Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Romualdo Lincevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus – laisvės atėmimu trylikai metų; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu vieneriems metams penkiems mėnesiams.

Pagal BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktą, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, D. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Iš D. M. neturtinei žalai atlyginti priteista: J. N. – 30 000 Eur, N. N. – 10 000 Eur, P. N. – 10 000 Eur, R. R. – 2000 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė D. N. bei visuotinai pavojingu būdu, panaudodamas šaunamąjį ginklą bei dėl chuliganiškų paskatų tyčia nežymiai sutrikdė R. R. sveikatą: jis, 2013 m. rugpjūčio 24 d. apie 21.15 val., viešoje vietoje – Biržuose, Maironio g. ties Vilniaus g. 46A namu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, su žmona I. M. važiuodamas Z. Š. vairuojamu automobiliu „BMW 530“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pamatęs šaligatviu einančius nukentėjusiuosius D. N. ir R. R., išlipęs iš automobilio, dėl chuliganiškų paskatų demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, grasindamas legaliai laikomu 9 mm kalibro pistoletu „Makarov“, Nr. (duomenys neskelbtini), liepė nukentėjusiems gultis ant žemės, o jiems pradėjus bėgti, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – žmonėms būnant Biržų m., Vilniaus g. 46A namo balkone, aštuonis kartus šovė iš turėto pistoleto link bėgančių nukentėjusiųjų, pataikydamas D. N. į kairės ir dešinės kojos šlaunis, taip jam padarydamas šautinį kiaurinį kairės šlaunies minkštųjų audinių sužalojimą ir šautinį paviršinį dešinės šlaunies sužalojimą, bei į nugaros kairės pusės apatinę dalį, taip padarydamas jam šautinį kiaurinį pilvo sužalojimą su pilvinės aortos pažeidimu, dėl ko įvykus vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę D. N. nuo įvykio vietos nubėgęs apie 30 metrų mirė po daugiabučio namo, esančio Biržuose, Vilniaus g. 40A, balkonu, o R. R. pataikydamas į viršutinę lūpą, taip jam padarydamas odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje ir garsinę kairės ausies traumą, nežymiai jį sužalojo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis D. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BK 17 straipsnį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti šio kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. BK 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. BK 17 ir 18 straipsniuose išskirti du pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu minėti kriterijai. Medicininio riboto pakaltinamumo kriterijaus išraiška baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibūdinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iš jų reiškia asmens gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimą valdyti savo veiksmus. Medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien tokio sutrikimo nustatymas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokią būseną, dėl kurios asmuo negali visiškai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali būti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, šioms abejonėms pašalinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės būklės tyrimas reikalauja specialių žinių.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, siekiant nustatyti, ar jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. visiškai suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, pavedant ją atlikti VTPT prie SAM Vilniaus II-osios teismo psichiatrijos komisijos ekspertams (t. 3, b.l. 161).

2014 m. rugpjūčio 27 d. – 2014 m. spalio 3 d. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 79TPK-36/2014 išvadose nurodyta, kad teismo ekspertui įvertinus D. M. gyvenimo anamnezės duomenis, po stresogeninių įvykių (sumušimo, namo ir automobilio apšaudymo) išryškėjusią afektinę įtampą, nerimą, baimės jausmą, interpretacines persekiojimo idėjas, kurios, eksperto vertinimu, siekė kliedesinį lygį, įtariama išsivysčiusi psichogeninė paranoidinė psichozė, kuri tęsėsi ilgą laiką ir sąlygojo jo elgesį bei sprendimus, tame tarpe – netgi gyvenamosios vietos pakeitimą. Eksperto vertinimu, kaltinamojo elgesį jam inkriminuojamos veikos padarymo metu sąlygojo liguisti išgyvenimai (santykio ir persekiojimo kliedesiai), įtariamas užsitęsęs psichozinis sutrikimas, vyraujant kliedesiams, tačiau šios diagnozės patikslinimui reikalingas ilgesnis jo psichikos būsenos stebėjimas stacionare (t. 3, b.l. 182-184).

Įvertinęs 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 2014 m. spalio 3 d. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 22 d. nutartimi byloje paskyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, pavesdamas ją atlikti VTPT prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams (t. 3, b.l. 189-190).

