta ir to siekė. Argumentuoja, kad į sodybos teritoriją jis pateko atsidarius vartams, kai išvažiavo automobilis, po ko laisvai vaikštinėjo po sodybą ir apie ją, užėjęs į namą sutiko žaliais marškinėliais ir žaliais šortais apsirengusį vyriškį, kuris parodė, kuriame kambaryje yra R. K., prieš tai dar beldėsi į kitas duris, taigi jis atvirai ieškojo R. K. ir R. J., niekas jam neišreiškė jokio prieštaravimo dėl pateikimo į sodybą, be to, jis neturėjo ir negalėjo žinoti, kad sodyba yra privati ir kt. Teisėjų kolegija tokius nuteistojo teiginius ir juos grindžiančius argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
10. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-37-942/2015).
11. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas aptartos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad A. J. neteisėtai, prieš teisėto valdytojo R. M. valią, slapta įsibrovė į G. M. sodybos saugomą teritoriją ir ten esantį gyvenamąjį namą. Bylos duomenimis nustatyta, kad sodybos teritorija buvo aptverta tvora, įrengti iš/įvažiavimo vartai, kas neabejotinai asmenims leidžia suvokti, jog tai yra privati, saugoma apibrėžta teritorija, į kurią patekti neturint leidimo yra draudžiama. Iš A. J. parodymų matyti, jog jis matė, kad sodybos teritorija yra aptverta tvora, vartai uždaryti ir į teritoriją jis pateko tuo metu, kai iš sodybos išvažiavo automobilis bei atsidarė vartai, pro kuriuos pastarasis ir įėjo. Taigi, A. J. nieko leidimo patekti į sodybos teritoriją neprašė, jo neturėjo, o savavališkai, tyčia slapta – nutaikęs galimybę, kai trumpam buvo atsidaryti vartai, įėjo į sodybos teritoriją. Tai, kad A. J. patekdamas į sodybos teritoriją ir vėliau į gyvenamąjį namą veikė tyčia ir slapta pagrindžia ir jo paties nurodomas patekimo į sodybą tikslas – surinkti (nufilmuoti, nufotografuoti) įrodymų apie žmonos R. J. neištikimybę, o tai, kaip visiškai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, anaiptol nėra teisėtas pagrindas patekti į žmogaus būstą ar saugomą tokio būsto teritoriją be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio asmens leidimo. Kaip matyti ir iš paties A. J. parodymų, jam pro atsidariusius vartus įėjus į sodybos teritoriją, jis siekė būti nepastebėtas, kaip nurodė, iš pradžių jis pakraščiu per tvenkinį nuėjo prie ežero ir iš toliau stebėjo švenčiančius asmenis, tarp kurių matė ir savo žmoną; pamatęs, kad žmona nuėjo į namą, antrame namo aukšte užsidegė šviesa, jis taipogi pro šonines duris įėjo į namo vidų, užlipo į antrą aukštą, ieškojo į kurį kambarį įėjo jo žmona. Taigi, nors A. J., jau būdamas sodybos teritorijoje matė joje švenčiančius asmenis, tačiau nė vieno iš jų leidimo nei būti teritorijoje, nei patekti į namo vidų jis neprašė, o iš toliau slapta stebėjęs asmenis, sulaukęs momento, kuomet jo žmona R. J. nuėjo į namo vidų ir, siekdamas minėto tikslo – užfiksuoti žmonos neištikimybės faktų, tyčia, savavališkai įėjo į namą, taigi neturėdamas jo savininko ar jame teisėtai esančio žmogaus leidimo. A. J. akcentuojamos aplinkybės, kad jis name sutiko žalios spalvos drabužiais apsirengusį vyrą, kuris jam ir parodė, kur yra R. K. ir R. J. kambarys, taip pat, kad jis, ieškodamas minėtų asmenų kambario, prieš tai dar beldėsi ir buvo atidaręs kitas name esančio kambario duris (liudytojos K. K.), jo veiksmų teisinio vertinimo niekaip nekeičia, nes kaip aptarta pirmiau, ką nurodė pats A. J., į namo vidų jis įėjo pats, nei jo paties paminėti asmenys, nei kiti jam leidimo čia patekti nedavė. Kita vertus, ir aplinkybė, kad namo viduje buvo A. J. nurodomas asmuo – žaliais drabužiais apsirengęs vyras, bylos duomenimis nėra nustatyta, nes nė vienas iš sodyboje buvusių asmenų neparodė apie asmenį atitinkantį A. J. apibūdinimą, toks asmuo tyrimo metu nebuvo nustatytas. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, A. J. atliktų veiksmų pobūdį, jo veikimo tikslą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisingai jo veiksmus kvalifikavo bei pripažino kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai šios išvados nepaneigia.
