Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Pauliaus Veršekio (pirmininkas ir pranešėjas),

išteisintajai A. K., asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, V. G. (V. G.), jų gynėjui advokatui Tadui Zarembai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės (toliau – prokurorė) ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, V. G. gynėjo advokato Tado Zarembos (toliau – gynėjas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo –

A. K. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. G., pritaikius BK 37 straipsnį, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta.

A. K. iš valstybės priteista 1 750 (vienas tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt) Eur advokato išlaidoms apmokėti.

Iš V. G. priteistas nukentėjusiajai J. A. 300 (trijų šimtų) Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Atmestas P. A. ir J. A. prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo.

Atmestas V. G. prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. V. G., 2020 m. birželio 17 d. apie 21.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš J. A. – priėjęs iš nugaros J. A., koja spyrė nukentėjusiajai į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė P. A. į galvos sritį, pataikydamas į kairę akį, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą, po to dešine koja spyrė nukentėjusiajam P. A. į kairę koją, tokiu būdu padarydamas P. A. poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, sutinkamai su specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. šiais savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą J. A. ir P. A. nežymiai sutrikdė sveikatą.

2. A. K. buvo kaltinama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji, 2020 m. birželio 17 d. apie 21.30 val., veikdama kartu su V. G., gatvėje, adresu (duomenys neskelbtini), priėjusi prie J. A. iš nugaros, vieną kartą savo kūno kaire puse pastūmė J. A., tokiu būdu sukėlė pastarajai fizinį skausmą, po to, V. G. panaudojus fizinį smurtą prieš J. A. – priėjus iš nugaros J. A. ir koja spyrus nukentėjusiajai į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu sukeliant fizinį skausmą, po to, su rankoje laikytu kastuvu suduodant į dešinę ranką ne mažiau nei vieną kartą, tokiu būdu padarant odos nubrozdinimus dešiniajame dilbyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, sutinkamai su specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat V. G. tęsiant savo nusikalstamą veiką: vartojant necenzūrinius žodžius, vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavus P. A. į galvos sritį, pataikant į kairę akį, tokiu būdu sukeliant fizinį skausmą, po to, dešine koja spyrus nukentėjusiajam P. A. į kairę koją, tokiu būdu padarant P. A. poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, sutinkamai su specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. tokiu būdu A. K. bendrais su V. G. veiksmais sukėlė fizinį skausmą J. A. bei P. A. nežymiai sutrikdė sveikatą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant, kad:

- A. K., 2020 m. birželio 17 d. apie 21.30 val., veikdama kartu su V. G., gatvėje, adresu (duomenys neskelbtini), priėjusi prie J. A. iš nugaros, vieną kartą savo kūno kaire puse pastūmė J. A., tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai J. A. fizinį skausmą, po to, V. G. panaudojus fizinį smurtą prieš J. A. – priėjus iš nugaros J. A. ir koja spyrus nukentėjusiajai į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu sukeliant fizinį skausmą, po to, V. G. vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavus P. A. į galvos sritį, pataikant į kairę akį, tokiu būdu sukeliant fizinį skausmą, po to, dešine koja spyrus nukentėjusiajam P. A. į kairę koją, tokiu būdu padarant P. A. poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, sutinkamai su specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais su V. G. veiksmais sukėlė fizinį skausmą J. A. ir P. A. bei nežymiai sutrikdė P. A. sveikatą, t. y. A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje. Prokurorė taip pat prašo pritaikyti BK 37 straipsnį ir A. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti;

- V. G., 2020 m. birželio 17 d. apie 21.30 val., veikdamas kartu su A. K., gatvėje, adresu (duomenys neskelbtini), A. K. priėjus prie J. A. iš nugaros ir vieną kartą savo kūno kaire puse pastūmus J. A., tokiu būdu sukeliant nukentėjusiajai J. A. fizinį skausmą, jis (V. G.) panaudojo fizinį smurtą prieš J. A. – priėjęs iš nugaros J. A., koja spyrė nukentėjusiajai į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą, vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė P. A. į galvos sritį, pataikydamas į kairę akį, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą, po to, dešine koja spyrė nukentėjusiajam P. A. į kairę koją, tokiu būdu padarydamas P. A. poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, sutinkamai su specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), taip bendrais su A. K. veiksmais sukėlė fizinį skausmą J. A. ir P. A. bei nežymiai sutrikdė P. A. sveikatą, t. y. V. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje;

- Likusią skundžiamo nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.

4. Prokurorės teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla A. K. nutrauktina Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – ir BPK) 327 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais, kadangi egzistuoja BK 37 straipsnyje numatyti pagrindai atleisti A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog A. K., pasivijusi nukentėjusiąją J. A. ją pastūmė, tačiau nepagrįstai pripažino neįrodyta, kad šiuo pastūmimu J. A. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl ko yra pagrindas manyti, kad padarytas esminis BPK pažeidimas, kuris neleido išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas, kad nukentėjusiajai J. A. buvo sukeltas fizinis skausmas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė A. K. veiksmuose bendrininkų susitarimo ir todėl nepripažino nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant.

6. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji J. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, jog dėl A. K. pastūmimo jautė fizinį skausmą, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams rodė patirtus sužalojimus, vėliau vyko atlikti teismo medicinos ekspertizę, nors akivaizdžių sumušimų ant nugaros (pastūmimo vietoje) ir sėdmens neatsirado, bet minėtų smūgių metu nukentėjusioji nurodė jutusi fizinį skausmą, pastūmimo metu patirtą skausmą vertina kaip vidutinį ir tapatų, patirtą V. G. jai koja spyrus į sėdmenis, kurį skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kitų asmenų parodymai (taip pat ir nukentėjusiosios šeimos narių) yra svarbūs įrodinėjimo prasme, siekiant nustatyti ar aplinkiniai suprato, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Apklausta nukentėjusiosios dukra parodė, kad A. K. stipriai savo kūnu atsitrenkė – pastūmė nukentėjusiąją J. A., kai A. K. trenkėsi į mamą, tai ji atsisuko lyg po kaire, V. G. pribėgo iš galo ir spyrė į sėdmenis nukentėjusiajai. BK 140 straipsnio 1 dalis neapima tokių padarinių, kaip svetimo turto sugadinimas, todėl aplinkybė, kad nukentėjusiosios J. A. turtas (mobiliojo ryšio telefonas) nebuvo sugadintas, pastūmimo metu nukentėjusioji telefono neišmetė iš rankų, veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi, todėl pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo šią aplinkybę pripažino paneigiančia, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas.

7. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad net ir pripažinus neįrodyta, jog A. K. smurtaudama – pastumdama J. A., sukėlė pastarajai fizinį skausmą, nėra pagrindo A. K. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip nepadariusios veikos, turinčios nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš nukentėjusiųjų J. A. ir P. A., liudytojos E. A. parodymų matyti, kad po to, kai A. K. pastūmė nukentėjusiąją J. A., paskui ją (A. K.) eidamas V. G. spyrė J. A. į sėdmenis, t. y. nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, o A. K. palaikė savo sutuoktinį (V. G.).

8. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad prieš nukentėjusiąją J. A. smurtavo du asmenys, t. y. A. K. ir V. G., kurių smurtiniais veiksmais J. A. buvo sukeltas fizinis skausmas. Kita vertus, prieš P. A. smurtą naudojo tik V. G. ir sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą, tačiau prieš P. A. atlikti veiksmai ir kilę padariniai kvalifikuotini kaip viena nusikalstama veika kartu su veiksmais, atliktais ir prieš J. A. bei kilusiais padariniais pastarosios sveikatai. A. K. ir V. G. atliko smurtinius veiksmus, kurie atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl teisiniam veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi tai, ar kiekvienas iš bendrininkų iki galo padarė nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad po to, kai A. K. savo kūnu pastūmė nukentėjusiąją J. A., šalia buvęs V. G. iš karto koja spyrė nukentėjusiajai į sėdmenį ir sukėlė jai fizinį skausmą, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino A. K. ir V. G. veiksmuose esant bendrininkų susitarimą. Akivaizdu, kad A. K. ir V. G. tuo pačiu metu naudodami smurtą prieš J. A., o po to V. G. naudodamas smurtą prieš P. A., matydami vienas kito veiksmus, suvokė, jog bendrais veiksmais smurtauja prieš nukentėjusiuosius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad padarytoje nusikalstamoje veikoje yra visi būtini bendrininkavimo požymiai, o A. K. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji bei subjektyvieji požymiai, todėl pripažintina, kad A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, įvertinus A. K., kaip bendrininkės, veiksmus (jų kiekį, stiprumą, intensyvumą), t. y. veika pasireiškė vienu veiksmu – pastūmimu, fizinis kontaktas buvo momentinis ir neintensyvus, nusikalstama veika truko trumpą laiko tarpą, veikos padarymui įtakos turėjo ilgalaikiai konfliktiški santykiai, todėl darytina išvada, jog A. K. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas, t. y. padaryta nusikalstama veika vertinama kaip mažareikšmė, todėl A. K. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.

9. Gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį ir išteisinti V. G., kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių. Nustačius, kad V. G. veiksmuose formaliai yra nusikalstamos veikos požymiai, išteisinti jį BK 28 straipsnio pagrindu. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atmesti J. A. civilinį ieškinį visa apimtimi bei priteisti V. G. naudai išlaidas už advokato pagalbą tiek pagal pirmosios instancijos teismui pateiktus įrodymus, tiek pagal apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus.

10. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą V. G. atžvilgiu ir nepagrįstai jo neišteisino, kadangi asmens veiksmuose nėra visų BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad V. G. padarė šiuos jam inkriminuotus veiksmus arba kad jie buvo tyčiniai: 1) spyris į J. A. sėdmenis; 2) sudavimas ranka P. A. į galvos sritį; 3) spyris dešine koja į P. A. kairę šlaunį, t. y. pasak gynėjo, šios pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame nuosprendyje grindžiamos netinkamai atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

11. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad 2020 m. birželio 17 d. įvykusį konfliktą išprovokavo P. ir J. A., kadangi būtent jie vakare išėjo iš savo kiemo trukdyti V. G. ir A. K. sutvarkyti A. sugadintą ginamųjų atlikto darbo rezultatą, taip pat A. žodžiu užsipuolė A. K. ir V. G.. Patys A. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad ginamieji į juos nesikreipė, jų ateiti nekvietė. Be to, P. A. 2021 m. lapkričio 29 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad tą vakarą buvo vartota alaus, kas neabejotinai dar labiau sustiprino agresyvų ir konfliktišką nusiteikimą A. K. ir V. G. atžvilgiu. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad A. buvo konfliktiškai nusiteikę ir nepatenkinti A. K. ir V. G. buvimu prie jų tvoros, dėl ko ir priėjo prie pastarųjų.

