- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- TA-620-502/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04181-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas, Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos kalėjimų tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (po reorganizacijos – Vilniaus kalėjimas) direktoriaus 2022 m. gegužės 23 d. atsakymą Nr. 42-1218 (toliau – ir Atsakymas); 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) (po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba)) 2022 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 2S-1877 (toliau – ir Sprendimas).
2. Vilniaus PN 2022 m. gegužės 23 d. atsakymu Nr. 42-1218 „Dėl prašymo perkelti į lengvąją grupę“ atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti iš paprastosios į lengvąją grupę, nes pareiškėjas neatitinka keliamų kriterijų, t. y. neužsiima darbine veikla. Departamentas 2022 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 2S-1877 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ netenkino pareiškėjo prašymo perkelti iš paprastosios į lengvąją grupę.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN nėra sudaryta galimybė dirbti, kadangi nėra laisvų darbo vietų, todėl pareiškėjas užsiima individualia veikla, dirba nuotoliniu būdu. Anot pareiškėjo, jei asmuo negali užsiimti darbine veikla dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, tokiu atveju turėtų būti vertinama nuteistojo naudai.
4. Pareiškėjas manė, kad Vilniaus PN administracija formaliai nagrinėjo pareiškėjo prašymą, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, nesivadovavo Departamento 2022 m. gegužės 6 d. rašte Nr. 1S-1697 išdėstyta patariama nuomone. Tokiu būdu atimama galimybė pasinaudoti numatytomis bausmės atlikimo sąlygomis, kurias suteikia buvimas lengvojoje grupėje. Pareiškėjas sutiko, kad formaliai neatitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) numatytos sąlygos dėl darbo, tačiau Departamentas nesvarstė aplinkybės dėl darbo nebuvimo, taip pat nesvarstė dėl Departamento pateiktos rekomendacijos tų atvejų, kai nuteistasis darbine veikla įstaigoje neužsiima ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, turi būti vertinama nuteistojo naudai.
5. Pareiškėjas pažymėjo, jog vykdė visas resocializacijos plane numatytas priemones, buvo atlikęs daugiau nei 5 metus iš paskirtos bausmės, užsiėmė prasminga sau ir visuomenės interesus atitinkančia veikla, t. y. studijuoja nuotoliniu būdu Utenos kolegijoje, taip pat užsiima individualia veikla ir dirba nuotoliniu būdu nuo 2022 m. vasario mėn. ir tai turėtų būti traktuojama kaip darbas, kadangi pareiškėjas moka mokesčius vykdydamas individualią veiklą. Prašyme papildomai informavo Vilniaus PN direktorių, jog iki to laiko, kol nebuvo perkeltas į Vilniaus PN, bausmę atlikinėjo Pravieniškių pataisos namų atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2 sektoriuje, kur dirbo ūkio dalyje boilerinėje pagalbiniu darbininku. Ši darbinė veikla nutrūko ne dėl pareiškėjo kaltės, kadangi buvo perkeltas į Vilniaus PN. Per paskutinius 6 mėn. nebuvo baustas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir nebuvo baustas administracine tvarka.