12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei A. J. atliktų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. kad A. J. po to kai neteisėtai, slapta įsibrovė į saugomą teritoriją ir ten esantį gyvenamąjį namą, šio namo kambaryje buvusiam R. K. tris kartus smogė kumščiu į veidą, padarydamas muštines žaizdas kairiame antakyje ir apatinėje lūpoje, kraujosruvą kairėje akyje, poodinę kraujosruvą dešinės akies apatiniame voke, 21-o ir 18-o dantų vainikų nuskilimus, 11-o danties vainiko lūžį – nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje esančių duomenų visetu – nukentėjusiųjų R. K., R. M. parodymais, liudytojų K. K., A. L. parodymais bei rašytiniais bylos duomenimis – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros protokolu, kitų objektų apžiūros protokolu ir kt.
13. Apeliaciniame skunde minėta pirmosios instancijos teismo išvada ginčijama nurodant, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. K. ir kitų suinteresuotų liudytojų parodymais, nevertino ir neanalizavo visų byloje apklaustų liudytojų parodymų, taip pat A. J. parodymų, kuriuose jis nurodė, kad atidarius kambario duris būtent R. K. jam kumščiu sudavė smūgį į veidą, o jis (A. J.), gindamasis, atstūmė R. K. nuo savęs dėl ko pastarasis nukrito ant grindų ir taip galėjo patirti Specialisto išvadoje nurodytus sužalojimus. Šie argumentai atmestini.
14. Priešingai nei argumentuojama skunde, šioje byloje nėra pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo R. K. parodymais, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos iš dalies pagrindžia nukentėjusiojo R. M., liudytojų K. K., A. L. parodymai, kurie sutampa tiek tarpusavyje, tiek su kitais bylos duomenimis, taip pat objektyvūs bylos duomenys – Specialistų išvados. Nukentėjusysis R. K. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad, būdamas kambaryje, išgirdo beldimą į duris, jas atidarė ir iš karto gavo kelis smūgius į veidą, neteko sąmonės; atsigavo gulėdamas ant grindų, kai kambaryje jau nieko nebuvo (1 t., b. l. 60-61, 67-68, 4 t., b. l. 89 ). Iš nukentėjusiojo R. M., liudytojos K. K. parodymų matyti, kad atėję į kambarį matė kruviną R. K., kuris be sąmonės gulėjo ant grindų, o A. J. tuo metu stovėjo (4 t., b. l. 43, 90); nukentėjusysis R. M. ir liudytojas A. L. parodė, kad jie bandė sulaikyti kambaryje buvusį A. J., tačiau pastarasis vertėsi per lovą ir bėgo iš kambario, vertėsi, krito laiptais žemyn, pastarieji jį vijosi (4 t., b. l. 90-92). Bylos duomenimis nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad A. J. bėgo iš gyvenamojo namo ir lauke buvo sulaikytas sodyboje buvusių asmenų. Nukentėjusiojo R. K. parodymus apie jam suduotus smūgius patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad R. K. nustatytos muštinės žaizdos kairiame antakyje ir apatinėje lūpoje, kraujosruva kairėje akyje, poodinė kraujosruva dešinės akies apatiniame voke, 21-o ir 18-o dantų vainikų nuskilimai, 11-o danties vainiko lūžis; sužalojimai R. K. galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais; galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 196-197). Taigi, nors A. J. tvirtina, kad jokių smūgių R. K. nesudavė, tai paneigia aptartų duomenų visuma. A. J. versiją, kad R. K. galėjo susižaloti, kai jis (A. J.) gindamasis R. K. pastūmė ir šis pakrito ant grindų, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė ir teisingai nurodė, kad, kaip matyti iš Specialisto išvados, sužalojimai R. K. padaryti ne vieno, o ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių pasėkoje, išimtinai tik veido srityje, be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad mažai tikėtina, jog R. K. aptartus