2014 m. lapkričio 5 d. – 2015 m. sausio 28 d. stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-38/2014 konstatuota, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. nustatytas ūmus trumpalaikis psichozinis sutrikimas – kiti ūminiai psichoziniai sutrikimai, vyraujant kliedesiams su susijusiu ūminiu stresu, dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertizės atlikimo momentu D. M. nustatyti adaptacijos sutrikimai, nesiekiantys psichozinio lygio, kurie jam netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti (t. 4, b.l. 84-91).

Atsižvelgęs į teisiamajame posėdyje pateiktą prokuroro prašymą, esant abejonėms dėl 2014 m. lapkričio 5 d. – 2015 m. sausio 28 d. stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvadų pagrįstumo, Panevėžio apygardos teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi byloje paskyrė pakartotinę stacionarinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, pavesdamas ją atlikti VTPT prie SAM respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams (t. 4, b.l. 109-110).

2015 m. gegužės 6 d. – 2015 m. gegužės 13 d. pakartotinės stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2015 išvadose nurodyta, kad D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu 2013 m. rugpjūčio 24 d. buvo paprasto pasigėrimo būsenoje, dėl to išsivystė pervertinimo idėjos, nesiekiančios kliedesinio lygio, o turėtas prie savęs šaunamasis ginklas įgalino jį pasijusti stipresniu, gebančiu pagąsdinti. Jis veikų padarymo metu visiškai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir galėjo juos visiškai valdyti. Šiuo metu kaltinamasis yra psichiškai sveikas (t. 4, b.l. 144 – 149).

Konstatuodamas, kad D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo pakaltinamas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2015 m. gegužės 6 d. – 2015 m. gegužės 13 d. pakartotinės stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto išvadomis. Pasisakydamas dėl D. M. pakaltinamumo teismas nurodė, kad visiškai sutinka su šia ekspertų išvada, kuri yra motyvuota, įtikinama ir pagrįsta faktiniais duomenimis, surinktais šioje baudžiamojoje byloje. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisiamajame posėdyje apklaustų eksperčių V. M. ir V. M. paaiškinimais, kuriais jos savo išvadas pagrindė, atskleidė taikytos kaltinamojo psichinės būklės tyrimo metodikos esmę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, eksperčių išvados yra logiškos ir jokių abejonių nekelia.

Nagrinėjant bylą Lietuvos apeliaciniame teisme, siekiant pašalinti byloje esančias abejones, prieštaravimus ir neaiškumus, nuspręsta atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teisme apklaustos ekspertės N. M., V. M. ir V. M. palaikė savo atliktų, priešingų viena kitai, ekspertizių išvadas dėl D. M. pakaltinamumo (t. 5, b. l. 53-61).

Nustačius, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atlikti procesiniai veiksmai, reikšmingi tiesos šioje byloje nustatymui, t.y. neapklausti asmenys, 2013 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavę krikštynų šventėje, vykusioje (duomenys neskelbtini) bare, ir matę D. M. ar su juo bendravę prieš ir po kaltinime nurodytų įvykių bei galintys duoti parodymus apie D. M. psichinę ir emocinę būseną, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi įpareigojo Panevėžio apygardos prokuratūrą nustatyti minėtus asmenis ir juos apklausti kaip liudytojus apie bylai reikšmingas aplinkybes (t. 5, b.l. 62-64). Vykdant šią nutartį apklausti 2013 m. rugpjūčio 24 d. krikštynų šventėje dalyvavę ar su D. M. artimai bendravę asmenys: I. M., G. G., D. P., Z. Š., A. G., O. V., R. Š., T. P., J. P., J. M., M. G. ir M. G.. Jų apklausos protokolai Lietuvos apeliaciniame teisme gauti 2016 m. birželio 13 d. (t. 5, b.l. 76-137). Be to, dalyvaujant ekspertėms, Lietuvos apeliaciniame teisme buvo apklausti liudytojai, kurie matė D. M. ir bendravo su juo iki įvykio, įvykio metu ir po įvykio, bei pats nuteistasis D. M. (t. 5, b. l. 200-219).

