Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, V. S., B. S., A. S., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Via Lietuva“ dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

19.7. Trečiasis asmuo nesutinka su apeliantės argumentais dėl ieškinio senaties taikymo. Trečiojo asmens vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nurodomi ignoruojant aplinkybę, jog nagrinėjamos bylos objektas yra iš civilinės apyvartos išimtas išimtinės nuosavybės teise valstybei priklausantis turtas. Tokio pobūdžio bylose ieškinio senaties taikymas iš esmės negalimas, nes niekinis sandoris yra negaliojantis nepriklausomai nuo teismo sprendimo. Be to, apeliaciniu skundu nėra paneigiama teismo išvada, kad ieškovas – viešą interesą ginantis prokuroras būtų praleidęs vieno mėnesio terminą ieškiniui pareikšti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

21. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo dėl atsakovės priimtų administracinių aktų dalių, susijusių su valstybei priklausiusio žemės sklypo, į kurį pateko dalis valstybinės reikšmės kelio, suformavimu ir su tuo susijusių sandorių dalių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23. Atsakovė NŽT prašo prijungti su apeliaciniu skundu pateiktą 2000 m. žemėtvarkos projekto nuorašą su jo sprendimus derinančių institucijų pareigūnų parašais. Nors atsakovė nenurodė, kodėl tik šioje proceso stadijoje pateikė minėtą žemėtvarkos projektą su jį suderinusių institucijų atstovų parašais, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto išrašai į bylą jau buvo pateikti tiek su ieškiniu (ieškinio priedų 38 psl.), tiek 2024 m. spalio 22 d. prašymu (DOK-54176). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė pateikė iš esmės ne naują įrodymą, o byloje jau esantį dokumentą, tik su jį suderinusių institucijų atstovų parašais, todėl šį dokumentą priima ir vertina visų byloje esančių įrodymų kontekste.

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

24. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos prokuratūra, remdamasi trečiojo asmens AB „Via Lietuva“ pranešimu, atlikusi tyrimą, nustatė, kad į atsakovams V. S., B. S. ir A. S. priklausantį žemės sklypą, kuris buvo įsigytas iš valstybės, pateko dalis valstybinės reikšmės kelio. Šiaulių apygardos teismo prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama panaikinti atitinkamas su minėtu žemės sklypo suformavimu ir perleidimu, susijusių administracinių aktų ir sandorių dalis. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, konstatavęs, kad priimant ginčijamus administracinius aktus, kuriais buvo formuojamas ginčo žemės sklypas, nebuvo išsiaiškinta valstybinės reikšmės kelio Nr. 4019 dislokacija, nesivadovauta teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, neteisingai įvertinti kelio, priskirto valstybinės reikšmės keliams juostos plotis bei matmenys. Dėl to teismas skundžiamus administracinius aktus atitinkamose dalyse pripažino negaliojančiais nuo priėmimo momento, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kartu pripažino negaliojančias ir šių aktų pagrindu sudarytų sandorių dalis bei taikė restituciją.

Dėl administracinių aktų dalių pripažinimo negaliojančiomis

26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad ginčo kelio dalis niekaip negalėjo patekti į atsakovams parduotą žemės sklypą, nes kelio užimtas žemės sklypas iki šiol nėra suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, dėl to nebuvo pagrindo panaikinti skundžiamus administracinius aktus ir sandorius.

27. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo tvirtinimo“ buvo patvirtintas valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašas, kuriame eil. Nr. 1103 įrašytas kelias Nr. 4019 Varputėnai – Juozapava, kelio ilgis 14,80 km. Taigi nuo 1999 m. birželio 9 d. kelias Nr. 4019 yra valstybinės reikšmės rajoninis V kategorijos kelias. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra, taip pat nėra ginčo, kad tiek pagal ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu, tiek pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus valstybinės reikšmės keliai išimtinai priklauso tik Lietuvos Respublikai (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

28. Teisėjų kolegija nustatė ir tai, kad kelio Nr. 4019 priskyrimo valstybinės reikšmės keliui metu galiojusio Kelių įstatymo 10 straipsnyje (redakcija galiojusi nuo 1997 m. spalio 24 d. iki 2002 m. spalio 23 d.) buvo numatyta, kad V kategorijos valstybinės reikšmės kelių minimalus plotis yra 18 m. Vadinasi, ginčo kelią 1999 m. birželio 9 d. priskyrus valstybinės reikšmės rajoniniam V kategorijos keliui jo plotis negalėjo būti mažesnis nei 18 m.

29. Vertinant ginčo žemės sklypo formavimo aplinkybes, nustatyta, kad ginčo žemės sklypas 1991 m. kovo 12 d. valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 78 suteiktas atsakovui V. S. (ieškinio priedų 91 psl.). Šis žemės sklypas, vykdant žemės reformą, buvo suprojektuotas 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projektu, o suformuotas skundžiamu 2011 m. spalio 24 d. NŽT Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu, patvirtinus 2011 m. birželio 23 d. atliktus kadastrinius matavimus (ieškinio priedų 99-100 psl.). Ginčo žemės sklypo suformavimo metu valstybinės reikšmės rajoniniam V kategorijos keliui taip pat buvo numatytas minimalus 18 m pločio reikalavimas (Kelių įstatymo redakcijos galiojusios nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. 11 straipsnio 1 dalis).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas, leidžia daryti išvadą, kad Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjas, priimdamas skundžiamą įsakymą, privalėjo įvertinti, kad formuojamas žemės sklypas (ties taškais 38-52) ribojasi su valstybinės reikšmės rajoniniu V kategorijos keliu ir šiam keliui turi būti skirta ne siauresnė nei 18 m pločio žemės juosta. Šiuo atveju valstybė, veikdama per atsakovę NŽT, privalėjo užtikrinti tokį ginčo žemės sklypo ribų bei ploto nustatymą bei žemės sklypo perleidimą atsakovų nuosavybėn, kuris nepažeistų imperatyvaus draudimo, kad valstybinės reikšmės rajoninio kelio užimama žemė, kaip išimtinė valstybės nuosavybė, iš valstybės nuosavybės nepereitų kitų subjektų nuosavybėn. Aplinkybė, kad suformuojant atsakovams priklausantį žemės sklypą ginčo kelio užimamas žemės sklypas nebuvo suformuotas ir įregistruotas teisės aktų nustatyta tvarka, nesudarė pagrindo, priimant skundžiamus administracinius aktus, nesivadovauti tuo metu galiojusio Kelių įstatymo nuostatomis dėl minimalaus reikalavimo V kategorijos kelio juostai. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad formuojant ginčo žemės sklypą nebuvo išsiaiškinta kelio Nr. 4019 dislokacija, nesivadovauta teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas nuostatomis bei neteisingai įvertinti kelio, priskirto valstybinės reikšmės keliams, juostos plotis. Be to, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju netaikytina valstybinės reikšmės keliui reikalingos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, nes atitinkamas ginčo žemės sklypo plotis dar iki ginčo žemės sklypo suformavimo, buvo priskirtas valstybinės reikšmės keliui Nr. 4019, t. y., šis kelias nėra naujai projektuojamas.

31. Teisėjų kolegija, įvertindama apeliantės argumentus, susijusius su 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projektu, visų pirma pažymi, kad pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, 35 punktą valstybinės reikšmės kelias nėra žemės reformos žemėtvarkos projekto elementas. Antra, kaip matyti iš minėto žemėtvarkos projekto, nors ginčo kelias jame yra pažymėtas, tačiau jo konkretus plotis ties atsakovų žemės sklypu nėra nurodytas. Kaip nustatyta šios nutarties 28 punkte, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, ginčo kelias jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės rajoniniam V kategorijos keliui, todėl jis negalėjo būti siauresnis nei 18 m. Aptariamu atveju, tik 2011 m. atliekant ginčo žemės sklypo kadastrinius matavimus, žemės sklypo plane ties taškais 38-52 kaip gretimybė buvo nurodytas 12 m kelias (ieškinio priedai 128 psl.). Vien tai, kad žemėtvarkos projektas, kurio pagrindu suformuotas ginčo žemės sklypas ir kelias, buvo suderintas su atsakingomis institucijomis, nepaneigia imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ties atsakovų žemės sklypu objektyviai negali būti 18 m pločio kelias. Kaip nurodo pati apeliantė, žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimo metu galiojusioje Kelių įstatymo 10 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad jeigu nutiestas ar tiesiamas kelias atskiruose ruožuose (iškasose, pylimuose) netelpa nustatyto pločio juostoje, tai šios juostos ribos nustatomos ne arčiau kaip po metrą nuo pylimo pado kraštų ar iškasos išorinių kraštų. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo kelio projektavimo metu ties atsakovų žemės sklypu netilpo 18 m ploto kelio juosta. Šiuo metu galiojančiame Kelių įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu urbanizuotose teritorijose ir (ar) miestų ir kaimų gyvenamosiose vietovėse esančių kelių, įrašytų į valstybinės reikšmės kelių sąrašą ar vietinės reikšmės kelių sąrašą, ar jų ruožų kelio juostos dėl užstatymo ar kitų priežasčių neatitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto minimalaus pločio ir nėra galimybės jų paplatinti, šios kelio juostos susisiekimo ministro ar jo įgaliotos institucijos nustatyta tvarka nustatomos siauresnės (faktiškai esamo pločio) su visais tame kelyje ar jo ruože esančiais kelio elementais. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad ginčo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Žemės sklypas nėra užstatytas (ieškinio priedų 65, 69 psl.). Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčo žemės sklypas yra ne urbanizuotoje, o rekreacinėje teritorijoje. Dėl to pagrindo taikyti minėtą įstatymo išimtį šiuo atveju nėra. Be to, įvertintina ir tai, kad žemės sklypo savininkai šioje byloje buvo pasyvūs, atsiliepimų į ieškinį nepateikė. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad ginčo žemės sklypo savininkai neprieštarauja, jog ties jiems priklausančiu žemės sklypu esančio kelio plotas būtų 18 m. Visų aptartų aplinkybių kontekste nėra pagrindo spręsti, kad ginčo atkarpoje negalėtų būti 18 m pločio kelio juostos. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad visuomenės interesas, jog valstybinės reikšmės kelias būtų teisės aktuose nustatyto minimalaus pločio. Akivaizdu, kad ties atsakovų žemės sklypu susiaurinus kelio atkarpos plotį net 6 m nei numatytas minimalus plotis, tai turėtų įtakos tokio kelio atkarpos saugumui.

33. Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „LiMAP“ matininko atliktais ginčo kelio kadastriniais matavimais. Kaip minėta, UAB „LiMAP“ atlikus žemės sklypo, kurį užima V kategorijos valstybinės reikšmės rajoninis kelias Nr. 4019 kadastrinius matavimus, nustatyta, kad į šio kelio juostą pateko 0,2058 ha dalis atsakovams priklausančio žemės sklypo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „LiMAP“ matininkas 2022 m. liepos 22 d. pateikė atsakovės NŽT Šiaulių skyriaus vadovui prašymą patikrinti žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Atsakovės NŽT Šiaulių skyrius 2022 m. spalio 6 d. ir 2023 m. rugsėjo 6 d. surašė žemės sklypo kadastro duomenų tikrinimo aktus, kuriuose iš esmės pagrindinis trūkumas buvo nurodytas tas, kad formuojamas keliu užimtas žemės sklypas kerta kitus šalia esančius žemės sklypus, tarp jų, ir atsakovams priklausantį žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, paneigiančių UAB „LiMAP“ matininko parengtoje kadastro duomenų byloje nustatytą faktą, kad 0,2058 ha dalis atsakovams priklausančio žemės sklypo patenka į valstybinės reikšmės kelią (CPK 178 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi minėtais kadastriniais matavimais. Be kita ko, nagrinėjamoje byloje būtent tai, kad valstybės institucijos, formuodamos ginčo žemės sklypą nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas nuostatomis, įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį, sukūrė situaciją, kuomet negali būti patvirtinti valstybinės reikšmės kelio užimto žemės sklypo kadastriniai matavimai, nes į šį žemės sklypo plotą patenka anksčiau pažeidžiant teisės aktų nuostatas suformuoto žemės sklypo dalis.

34. Įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija, pritardama skundžiame sprendime padarytoms išvadoms, sprendžia, kad priimant skundžiamus administracinius aktus ir vėlesnius jų pagrindu sudarytus sandorius, į atsakovams priklausantį žemės sklypą neteisėtai, t. y., pažeidžiant aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pateko dalis valstybinės reikšmės kelio, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamų administracinių aktų dalis, pagrįstai panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės - sandoriai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis, 4.7 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino

35. Atsakovė nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju prokuroras nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, tačiau teigia, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo, o AB „Via Lietuva“, žinodama, kad 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projekte ginčo kelias nėra 18 m pločio, ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų.

36. Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroras, ginantis viešą interesą, nėra subjektas, dalyvavęs administraciniuose ar sutartiniuose teisiniuose santykiuose tarp valstybinės žemės patikėtinės NŽT ir valstybinės žemės sklypo pirkėjų, todėl į teismą su reikalavimu dėl atitinkamų administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, taip pat ir su išvestiniais reikalavimais dėl sandorių panaikinimo, ginant valstybės interesus, jis gali kreiptis per bendrąjį ieškinio senaties terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai buvo surinkta pakankamai duomenų viešo intereso pažeidimui konstatuoti. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrasis ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes apie teisės pažeidimą, jog valstybinės reikšmės kelio dalis patenka į privatų žemės sklypą, tapo žinoma tik 2022 m. UAB „LiMAP“ atlikus žemės sklypo, kurį užima ginčo kelias, kadastrinius matavimus, kurie atsakovo NŽT buvo patikrinti 2023 m. Kitaip tariant tai, kad kreipiamasi į teismą jau praėjus daugiau nei 10 metų terminui nuo administracinių aktų priėmimo ir sandorio sudarymo lėmė objektyvios nuo ieškovės nepriklausančios aplinkybės.

38. Nesutiktina su atsakovės argumentais, kad teismas turėtų atsisakyti ginti viešąjį interesą, nes yra praėjęs nepateisinamai ilgas laikotarpis nuo teisinių santykių atsiradimo momento. Nors teismų praktikoje, kurią cituoja atsakovė, nurodoma, kad teismas tokiu atveju gali atsisakyti ginti viešąjį interesą, tačiau teismų praktikoje kartu pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įvertinti ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tokiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atsakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą terminą nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y., įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

39. Kaip minėta, apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad prokuroras nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais. Prokuroras, 2024 m. sausio 23 d. gavęs iš AB Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (dabartinis pavadinimas AB „Via Lietuva“) informaciją, operatyviai atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, surinko reikalingus duomenis ir be nepateisinamo delsimo 2024 m. gegužės 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo. Iš bylos duomenų taip pat nėra pagrindo spręsti, kad trečiasis asmuo AB „Via Lietuva“ nepagrįstai ilgai delsė informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus. Remiantis bylos duomenimis, ginčo kelias tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 238 „Dėl valstybinės reikšmės kelių perdavimo patikėjimo teise valdyti, naudoti ir jais disponuoti Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos“ perduotas patikėjimo teise valdyti AB Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Ši institucija, siekdama nustatyti ginčo kelio kadastro duomenis ir juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, 2022 m. inicijavo keliu užimto žemės sklypo kadastro matavimus ir, kaip minėta, tik UAB „LiMAP“ atlikus kadastrinius matavimus, tapo žinoma, kad valstybinės reikmės kelio dalis patenka į privatų žemės sklypą.

40. Be to, nagrinėjamu atveju reiškiami reikalavimai susiję su ypatingu nuosavybės teisės objektu – valstybinės reikšmės keliu, kuris išimtinai gali priklausyti tik valstybei ir yra skirtas visuomenės poreikiams tenkinti (Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis). Konstitucinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis, o valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas ir kt.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju viešasis interesas yra konkrečiai apibrėžtas ir turi ypač svarbią visuomeninę reikšmę ir visuomenės interesas naudotis teisės aktuose nustatyto minimalaus pločio valstybinės reikšmės keliu nusveria teisinių santykių stabilumo siekį. Juolab, kaip minėta, atsakovai (fiziniai asmeniai) neišreiškė prieštaravimo dėl atitinkamų ginčijamų sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis.

41. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nukrypo nuo Lietuvos administracinio teismo praktikos, suformuotos 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1313-1188/2024. Nors tiek atsakovės nurodytoje administracinėje byloje, tiek ir šioje byloje keliamas klausimas dėl administracinių aktų, susijusių su disponavimu valstybei priklausiusia žemę, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias, teisėtumo, tačiau bylose susiklosčiusios aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad valstybinės reikšmės kelias negalėjo būti 18 m pločio, nes esantys statiniai ir kiti sodybų elementai buvo susiformavę žymiai anksčiau nei keliui buvo suteiktas valstybinės reikšmės statusas. Be to, byloje skundžiamas administracinis aktas, kuris sudarė prielaidas priimti kitus skundžiamus aktus, buvo priimtas 1995 metais, o Kelių direkcijai nuo 2011 m. spalio 3 d. buvo žinoma apie galimą viešojo intereso pažeidimą, tačiau į prokuratūrą buvo kreiptasi tik 2021 metais, t. y. praėjus dešimt metų nuo sužinojimo ir dvidešimt šešiems metams nuo skundžiamo Vilniaus apskrities valdytojo 1995 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo priėmimo. Nagrinėjamoje byloje praėjęs ženkliai trumpesnis laikas nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo ir nenustatyta nei prokuratūros, nei atsakingas institucijos (Lietuvos automobilių kelių direkcijos) nepagrįsto delsimo kreiptis dėl viešojo intereso gynimo.

Dėl procesinės bylos baigties

42. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, susijusias su reikalavimais valstybinės reikšmės keliams ir jų priklausymu išimtinai Lietuvos Respublikai bei pagrįstai nustatęs, kad priimant skundžiamus administracinius aktus ir vėlesnius jų pagrindu sudarytus sandorius, į atsakovams priklausantį žemės sklypą neteisėtai pateko dalis valstybinės reikšmės kelio, ginčijamų administracinių aktų ir sandorių dalis pripažino negaliojančiomis kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis, 4.7 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.