12. Agresyvų ir konfliktišką A. nusiteikimą patvirtina ir P. A. telefonu slapta darytas vaizdo įrašas, kuriame neužfiksuota pati žodinio konflikto pradžia, kai A. žodžiu užsipuolė A. K., kol ji laukė grįžtančio savo vyro V. G.. Iš vaizdo įrašo matyti, kad P. A. ne tiesiog ateina pažiūrėti kas vyksta ir ramiai išsiaiškinti situaciją, o iš karto žodžiu užsipuola V. G. įžeidžiančiais žodžiais. P. A. siekį provokuoti konfliktą patvirtina ir tai, kad jis pradėjo koja užkasinėti V. G. tvarkomą smėlį, tokiu būdu dar labiau provokuodamas konfliktą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad nors V. G. ir atsako P. A. necenzūriniais žodžiais, tačiau jis akivaizdžiai valdosi ir nepasiduoda emocijoms, nepaisant jo atžvilgiu toliau besitęsiančių įžeidinėjimų bei P. A. „darbo“ kojomis, t. y. V. G. akivaizdžiai vengė konflikto.

13. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad A. įžūliai išprovokavo konfliktą, todėl vėliau davė parodymus, bandydami tokį savo netinkamą elgesį „užglaistyti“ ir apkaltinti A. K. bei V. G., t. y. A. davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus. Kritiškai turėtų būti vertinami ir A. dukros – E. A. parodymai, kuri teisiamojo posėdžio metu aiškiai deklaravo, kad palaiko savo tėvus.

14. Apeliaciniame skunde dėl tariamo spyrio į J. A. sėdmenis nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame nuosprendyje nesudaro pagrindo konstatuoti, jog V. G. spyrė į J. A. sėdmenis, nes A. parodymai yra nenuoseklūs, o E. A. parodymai nėra pakankami, jog būtų konstatuoti V. G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nors E. A. yra liudytoja, o ne nukentėjusioji, tačiau jos paaiškinimais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, nes ji – J. ir P. A. dukra, juos palaiko šiame konflikte, taip pat E. A. parodymai prieštarauja kitiems įrodymams (liudytojo A. A. K. nuosekliems parodymams, ginamųjų parodymams).

15. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas vien tik A. ir jų dukros parodymais iš esmės reikštų, kad bet kuri šeima gali susitarti apkalbėti (apkaltinti) kaimyną fizinio skausmo sukėlimu, po kurio nelieka ant kūno jokių pėdsakų, ar net sveikatos sutrikdymu „radus“ ant savo kūno bet kokios kilmės „mėlynę“, o kaimynas neturėtų jokių galimybių apsiginti nuo tokio nepagrįsto apkalbėjimo. A. jau kelis metus konfliktuoja su A. K. ir V. G., todėl turi akivaizdų interesą juos apkalbėti. Tai, kad A. K. išteisinta, o iš kaltinimo V. G. pašalinta aplinkybė dėl J. A. rankos sužalojimo, patvirtina, jog A. ikiteisminio tyrimo metu siekė „surasti“ kuo daugiau sužalojimų ir dėl jų apkaltinti (apkalbėti) ginamuosius.

16. Pasak gynėjo, A. ir jų dukros E. A. parodymai yra akivaizdžiai nenuoseklūs, prieštaringi, nepatikimi ir neatitinkantys kitų byloje surinktų įrodymų. Šių asmenų parodymai pradėjo skirtis dar 2020 m. birželio 17 d. vakarą, kai atvykusiems policijos pareigūnams jie bandė paaiškinti įvykusio konflikto aplinkybes. Šių proceso dalyvių duodamų parodymų nenuoseklumas tęsėsi ir ikiteisminio tyrimo metu. Akivaizdų A. siekį duoti (keisti) parodymus jiems palankia linkme patvirtina ir jų duoti parodymai pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių objektyvių argumentų, dėl ko nesivadovauja liudytojo A. A. K. parodymais. Šis liudytojas nurodė, kad pro savo namų langą V. G. pamatė dar iki jam ateinant iki moterų, jokio spyrio liudytojas nematė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad šio liudytojo parodymai yra nepatikimi arba nenuoseklūs. Esant akivaizdiems prieštaravimams tarp bylos baigtimi suinteresuotų A. ir jų dukros bei A. A. K. patikimų parodymų, turi būti vadovaujamasi būtent liudytojo parodymais, kurie paneigia tariamą V. G. spyrį į J. A. sėdmenis.

18. Be to, byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina, kad V. G. spyrė į J. A. sėdmenis, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai perteikė įraše girdimo pokalbio turinį. Akcentuotina, kad nuo to momento, kai P. A. įsidėjo telefoną į kišenę, vaizdo įrašas tapo garso įrašu, todėl nematant vaizdo, įrašo turinys turi būti vertinamas atidžiai ir iš jo negali būti daromos išvados, kurių garso įrašas nepatvirtina, t. y. garso įrašas bylos kontekste negali būti laikomas objektyviu ir jokių abejonių nekeliančiu įrodymu, patvirtinančiu V. G. kaltę. Pažymima ir tai, kad įrašas buvo darytas slaptai, dėl to jo turinys turi būti vertinamas V. G. naudai.

19. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad byloje esantis įrašas patvirtina, jog J. A. sakė, jog prieš ją „koją pakėlė“ (pirmosios instancijos teismas pateikia bendro pobūdžio teiginį, jog tariamai J. A. teigė patį kojos pakėlimo faktą prieš ją), tačiau įrašas tokį vertinimą akivaizdžiai paneigia. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad J. A. dėl kojos pakėlimo pasisakė atsakydama į A. K. teiginį, jog viskas įrašyta, kai tuo metu V. G. iš viso nekalbėjo. Iš įrašo aiškiai girdėti, kad J. A. atsako ne bendro pobūdžio teiginiu, o sako, kad „tu koją ant manęs pakėlei“. Akivaizdu, kad vyko dialogas tarp A. K. ir J. A., todėl pastarosios teiginys buvo adresuotas būtent A. K., o ne V. G.. Kita vertus, byloje nėra ginčo, kad J. A. bandė išskirti vyrus, todėl esant visų konflikto dalyvių aktyviems veiksmams į J. A. galėjo būti pataikyta koja atsitiktinai bet kurio iš asmens.

20. Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino policijos pareigūnų darytų vaizdo įrašų (į bylą pateikti trys vaizdo įrašai) byloje nagrinėjamo įvykio dieną. Nei A., nei E. A. policijos pareigūnams nieko neužsiminė apie tariamą V. G. spyrį į J. A. sėdmenis. Pirmajame vaizdo įraše aiškiai girdėti, kad E. A. kalba tik apie A. K. spyrį J. A., o P. A. jai pritaria „jo, paspyrė“. Antrojo vaizdo įrašo pradžioje girdėti, kad J. A. į policijos pareigūnų klausimą dėl greitosios pagalbos iškvietimo atsako „ne, viskas gerai“, apie jokį praėjusį skausmą taip pat nepasisakė, kas paneigia bet kokį fizinio skausmo sukėlimo faktą.

21. Pats spyrio faktas dar neįrodo fizinio skausmo sukėlimo, todėl net jeigu ir būtų nustatyta, kad V. G. įspyrė J. A. į sėdmenis, tai savaime neįrodo fizinio skausmo sukėlimo. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kurioje konkrečioje vietoje, kuria kojos dalimi ir kokia jėga tariamas spyris buvo atliktas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad V. G. būtų spyręs įsibėgėjęs. Priešingai, nėra ginčo, kad V. G. prie moterų artėjo ramiu žingsniu, todėl vien tai patvirtina, jog tariamas spyris negalėjo būti stiprus. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl tariamo spyrio J. A. prarado pusiausvyrą, nukrito, susižeidė, jai iš rankų iškrito telefonas.

22. Darytina išvada, kad neįrodyta, jog tariami V. G. veiksmai buvo tokie stiprūs, jog sukėlė J. A. fizinį skausmą ir kurie turėtų būti vertinami kaip baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeidimas, t. y. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. G. spyriu į J. A. sėdmenis pastarajai sukėlė skausmą. Nenustačius skausmo sukėlimo fakto nepagrįstai tenkintas J. A. civilinis ieškinys, priteisiant 300 Eur žalos atlyginimą, todėl J. A. civilinis ieškinys turi būti atmestas visa apimtimi.

23. Apeliaciniame skunde dėl tariamų smūgių P. A. nurodoma, kad nagrinėjamu atveju byloje esanti specialisto išvada nėra pakankamas įrodymas nusikalstamai veikai konstatuoti. Vien tai, kad specialisto išvadoje užfiksuota kraujosruva P. A. kojoje, savaime neįrodo, jog ji atsirado būtent dėl tyčinių V. G. veiksmų. Įvertinus tiek susiklosčiusios situacijos pobūdį ir eigą (nuolatiniai A. skundai institucijoms ir A. K. bei V. G., noras pastaruosius apkalbėti), tiek paties P. A. elgesį ir įtaką konflikto kilimui (provokuojantis bei žeminantis elgesys, alkoholio vartojimas), tiek kitus bylos duomenis (kurie, įvertinus tiek atskirai, tiek kaip visumą, nesudaro objektyvių ir neginčijamų įrodymų visumos, leidžiančios teigti, kad V. G. tyčia padarė sužalojimus arba siekė juos sukelti), darytina išvada, jog V. G. kaltė neįrodyta.

24. Kraujosruvos atsiradimo ant P. A. kojos kilmė kelia pagrįstų abejonių. Kraujosruva buvo itin maža ir tokioje vietoje, kurioje pats asmuo gali užsigauti tiesiog eidamas ir atsitrenkdamas į stalą arba kitą baldą. Nei atvykusiems policijos pareigūnams, nei pirminių apklausų ikiteisminio tyrimo metu, P. A. ir J. A. nieko nenurodė apie tokį sužalojimą arba skausmą kojoje, o E. A. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nenurodė, jog P. A. būtų skundęsis skausmu arba sužalojimu kojoje. 2020 m. birželio 22 d. apklausos metu P. A. nurodė, kad jis kėlė savo koją (tai pripažino ir teisiamojo posėdžio metu), kuri buvo užkabinta tik vieną kartą silpnai, kas, akivaizdu, jog negali sukelti nei kraujosruvos, nei fizinio skausmo. Paaiškinimai dėl kojos atsirado tik po to, kai kraujosruvą kojoje pastebėjo P. A. apžiūrą atlikęs specialistas, t. y. pats P. A. iki tol kraujosruvos nelaikė kaip V. G. smūgių pasekmės. Būtina įvertinti ir tai, kad byloje esantys vaizdo įrašai patvirtina, jog P. A. vilkėjo šortus, kurie pilnai uždengė jo šlaunis. Vaizdo įrašuose nematyti jokio šortų įplėšimo, ištepimo ar kitokios deformacijos, kas galėtų patvirtinti smūgį į šortus. Be to, akivaizdu ir tai, kad šortai sušvelnintų smūgį ir apsaugotų nuo kraujosruvos, jeigu spyris daromas iš itin mažo atstumo, todėl fiziškai pats spyris negalėjo būti stiprus.

25. Kita vertus, V. G. tiesiog gynėsi nuo užpuolimo. Byloje nėra ginčo, kad būtent P. A. pribėgo prie V. G.. Akivaizdu, kad gynyba apima aktyvius veiksmus siekiant išvengti smūgių, todėl neatmestina, jog tai buvo tiesiog atsitiktinis kojų susidūrimas. Pats P. A. teisiamojo posėdžio metu tai įvardino kaip „tango“, be to, kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu jis pripažino, jog taip pat kėlė savo kojas. Jokių įrodymų, kad V. G. tyčia siekė sužaloti P. A., byloje nėra, o J. A. ir E. A. pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog neatsimena detalių dėl spyrio į P. A. koją. Nors byloje yra nuotrauka su įbrėžimu ties P. A. akimi, tačiau kaltinimas dėl tokio sužalojimo nėra pareikštas, kas savaime įrodo, kad nėra jokių įrodymų, kad tokį įbrėžimą sukėlė V. G..

26. Gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad V. G. P. A. atžvilgiu atliko veiksmus, atitinkančius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytus veikos požymius, laikytina, kad tokie veiksmai atlikti būtinosios ginties sąlygomis, dėl ko pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 28 straipsnio.

27. Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje neįvertino, kad konfliktas kilo dėl A. nuolatinių skundų institucijoms, ką patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Jokių įrodymų apie A. K. ir V. G. nuolatinius skundus byloje nėra, ginamieji turi nuolat bendrauti su institucijomis dėl A. skundų. Byloje yra pateikti ir įrodymai, kad ginamieji su A. bandė klausimus spręsti bendraudami raštu, tačiau A. piktybiškai nepriima korespondencijos net kai ją bandoma įteikti per antstolį. 2020 m. birželio 17 d. ginamieji taip pat elgėsi santūriai ir adekvačiai – grįžę vakare ir pamatę sugadintą savo rytinio darbo rezultatą, neieškojo jokio kontakto su A., nepuolė jų kaltinti, o tiesiog nusprendė ramiai sutvarkyti sugadintą darbo rezultatą. Ginamieji visais įmanomais būdais vengė bendravimo su A. ir visus klausimus siekė išspręsti be jokių konfliktų, tačiau A. požiūris ir nusiteikimas buvo kitoks, dėl ko ir buvo išprovokuotas konfliktas 2020 m. birželio 17 d. ginamieji vartojo necenzūrinius žodžius ne dėl to, kad jie yra konfliktiški ar nemandagūs asmenys, norintys gilinti konfliktą, o dėl to, jog neatlaikė niekaip neišprovokuotų A. įžeidinėjimų ir žeminimų.

28. Gynėjas atsiliepime prašo atmesti prokurorės apeliacinį skundą ir priteisti V. G. ir A. K. naudai patirtas išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į prokurorės apeliacinį skundą.

29. Atsiliepime nurodoma, kad A. K. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, kadangi žmonių kūnų susilietimo, įskaitant stumtelėjimo atveju, toks faktas pats savaime neįrodo fizinio skausmo sukėlimo. A. K. neneigė, kad jos ir nukentėjusiosios J. A. kūnai galėjo susiliesti A. K. bandant apeiti J. A., tačiau ši aplinkybė pati savaime neįrodo fizinio skausmo sukėlimo, be to, toks stumtelėjimas nebuvo intensyvus ir stiprus, t. y. iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų galima konstatuoti tik nežymų A. K. ir J. A. kūnų susilietimą, atsiradusį dėl stumtelėjimo, kuris gali sukelti tik nemalonias emocijas. Stumtelėjimo atveju fizinis skausmas nėra sukeliamas, priešingu atveju kiekvienas susidūrimas prasilenkiant gatvėje ir panašiose situacijose turėtų sukelti fizinį skausmą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad dėl A. K. veiksmų nekilo jokios pasekmės.

30. Svarbu ir tai, kad net ir nukentėjusiosios šeimos nariai nenurodė, jog po stumtelėjimo nukentėjusioji J. A. būtų susiėmusi už sumuštos vietos, pritūpusi, susilenkusi, išleidusi kokį nors garsą, kokį paprastai žmonės išleidžia staigaus skausmo atveju, o pačios J. A. parodymai nesudaro pagrindo pripažinti A. K. padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kadangi nukentėjusioji yra suinteresuota jai palankaus nuosprendžio priėmimu, todėl ji teigia tai, kas jai palanku.

31. Gynėjo teigimu, byloje neįrodytas bendrininkavimo požymis, kadangi neįrodytas gynėjo ginamųjų susitarimas bendrai dalyvauti darant nusikalstamą veiką. Nei vienas apklaustas asmuo nenurodė, kad ginamieji kaip nors būtų taręsi ar kitaip derinę savo veiksmus. Liudytoja E. A. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog ji nematė, kad ginamieji būtų taręsi dėl savo veiksmų. Net ir prokurorė apeliaciniame skunde neįrodinėja jokių veiksmų, kuriuos būtų atlikę ginamieji – tarimosi/veiksmų derinimo žodžiu, gestais ar mimika. Vien P. A. darytas vaizdo įrašas patvirtina, kad nebuvo ir negalėjo būti jokio veiksmų derinimo ir susitarimo tarp ginamųjų. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad A. K. bandė išskirti besigrumiančius vyrus, o tokios pastangos buvo aktyvios – A. K. netgi įplėšė P. A. marškinėlius. Pažymėtina, kad asmuo, bandantis nutraukti kitų asmenų daromą veiką, negali būti laikomas vykdytoju, o esant vienam vykdytojui bendrininkavimo negali būti.