sužalojimus galėjo pasidaryti griūdamas (2 t., b. l. 7). Atsižvelgus į visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo R. K. parodymais, kurie kartu su liudytojų K. K., A. L., nukentėjusiojo R. M. parodymais, Specialistų išvadomis ir kitais rašytiniais bylos duomenimis jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog A. J. atliko kaltinime nurodytus veiksmus – tris kartus smogė kumščiu į veidą nukentėjusiajam R. K. padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad teismas neanalizavo subjektyviojo BK 140 straipsnio 1 dalies požymio – kaltės, taip pat nevertino būtinosios ginties sąlygų iš A. J. pusės, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad A. J. veika pagal pirmiau aptartas jos padarymo aplinkybes, jo atliktų veiksmų pobūdį, mąstą – nukentėjusiajam suduoti ne mažiau kaip trys smūgiai į veido sritį, buvo padaryta tiesiogine tyčia, A. J. įgyvendinti savo teisę į būtinąją gintį aptartoje situacijoje nebuvo jokio poreikio, nes, kaip nustatyta bylos duomenimis, būtent pastarasis neteisėtai įsibrovęs į gyvenamojo namo kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis R. K., jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą.
15. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo liudytojos R. J. pagarsintus parodymus apie tai, kad ji matė, kaip A. J. ir R. K. susikibo ir kad būtent šie R. J. parodymai paneigia R. K. versiją, kad vos tik atidarius duris R. J. jam smūgiavo. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja R. J. atsisakė teismui duoti parodymus, kadangi A. J. yra jos sutuoktinis (4 t., b. l. 80), nors ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė tam tikras aplinkybes apie įvykį. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų jos parodymų matyti, jog jai su R. K. būnant kambaryje kažkas pradėjo intensyviai belstis į duris; R. K. atidarius duris, į kambarį užėjo jos vyras A. J., uždegė šviesą, uždegus šviesą tarp jos vyro A. J. ir R. K. įvyko žodinis konfliktas, riksmai, jie pradėjo muštis; kas kuriam, ir kur pirmas trenkė ar pradėjo muštynes, nežino, kadangi labai išsigando, pasimetė, pasislėpė po anklode (2 t., b. l. 48). Liudytojas A. L. parodė, kad R. J., būdama lovoje, užsidėjusi antklodę, užsidengusi šaukė, klykė (4 t., b. l. 92), o liudytoja K. K. patvirtino, kad moteris šaukė, rėkė: „nemušk, neliesk“ (4 t., b. l. 43). Sprendžiant ikiteisminio tyrimo metu fiksuotų R. J. parodymų patikimumo klausimą, paminėtina, jog ji yra artima tiek nuteistajam, tiek nukentėjusiajam, įvykio metu buvo išsigandusi, pasimetė, todėl akivaizdu, kad galėjo ne visas aplinkybes nurodyti tiksliai ir išsamiai. Darydamas šią išvadą, teismas atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog liudytoja K. K. kategoriškai tvirtino, jog pamatė, kaip kaltinamas stovėjo tarpduryje, sužalotas nebuvo, rėkė, liepė rengtis ir važiuoti, R. K. kruvinas gulėjo ant žemės, o moteris šaukė (4 t., b. l. 43–44), nors R. J. apklausos protokole aplinkybės apie R. K. gulėjimą ant žemės, liudytojų K. K., A. L. atėjimą nefiksuotos. Teismas, vertindamas ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus R. J. parodymus visų kitų įrodymų kontekste, neturi objektyvaus pagrindo pripažinti, kad R. K. parodymai apie kilusio konflikto pačią pradžią, t. y. jog pravėrė duris ir iš karto pasipylė smūgiai į veidą (4 t., b. l. 89), paminėtais R. J. parodymais yra paneigti ir kad pirmas smūgį A. J. sudavė R. K., kaip yra teigiama apeliaciniame skunde. Juolab, kad liudytojai, kurie išgirdę R. J. šauksmą pirmieji atėjo į įvykio vietą, neparodė apie nuteistojo sužalojimus, o būtent: liudytoja K. K. tvirtino, jog gerai matė A. J. veidą, A. J. sužalotas nebuvo (4 t., b. l. 43–44), liudytojas A. L. parodė, kad nematė sužalojimų ant A. J. veido (4 t., b. l. 92–93). Taip pat ir nukentėjusysis R. M. patvirtino, jog kambaryje nepastebėjo jokių sužalojimų ant A. J. veido (4 t., b. l. 90–91). Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nėra pagrindo vadovautis visais renginyje buvusių asmenų parodymais, kadangi jie visi linkę kalbėti netiesą tam, kad išvengtų atsakomybės už savo pačių padarytą nusikalstamą veiką. Tokie skundo argumentai nepagrįsti, nes byloje nėra duomenų, kad tyrimas šių asmenų atžvilgiu būtų pradėtas. Be to, liudytoja K. K. parodė, kad ji po to, kai pakvietė R. M., daugiau niekur nesikišo, buvo išsigandusi, užsidarė savo kambaryje, kas vyko lauke nematė, į lauką išėjusi nebuvo, per langą matė, kad atvažiavo policija ir greitoji (4 t., b. l. 43), o liudytojas A. L. tvirtina, jog A. J. jau buvo sulaikytas, paguldytas ant žemės, kai jis pribėgo (4 t., b. l. 92). Teismo išvada ta, jog pagrindo atmesti liudytojų K. K., A. L., R. M. parodymus nėra teisinio pagrindo, kadangi jie tarpusavyje sutampa ir atitinka kitus bylos įrodymus.
16. Skunde argumentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė, kokią įrodomąją reikšmę šioje byloje turi kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai ir kodėl jie nevertinami – V. V., M. M., Ž. S., I. S., J. J., policijos pareigūnų A. D. ir M. Z. parodymai ir kt., neįvertintos tos aplinkybės, kad pats A. J. sodyboje buvo sumuštas ten buvusių asmenų, tuo pačiu ir R. K.. Tačiau teisėjų kolegija pabrėdžia, kad minimi liudytojai nematė įvykio, vykusio namo antrame aukšte, t. y. to momento, kai A. J. įėjo į R. K. kambarį ir, kaip nustatyta pirmiau aptartais duomenimis, sudavė R. K. smūgius į veido sritį, nes jie matė tik įvykius, kurie vyko jau po to, kai A. J. išbėgo iš gyvenamojo namo. Kaip matyti iš bylos, dėl to paties įvykio buvo pradėtas ir kitas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pagal A. J. pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad 2017-06-24 apie 2.30 val. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), antrame aukšte jis buvo sumuštas; pažįstamas R. K. dešinės rankos kumščiu trenkė jam į veidą ir praskėlė lūpą, taip sukėlė fizinį skausmą; apie 2.40 val. apie dešimt vyrų buvusių sodybos teritorijoje jį spardė, mušė kumščiais per veidą, viso sudavė ne mažiau kaip 30 smūgių į įvairias kūno vietas, dėl ko jam buvo sulaužyti penki kairės pusės šonkauliai, sužalota galva, sumuštas veidas, jis patyrė fizinį skausmą. Šios aplinkybės buvo tiriamos, tačiau Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės G. V. 2019 m. sausio 24 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nesurinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo R. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos, kurios požymiai numatyti BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Atsižvelgus į tai, minėti skundo argumentai įtakos sprendžiant klausimą dėl šioje byloje pareikštų kaltinimų A. J. ir jų pagrįstumo, neturi.
17. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl A. J. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas A. J. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Utenos apylinkės teismo 2019 m. spalio 28 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmetamas. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti ir išimtinai tik su išteisinimu siejamo prašymo atmesti civilinį ieškinį. Juolab, kad Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas bylos duomenimis (2 t., b. l. 12–15, 18–19).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinį skundą atmesti.