6. Pareiškėjas teigė, kad sprendimai yra formalūs, standartiniai, šabloniniai, nevertinant susidariusios situacijos ir neįsigilinant į aplinkybes, todėl naikintini. Pareiškėjas yra laikomas su nuteistaisiais, priskirtais lengvajai grupei, o jis priskirtas paprastajai grupei, todėl susidaro neigiama atmosfera dėl negalėjimo naudotis lengvajai grupei nustatytomis sąlygomis, pvz. žaisti kompiuteriu, kepti kepinius, įsigyti daugiau maisto produktų, gauti trumpalaikes išvykas į namus, neribojamas skambinimas, neribotas trumpalaikių kontaktinių pasimatymų skaičius su artimaisiais ir ne tik. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjui kilo neturtinė žala, kuri pasireiškė kankinimu, nerimu, pykčiu, suprastėjusia miego kokybe.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
8. Tarnyba paaiškino, kad Vilniaus PN Patariamojoje komisijoje nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais (toliau – ir Komisija) buvo svarstytas pareiškėjo 2022 m. balandžio 27 d. prašymas. Vertinant pareiškėjo atitikimą teisės aktų numatytoms sąlygoms nustatyta, kad jis bausmę atlieka paprastojoje nuteistųjų grupėje, pagal BVK 68 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atlikęs ne mažiau kaip šešis mėnesius laisvės atėmimo bausmės dalį, neturi galiojančių nuobaudų, mokosi. Taip pat pareiškėjo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė. Vertinant pareiškėjo atitikimą teisės aktų numatytoms sąlygoms, nustatyta, jog darbine veikla prašymo nagrinėjimo metu jis neužsiėmė, todėl neatitiko keliamų kriterijų ir tolimesniam bausmės atlikimui negalėjo būti perkeltas į lengvąją nuteistųjų grupę. Nuteistieji perkeliami į lengvąją grupę tik tuomet, kai atitinka visas BVK 68 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, todėl nors vienos iš sąlygų neatitikimas reiškė, jog nuteistasis negali būti perkeltas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl darbo vietos jam suteikimo į administraciją niekada nesikreipė, todėl jo teiginiai, jog nėra darbo turėtų būti vertinami kritiškai. Administracija periodiškai įstaigos viduje ieško dirbti norinčių nuteistųjų, kurie galėtų atlikti įvairius ūkio, patalpų tvarkos / švaros palaikymo darbus, tačiau laisvas darbo vietas užima tie nuteistieji, kurie patys išreiškia norą ir kreipiasi su prašymais į atitinkamą administracijos resocializacijos skyriaus specialistą.
9. Atsakovo atstovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame yra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, raštas yra pasirašytas jį priėmusio viešojo administravimo subjekto vadovo. Sprendimas yra išsamus, motyvuotas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo tos pačios pozicijos laikėsi ir Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ikiteismine skundų nagrinėjimo tvarka, tuo tarpu pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą. Iš aukščiau išdėstytų argumentų ir pateiktos dokumentinės medžiagos buvo matyti, kad Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nebuvo jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
11. Teismas nustatė, kad:
Šalies argumentai
11.1. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 27 d. pateikė Vilniaus PN direktoriui prašymą perkelti jį iš paprastosios į lengvąją grupę. Paaiškino, kad atitinka visas BVK 68 straipsnio sąlygas, t. y. yra atlikęs bausmę daugiau nei 7 metus iš paskirtos 12 metų ir 6 mėn. bausmės, studijuoja nuotoliniu būdu Utenos kolegijoje turizmo paslaugų vadybą, užsiima individualia veikla bei dirba nuotoliniu būdu teikdamas vertimo paslaugas į rusų ir iš rusų kalbos. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK dirbo pagalbiniu darbininku boilerinėje, tačiau perkėlus jį į Vilniaus PN darbinė veikla nutrūko. Paaiškino, kad per paskutinius šešis mėnesius nebuvo baustas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir nebuvo baustas administracine tvarka. Finansiniai įsipareigojimai yra padengti, o nusikalstamo elgesio rizika vidutinė.
11.2. Vilniaus PN Atsakymu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo iš paprastosios į lengvąją grupę, kadangi pareiškėjas neatitinka keliamų kriterijų, t. y. neužsiima darbine veikla. Pažymėjo, kad Komisija svarstė pareiškėjo prašymą ir nustatė, kad pareiškėjas šiuo metu darbine veikla neužsiima, todėl neatitinka keliamų kriterijų ir tolimesniam bausmės atlikimui negali būti perkeltas į lengvąją grupę. Komisija teikė siūlymą pareiškėjo prašymo netenkinti, todėl Vilniaus PN netenkino pareiškėjo prašymo.
