Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-10-30 · Civilinė byla Nr. 2A-525/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-30
Bylos Nr.
2A-525/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Kabalda“
Atsakovas
T. M.
Kategorijos
  • 14.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-525/2012Procesinio sprendimo kategorija 14.1, 40.2, 21.4.1.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančio uždarosios akcinės bendrovės ,,Kabalda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-146-178/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kabalda“ ieškinį atsakovui T. M. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB ,,Kabalda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui T. M. ir prašė priteisti iš atsakovo 6 019,65 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras KAB28 Nr. 1103 ir KAB28 Nr. 1124 pateikė atsakovui prekių už 6 019,65 Lt sumą. Už pateiktas prekes atsakovas iki šio laiko nėra atsiskaitęs, nors kelis kartus buvo raginamas tai padaryti. Išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra apskaitos dokumentas, patvirtinantis ūkinę operaciją. Pasirašydamos PVM sąskaitą faktūrą šalys patvirtina pirkimo-pardavimo faktą bei prekių perdavimą pirkėjui, kuris, įgydamas nuosavybės teisę į gautas prekes, įgyja ir pareigą sumokėti šių prekių kainą pardavėjui. Prekių pirkimo-pardavimo faktą bendrovė įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, todėl atsakovas privalėjo atsiskaityti. Atsakovas turėjo žinoti, jog atlyginimo padengimas prekėmis išrašant PVM sąskaitas faktūras, yra neteisėtas, nes ši ūkinė operacija savo turiniu neatitinka skolos užskaitymo fakto. Norint atlikti užskaitą ar panašią kitą ūkinę operaciją, tam turi būti teisinis leidžiantis tai daryti pagrindas - direktoriaus įsakymas dėl tam tikrų veiksmų, atitinkami įrašai buhalterinėje apskaitoje mažinant susidariusią neišmokėto atlyginimo skolą, kiekvienu atveju forminami užskaitymo aktai. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartimi buvo patvirtinti BUAB „Kabalda“ kreditorių finansiniai reikalavimai, įskaitant ir atsakovo 10 905,37 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Atsakovas neginčijo minėta nutartimi patvirtinto jo kreditorinio reikalavimo dydžio. Jeigu atlyginimas atsakovui būtų išmokėtas prekėmis, atsakovo kreditorinio reikalavimo UAB „Kabalda“ suma turėjo būti mažesnė ta suma, už kurią atsakovas gavo prekių iš ieškovo - 6 019,65 Lt. Atsakovui paimant prekes pagal minėtas sąskaitas faktūras, UAB „Kabalda“ atlyginimo skolos atsakovui dydis buvo 3 826 Lt. Taigi atsakovas paėmė prekių 2 193,65 Lt sumai daugiau nei UAB „Kabalda“ neišmokėto atlyginimo skola atsakovui, todėl atsakovas, nereikšdamas prieštaravimų dėl teismo patvirtintos jo kreditorinio reikalavimo sumos dydžio ir ginčydamas skolą ieškovui dėl gautų prekių pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras, elgiasi nesąžiningai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinio netenkino. Nurodė, kad analogiškos bylos, kuriose ieškovas buvo pareiškęs ieškinius esant tokioms pat faktinėms aplinkybėms kitiems atsakovams – buvusiems bendrovės darbuotojams, jau buvo išnagrinėtos Vilniaus apygardos teisme, jose ieškiniai atmesti, sprendimai įsiteisėję, pavyzdžiui, civ. bylos Nr. 2-3047-585/2011, Nr. 2-8462-823/2010. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra konstatuota, kad „teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, <...>kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su jau esamais, bet paisant jau įtvirtintų“. Taigi ieškinio atmetimas šioje byloje galėtų būti tam tikra prasme suponuotas minėta konstitucine doktrina. Net ir nevertinant nagrinėjamos bylos minėtų bylų kontekste, į nagrinėjamą bylą pateikti įrodymai neduoda pagrindo ieškinį tenkinti, nes jie neleidžia daryti išvados, kad minėtų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu tarp šalių iš tikrųjų susiklostė pirkimo pardavimo teisiniai santykiai. Bylos nagrinėjimo eigoje apklausti buvęs bendrovės vadovas P. B. ir finansininkė Z. J. patvirtino, kad bendrovei neturint lėšų atsiskaityti su darbuotojais jiems buvo pasiūlyta įsiskolinimus likviduoti turėtomis bendrovėje prekėmis. Teismas šiuo atveju nevertina ir nepasisako tokio bendrovės valdymo organo sprendimo (ne)teisėtumo tiek iš esmės, tiek jo įforminimo prasme (tai galėtų būti kitos bylos ginčo dalyku), nes ginčo išsprendimui bet kuriuo atveju yra reikšminga būtent tikroji šalių valia, ypač sprendžiant klausimą dėl darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių gynimo. Šių asmenų paaiškinimus dar labiau patvirtina ir faktiniai ieškovo veiksmai - 2009 m. gruodžio 18 d. įmonė išrašė kasos pajamų orderį ir kasos išlaidų orderius, kuriuose nurodomos minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos ir pagrindu nurodomas atsakovo darbo užmokestis už penkis mėnesius, automobilio nuoma už du mėnesius. Šių dokumentų išrašymas iš esmės įrodo, kad tarp šalių buvo susitarimas likviduoti įsiskolinimą atsakovui. Tai, kad šie dokumentai, bendrovės vadovui vengiant galimos atsakomybės (tai taip pat patvirtino minėti liudytojai), buvo anuliuoti, nepaneigia buvus šalių susitarimą išrašant sąskaitas faktūras. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu, tiek viena, tiek kita šalis iš tikrųjų turėjo galvoje ne prekių pirkimo-pardavimo sandorį, o būtent įsiskolinimo atsakovui likvidavimą. Nėra pateikta jokių įrodymų ir dėl to, kad atsakovui buvo šios prekės reikalingos asmeniškai arba jis pats būtų vykdęs prekybą jomis, todėl yra pagrindas išvadai, jog PVM sąskaitų faktūrų išrašymas faktiškai reiškė šalių apsimestinį pirkimo - pardavimo sandorį, nes juo buvo dengiamas kitas sandoris – likviduojamas/mažinamas įsiskolinimas atsakovui, todėl pastarojo sandorio taisyklės ir turėtų būti taikomos nagrinėjamu atveju (CK 1.87 str. 1 d.). Teismo nuomone, savo esme toks šalių susitarimas, nepaisant imperatyvaus DK 186 straipsnio 4 dalies reikalavimo mokėti darbo užmokestį pinigais, negalėtų būti laikomas negaliojančiu, nes minėta norma visų pirma yra skirta darbuotojo interesų apsaugai, o esant abiejų šalių sutikimui/pageidavimui nėra pagrindo konstatuoti darbuotojo interesų pažeidimą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2009 m. lapkričio mėn. bendrovė buvo skolinga atsakovui 1 536,85 Lt už kurą, 2 230,59 Lt nuomos, ne mažiau kaip 2 870 Lt darbo užmokestį (skaičiuojant tik už tris mėnesius), t. y. viso ne mažiau kaip 6 637 Lt. Taigi atsakovui prekių buvo perduota ne daugiau negu bendrovės įsiskolinimo suma. Teismo nuomone, ieškovas nepagrįstai vadovaujasi vien 2010 m. sausio 4 d. kreditorių sąraše nurodytu įmonės skolos atsakovui dydžiu, nes šiuo atveju nagrinėjama situacija buvusi 2009 m. lapkričio mėn. Taip pat teismas negali vadovautis ieškovo nurodomomis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovo kreditoriniu reikalavimu - pats ieškovas nurodo, jog atsakovas apskritai jokio reikalavimo neteikė, jį pagal įmonės apskaitos duomenis nustatė ieškovas. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje atsakovo kreditorinio reikalavimo tikslinimas nesprendžiamas, jis turėtų būti patikslintas ieškovo bankroto byloje.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB ,,Kabalda“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą - pripažinti tarp šalių sudarytą sandorį dėl prekių perdavimo niekiniu ir tuo pagrindu taikyti restituciją, įpareigojant atsakovą T. M. pagal 2009 m. spalio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija KAB28 Nr. 1103 ir 2009 m. lapkričio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą serija KAB28 Nr. 1124 gautas prekes grąžinti apeliantui bankrutuojančiai UAB „Kabalda“. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Atsakovui buvo žinoma apie jo 6 019,65 Lt įsiskolinimą apeliantui, kurio atsakovas visiškai neginčijo, bet priešingai - asmeniškai patvirtino 2010 m. vasario 5 d. pranešimu šį faktą administratoriui, be to, neginčijo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis patvirtintų jo, kaip kreditoriaus, pirmos bei trečios eilės finansinių kreditorinių dydžių, todėl ši faktinė situacija leidžia pagrįstai teigti, kad faktinis vienarūšių reikalavimų įskaitymas tarp šalių neįvyko, o atsakovas šią situaciją suvokė ir žinojo apie esamus savo skolinius įsipareigojimus apeliantui už prekes, gautas pagal PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas, neginčydamas administratoriaus pateiktų teismui tvirtinti ir teismo patvirtintų jo kreditorinių reikalavimų apimties ir dydžio, sąmoningai siekė gauti atitinkamas Garantinio fondo įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyto dydžio išmokas, kuo nepagrįstai norėjo įgyti finansinį pranašumą prieš kitus bankrutuojančios įmonės darbuotojus. Įmonėje iki bankroto bylos iškėlimo dirbo ir daugiau darbuotojų, kuriems apeliantas liko skolingas už neišmokėtą darbo užmokestį ir su tuo susijusiomis išmokomis, tačiau likusiems darbuotojams nebuvo išduotos prekės pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras atliekant analogišką įsiskolinimo likvidavimą/mažinimą. Taip pat pažymėtina, kad atliktos finansinės operacijos, liečiančios apelianto įsiskolinimo likvidavimą/mažinimą atsakovui, į įmonės buhalterinės apskaitos registrus nebuvo įtrauktos, kadangi nurodyti kasos dokumentai su kitais buhalterinės apskaitos dokumentais administratoriui buvo perduoti kaip anuliuoti. Pagal PVM sąskaitas faktūras įvyko prekių perdavimo faktas, tačiau išrašyti kasos dokumentai apie realiai neįvykusias finansines operacijas tarp atsakovo ir apelianto, kurie tuojau pat buvo anuliuoti, prieštarauja atsakovo nurodytam sąskaitų išrašymo tikslui, kadangi išrašius PVM sąskaitas faktūras, ketinamas atlikti įsiskolinimo likvidavimas/mažinimas realiai dokumentaliai nebuvo įformintas, o tik po dviejų mėnesių išrašyti kasos dokumentai dėl realiai nevykdomų piniginių mokėjimų buvo iš karto anuliuoti. Teisme atsakovas pripažino, kad yra ir anksčiau, t. y. iki aukščiau nurodytų PVM sąskaitų faktūrų išrašymo, ėmęs prekių iš apelianto pagal kitas sąskaitas faktūras, už kurias yra atsiskaitęs, todėl teigtina, kad atsakovas yra atlikęs ir anksčiau analogiškų pirkimo-pardavimo sandorių su apeliantu, kuo remiantis darytina išvada, kad atsakovas galėjo vykdyti prekybą jomis arba prekės galėjo būti reikalingos jam asmeniškai, kas prieštarauja teismo sprendime nurodytoms aplinkybėms. Nurodyti kasos dokumentai, pagal kuriuos 2009 m. gruodžio 18 d. buvo bandoma atlikti finansines operacijas buvo anuliuoti įmonės vyr. finansininkės, o 2010 m. vasario 5 d. bei 2010 m. vasario 8 d. raštuose administratoriui atsakovas asmeniškai patvirtino ir nurodė, kad jo skola apeliantui už prekes pagal aukščiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras sudaro 6 019,65 bei tai, kad apeliantas yra skolingas atsakovui 1 185,55 Lt už automobilio nuomą 2009 m. lapkričio-gruodžio mėn. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie tarp šalių neįvykusį įskaitymą iki bankroto bylos iškėlimo apeliantui, bei šią situaciją patvirtina atsakovo elgesys po bankroto bylos iškėlimo apeliantui bei teismui nutartimis patvirtinus atsakovo pirmos ir trečios eilės kreditorinius finansinius reikalavimus. Teismui nustačius, kad PVM sąskaitų faktūrų išrašymas dėl įvykusios ūkinės operacijos savo turiniu faktiškai neatitiko realios situacijos bei išrašytų buhalterinių dokumentų paskirties, todėl toks pirkimo - pardavimo sandoris tarp šalių pripažintinas apsimestiniu (CK 1.87 str. 1 d.), o kartu konstatuotinas faktas, kad apeliantas pagal jį neįgijo priešpriešinio piniginio reikalavimo atsakovui, todėl tarp šalių negalėjo įvykti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Tokiu būdu, vadovaujantis CK 6.131 straipsniu bei faktinėmis situacijos aplinkybėmis manytina, kad vertinti atsakovo pateiktus duomenis apie įvykusį tarp šalių vienarūšių reikalavimų įskaitymą nėra pagrindo, kadangi tai prieštarauja nurodytoms faktinėms aplinkybėms, sietinoms su pateiktais įrodymais bei atsakovo elgesiui. Apeliantas (darbdavys) atsiskaitęs su atsakovu (darbuotoju) prekėmis, pažeidė DK 186 straipsnio 4 dalies imperatyvią nuostatą, dėl ko tokius apelianto veiksmus vykdant darbo sutartį teismas turėtų pripažinti neteisėtais. Darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenumato veiksmų, kuriais sukuriamos, pakeičiamos arba dėl kurių pasibaigia darbo sutarties šalių teisės ir pareigos, negaliojimo bendrųjų pasekmių. Todėl tokia atsiskaitymo forma laikytina įstatymo pažeidimu. Vertinant šį įstatymo pažeidimą manytina, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti atsiskaitymą neįvykusiu bei tuo pagrindu taikyti restituciją.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas T. M. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Prekės pagal išrašomas PVM sąskaitas faktūras buvo išduodamos ir kitiems ieškovo darbuotojams, kurie sutiko su tokiu apelianto įsiskolinimo padengimo būdu. Vilniaus apygardos teisme apelianto iniciatyva buvo pareikšti dar keturi analogiški ieškiniai buvusiems bendrovės darbuotojams dėl skolos priteisimo, tačiau visi apelianto ieškiniai atmesti. Tai, kad prekių perdavimas pagal PVM sąskaitas faktūras buvo atsiskaitymas pagal šalių sudarytą darbo sutartį pripažįsta ir apeliantas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad apeliantas (darbdavys) atsiskaitydamas su atsakovu (darbuotoju) prekėmis pažeidė DK 186 straipsnio 4 dalies imperatyvią nuostatą, numatančią, kad darbo užmokestis mokamas pinigais. Kaip teisingai pažymėta sprendime, draudimas mokėti darbo užmokesti kitu būdu, negu nurodyta DK 186 straipsnio 4 dalyje (t. y. ne pinigais) skirtas darbuotojo interesų apsaugai. Esant abiejų šalių sutikimui/pageidavimui atsiskaityti tokiu būdu, nėra pagrindo konstatuoti darbuotojo interesų pažeidimą. Atvirkščiai, grąžinus šalis į padėtį, buvusią iki atsiskaitymo, atsakovas privalėtų grąžinti apeliantui prekes, kurių vertė atitinka daugiau kaip penkių mėnesių atlyginimą arba atitinkamą jų vertę pinigais, tai neproporcingai ir nesąžiningai apsunkintų atsakovo padėtį ir taip būtų ginamas apeliantas, atlikęs neteisėtus veiksmus, bet nebūtų apgintas atsakovas, kurio naudai įstatymu nustatytas draudimas atlyginimą mokėti ne pinigais. Kaip nurodo pats apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek anksčiau teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek ir žodiniuose paaiškinimuose bylos nagrinėjimo metu, ieškovo darbuotojai neteikė nei bankroto administratoriui, nei teismui jokių kreditorinių reikalavimų, kreditorinius reikalavimus darbuotojams pagal įmonės apskaitos duomenis nustatė pats apeliantas. Atsakovas bei kiti bendrovės darbuotojai ir iki kreditorių susirinkimo ir po jo ne kartą prašė bankroto administratoriaus, kad pateiktų teismo nutartį dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tvirtinimo bei bankrutuojančios bendrovės darbuotojų reikalavimų paskaičiavimą, tačiau bendrovės bankroto administratorius atsisakė tai daryti, teigdamas, kad teisės aktai tai daryti jo neįpareigoja. Negavę teismo nutarties egzemplioriaus ir neturėdami bendrovės darbuotojams priskaičiuotų reikalavimų paskaičiavimų, nei atsakovas, nei kiti darbuotojai neturėjo galimybės įvertinti jiems priskirtų finansinių reikalavimų dydžio ar tuo labiau jų ginčyti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai tik pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005).

Byloje kilusį ginčą sąlygoja skirtingas sandorių – prekių perdavimo pagal 2009 m. spalio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą serija KAB28 Nr. 1103 ir 2009 m. lapkričio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą serija KAB28 Nr. 1124 (44-45 b. l.) – traktavimas. Ieškovo vardu ieškinį pareiškęs bankroto administratorius vertina, kad tarp ginčo šalių susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, atsakovas laikosi pozicijos, kad prekių perdavimu buvo įvykdytas šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, darbdaviui tokiu būdu dalinai padengus darbo užmokesčio įsiskolinimą bei įsiskolinimą už automobilio nuomą ir kurą.

Byloje remiantis liudytojų parodymais nustatyta, kad dirbdamas pas ieškovą atsakovas dėl negaunamo darbo užmokesčio ir ieškovo nemokumo su ieškovo direktoriumi susitarė dėl darbo užmokesčio mokėjimo ieškovo produkcija. Ginčo dėl sumų byloje nėra.

Pažymėtina, kad PVM sąskaitos faktūros reikšmė yra ta, kad ji patvirtina prekių perdavimą. Tačiau prekių perdavimas savaime nereiškia, kad jis yra įvykęs pirkimo pardavimo ar kokiame nors kitame konkrečiame civiliniame teisiniame santykyje. Šalių civilinį santykį ir iš jo kylančias prievoles teismas nustato remdamasis ne vien sąskaitą faktūra, bet visais byloje esančiais įrodymais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, sprendžia, kad ieškovo pateikta sąskaita faktūra nėra tiesioginis šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties įrodymas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo nurodomos prekių gavimo iš ieškovo aplinkybės, liudytojų P. B. (buvęs įmonės direktorius) ir Z. J. (buvusi įmonės buhalterė) nurodomos aplinkybės (116-120, 138-139 b. l.) jas vertinant kartu su ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais - kasos pajamų orderiais, pažyminčiais pinigų už prekes priėmimą iš atsakovo 6 019,65 Lt sumai, leidžia daryti išvadą, kad prekės buvo perduotos kaip skola už nesumokėtą pinigais darbo užmokesčio skolą atsakovui. Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė argumentuotų paaiškinimų, kodėl atsakovas, ilgą laiką negaudamas darbo užmokesčio, pirko iš ieškovo jo produkciją. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo tikslas buvo prekes gauti ne kaip pirkėjo pagal pirkimo pardavimo sutartį, o kaip darbuotojo, atgaunančios skolą už nesumokėtą darbo užmokestį. Atitinkamai ieškovo tikslas buvo sumokėti darbo užmokesčio skolą atsakovui, bet ne prekių pardavimas. Apeliaciniame skunde ieškovo nurodomas aplinkybes, kad atsakovas yra ir anksčiau ėmęs prekių iš apelianto pagal kitas sąskaitas faktūras, už kurias yra atsiskaitęs, nesudaro pagrindo byloje nustatytų aplinkybių traktuoti kitaip, kadangi, pirma, atsakovas pagal kitas sąskaitas faktūras yra atsiskaitęs, antra, nagrinėjamu atveju buvo atliktas priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas (CPK 185 str.).

Priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, apie kurį turi būti pranešama kitai prievolės šaliai (CK 6.130 str. 1 d., 6.131 str. 1, 2 d.). Įstatymas nenumato privalomos pareiškimo apie įskaitymą formos (išskyrus CK 6.131 str. 3 d. nurodytą išimtį), taigi įskaitymas, esant visoms CK 6.130 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, ir nesant CK 6.134 straipsnyje numatytų įskaitymo draudimo atvejų, gali būti atliktas ir žodžiu pareiškiant apie įskaitymą kitai prievolės šaliai. Įskaitymu gali būti padengtas tiek visas reikalavimas, tiek jo dalis. Pareiškimui apie įskaitymą, kuriuo dengiama tik dalis reikalavimo, įstatymas taip pat nenumato privalomos formos, išskyrus CK 6.131 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus. Todėl įvertinus, kad ginčo šalys turėjo vienas kitam priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kurių terminai buvo suėję, taip pat, kad buvo šalių valia šiuos reikalavimus įskaityti, o įstatymas nenumatė įskaitymo draudimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog, kaip minėta, nagrinėjamu atveju buvo atliktas priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad perduodant atsakovui prekes pagal 2009 m. spalio 15 d. sąskaitą faktūrą serija KAB28 Nr. 1103 ir 2009 m. lapkričio 12 d. sąskaitą faktūrą serija KAB28 Nr. 1124, šalys nesiekė sukurti pirkimo–pardavimo teisinių santykių, ir šie santykiai tarp šalių neatsirado. Prekių perdavimu buvo siekiama iš dalies atsiskaityti su atsakovu kaip su įmonės darbuotoju pagal darbo sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą pirkimo-pardavimo sandorį pagrįstai ex officio pripažino apsimestiniu (t. y. sudarytu kitam sandoriui pridengti) ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.87 str., 1.78 str. 1, 5 d.). Konstatavus veiksmų neteisėtumą, teismas privalo spręsti dėl veiksmų neteisėtumo pasekmių nustatymo. Kaip jau minėta, perduodamas atsakovui prekes pagal minėtas sąskaitas faktūras, ieškovas tokiu būdu iš dalies atsiskaitė su atsakovu pagal tarp šalių sudarytą darbo sutartį.

Kaip pagrįstai paminėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis DK 186 straipsnio 4 dalimi, darbo užmokestis turi būti mokamas pinigais. Teismų praktikoje pažymima, kad ši įstatymo nuostata yra skirta apsaugoti darbuotojo interesus, kad, atsižvelgiant į darbuotojo, kaip silpnesnės darbo teisinių santykių šalies, padėtį, darbuotojas nebūtų verčiamas sutikti priimti atlygį už darbą ne universaliomis mainų priemonėmis. Tai reiškia, kad atsiskaitymas pagal darbo sutartį prekėmis yra neteisėtas, nes pažeidžia paminėtą DK 186 straipsnio 4 dalies reikalavimą. Visgi, DK 186 straipsnio 4 dalies nuostatos paskirtis – apsaugoti darbuotojo interesus, kad jis nebūtų verčiamas gauti atlyginimo sau mažiau palankiomis sąlygomis. Tuo atveju, jei darbuotojas, kurio naudai nustatytas DK 186 straipsnio 4 dalies draudimas, su tokiu atsiskaitymo būdu sutinka ir jo neginčija, restitucijos taikymas DK 186 straipsnio 4 dalies imperatyvą pažeidusio darbdavio reikalavimu neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien tam tikro įstatyme nustatyto formalaus draudimo pažeidimas dar nereiškia, jog sandorį galima pripažinti negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į privačius šalių santykius ir pripažinti tokį sandorį negaliojančiu nesiejant to su konkrečiomis šalimis ir konkrečia situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005). Atsiskaitymas pagal darbo sutartį taip pat yra sandoris, kuriam taikytini paminėti kriterijai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas su atsiskaitymu prekėmis sutiko, taip pat į bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.), bei į tai, kad restitucija gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai negrąžino šalių į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su atsakovo nesąžiningumu, pažymi, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas teikė bankroto administratoriui ar bankroto bylą nagrinėjusiam teismui kokius nors kreditorinius reikalavimus. Be to, teismui atmetus ieškovo reikalavimus, atsakovo kreditorinis reikalavimas BUAB „Kabalda“ bankroto byloje būtų sumažintas nurodyta suma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, nes jo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

Nors atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl nėra pagrindo tenkinti minėtą prašymą (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Audronė JarackaitėMarytė MitkuvienėNijolė Piškinaitė