Liudytoja R. Š. apeliaciniame teisme parodė, kad dieną prieš 2013 m. rugpjūčio 24 d. (duomenys neskelbtini) bare vykusią krikštynų šventę jos žentas D. M. nakvojo jos namuose ir atrodė sunerimęs, jam atrodė, kad jį kažkas seka. Vėliau tą dieną ji žaidė su D. M. kortomis ir jis buvo linksmas, draugiškas. Krikštynų šventėje liudytoja nedalyvavo (t. 5, b. l. 201-204). Apeliaciniame teisme apklaustas liudytojas Z. Š. parodė, kad jis savo žentą D. M. ir dukterį I. M. 2013 m. rugpjūčio 24 d. nuvežė į (duomenys neskelbtini) bare vykusią krikštynų šventę ir vėliau juos parvežė namo. Skirtumo D. M. elgesyje prieš ir po šventės liudytojas nepastebėjo. Važiuojant namo D. M. paprašė Z. Š. sustoti ir išlipęs iš automobilio priėjo prie gatve ėjusių vaikinų. Tuo metu buvo tamsu, todėl Z. Š. nematė, kas įvyko toliau. Po maždaug minutės sugrįžęs D. M. paaiškino, kad norėjo pagąsdinti vaikinus. Tada Z. Š. su D. M. ir dukra grįžo į namus (t. 5, b. l. 204-207). Liudytoja J. P., kartu su D. M. dalyvavusi 2013 m. rugpjūčio 24 d. vykusioje krikštynų šventėje, apeliaciniame teisme parodė, kad D. M. elgesys tą dieną niekuo neišsiskyrė (t. 5, b. l. 207-208). Liudytojas G. G. apeliaciniame teisme paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. jam priklausančiame bare buvo švenčiamos jo anūkės krikštynos. Visi šventės svečiai, įskaitant ir D. M., vartojo alkoholį. Pasak liudytojo, D. M. šioje šventėje kaip nors išskirtinai nesielgė (t. 5, b. l. 208-209). Apeliaciniame teisme apklausta liudytoja J. M. parodė, kad su sūnumi D. M. susitiko kitą dieną po 2013 m. rugpjūčio 24 d. įvykių, kai jos vyras jį su marčia ir vaiku atvežė į jos namus. Liudytojai D. M. atrodė normaliai, nebuvo piktas ar išsigandęs (t. 5, b. l. 209-211). Liudytoja I. M. apeliaciniame teisme nurodė, kad po to, kai Biržuose buvo sumuštas, D. M. paranojiškai bijojo dar kartą būti užpultas. 2013 m. rugpjūčio 24 d. vykusių krikštynų metu D. M. buvo neramus ir nurodė I. M., kad jų laukia kažkokie asmenys ir jiems bus blogai. D. M. prašymu jie I. M. patėvio vairuojamu automobiliu išvažiavo į namus. Bevažiuojant D. M. paprašė sustabdyti automobilį ir išlipęs iš jo pradėjo šaudyti į nepažįstamus vaikinus. Baigęs šaudyti ir grįžęs į automobilį D. M. nurodė, kad norėjo vaikinus pagąsdinti. Pasak liudytojos, nei ji, nei D. M. nesuprato, kad minėti vaikinai nuo šūvių nukentėjo (t. 5, b. l. 212-216). Liudytojas D. P. apeliaciniame teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. Biržuose buvo švenčiamos jo dukters krikštynos. Šventėje dalyvavo ir D. M.. Pasak D. P., jis nepastebėjo, kad D. M. šventės metu būtų elgęsis iššaukiančiai ar įtartinai (t. 5, b. l. 216-217).

Esant prieštaravimams tarp teismo psichiatrų ekspertų N. M., A. G., A. G. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-38/2014 ir teismo psichiatrų ekspertų V. M., G. B., V. M. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2015, bei tarp ekspertų paaiškinimų, duotų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, byloje liko abejonių dėl nuteistojo D. M. pakaltinamumo įvykio metu, t.y., ar įvykio metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Siekiant pašalinti šias abejones Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi byloje paskirta nauja stacionarinė komisinė teismo psichiatrinė - psichologinė ekspertizė. Šią ekspertizę pavesta atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos parinktiems ekspertams, kurie nedalyvavo anksčiau atliktose ekspertizėse, nustatant ar D. M. įvykio metu buvo pakaltinamas (t. 5, b.l. 228-230).

2017 m. sausio 9 d. – 2017 m. vasario 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2017 išvadose nurodyta, kad D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu, t. y. 2013 m. rugpjūčio 24 d., psichikos sutrikimu nesirgo. Jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, pavojingumą ir valdyti savo veiksmus. Nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. nekonstatuojami laikini psichikos sutrikimai, jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, pavojingumą ir valdyti savo veiksmus. D. M. šiuo metu psichikos sutrikimas ar laikinas psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Jis gali suprasti savo veiksmų esmę, gali visiškai juos valdyti, dalyvauti teismo posėdžiuose. D. M. veiksmams galėjo turėti įtakos alkoholio vartojimas, paprasto girtumo būsena (t. 6, b.l. 4-14).

Kaip minėta, asmuo nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu uždraustos veikos padarymo metu gali būti pripažintas tik dėl to asmens psichikos sutrikimo. 2017 m. sausio 9 d. – 2017 m. vasario 13 d. pakartotinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2017 išvadose vienareikšmiškai nurodoma, kad D. M. jokie nei lėtiniai, nei laikini psichikos sutrikimai, dėl kurių jis 2013 m. rugpjūčio 24 d., t.y. nusikalstamų veikų padarymo metu, nebūtų galėjęs suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nenustatyti. Surinkus iš esmės visus įmanomus faktinius duomenis apie D. M. emocinę ir psichologinę būseną tiek prieš įvykį, tiek ir jo metu bei po jo, šiuos duomenis ištyrus teisme ir pateikus ekspertams, taip pat atlikus naują teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nėra pagrindo abejoti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. buvo pakaltinamas, todėl jis gali būti BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose bei 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų subjektas ir jam specialios BK nuostatos, reglamentuojančios nepakaltinamo ar ribotai pakaltinamo asmens atsakomybę už įstatymo uždraustų veikų padarymą, netaikomos.

Apeliaciniame skunde be nuteistojo pripažinimo pakaltinamu, nuteistojo gynėjas taip pat ginčija ir pirmosios instancijos teismo nuteistojo veikoje nustatytus kvalifikuojančius požymius - tai, kad D. M. nužudė žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ir dėl chuliganiškų paskatų.

Nužudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, yra suformuluotas kaip nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Šio nužudymo būdo panaudojimas yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio būtent šaudymui kaip vienai iš galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų.

Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad D. M., grasindamas pistoletu „Makarov“, liepė nukentėjusiesiems gultis ant žemės, o šiems pradėjus bėgti, kitiems žmonėms būnant namo balkone, viešoje vietoje – Biržuose, Maironio g. ties Vilniaus g. 46A namu, aštuonis kartus šovė iš turėto pistoleto link bėgančių nukentėjusiųjų. Nusikalstama veika padaryta gan nevėliu metu, apie 21.15 val., viešoje vietoje, gyvenamųjų namų kieme, kitiems žmonėms būnant vieno iš šių namų balkone. Liudytoja S. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną apie 21.00 val. ji su drauge sėdėjo Vilniaus g. 46A, Biržuose, esančio gyvenamojo namo balkone. Staiga ji išgirdo šūvių garsą ir pamatė žiežirbas, kulkoms atsimušant į asfaltą. Nuo šaudančio asmens liudytoja buvo apie 30 metrų atstumu (t. 3, b.l. 152-153). D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nesitaikydamas šaudė tiek į žemę, tiek ir link bėgančių nukentėjusiųjų. Nuteistasis pripažino, kad taip šaudydamas jis kėlė pavojų kitų žmonių gyvybei (t. 3, b.l. 159). D. M. veiksmų pavojingumą kitų asmenų gyvybei rodo ir 2013 m. rugsėjo 10 d. VTMT prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1153/13(05) nustatyta aplinkybė, kad viena iš D. M. iššautų kulkų atšoko rikošetu ir nubrozdino nukentėjusiojo R. R. viršutinę lūpą (t. 1, b.l. 76). Šioje byloje D. M. nėra pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti R. R., t.y. nenustatyta, kad jis į R. R. šaudė taikydamasis ir norėdamas jam atimti gyvybę. D. M. iššauta kulka R. R. į lūpą rikošetu pataikė atsitiktinai. Iš 2013 m. rugpjūčio 25-27 d. įvykio apžiūros protokolo matyti, kad šalia gyvenamojo namo, kurio balkone buvo įvykį mačiusios liudytojos, augusiame medyje, 39 centimetrų aukštyje virš žemės rasta ir išimta kulka (t. 1, b.l. 8-21). Taigi, akivaizdu, kad D. M. iššautos aštuonios kulkos nuskriejo įvairiomis trajektorijomis, kai kurios iš jų rikošetavo ir kėlė pavojų ne tik nužudytojo D. N., bet ir kitų šalia buvusių žmonių gyvybei. D. M. tai neabejotinai suvokė, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties arba akivaizdžiai neadekvati priežasčiai. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu.

Šioje byloje nenustatyta, kad iki nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis D. M. ir nukentėjusieji D. N. bei R. R. būtų turėję kokių nors asmeninių tarpusavio konfliktų. Nuteistasis ir nukentėjusieji vieni kitų net nepažinojo. Uošvio vairuojamame automobilyje sėdėjęs D. M. pamatė einančius nukentėjusiuosius, nurodė jam sustabdyti automobilį, o išlipęs iš jo necenzūriniais žodžiais liepė nukentėjusiesiems sustoti. Šiems išsigandus ir pradėjus bėgti, D. M. staigiai pradėjo į juos šaudyti. Nepilnamečiai nukentėjusieji neprovokavo D. M., nekėlė fiziškai tvirto sudėjimo nuteistajam jokios realios grėsmės, priešingai – jie nuo jo bėgo. Pats D. M. teisiamajame posėdyje įtikinamų priežasčių, kodėl iššaudė visą pistoleto dėtuvę į nuo jo bėgančius nepilnamečius, negalėjo nurodyti. Nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, stebint aplinkiniams, demonstruojant akivaizdžią nepagarbą nustatytoms elgesio taisyklėms, neabejotinai suvokiant, kad keliamas didelis pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. M. nužudė žmogų dėl chuliganiškų paskatų, ir šią veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo perkvalifikavus D. M. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų į 129 straipsnio 1 dalį atitinkamai sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

Skirdamas D. M. bausmes pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis pats netrukus po įvykio atvyko į policijos komisariatą, atidavė turėtą šaunamąjį ginklą, taip padėdamas išaiškinti šią veiką, prisipažino padaręs nusikaltimus ir dėl jų nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis); jo artimieji savo noru atlygino nukentėjusiems padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). D. M. atsakomybę dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad D. M. atsakomybę dėl R. R. nežymaus sužalojimo sunkina tai, kad šią veiką jis padarė dėl chuliganiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir panaudojęs šaunamąjį ginklą (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams, tačiau nuteistojo girtumo aplinkybė nebūtinai turi būti patvirtinta tik remiantis neblaivumo testo duomenimis, nes jie ne visada objektyviai galimi baudžiamojoje byloje. Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nenumato griežtos taisyklės, kad girtumo konstatavimui būtinas įrodymas yra tam tikra specialisto išvada. Nustatant šią aplinkybę gali būti remiamasi ir kitais bylos duomenimis, kurie liudija apie asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos padarymo metu, pvz., remiantis liudytojų, nukentėjusiųjų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais.

Šios bylos duomenimis, D. M. į policijos nuovadą atvyko ir prisipažino padaręs nusikalstamas veikas praėjus beveik dviem paroms po įvykio, todėl jo blaivumas nusikalstamų veikų padarymo metu objektyviai negalėjo būti nustatytas, tačiau aplinkybę, kad nuteistasis įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek ir jo žmona I. M. bei kiti 2013 m. rugpjūčio 24 d. krikštynų šventėje kartu su D. M. dalyvavę asmenys. Be to, pagal 2017 m. sausio 9 d. – 2017 m. vasario 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą, D. M. veiksmams galėjo turėti įtakos alkoholio vartojimas, paprasto girtumo būsena. Nagrinėjamoje byloje nustatytas veikos mechanizmas, jos padarymo pobūdis, t. y. kad nuteistojo pavojingi veiksmai kilo iš esmės be priežasties, jis elgėsi iššaukiančiai ir neadekvačiai, patvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio susilpnino jo savikontrolę ir suteikė nuteistajam nevaldomos agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Įvertinęs, kad D. M. yra pilnametis, teisiamas pirmą kartą, nebuvo baustas jokiomis administracinėmis nuobaudomis, nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo, turi šeimą, mažametį vaiką, iš visų byloje esamų duomenų, įskaitant ir duomenis, gautus iš kardomojo kalinimo vietos administracijos, jis charakterizuojamas gerai, nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, padaryti du tyčiniai, baigti, nusikaltimai, iš kurių vienas yra labai sunkus ir sukėlė didelį pavojų visuomenei, pirmosios instancijos teismas už BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymą D. M. paskyrė švelnesnę, negu sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, o už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė laisvės apribojimo bausmę. Šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos bausmės vidurkį.

Pirmosios instancijos teismo D. M. paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ir ją švelninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose nėra pagrindo. Viena iš nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – yra pakankamas pagrindas skirti nuteistajam tokią laisvės atėmimo bausmę, kokią paskyrė pirmosios instancijos teismas. Skirdamas D. M. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių D. M. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su D. M. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių už nusikalstamų veikų padarymą paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.