Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė S. A. motinos D. A. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pakeitimo priverčiamąja medicinos priemone – ambulatoriniu stebėjimu pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal būsimą gyvenamąją vietą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. ir 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimis stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje S. A. buvo tęsiamas.

6.Teismo posėdžio metu apeliantė S. A. motina prašė apeliacinį skundą patenkinti, o S. A., jo gynėjas, A. A. ir prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas tenkinamas.

8. Išnagrinėjęs skundo argumentus, išklausęs visus proceso dalyvius, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai pakeista S. A. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apylinkės teismas, tenkindamas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl S. A. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo ir gydymo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje keitimo į stebėjimą ir gydymą ambulatorinėmis sąlygomis, byloje esančius duomenis vertino formaliai, neatsižvelgdamas į sąlyginai trumpą S. A. sveikatos pagerėjimo laikotarpį, formalią kritiką ligos atžvilgiu, vidutinę pakartotinio smurto riziką ir ribotas jo galimybes užtikrinti gydymo tęstinumą ambulatorinėmis sąlygomis. Todėl apeliacinis skundas tenkinamas, o nutartis naikinama.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

10. Aukštesniojo teismo pozicija yra ta, jog nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs S. A. psichinę sveikatą bei su ja susijusį jo socialinį pavojingumą, nepagrįstai pakeitė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

10.1 Nors VšĮ Rokiškio psichikos sveikatos centro Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad S. A. psichikos būsena per stebimą laikotarpį buvo stabiliai pagerėjusi, agresijos, vidaus tvarkos pažeidimų nekonstatuota; klinikoje stebėti mąstymo sutrikimai pagal formą, emocinis labilumas; suvokimo sutrikimų, kliedesių neišsako; komisijos metu kiek įsitempęs, nerimastingas, stokojantis nuoseklumo; kliedesių, suvokimo sutrikimų neišsako, elgesyje neatsispindi; kritika ligai formali, vaistus vartoja ir rekomendavo S. A. pakeisti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą, tačiau vien šios išvados nuspręsti dėl ambulatorinio gydymo S. A. nepakanka.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos duomenis, daro išvadą, jog nėra pagrindo manyti, jog S. A. psichinė būsena pasikeitė tiek, kad jam būtų galima taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, be to, ir esant stebimam paciento psichinės būklės pagerėjimui, šis laikotarpis yra per trumpas, jog būtų galima konstatuoti, kad S. A. psichinė būsena pagerėjo, o jo socialinis pavojingumas visuomenei sumažėjo tiek, kad jį toliau galima stebėti ambulatorinėmis sąlygomis.

10.3. S. A. stacionarinis stebėjimas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikomas nuo 2018 m. gruodžio 7 d. Panevėžio apylinkės teismo nutartimis priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis buvo pratęstas. Kaip matyti iš Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. gegužės 31 d. nutarties S. A. psichinė būsena tuo metu buvo nestabili, buvo tęsiamas aktyvus jo gydymas ir stebėjimas.

10.4. Nagrinėjant VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis pratęsimo S. A., Panevėžio apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartyje, konstatavo, kad stebėjimo laikotarpiu S. A. psichinė būsena gerėja, bet dar nepakankamai stabili – stebėta įtampa, nerimas, atsisako vartoti neuroleptikus, aiškindamas, kad jam reikia gydyti tik depresiją, simuliuoja neuroleptikų pašalinį poveikį, nors objektyviai pašalinio neuroleptikų poveikio nestebima ir pratęsė S. A. priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje taikymą (b. l. 9).

10.5. Nuo ankstesnės gydytojų komisijos išvados iki šioje byloje pateiktos gydytojų komisijos išvados praėjo tik pusė metų, todėl, net jeigu ir buvo stebimas paciento psichinės būklės pagerėjimas, šis laikotarpis yra per trumpas, kad būtų galima konstatuoti, jog S. A. sveikatos būklė pagerėjo, o socialinis pavojingumas visuomenei esmingai sumažėjo tiek, kad jam būtų galima toliau taikyti švelnesnes gydymo priemones. Iš Komisijos išvados aprašomosios dalies ir Smurto rizikos įvertinimo HCR – 20 matyti, jog S. A. nuo 2015 m. dėl ligos paūmėjimų ne kartą (Išvadoje nurodyta, jog gydytas 10 kartų, o smurto rizikos įvertinime – 8 kartus) gydytas (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, vėliau nesilaikė ambulatorinio gydymo režimo, vartojo įvairias narkotines medžiagas. Šie duomenys leidžia spręsti, jog S. A. ankstesnis taikomas gydymas iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę nebuvo efektyvus.

10.6. S. A. padarytos veikos yra smurtinės. Iš byloje esančio 2020 m. balandžio 14 d. S. A. smurto rizikos įvertinimo HCR – 20 matyti, jog jo smurto rizika yra vidutinė, akcentuojant, jog ji gali didėti esant psichinės ligos paūmėjimui, psichoaktyvių medžiagų vartojimui, vaistų nevartojimui ambulatorinio gydymo metu. Akivaizdu, jog siekiant kontroliuoti S. A. pakartotinio smurto riziką, svarbu užtikrinti jo tolimesnį gydymą bei nuolatinę priežiūrą. Nors S. A. tėvas A. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka prižiūrėti ir rūpintis savo sūnumi, užtikrinti jo tinkamą priežiūrą, jo gydymąsi, tačiau, išklausius visus proceso dalyvius, matyti, jog S. A. iki patekimo į VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę tinkamas artimųjų dėmesys nebuvo skiriamas. Kaip jau buvo minėta iki padarytos nusikalstamos veikos, S. A. nesilaikė ambulatorinio gydymo režimo, vartojo narkotines medžiagas, be to, Komisijos išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad S. A. 2015 metais 10 kartų gydytas psichiatrijos ligoninėje dėl kliedesių tėvo atžvilgiu. Esant tokiam smurto rizikos laipsniui, kai tik puse metų stebimas stabilus būklės pagerėjimas, aukščiau paminėti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, jog bus užtikrinta tinkama S. A. elgesio kontrolė ir tinkamas ambulatorinis gydymas, jo tęstinumas, atsižvelgiant į paties S. A. galimybes pasirūpinti savimi savarankiškai dėl diagnozuotos ligos. Visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę S. A. psichikos būklę šios nutarties priėmimo momentu neleidžia daryti išvados nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jo gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus nei jam pačiam, nei aplinkiniams. Todėl daroma išvada, kad aptartų aplinkybių visuma šiuo metu pagrindžia būtinumą S. A. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti.

11. Apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad nors ir S. A. psichinė būklė yra pagerėjusi, tačiau įvertinus jam diagnozuotą psichikos sutrikimą, padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pavojingumą visuomenei, jo socialinis pavojingumas šiuo metu vis dar išlikęs, todėl stacionarinį S. A. stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis būtina tęsti. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. gegužės 13 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą:

iš dalies tenkinti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2020 m. balandžio 28 d. teikimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir S. A. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pratęsti.

Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.