11.3. Departamentas Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo perkelti iš paprastosios į lengvąją grupę. Nurodė, kad Vilniaus PN tinkamai nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, išsamiai, individualizuotai ir argumentuotai paaiškino bei nurodė faktinį pagrindą, kodėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėjo, kad Atsakymas yra aiškus ir teisiškai bei faktiškai argumentuotas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus, todėl teismas plačiau dėl to nepasisakė. Pareiškėjas ginčijo aplinkybę, jog anot Vilniaus PN ir Departamento, jis neatitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, t. y. jis neužsiima darbine veikla. Iš byloje pateikto verslo liudijimo buvo matyti, kad jis pareiškėjui išduotas nuo 2022 m. vasario 5 d. vykdyti vertimo veiklą. Į bylą pateiktos pajamų ir išlaidų ataskaitos bei pinigų priėmimo kvitai patvirtino, jog pareiškėjas teikė vertimo paslaugas. Taip pat byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas studijuoja Utenos kolegijoje Turizmo paslaugų vadybą. Taigi, vadovaujantis BVK nuostatomis, pareiškėjas, kuris pretenduoja būti perkeliamas iš paprastosios į lengvąją grupę, bei studijuoja kolegijoje, turi užsiimti darbine veikla įstaigoje ne mažiau kaip keturiasdešimt valandų per mėnesį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų dirbęs Vilniaus PN ar, kad ji būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimybės dirbti įstaigoje. Nors byloje pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas užsiima vertimo paslaugomis, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dirbtų Vilniaus PN 40 valandų per mėnesį. Be to, pareiškėjas individualią veiklą vertina kaip darbą, atitinkantį BVK reikalavimus bei dėl kurio jis turėtų būti perkeliamas į lengvąją grupę, tačiau prašymo pateikimo metu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo darbinė veikla trunka 40 valandų per mėnesį bei, kad jo darbinė veikla kreipusis į Vilniaus PN administraciją su prašymu truko ne mažiau kaip keturis paskutinius bausmės atlikimo mėnesius (veikla pradėta 2022 m. vasario 5 d., o prašymas pateiktas 2022 m. balandžio 27 d.). Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė ir teismui. Pažymėjo, jog pareiškėjas abstrakčiai teigė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dirbti Vilniaus PN, tačiau pats dėl darbo į ją nesikreipė. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog Vilniaus PN periodiškai ieško nuteistųjų, kurie galėtų dirbti įvairius ūkio, patalpų švaros / tvarkos palaikymo darbus, tačiau laisvas vietas užima tie nuteistieji, kurie išreiškia norą. Teismas šiais atsakovo atstovo teiginiais neturėjo pagrindo abejoti, todėl pareiškėjo skundo teiginiai susiję su negalėjimu dirbti Vilniaus PN atmesti kaip nepagrįsti.
13. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Vilniaus PN administracija formaliai nagrinėjo pareiškėjo prašymą, neatsižvelgė į faktines aplinkybes bei nesivadovavo Departamento 2022 m. gegužės 6 d. rašte Nr. 1S-1697 išdėstyta patariama nuomone, teismas pažymėjo, kad Komisijoje svarstytas pareiškėjo prašymas ir jo atitikimas BVK 68 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl darbo joje, taip pat nedirbo keturis mėnesius iki prašymo pateikimo dienos, todėl Vilniaus PN nebuvo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas atitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Dėl pareiškėjo minimo Departamento rašto, teismas akcentavo, jog iš jo buvo matyti, kad Departamentas pateikė nuomonę laisvės atėmimo vietų įstaigų direktoriams dėl BVK nuostatų taikymo nuteistiesiems, kurie laikomi drausmės grupėse. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad šia pateikta Departamento nuomone turėjo vadovautis Vilniaus PN, tačiau pareiškėjas nebuvo laikomas drausmės grupėje, o ir dėl darbo į Vilniaus PN administraciją nebuvo kreipęsis, todėl nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
Šalies argumentai
14. Pareiškėjo teigimu, Atsakymas ir Sprendimas yra formalūs, standartiniai, šabloniniai, nevertinant susidariusios situacijos ir neįsigilinant į aplinkybes. Teismas nesutiko su šiais pareiškėjo skundo teiginiais, kadangi Vilniaus PN buvo sudaryta Komisija pareiškėjo prašymo pagrįstumui vertinti, nurodytos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis reguliavimas bei prašymo atsisakymo tenkinti motyvai. Taip pat Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą kaip ikiteisminė institucija, vertino Atsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, bei jo atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5 punkto ir 10 straipsnio reikalavimams. Teismo vertinimu, Atsakymu ir Sprendimu buvo vertintos pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas dirbo įstaigoje, nors kitiems BVK 68 straipsnio 1 dalies reikalavimams nustatyta atitiktis, todėl teismui nebuvo pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus šiuo aspektu.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismo vertinimu, ginčijami Atsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pareiškėjo skunde nurodomais, ar kitais motyvais nebuvo teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
16. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad jis laikomas su nuteistaisiais, priskirtais lengvajai grupei, todėl sukuriama neigiama atmosfera dėl negalėjimo naudotis lengvajai grupei nustatytomis sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šie pareiškėjo skundo teiginiai nėra susiję su Atsakymo ir Sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, šie teiginiai nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, todėl nevertinti.
17. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti 5 000 Eur neturtinę žalą, nes nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintas.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
19. Pareiškėjas pažymi, kad neužsiima darbine veikla įstaigoje, ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, todėl laiko, kad teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas. Nuteistojo R. M. priešingai nei nurodoma teismo sprendime darbinė motyvacija yra stipri, nes prieš perkėlimą į Vilniaus kalėjimą, nuteistasis Pravieniškių 2 kalėjime dirbo ūkio dalyje – boilerinės pagalbiniu darbininku. Ši nuteistojo darbinė veikla nutrūko ne dėl jo kaltės, o dėl to, jog jis buvo perkeltas į Vilniaus kalėjimą. Perkėlimo priežastis buvo nurodoma dėl nuteistojo socialinės reabilitacijos palengvinimo. Atvykus į Vilniaus kalėjimą nuteistajam jokio panašaus pobūdžio darbo nebuvo pasiūlyta, o administracija individualios veiklos, kurį laiką neprilygino darbinei veiklai, tad iš išdėstyto seka, kad nuteistojo socialinės reabilitacijos tikslai ne palengvėjo, o anaiptol perkėlimas nepasiekė tikslų ir faktiškai nuteistajam buvo pabloginta socialinė reabilitacija ir atimta galimybė pasinaudoti suteikiamomis BVK numatytomis sąlygomis būti perkeltam į lengvąją grupę. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai nuteistasis neatsisako dalyvauti darbinėje veikloje, tačiau darbinėje veikloje nedalyvauja, nes įstaiga dėl objektyvių priežasčių jam neparenka ir nepasiūlo darbinės veiklos, ir tik dėl nedalyvavimo darbinėje veikloje nuteistasis negali būti perkeltas į lengvąją grupę yra pažeidžiamas teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principas.
20. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog nesuvokia teismo sprendimo pagrįstumo, nes jo individuali veikla šio skundo pateikimo metu yra prilyginta darbinei veiklai, bei jis atitinka tiek seno BVK, tiek naujo BVK teisės normų reikalavimus, tad skundžiamas sprendimas naikintinas. Pabrėžiami ir kiti nuteistojo R. M. pasiekimai bausmės atlikimo metu, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog nuteistasis kalėjime elgiasi tinkamai ir yra motyvuotas ne tik dirbti, bet ir padėti kitiems nuteistiesiems.
Atsiliepimas
21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
22. Tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie teismo įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp nurodomų pažeidimų ir jam tariamai padarytos neturtinės žalos, nepateikia duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.
Žemesnės instancijos teismas
23. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus PN ir Departamento sprendimų, kuriais pareiškėjas neperkeltas iš paprastosios į lengvąją grupę, nes neatitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, teisėtumo bei pagrįstumo, o taip pat neturtinės žalos priteisimo.
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad ginčijami Atsakymas ir Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pareiškėjo skunde nurodomais, ar kitais motyvais nebuvo teisinio pagrindo. Teismas sprendė, kad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti 5 000 Eur neturtinę žalą, nes nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės pakartoja skundo, teikto pirmosios instancijos teismui argumentus, papildomai akcentuodamas, kad jo individuali veikla turi būti prilyginama darbinei veiklai.
27. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos papildomus dokumentus, kurie, pareiškėjo teigimu, turi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą.
29. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
30. Pareiškėjas teikdamas naujus įrodymus nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių įrodymai turėtų būti priimti apeliacinės instancijos teisme ir kaip jie susiję su ginčijamais šioje byloje Vilniaus PN ir Departamento sprendimais. Byloje pareiškėjas turėjo galimybę visus įrodymus, susijusius su ginčijamų sprendimų priėmimu, pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjo prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo atmetamas.
31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. balandžio 27 d. pateikė Vilniaus PN direktoriui prašymą perkelti jį iš paprastosios į lengvąją grupę. Vilniaus PN Atsakymu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo iš paprastosios į lengvąją grupę, kadangi pareiškėjas neatitinka keliamų kriterijų, t. y. neužsiima darbine veikla. Departamentas Sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo perkelti iš paprastosios į lengvąją grupę, nustatęs, kad Vilniaus PN tinkamai nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, išsamiai, individualizuotai ir argumentuotai paaiškino bei nurodė faktinį pagrindą, kodėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.
32. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas atitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktų reikalavimus, tačiau pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog jis neatitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, t. y. jis neužsiima darbine veikla.
33. BVK 68 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad nuteistasis iš paprastosios grupės į lengvąją grupę perkeliamas, kai atitinka visas šias sąlygas: <...> 2) užsiima darbine veikla šio Kodekso 132 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip keturis paskutinius bausmės atlikimo mėnesius, o kai paskirta bausmė yra trumpesnė kaip vieneri metai, – užsiima darbine veikla ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos bausmės; <...>.
34. BVK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija, sudarydama nuteistųjų užimtumo darbine veikla grafikus, užtikrina, kad: 1) kiekvienas nuteistasis, išskyrus nuo dalyvavimo darbinėje veikloje atleistus ir šios dalies 2 punkte nurodytus nuteistuosius, darbine veikla užsiimtų ne mažiau kaip 80 valandų per mėnesį; 2) nuteistieji, kurie mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose ar studijuoja pagal aukštųjų mokyklų nuolatinės formos studijų programas, darbine veikla užsiimtų ne mažiau kaip keturiasdešimt valandų per mėnesį.
35. Pareiškėjas, prašydamas perkelti jį iš paprastosios į lengvąją grupę ir šioje byloje pateikė Verslo liudijimą Nr. AZ988250-1, kurio išdavimo data yra nurodyta 2022 m. vasario 5 d., taip pat pridėjo pajamų ir išlaidų ataskaitas bei pinigų priėmimo kvitus, patvirtinančius jo gaunamas pajamas 2022 m. kovo ir balandžio mėn.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas nei prašymo pateikimo metu, nei teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo darbinė veikla kreipusis į Vilniaus PN administraciją su prašymu truko ne mažiau kaip keturis paskutinius bausmės atlikimo mėnesius. Nagrinėjamu atveju, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas individualią veiklą pradėjo 2022 m. vasario 5 d., o prašymą perkelti jį iš paprastosios į lengvąją grupę pateikė 2022 m. balandžio 27 d. Be to, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, to neginčija ir pareiškėjas, kad jis nedirbo Vilniaus PN ir nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimybės dirbti įstaigoje. Taigi, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas užsiėmė vertimo paslaugomis (beveik 3 mėn. iki 2022 m. balandžio 27 d. prašymo Vilniaus PN pateikimo) ir nedirbo Vilniaus PN 40 valandų per mėnesį ne mažiau kaip keturis paskutinius bausmės atlikimo mėnesius. Kadangi pareiškėjas individualią veiklą vykdė trumpiau nei keturis mėnesius, taip pat nedirbo Vilniaus PN keturis mėnesius iki prašymo pateikimo dienos, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek Vilniaus PN ir Departamentui nebuvo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas atitinka BVK 68 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
37. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
38. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovų veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
39. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Įrodymų vertinimo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).
40. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Vilniaus PN ir Departamento priimtus sprendimus pagal pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Akcentuotina ir tai, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.).
41. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl tinkamai įvertino Vilniaus PN ir Departamento sprendimus, pagrįstai nekonstatavo būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiamas.