Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. A. M. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir P. V., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad kartu su P. V., veikdami bendrininkų grupėje, 2011 m. sausio 19 d. apie 18 val. 30 min. restorane "McDonald‘s", esančiame Seinų g. 3, Vilniuje, susitiko su valstybės tarnautoju - Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyresniuoju tyrėju R. R. ir šio susitikimo metu tiesiogiai pastarajam pasiūlė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) kyšį už pageidaujamą neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus, t.y. kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas R. R., pasinaudodamas savo tarnyba, įgaliojimais ar kita tikėtina įtaka, paveiktų ikiteisminį tyrimą Nr. 38-1-00044-09 dėl nusikalstamo susivienijimo ir neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis atliekančius pareigūnus ir prokurorus, kad įtariamajam G. Š. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas būtų pakeista į švelnesnę kardomąją priemonę - užstatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nutraukti jo atžvilgiu LR BK 40 str. pagrindu. Apelianto nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra įstatymo nustatytų privalomų sąlygų jo atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą visumos. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis prisipažįsta dėl veikos ir gailisi. Teisiamajame posėdyje jis pirmas pareiškė norą duoti teisingus parodymus apie padarytą nusikaltimą. Teismui paaiškino, kodėl tik teisme prisipažino kaltu, sąžiningai atsakė į visus klausimus. Teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai laikė, kad jo prisipažinimas nėra nuoširdus. Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad jis nėra teisiškai išprusęs ir neturi aukštojo išsilavinimo. Pažymi, kad ne jis buvo nusikaltimo iniciatorius. P. V. jo prašė supažindinti su policijos pareigūnu tikslu vėliau jį papirkti. Kadangi A. M. su savo advokatu aptarinėjo LR BK 40 str. taikymo sąlygas, kalbėjo apie bendrininkavimą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jis teisme galimai netinkamai panaudojo vieną ar kitą frazę iš gautos teisinės informacijos gausos. Byloje nustatyta, kad noras ir būtinumas papirkti policijos pareigūną buvo P. V., o toliau buvo jo neteisėti aktyvūs veiksmai. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į prokuroro siūlymą nuteistojo atžvilgiu taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliaciniame skunde neginčijamas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos juridinis vertinimas, o prašoma panaikinti teismo nuosprendį, atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą LR BK 40 str. pagrindu, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 10d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas pilnai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, įrodymus įvertino, nepažeisdamas LR BPK 20 str. reikalavimų, padarė pagrįstą išvadą, jog A. M. įvykdė nusikaltimą, numatytą LR BK 227 str. 2d., ir, vadovaudamasis LR BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, paskyrė tinkamo dydžio bausmę, pagrįstai atsisakęs tenkinti A. M. prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą LR BK 40 str. pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl A. M. paskirtų bausmių rūšies ir dydžio nepaneigia.

Pagal LR BK 40 str. 1 d. nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu egzistuoja LR BK 40 str. 2 d. numatytos sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi, padaręs nusikalstamą veiką, ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik šių sąlygų visuma sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra LR BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų visumos, t. y. visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką (LR BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Visiškas kaltės pripažinimas suprantamas kaip teisingų ir išsamių paaiškinimų, atskleidžiančių veikos padarymo aplinkybes, davimas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui. Visiškas kaltės pripažinimas turi būti susijęs su gailėjimusi dėl padarytos veikos. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas, padarius nusikalstamą veiką, nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-484/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K-P-82/2010 nurodė, kad teisės požiūriu LR BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas, taikant LR BK 40 str., reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. M. nuteistas už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 227 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios padarymo ikiteisminio tyrimo metu jis kaltės nepripažino. 2011-05-02 įtariamojo apklausos metu A. M. kaltu neprisipažino, parodė, kad jis P. V. tik supažindino su savo pažįstamu Raimondu, P. V. norėjo teisininko konsultacijos, atlygio nei jis, nei P. R. nesiūlė. 2011-05-24 įtariamojo apklausos metu A. M. visiškai kaltu neprisipažino, atsakė pasirašyti pranešimą apie įtarimą, nes nesutiko su tuo, kas ten parašyta, nurodė, kad laikosi savo parodymų, duotų ankstesnės apklausos metu. 2011-06-27 įtariamojo papildomos apklausos, patekus jam pokalbio McDonald‘s ir vėlesnių telefoninių pokalbių įrašus, A. M. parodė, jog jis norėjo padėti Pavelui, kad pažįstamas Raimondas pastarajam paaiškintų apie kardomosios priemonės pakeitimą į švelnesnę, atlygio jie nesiūlė, vėlesniame pokalbyje buvo kalba apie užstato dydžius, vėlesnio pokalbio su Pavelu metu buvo kalba apie pinigus, apie kokius - neprisimena, galėjo būti dėl atsiskaitymo už kurą. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis A. M. kaltę pripažino visiškai, nurodė iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, tik detalizuodamas, kad P. V. reikėjo pažįstamo policijos pareigūnų tarpe, kuris galėtų padėti išlaisvinti suimtą jo pažįstamą, tuo tikslu A. M. jį supažindino su savo pažįstamu R. R. ir dalyvavo jų pokalbyje. Kadangi būtent P. V. davė R. R. suprasti, kad už jo paslaugas bus atsilyginta, A. M. teismui nurodė, kad laiko savo vaidmenį antraeiliu. Taip pat į teismo klausimą, kodėl teisme pasikeitė jo pozicija dėl kaltės, A. M. atsakė, kad kardinaliai jo parodymai nepasikeitė, jis, kaip ir anksčiau, sakė, kad susitikinėjo, šnekėjosi, o ikiteisminio tyrimo metu jis savo veiksmų rimtai nevertino, kol negavo kaltinamojo akto, be to, jam buvo gėda.

Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks A. M. elgesys nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi, padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija laiko, kad tokia teismo išvada yra teisinga. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. patikslino poziciją, nurodydamas, kad jis visą kaltinimą pripažįsta pilnai, o laikydamas savo vaidmenį antraeiliu, turėjo omenyje, kad ne jis buvo nusikaltimo iniciatorius, teisėjų kolegija tokią nuteistojo poziciją laiko siekiu atitikti LR BK 40 str. nurodytus reikalavimus, atsižvelgiant taip pat ir į pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodytą jo veiksmų teisinį vertinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, net ir esant visoms LR BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes LR BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato, vertindamas byloje įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, ir, padaręs išvadą, kad yra arba nėra galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog A. M. padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, nusikalstamais veiksmais, bandant neteisėtomis gynybos priemonėmis padėti išvengti atsakomybės asmenims, kaltinamiems sunkių nusikaltimų padarymu, buvo siekiama pakirsti pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, padaryta žala ne tik Policijos bet ir kitų teisėsaugos institucijų prestižui ir autoritetui, pasekmės yra sunkiai pašalinamos.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo konstatuoti, esant absoliutų visų įstatymo numatytų sąlygų egzistavimą, norint taikyti A. M. atžvilgiu LR BK 40 str. nuostatas. Teismo nuomone, nei apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, nei tai, kad pirmos instancijos teisme palaikęs valstybinį kaltinimą prokuroras palaikė gynybos prašymą atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepaneigia A. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio bei visuomeninės reikšmės. Todėl, darytina išvada, kad A. M. atžvilgiu taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtų ne tik nepasiekti bausmės tikslai, bet ir būtų neįgyvendinti teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-02-10 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti ar pakeisti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo A. M. apeliacinį skundą.