- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-10
- Bylos Nr.
- 2S-706-368/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- S. T.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijaus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. T. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutarties panaikinimo, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną tėvo bendravimo su sūnumi tvarką iki teismo sprendimo byloje priėmimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas A. T. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną jo ir vaiko bendravimo bei auklėjimo tvarką, nustatyti, kad atsakovas sūnų pasiima iš ieškovės gyvenamosios vietos kiekvieno mėnesio trečią šeštadienį 10 val. ir grąžina į ieškovės namus kiekvieno mėnesio trečią šeštadienį 19 val. Nurodė, kad vaiko nemato ir su juo negali bendrauti nuo 2010 m. spalio mėn. Atsakovo manymu, minėtas bendravimo su vaiku minimalus režimas atitiktų vaiko interesus ir nepažeistų jo ir ieškovės teisių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi prašymą patenkino. Nustatė atsakovui A. T. laikiną bendravimo su sūnumi E. T. tvarką iki teismo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-903-79/2011 ir nustatė, kad atsakovas A. T. sūnų E. pasiima iš ieškovės S. T. gyvenamosios vietos kiekvieno mėnesio trečią šeštadienį 10 val. ir grąžina sūnų ieškovei į namus kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį 19 val. Nurodė, kad LR Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje ir LR CK 3.155 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti ir išlaikyti savo vaikus. Pažymėjo, kad šios pareigos nevykdymas neįmanomas be nuolatinio bendravimo su vaiku, rūpinimosi jo materialine ir dvasine gerove. Atkreipė dėmesį, kad bendravimo su vaiku tvarką ieškovė prašė nustatyti pareikštame ieškinyje. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas vaiku nesirūpina, ar jam per sunku tai daryti. Teismo vertinimu, nepilnamečio sūnaus nuomonė apie tėvą ir nenorą bendrauti su juo susiformavo dėl suaugusio žmogaus įtakos, todėl teismas sprendė, kad, patenkinus atsakovo prašymą ir laikinai nustačius bendravimo su sūnumi tvarką, nebūtų padaryta žala vaiko sveikatai ir jo raidai, nes, nutraukus vaiko ir tėvo ryšius, jis būtų paveiktas psichologiškai, nutrūktų dvasinis ryšys ne tik šiuo metu, bet ir ateityje.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skųsdama Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį apeliantė (ieškovė) S. T. prašo ją panaikinti. Atskirajame skunde teigiama, kad teismo nutartis pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus. Pažymima, kad nutartis visiškai nemotyvuota. Apeliantės manymu, vaiko interesus būtina individualizuoti, o atsakovo prašymas prieštarauja vaiko norams.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo netenkinto atskirojo skundo ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį. Atsiliepime tvirtinama, kad ieškovė ieškinyje prašė nustatyti bendravimo su vaiku tvarka. Atsakovo manymu, ieškovė savo valią naudoja priešingai vaiko interesams. Pabrėžia, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės leis nenutraukti atsakovo ir vaiko dvasinių, emocinių ryšių.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nagrinėjant atskirąjį skundą analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta.
Pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalį imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Esant prieš tai nurodytoms aplinkybėms, teismas pažymi, kad prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas ir viešasis interesas reikalauja, jog, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje prašė, be kita ko, patvirtinti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką (toliau tvarka). Iš ieškinio ir tvarkos turinio matyti, kad ieškovė prašė nustatyti, jog kiekvieno mėnesio pirmąją savaitę vaikas praleidžia su atsakovu, taip pat nustatyti kitas ieškinyje nurodytas dienas, kurias vaikas praleis su atsakovu (10 b. l.). Teismui patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimus, atsakovui išliktų teisė bendrauti su vaiku ir būtų nustatyta bendravimo su juo tvarka. Teismo vertinimu, draudimas atsakovui bendrauti su sūnumi yra kraštutinė priemonė, kuri galėtų būti taikytina, tik nustačius ypatingai žalingą tėvo elgesio poveikį vaikui. Remiantis vien ta aplinkybe kad, tėvai gyvena atskirai, negalima apriboti tėvo galimybių matytis ir bendrauti su vaiku, kadangi pasekmių rizika būtų neproporcinga siekiamam tikslui ir galbūt būtų paneigti vaiko interesai.
Priešingai, nei skunde teigia apeliantė, kad teismas neatsižvelgė į vaiko interesus, teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik vaiko, bet ir specialistų nuomones: Šiaulių miesto pedagoginės psichologinės tarnybos 2010-11-02 raštą Nr. S2-89, kuriame pabrėžiama, kad su tėvu vaikas bendrauti ir susitikti neatsisako (47 b. l.); Vaikų teisių apsaugos skyriaus 2011-03-10 pokalbio akto išvadą, kurioje specialistai siūlo ugdyti vaiko tarpusavio ryšį ir teigiamą požiūrį tiek į motiną, tiek į tėvą (52 b. l.); taip pat prieš tai minėto skyriaus nuomonę, išsakytą 2011-09-23 teismo posėdžio metu, jog reikėtų sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su tėvu (55–57 b. l.).
Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad CK 3.157 straipsnyje, Vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, jog tėvai yra savo nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus, tėvų teisės ir pareigos vaikams yra išimtinės. Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje, Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnio 1 dalyje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 7 punkte ir 11 straipsnyje įtvirtinta principinė vaikų teisių apsaugos srities nuostata, numatanti, kad būtent tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaikų auklėjimą ir vystymąsi. Tėvai, atlikdami šias pareigas, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 str.). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išskirti vaiką su tėvais prieš vaiko, taip pat tėvų valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais ir nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu), ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). Esant prieš tai nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė laikiną tėvo bendravimo su sūnumi tvarką iki teismo sprendimo byloje priėmimo.
Teismas nesutinka su skundo teiginiais, kad skundžiama nutartis visiškai nemotyvuota ir konstatuoja, kad nutartis atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.), bei pabrėžia, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu dalykiniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad motyvuojamojoje dalyje atsakyta į pagrindinius (esminius) atsakovo prašymo faktinius ir teisinius aspektus.
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.