32. Atsiliepime akcentuojama, kad skundžiamame nuosprendyje nėra konstatuotų A. K. smurtinių veiksmų, priešingai, ji aktyviai siekė nutraukti bet kokį fizinį konfliktą tarp vyrų ir byloje neįrodytas jos įsijungimas į veiką bei ginamųjų tyčia bendrininkauti.

33. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, o gynėjo – atmesti; V. G., A. K. ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, gynėjo – tenkinamas iš dalies

34. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti – nebūtų naikinami ir (ar) keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad V. G. atliko tyčinio pobūdžio smurtinius veiksmus: 1) priėjęs iš nugaros J. A., koja spyrė nukentėjusiajai į kairįjį sėdmenį ir tokiu būdu jai sukėlė fizinį skausmą; 2) vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė P. A. į galvos sritį, pataikydamas į kairę akį ir sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą; 3) dešine koja spyrė nukentėjusiajam P. A. į kairę koją, tokiu būdu pastarajam padarydamas poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog A. K., priėjusi prie J. A. iš nugaros, vieną kartą savo kūno kaire puse pastūmė nukentėjusiąją, tokiu būdu pastarajai sukeldama fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose nurodytus prašymus, baudžiamąją bylą patikrins tik dėl išvardintų smurtinio pobūdžio veiksmų – t. y. ar byloje esančių duomenų ir įrodymų visumos pakanka minėtų veiksmų konstatavimui.

Dėl inkriminuotų smurtinio pobūdžio veiksmų prie J. A. ir P. A.

36. Byloje nekyla ginčo, kad nagrinėjamo konflikto tarp kaimynų metu, kaltinamajame akte nurodytu laiku ir vietoje, nukentėjusiaisiais pripažinti P. A. ir J. A. išėjo iš savo namų valdos į viešą vietą – (duomenys neskelbtini). Nustatyta ir tai, kad P. A. priėjo prie V. G. ir tarp šių asmenų kilo žodinio pobūdžio konfliktas, kuriam besitęsiant, nukentėjusioji J. A. nuėjo link A. K. ir V. G. namų, norėdama nufotografuoti (nufilmuoti) galimai kaimynų įrengtą naują vaizdo stebėjimo kamerą. Taip pat nustatyta, kad J. A. būnant netoli A. K. ir V. G. namų bei bandant nufotografuoti (nufilmuoti) galimai naują vaizdo stebėjimo kamerą, prie nukentėjusiosios priėjo išteisintoji, kuri bandė nutraukti J. A. veiksmus, kadangi, kaip galima suprasti iš A. K. ir V. G. paaiškinimų, buvo norima užkirsti kelią užfiksuoti asmenų privačią valdą, be to, tariamai nukentėjusioji buvo įžengusi į minėtų asmenų privačią valdą, kurioje buvo nepageidaujama.

37. Įvertinus byloje surinktus duomenis ir įrodymus, nekyla abejonių, kad tarp A. K. ir J. A. iš tiesų galėjo įvykti fizinis sąlytis, t. y. pati išteisintoji neneigia, kad bandė nustumti J. A. bei tarp moterų įvyko šioks toks apsistumdymas, tačiau ji (išteisintoji) nukentėjusiajai jokių smūgių nesudavė ir savo veiksmais jai fizinio skausmo sukelti tikrai negalėjo. Prokurorės apeliaciniame skunde prašomą pripažinti neginčijamai įrodytą faktinę aplinkybę, kad A. K., priėjusi prie J. A. iš nugaros, vieną kartą savo kūno kaire puse pastūmė nukentėjusiąją, tokiu būdu pastarajai sukeldama fizinį skausmą, byloje patvirtinti gali nebent tik J. A., P. A. ir E. A. proceso metu duoti paaiškinimai, kitų objektyvių ir patikimų duomenų byloje nėra. Kita vertus, įvertinus tai, kad tarp proceso dalyvių jau ne vieneri metai (past. – pagal bylos duomenis nuo (duomenys neskelbtini)) vyksta nuolatiniai priešiško pobūdžio konfliktai, santykiai tarp konfliktuojančių pusių yra įtempti bei to neneigia abi šeimos (vieni apie kitus rašo skundus valstybinėms institucijoms, vyksta patikrinimai, nesugebėjimas elementarių klausimų išspręsti civilizuotai ir panašiai), todėl teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju J. A., P. A. ir E. A. duotus paaiškinimus laiko nepakankamais, kad išimtinai vien jų pagrindu būtų galima konstatuoti A. K. inkriminuojamą smurtinio pobūdžio veiksmą. Kaip teisingai akcentuojama skundžiamame nuosprendyje, dėl susikaupusių nuoskaudų, įvykio metu patirto susijaudinimo neatmestinas ne tik neadekvatus konfliktuojančių asmenų elgesys, tačiau ir aplinkybių suvokimas bei jų įvertinimas, kai net paprastas prisilietimas prie kūno gali būti vertinamas kaip fizinio skausmo sukėlimas.

38. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. A. nebuvo nustatyta jokių kūno sužalojimų nugaros srityje, t. y. būtent toje vietoje, kurioje, pasak A., išteisintoji A. K. tariamai stipriai stūmė J. A., bei kurioje nukentėjusiosios teigimu, pastaroji jautė fizinį skausmą, taip pat nenustatyta jokių sužalojimų ir J. A. sėdmenų srityje. Iš byloje esančių policijos pareigūnų darytų vaizdo įrašų nematyti, kad J. A. atvykusiems policijos pareigūnams rodytų šią kūno vietą ir teigtų, jog ją skauda, joje būtų paraudimų arba kitokio pobūdžio dėl atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų atsiradusių deformacijų (past. – kaip ir sėdmenų srityje), taip pat nukentėjusioji neatrodė labai stipriai susijaudinusi. Akcentuotina, kad P. A. ir J. A. 2021 m. gegužės 3 d. civiliniame ieškinyje (2 t., b. l. 29-30) nurodoma, kad dėl padaryto nusikaltimo J. A. patyrė dvasinius išgyvenimus, labai išgyveno susidūrimą su neprognozuojamais kaimynais, susinervino, ji ilgą laiką jautė fizinį skausmą sužalotose vietose – petyje ir sėdmenyje. Kita vertus, iš jau minėtų policijos pareigūnų darytų vaizdo įrašų matyti ir tai, kad policijos pareigūnams paklausus J. A., ar jai reikalinga greitoji medicininė pagalba, pastaroji ramiai ir kategoriškai atsakė, kad ji nereikalinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu iš tiesų būtų jaučiamas ilgalaikis fizinis skausmas, kaip nurodoma civiliniame ieškinyje, būtų buvę logiška kreiptis į specialistus dėl išsamesnės galimai sužalotų kūno vietų apžiūros (tyrimų). Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog po nagrinėjamo įvykio dėl tariamai jaučiamo ilgalaikio fizinio skausmo J. A. būtų kreipusis į gydymo įstaigą ar pirkusi skausmą malšinančius medikamentus, ar atlikusi panašaus pobūdžio veiksmus. Taip pat akcentuotina ir tai, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji nenurodė, jog dėl tariamai A. K. ir V. G. smurtinių veiksmų ji būtų jautusi didelį fizinį skausmą, koks yra akcentuojamas nukentėjusiųjų civiliniame ieškinyje.

39. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiosios J. A. duotų paaiškinimų objektyvumu bei patikimumu dėl galimai jausto fizinio skausmo, o kadangi byloje nėra kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų A. parodymus, todėl atmestinas prokurorės apeliacinis skundas dalyje dėl pripažinimo, jog A. K. prieš nukentėjusiąją panaudojo smurtinio pobūdžio veiksmus, dėl kurių J. A. patyrė fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog A. K. būtų padariusi kokius nors nusikalstamus veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ją išteisinti yra pagrįstas bei teisėtas. Nenustačius A. K. indėlio į nusikalstamą veiką, toliau nėra aptariamos ir bendrininkavimo inkriminavimo galimybės.

40. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir ją išsamiai įvertinusi, daro ir kitą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog V. G., priėjęs iš nugaros J. A., koja spyrė nukentėjusiajai į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu jai sukeldamas fizinį skausmą, kadangi, kaip ir aptartu A. K. inkriminuotu smurtinio pobūdžio veiksmo atveju, šį veiksmą įrodyti gali nebent A. šeimos duoti paaiškinimai. Kaip jau minėta, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) neužfiksuota jokių sužalojimų nukentėjusiosios sėdmenų srityje. Papildomai pažymėtina, kad jeigu, kaip teigia nukentėjusioji, jai buvo spirta į sėdmenis, toje vietoje turėjo likti bent menkiausios žymės – paraudimas, įbrėžimas, nubrozdinimas arba kitokio pobūdžio sužalojimas. Kaip jau minėta, atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji konkrečiai nenurodė į kurią sėdmenų vietą jai buvo spirta, nesakė, jog toje vietoje būtų įbrėžimų arba kitokių sužalojimų. Be to, A. po įvykusio konflikto fotografavo savo kūnų sužalotas vietas, tačiau šio sužalojimo nefotografavo, kas leidžia abejoti atitinkamo sužalojimo egzistavimo faktu. Atsižvelgiant į tai, kad be A. paaiškinimų tariamo V. G. spyrio koja į nukentėjusiosios sėdmenis nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atitinkamą aplinkybę įrodyta pripažino nepagrįstai.

41. Teisėjų kolegija, nustačiusi šią Vilniaus miesto apylinkės teismo padarytą įrodymų vertinimo klaidą, ją ištaiso šioje nutartyje, t. y. iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalina faktinę aplinkybę, jog V. G., priėjęs iš nugaros J. A., koja spyrė pastarajai į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu jai sukeldamas fizinį skausmą (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, keistina ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiąja pripažintai J. A. iš V. G. priteisto 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, priimant naują sprendimą – atmetant P. A. ir J. A. civilinį ieškinį visa apimtimi (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

42. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog V. G. prieš P. A. atliko veiksmus, atitinkančius visus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Teisėjų kolegija su šia gynybos pozicija nesutinka, kadangi šioje baudžiamojoje byloje V. G. kaltė yra įrodyta ir nekelia abejonių.

43. Nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad prieš jį V. G. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus – kartą dešinės rankos kumščiu sudavė į galvos sritį (past. – P. A. teigimu, konkrečiai pataikė į kairę akį) bei dešine koja spyrė į kairę koją. Priešingai nei aptartu nukentėjusiąja pripažintos J. A. atveju, byloje yra surinkta kitų objektyvių duomenų, kurie šiuos nukentėjusiojo teiginius patvirtina, t. y. po įvykusio konflikto iš karto padarytos foto nuotraukos iš kurių matyti sužalojimas po kaire P. A. akimi (1 t., b. l. 31-32), kas patvirtina asmens duotų paaiškinimų patikimumą dalyje dėl V. G. rankos kumščiu suduoto smūgio nukentėjusiajam į galvos sritį; specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta poodinė kraujosruva kairėje P. A. šlaunyje, padaryta kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (1 t., b. l. 40), kas patvirtina nukentėjusiojo paaiškinimus dėl V. G. spyrio į P. A. nurodytą kojos dalį. Be to, akcentuotina ir tai, kad V. G. apklausų ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog atliko smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį, o būtent: 1) 2020 m. liepos 2 d. įvykusios apklausos metu V. G. nurodė, kad iš jo pusės buvo du smūgiai dešinės rankos kumščiu bei vienas spyris dešine koja jo (past. – P. A.) atžvilgiu, tačiau nei vieno smūgio jis nepataikė (1 t., b. l. 100); 2) 2020 m. rugsėjo 23 d. įvykusios apklausos metu V. G. nurodė, kad jis pirmas konflikto nepradėjo, kad ir kokie veiksmai buvo prieš P. A., tai buvo gynybiniai veiksmai, tik stengėsi atremti jo (P. A.) puolimą (1 t., b. l. 116). Nustatyti objektyvūs duomenys vienas kitą papildo, sutampa tarpusavyje ir nekelia abejonių dėl jų patikimumo, dėl ko pripažintina, jog V. G. atliko smurtinio pobūdžio veiksmus P. A. atžvilgiu.

44. Nors gynyba taip pat teigia, kad V. G. veiksmai buvo būtinoji gintis (BK 28 straipsnis), atitinkami argumentai atmestini kaip nepagrįsti. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022).

45. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, tarp A. K. ir V. G. bei P. A. ir J. A. įvairaus pobūdžio konfliktai vyksta jau ne vienerius metus (past. – nuo (duomenys neskelbtini)), t. y. jų santykiai yra įtempti. Nagrinėjamo įvykio dieną abi konfliktuojančios pusės tarpusavyje bendravo nepagarbiai, žemino vieni kitus, įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Atsižvelgiant į susikaupusių nuoskaudų, susijaudinimo, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, neatmestinas ne tik neadekvatus konfliktuojančių asmenų elgesys vienas kito atžvilgiu, tačiau ir objektyvus aplinkybių vertinimas. Byloje nustatyta, kad priėjus P. A. ir J. A. prie kaimynų ir pradėjus komentuoti, V. G. bei A. K. atsakė tuo pačiu – įvairiais necenzūriniais žodžiais. Sprendžiant dėl pačių grumtynių tarp nukentėjusiojo ir V. G. situacijos, nors iš tiesų P. A. pribėgo prie kaimyno, kas galbūt formaliai ir galėtų būtų laikoma puolimu, tačiau būtent V. G. laikė rankose kastuvą, todėl negalima preziumuoti, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo realus ir pavojingas kėsinimasis BK 28 straipsnio prasme, ypatingai įvertinus tai, jog grumtynės tarp vyrų, kiek tai patvirtina byloje surinkti duomenys, buvo abipusės, todėl esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje nėra besiginančiųjų, teisė į būtinąją gintį nekyla, kadangi abi konflikto pusės yra puolančiosios – fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra galimas BK 28 straipsnio taikymas V. G. atžvilgiu.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

46. Bylos nagrinėjimo metu buvo gautas V. G. ir A. K. prašymas atitinkamai jiems priteisti šias turėtas išlaidas dėl advokato suteiktų paslaugų: 1) 1 150 Eur ir 2) 400 Eur. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal prokurorės ir gynėjo apeliacinius skundus, V. G. atžvilgiu nepriėmė naujo išteisinamojo nuosprendžio, todėl prašomos priteisti 1 150 Eur proceso išlaidos atmetamos. Kita vertus, prokurorės apeliacinis skundas buvo paduotas A. K. teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais, t. y. buvo prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį jos atžvilgiu ir pripažinti, kad ji padarė nusikalstamą veiką, tačiau jos atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti dėl veikos mažareikšmiškumo.

47. Nustatyta, kad išteisintoji A. K. kreipėsi į advokatą dėl profesionalios teisinės pagalbos suteikimo – atsiliepimo į prokurorės apeliacinį skundą surašymo bei atstovavimo apeliacinės instancijos teisme. Kadangi A. K. atžvilgiu paliekamas išteisinamasis nuosprendis, todėl ji turi procesinę teisę į turėtų proceso išlaidų atlyginimą. Įvertinus bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių pagalbų rūšį, tai, jog buvo rengiami du teismo posėdžiai apeliacinės instancijos teisme, taip pat į advokatų teikiamų paslaugų įkainius bei į pateiktus dokumentus, kurie patvirtina, jog A. K. turėjo 400 Eur procesinių išlaidų, darytina išvada, kad prašoma suma – proporcinga suteiktoms advokato paslaugoms ir ji iš valstybės A. K. priteistina visa apimtimi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės apeliacinį skundą atmesti.

Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, V. G. (V. G.) gynėjo advokato Tado Zarembos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 15 d. nuosprendį –

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą faktinę aplinkybę, kad V. G. panaudojo fizinį smurtą prieš J. A., t. y. priėjęs iš nugaros J. A., koja spyrė pastarajai į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu jai sukeldamas fizinį skausmą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista iš V. G. J. A. 300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – P. A. (P. A.) ir J. A. pareikštą civilinį ieškinį atmesti pilna apimtimi.

Priteisti A. K. iš valstybės 400 Eur (keturis šimtus eurų) advokato išlaidoms apmokėti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną.