Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1202-254/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-19
Bylos Nr.: 2A-1202-254/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-08237-2015-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
Ieškovas: BUAB „Pilita“
Atsakovas: D. V.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-1202-254/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08237-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.2; 2.6.7; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.3.1.14; 3.3.1.20. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Raimondo Buzelio,

sekretoriaujant V. N.,

dalyvaujant ieškovės atstovui bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui teisininkui P. P.,

atsakovės atstovui advokatui E. J.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Pilita“ ir atsakovės D. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal BUAB “Pilita“ ieškinį atsakovei D. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu 2013-05-28 tarp UAB “Pilita“ ir D. V. sudarytą Tarpusavio skolų užskaitymo aktą, pripažinti negaliojančiu žemės gręžimo įrangos H35S-P pirkimo – pardavimo sandorį, patvirtintą 2014-01-27 PVM sąskaita – faktūra PI Nr.001055, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 30 443,999 Eur. Nurodė, kad 2012-06-20 tarp UAB “Pilita“ ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei 105 770 Lt paskolą, o ieškovė įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2017-12-31, kas mėnesį pervedant į ieškovės sąskaitą po 1 600 Lt. 2013-05-24 tarp UAB “Pilita“ ir AB SEB lizingas buvo sudarytas Perdavimo nuosavybėn patvirtinimo aktas, kurio pagrindu ieškovė įsigijo nuosavybėn žemės gręžimo įrangą H35S-9. 2013-05-28 tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašytas Tarpusavio skolų užskaitymo aktas, kuriuo šalys susitarė atlikti tarpusavio skolų užskaitymą 105770 Lt sumai. Po užskaitymo 2013-05-28 gręžimo įranga H355-P bei sunkvežimis (duomenys neskelbtini)25 yra atsakovės nuosavybė. 2014-01-27 ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą – faktūrą PI Nr.001055 už gręžimo įrangą ir sunkvežimį bendrai 105770 Lt sumai. Sudaryti sandoriai, kurių pagrindu ieškovė perleido atsakovei nuosavybės teisę į įrangą, pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2012-06-20, tačiau pinigai ieškovei perduoti tik 2013-07-26 pagal ieškovės išrašytą kasos pajamų orderį ACA Nr. 691080. Tai reiškia, kad prievolė grąžinti atsakovei paskolą galėjo atsirasti ne anksčiau kaip 2013-07-26. Kasos pajamų orderis, pagal kurį atsakovė, neva, įnešė į ieškovo kasą 87 770 Lt, buvo išrašytas tik 2013-07-26, o tai lemia, kad pagal 2013-05-24 aktą atsakovė neturėjo jokio teisėto reikalavimo į ieškovę ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymas negalėjo būti atliktas. Ieškovė ir atsakovė nuosavybės teisės į įrangą perleidimo momentą siejo būtent su atliekamu užskaitymu, tačiau 2013-05-24 nesant teisinių sąlygų atlikti įskaitymą atsakovė nuosavybės teisės į įrangą neįgijo. Atsižvelgiant į tai, kad rašytinės formos įrangos pirkimo – pardavimo sutarties tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo, o aktas yra laikytinas neteisėtu ir negaliojančiu, 2014-01-27 sąskaita faktūra išrašyta atsakovei už gręžimo įrangą ir sunkvežimį bendrai 105 770 Lt sumai patvirtina, kad 2014-01-27 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta įrangos pirkimo – pardavimo sutartis. 2014-01-27 tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta įrangos pirkimo – pardavimo sutartis pažeidė ieškovės bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes nuo 2013-01-18 transporto priemonė (duomenys neskelbtini)25 (v/n (duomenys neskelbtini) bei jos priklausinys – įranga buvo areštuoti. 2013-12-05 Kauno apygardos teismo nutartimi UAB “Pilita“ buvo iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2014-01-30) bei taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas visam ilgalaikiam turtui, įskaitant ir transporto priemonę bei įrangą. Atsakovei, kuri pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buvo UAB “Pilita“ vadovo sutuoktinė, buvo perleistas didelės vertės bendrovei priklausantis turtas, o tai ženklai sumažino ieškovės finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Tikėtina, kad pagal 2013-07-26 kasos pajamų orderį ACA Nr. 691080 į ieškovės kasą apskritai nebuvo įnešti pinigai (87 770Lt), nes pagal kasos knygą atsakovės neva įnešti pinigai nebuvo naudojami UAB „Pilita“ interesais, vykdant atsiskaitymus su suinteresuotais asmenimis, o, iškėlus bankroto bylą, kasoje esantis pinigų likutis (140 029,25 Lt) nebuvo perduotas bankroto administratoriui. Dėl to įrangos pirkimo – pardavimo sandoris turi neatlygintinumo požymių ir šio sandorio ieškovė neprivalėjo sudaryti. Kadangi ieškovė ginčytinus sandorius sudarė su UAB “Pilita“ vadovo sutuoktine preziumuojama, kad atsakovė yra nesąžininga. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad sudarant aktą jai buvo žinoma, jog ieškovė jai neskolinga ir tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymas yra negalimas, tačiau nežiūrint į tai aktas, kuriuo buvo siekiama įgyti nuosavybės teisę į įrangą, buvo pasirašytas.Ieškovė prašo taikyti restituciją ne natūra, kadangi atsakovei perleista įranga tikėtina per visą tą laikotarpį nuo 2014-01-27 yra naudojama, todėl jos būklė gali būti labai prasta ir restitucijos taikymas natūra tokiu atveju pažeistų ieškovės bei jos kreditorių teises ir turtinius interesus. Kadangi ieškovė ir atsakovė įrangą 2014-01-27 įvertino 105 770 Lt verte, todėl būtent šią sumą prašoma priteisti iš atsakovės ir taikyti restituciją ne natūra.Atsakovė nesutiko su ieškinio reikalavimais. Nurodė, kad ieškovė praleido nustatytą 6 mėnesių terminą pateikti ieškinį teisme, kadangi administratoriui visi buhalteriniai dokumentai patikrinimui buvo pateikti 2014-04-24, o ieškinys teismui pateiktas 2015-04-21. Atsakovė paskolino pinigus, o UAB „Pilita“ direktorius įsipareigojo juos grąžinti iki 2017-12-31.Visą ieškinyje nurodytą sumą paskolino grynaisiais pinigais sutarties pasirašymo dieną, kuriuos paėmė direktorius V. V.. Bendrovei nevykdant įsipareigojimų grąžinti paskolą, 2013-05-28 buvo pasirašytas tarpusavio skolų užskaitymo aktas ir šio akto pagrindu atsakovei nuosavybėn buvo perduotas sunkvežimis IVECO ir gręžimo įranga. Sandorio sudarymo metu direktorius apie jokius kitus kreditorius neinformavo, todėl konstatuojama, kad užskaitos sudarymo metu nebuvo įstatymo, draudžiančio tai daryti. Ieškovės administratorius turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu per 6 mėnesius, jei sandoris turėjo įtakos bendrovės nemokumui. Tačiau užskaitos sudarymo metu kitų kreditorių nebuvo, ieškovei bankroto byla iškelta nebuvo.

Ieškovės teiginiai, kad paskolos sutarties pagrindu pinigai buvo perduoti tik 2013-07-26 pagal Kasos pajamų orderį, prieštarauja VMI operatyvaus patikrinimo medžiagai. 2013-07-26 VMI atliko operatyvinį patikrinimą ir nustatė, kad bendrovėje nuo 2011-04-11 nebuvo vedami gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų registrai, paimant pinigus iš kasos neišrašomi kasos pajamų orderiai. 2012 m. sausio – vasario mėnesiais buvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai, tačiau šioms sumoms nebuvo išrašyti kasos pajamų orderiai. Vienuose dokumentuose nurodoma, kad neužpajamuota paskolos dalis 85770 Lt, kuri užpajamuota 2013-07-26 išrašius kasos pajamų orderį Nr.691080, o kituose 105770 Lt. Bendrovės direktoriui buvo surašytas administracinis protokolas ir paskirta bauda už aplaidų ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tikėtina, kad bendrovės direktorius bandė slėpti paskolos būdu gautas lėšas, todėl ieškovės argumentas, kad tarpusavio skolų užskaitymo aktas buvo pasirašytas anksčiau nei paskolinti pinigai yra atmestinas.

Atsakovė tvirtino, kad 2014-01-27 sąskaitoje faktūroje, išrašytoje atsakovei už gręžimo įrangą ir sunkvežimį bendrai 105 770 Lt sumai yra suklastotas jos parašas, todėl 2014-01-27 tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta įrangos pirkimo – pardavimo sutartis. Tuo metu jos gyvenamoji ir darbo vieta buvo Vokietijoje. Ieškovė nepagrįstai konstatuoja nesąžiningumo faktą remdamasi, kad tarpusavio skolų užskaitymo metu direktorius ir atsakovė buvo sutuoktiniai. Separacijoje jie gyvena nuo 2009 m, o nuo 2011 m. atsakovė gyvena ir deklaruoja gyvenamąją vietą Vokietijoje. Nuo 2012 m. teikė teismui ieškinius dėl santuokos nutraukimo, tačiau dokumentai buvo grąžinami trūkumams šalinti, neišsprendus UAB „Pilita“ skolinių įsipareigojimų jai, t. y. pateikus skolinius bendrovės įsipareigojimus jai ir paprašius priteisti 75 procentus bendrovės akcijų. Tik pasirašius tarpusavio skolų užskaitymo aktą buvo pasirašytas prašymas dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir santuoka nutraukta. Bendrovės administratorei savavališkai paėmus atsakovei priklausantį turtą atsakovė kreipėsi į policiją dėl turto dingimo. Kreipėsi ir administratorė. Vilniaus apygardos prokuratūra atliko ikiteisminį tyrimą ir nutarė tyrimą nutraukti nesant nusikaltimo sudėties. Administratorė savavališkai perėmė iš direktoriaus sunkvežimį ir gręžimo įrangą. Turtas buvo nugabentas į nesaugomą aikštelę ir paliktas neapsaugotas. Sužinojusi, kad sunkvežimiui taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovė kreipėsi į antstolį, kuris konstatavo kokia transporto priemonė buvo su gręžimo įranga ir kokia be jos ir sunkvežimį grąžino administratorei. Iš jai pagal tarpusavio skolų užskaitymo aktą perduotų daiktų atsakovė patyrė nuostolį, nes sunkvežimis buvo areštuotas ir liko skolinis įsipareigojimas 20 000 Lt. Tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktas sudarytas iki bankroto bylos iškėlimo. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip pat užtikrinti skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Jei paskolos sutarties sudarymo metu atsakovė būtų turėjusi informacijos, kad bendrovė turi kreditorių, būtų savo piniginių lėšų neskolinusi. Bendrovės direktorius visada tvirtino, kad bendrovė turi sutartinius įsipareigojimus SEB lizingui, todėl jam reikalingi pinigai lizingo įmokoms mokėti. CK 6.66 straipsnis suteikia kreditoriui teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tarpusavio užskaitymo aktas yra sandoris, kurio pagrindu buvo panaikintos tam tikros teisės ir pareigos, vienas iš prievolių pasibaigimo būdų, todėl konstatuotina, kad pasirašius ginčijamą tarpusavio skolų užskaitymo aktą buvo panaikintos prievolės didžiausiam bendrovės kreditoriui t. y. atsakovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino negaliojančiu 2013-05-28 tarp UAB “Pilita“ ir atsakovės D. V. sudarytą Tarpusavio skolų užskaitymo aktą ir taikė restituciją natūroje – grąžino ieškovei BUAB “Pilita“ turtą natūroje: sunkvežimį (duomenys neskelbtini)125 valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei žemės gręžimo įrangą H35S-P, įpareigojant atsakovę D. V. grąžinti BUAB “Pilita“ jos žinioje esančią žemės gręžimo įrangą H35S-P; bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Žemės gręžimo įrangos H35-S-P pirkimo - pardavimo sandorį, patvirtintą 2014-01-27 PVM sąskaita - faktūra PI Nr.001055, 2016-09-12 teismo posėdžio metu ieškovei atsisakius šios dalies reikalavimo ir atsakovei neprieštaraujant, nutraukė; priteisė iš atsakovės 913 Eur žyminio mokesčio valstybei.Teismas pripažino nustatyta aplinkybę, jog paskola bendrovei iš tiesų buvo suteikta. 2012-06-20 paskolos suteikimo faktas užfiksuotas 2013-07-26 Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažymoje. Už apskaitos taisyklių pažeidimus ir dėl atsakovės suteiktos paskolos neapskaitymo bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose įmonės direktoriui V. V. buvo skirta 2000 Lt bauda. Pinigų perdavimo faktą patvirtina į bylą pateiktas 2012-06-20 Pinigų perdavimo aktas, kuriame šalys užfiksavo kokiomis kupiūromis ir kokiai sumai buvo suteikta paskola bei byloje apklausti liudytojai D. V. ir L. V. (CPK 189, 197 str.). Teismas nustatė, kad 2013-05-28 tarp UAB “Pilita“ ir atsakovės D. V. sudaryto Tarpusavio skolų užskaitymo akto pagrindu atsakovės nuosavybe tapo sunkvežimis (duomenys neskelbtini) ir žemės gręžimo įranga H35S-P, šalys šį turtą įvertino 30 443,99 Eur (105 770 Lt). Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės bei pateikti įrodymai suponuoja išvadą, kad ieškovė įrodė visas actio Pauliana taikymo sąlygas šį sandorį nuginčyti. Ieškovė pateikė į bylą duomenis apie bendrovės kreditorinius įsiskolinimus ginčijamo akto sudarymo metu, kas rodo, kad skolos yra atsiradusios dar 2008 m., o kai kurios jau 2009 m. buvo priteistos teismų sprendimais (UAB“ Sidabriniai vandenys“ ir kt.), todėl ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, nes juo be jokio teisėto pagrindo buvo suteikta pirmenybė atsakovei prieš kitus kreditorius. Skolininkė ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo ir nors jį sudarius UAB “Pilita“ kreditorinių įsipareigojimų suma iš tiesų ženkliai sumažėjo, tačiau po jo sudarymo nebeliko jokio vertingo ir realaus turto, iš kurio būtų galima tenkinti likusių ir pirmesnės eilės kreditorių reikalavimus. Be to, atsakovei perleistas turtas – sunkvežimis su žemės gręžimo įranga – buvo bendrovės vykdomos veiklos pagrindinės priemonės, todėl sudarytas sandoris vertintinas ir kaip prieštaraujantis įmonės veiklos tikslams, o nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad UAB „Pilita“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Sandorių šalys – skolininkas ir trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku sandorį – buvo nesąžiningi, kuomet atsakovei buvo prieinama informacija apie bendrovės finansinius sunkumus, nes ji UAB “Pilita“ dirbo šiais laikotarpiais: 2006-07-13 – 2012-01-03, 2012-06-14 – 2013-04-01, todėl neabejotinai galėjo ir privalėjo žinoti ne tik kokį turtą valdo bendrovė, bet ir kiek bei kam yra įsiskolinusi. Bendrovė savo įsipareigojimų prieš kreditorius pradėjo nebevykdyti jau nuo 2008 m., o į pačios atsakovės pateiktus 2013-01-30 ir 2012-09-28 raginimus sumokėti skolą UAB “Pilita“ direktorius V. V. 2013-02-05 raštiškai nurodė, jog „šiuo metu įmonė padengti įsiskolinimo neturi finansinės galimybės“ ir tuos pačius argumentus buvo nurodęs 2012-10-10 raštu. Teismas preziumavo atsakovės ir UAB “Pilita“ nesąžiningumą (CK 6.67 straipsnio 3 punktas), nes bendrovės vienintelis akcininkas ir direktorius V. V. su atsakove yra buvę sutuoktiniai – jų santuoka abiejų prašymu buvo nutraukta tik 2014-05-21 Kauno apylinkės teismo sprendimu, ginčo sandorio metu 2013-05-28 jie buvo santuokoje. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino ieškovė nepraleido, nes tarpusavio skolų užskaitymo aktas buvo sudarytas 2013-05-28, apie jį bankroto administratorius galėjo sužinoti tik iškėlus UAB “Pilita“ bankroto bylą ir perėmus iš bendrovės valdymo organo visą dokumentaciją. Bylos duomenys rodo, jog bankroto administratoriui tik 2014-04-24 buvo perduotos paskolos sutarties bei Tarpusavio akto užskaitymo kopijos. Ieškinys teismui buvo išsiųstas 2015-04-24. Dėl restitucijos taikymo teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas taikyti restituciją ne natūra, o piniginiu ekvivalentu yra nepagrįstas, kadangi Tarpusavio skolų užskaitymo aktu atsakovei buvo perduota ne tik žemės gręžimo įranga, bet ir sunkvežimis C. Š. aktas atsakovei tapo nuosavybės įgijimo pagrindu į perduotą turtą (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Tačiau ir po ginčijamo akto sudarymo sunkvežimis liko registruotas įmonės vardu ir šiuo metu yra bankroto administratoriaus žinioje. Priteisus piniginį ekvivalentą, o ne turtą, sunkvežimis IVECO ir toliau liktų ieškovės dispozicijoje, nes patenkinus ieškovės reikalavimą ir pripažinus negaliojančiu Tarpusavio skolų užskaitymo aktą nuosavybės įgijimo pagrindas atsakovei tapo negaliojančiu. Tokiu būdu bendrovei liktų ir sunkvežimis ir dar būtų priteistas piniginis jo ekvivalentas, kas vienareikšmiškai neatitiktų sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų. Be to, byloje, be ieškovės prielaidų, nėra jokių įrodymų, kad gręžimo įrangos techninė būklė yra labai prasta, todėl jos realizavimas, o tuo pačiu ir kreditorių reikalavimų patenkinimas yra neįmanomas, todėl taikytina restitucija natūra įpareigojant atsakovę grąžinti jos žinioje esančią gręžimo įrangą (CPK 178, 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti 2017 m. sausio 23 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą restitucijos dalyje ir restituciją taikyti ne natūra, o atsakovei sumokant 30 443,99 Eur ekvivalentą pinigais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:CK 6.146 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Aplinkybę, kad šiuo atveju restitucija neturėjo būti taikoma natūra, o priteisiant ekvivalentą pinigais, patvirtina šios faktinės aplinkybės: sunkvežimis (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė ir priklauso atsakovei, kuri jo neperėmė ir paliko transporto priemonių saugojimo aikštelėje; atsakovė turi teisę minėta transporto priemone disponuoti, ją valdyti bei naudoti; turtas, kuris 2013-05-28 akto sudarymo dieną buvo likvidus ir turėjo tam tikrą vertę buvo žemės gręžimo įranga H35S-P; teisė naudoti ir valdyti transporto priemonę ir žemės gręžimo įrangą buvo suteikta UAB „Pilita“ – t. y. ji buvo naudojama ir dėvėjosi; po nutarties iškelti BUAB „Pilita“ bankroto bylą įsiteisėjimo žemės gręžimo įranga disponavo, ją valdė ir naudojo atsakovė (ji taip pat dėvėjosi); byloje nėra įrodymų, kad žemės gręžimo įranga po minėto akto sudarymo dienos buvo nenaudojama pagal jos tiesioginę paskirtį; byloje nėra įrodymų, kad teismo sprendimo priėmimo dienai žemės gręžimo įranga nėra sunaikinta ar sugadinta, kad jos vertė nėra mažesnė nei ji buvo akto sudarymo dieną; esant ginčui dėl kilnojamojo turto restitucijos taikymo, prioritetas teikiamas restitucijai ne natūra.Restitucijos taikymas natūra šiuo atveju pažeis ieškovės kreditorių teises, kadangi siekiamas rezultatas, ginčijant aktą, nebus pasiektas – grąžinta transporto priemonė bei žemės gręžimo įranga dėl jų nusidėvėjimo neturi tokios vertės, jog realizavus būtų gauta ta nauda, kurią ieškovė ir jos kreditoriai galėjo gauti tuo atveju, jeigu nebūtų buvęs sudarytas aktas, kurio pagrindu atsakovė įgijo nuosavybės teisę į minėtus objektus.Atsakovė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Apelianto išvada dėl restitucijos taikymo nepagrįsta. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų – VĮ Regitra pažymos apie UAB „Pilita“ vardu registruotas transporto priemones matyti, kad sunkvežimiui IVECO 2013-01-18 jau buvo uždėtas areštas, todėl bendrovė atsakovei jo negalėjo perleisti, o ji negalėjo perimti jo savo nuosavybėn. Dėl šios priežasties sunkvežimis po bankroto bylos iškėlimo buvo perduotas administratoriui ir visą laiką iki šio momento yra jo žinioje. Ieškovė nurodo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad žemės gręžimo įranga buvo nenaudojama, t. y. prašo įrodyti faktinę aplinkybę, kurios nebuvo. Pati ieškovė turėjo įrodyti teiginius, kad turtas po akto sudarymo buvo naudojamas, t. y. dėvėjosi. Ieškovė nenurodė jokių kasacinio teismo nutarčių, kuriose būtų suformuluota taisyklė, kad esant ginčui dėl kilnojamojo turto restitucijos taikymo, prioritetas yra teikiamas restitucijai ne natūra. Tokie teiginiai prieštarauja CK 6.146 straipsnio nuostatoms, kur nurodyta, kad restitucija taikoma natūra, išskyrus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad restitucijos natūra nėra galimybės įvykdyti arba kad tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Ginčo turtas buvo ir yra tos pačios būklės, kurios buvo ginčijamo sandorio sudarymo metu.Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2017 m. sausio 23 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančiu 2013 m. gegužės 28 d. tarp UAB „Pilita“ ir atsakovės D. V. sudarytą Tarpusavio skolų užskaitymo aktą ir taikyti restituciją natūroje – grąžinti ieškovei turtą natūroje: sunkvežimį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) bei žemės gręžimo įrangą H35S-P, įpareigojant atsakovę grąžinti jos žinioje esančią žemės gręžimo įrangą; priteisti iš atsakovės žyminį mokestį. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai: Teismas turėjo analizuoti UAB „Pilita“ 2012, 2013 m. balansus – balansus iki ir po ginčijamo sandorio sudarymo, tokiu atveju būtų padaręs išvadą, kad ginčijamas sandoris kreditorių interesų nepažeidė. Tarp turto, įsipareigojimų ir nuosavybės visuomet išlaikoma pusiausvyra. Įmonė dėl ginčijamo sandorio netapo nemokia, nes įmonėje vietoje ilgalaikio turto (žemės gręžimo įrangos), atsirado trumpalaikis turtas (piniginės lėšos), tuo pačiu dingo įsipareigojimai atsakovei. Teismas neįvertino aplinkybės, kad sunkvežimis IVECO kaip buvo, taip ir liko UAB „Pilita“ nuosavybė, nes jis nebuvo perduotas atsakovės nuosavybėn. Sunkvežimiui 2013-01-18 buvo uždėtas areštas, todėl bendrovė negalėjo jo perleisti. Pirmosios instancijos teismas pripažino nustatyta aplinkybę, kad paskola bendrovei buvo suteikta, ieškovė neginčijo paskolos sutarties, ji sudaryta ir galiojanti. Ginčo, kad pinigai buvo perduoti bendrovei, nėra. Teismas, darydamas išvadą dėl kreditorių interesų pažeidimo, neįvertino, kad po VMI Operatyvaus patikrinimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaityta ir įnešta 85770 Lt. Teismas taip pat nesiaiškino kokia yra sunkvežimio vertė ir nevertino ar kartu su kasoje esančiomis piniginėmis lėšomis ieškovė negali atsiskaityti su kreditoriais. Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Priešingai – bendrovė ginčo sandorį sudaryti privalėjo, kadangi 2012-06-20 paskolos sutarties 5 punkte buvo numatyta, kad kreditorius turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu skolininkas pažeidžia bet kurį iš savo sutartinių įsipareigojimų, prisiimtų pagal šią sutartį. Tokiu atveju laikoma, kad paskolos grąžinimo terminas yra suėjęs. Bendrovė, žinodama šią paskolos sutarties sąlygą, negalėjo nesutikti sudaryti ginčo sandorio.2013-05-28 UAB „Pilita“ ir atsakovė pasirašė Tarpusavio skolų užskaitymo aktą 105 770 Lt sumai; sutarta, kad po užskaitymo gręžimo įranga H35S-P bei sunkvežimis (duomenys neskelbtini) yra atsakovės nuosavybė, o pardavus gręžimo įrangą UAB „Pilita“ nelieka skolinga. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes, nes 2013-05-28 Tarpusavio skolų užskaitymo aktu bendrovė ir atsakovė pakeitė 2012-06-20 paskolos sutarties sąlygą dėl paskolos grąžinimo termino (3 p.), kartu susitarė dėl žemės gręžimo įrangos pirkimo – pardavimo ir perdavimo. Teismas netaikė CK 6.189 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios numato, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Spręsdamas ginčą teismas netaikė CK 6.193 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Jeigu jas būtų taikęs, tai būtų padaręs išvadą, kad 2013-05-28 Tarpusavio skolų užskaitymo aktu buvo pakeista 2012-06-20 paskolos sutarties sąlyga dėl paskolos grąžinimo termino, be to sudaryta žemės gręžimo įrangos pirkimo – pardavimo sutartis ir perdavimo – priėmimo aktas. Pardavus žemės gręžimo įrangą ieškovė neliko skolinga atsakovei, o šios įrangos kaina buvo nustatyta 30 633,11 Eur (tokiai sumai buvo padarytas įskaitymas). Todėl sunkvežimio atsakovė neįsigijo iš ieškovės. Be to, buvo areštuotas tik sunkvežimis, o ne žemės gręžimo įranga, į kurią nuosavybės teisę AB „SEB lizingas“ ieškovei perdavė tik 2013-05-24 Perdavimo nuosavybėn aktu. Teismo išvada dėl sandorio šalių nesąžiningumo nepagrįsta, kadangi teismas neįvertino, kad atsakovė bendrovėje nors ir dirbo, tai ji darė interneto pagalba, nes nuolat gyveno Vokietijoje. Jos darbas nebuvo susijęs su bendrovės finansinės apskaitos vedimu. Byloje nebuvo paneigti atsakovės paaiškinimai apie tai, kad nuo 2009 m. su V. V. ji gyveno skyrium, o nuo 2012 m. teikė teismui ieškinius dėl santuokos nutraukimo. Ji, kaip sandorio šalis, buvo sąžininga. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantė žinojo, jog gali pažeisti kitų kreditorių teises, priešingai – atsakovė sudariusi ginčo sandorį atsisakė reikalavimo teisės į visą 30 633,11 Eur paskolos sumą.Teismas, nusprendęs taikyti restituciją natūra, šioje sprendimo dalyje nebuvo nuoseklus. Sprendime nurodyta, kad Tarpusavio skolų užskaitymo aktu atsakovei buvo perduota ne tik žemės gręžimo įranga, bet ir sunkvežimis C. Š. aktas tapo atsakovei nuosavybės įgijimo pagrindu į perduotą turtą (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Po ginčijamo akto sudarymo sunkvežimis liko registruotas įmonės vardu ir šiuo metu yra bankroto administratoriaus žinioje. Ieškovė be pagrindo ginčijo sandorio dalį dėl sunkvežimio IVECO, o teismas be jokio pagrindo sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisakydamas dėl restitucijos įpareigojo atsakovę grąžinti sunkvežimį ieškovei BUAB „Pilita“.Ieškovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamu sandoriu atsakovė įgijo nuosavybės teisę į įrangą bei transporto priemonę, tačiau sudarius ginčijamą sandorį atsakovė nesumokėjo įrangos ir transporto priemonės vertės. Ginčijamu sandoriu įvyko ieškovės prievolių, kylančių iš paskolos sutarties, įvykdymas atsakovei, bet ne atsakovės prievolių įvykdymas ieškovei. Nesuprantama, kodėl atsakovė paskolos sutarties sudarymą, pinigų pagal paskolos sutartį perdavimą ieškovei bei akto sudarymą sutapatina į vieną sandorį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2012-06-20 buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią buvo suteikta 105 770,00 Lt paskola ieškovei, kuri nebuvo panaudota įrangos ar transporto priemonės įsigijimui.Ieškovė nevykdė savo prisiimtų įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, todėl po metų buvo sudarytas ginčijamas sandoris, kuriuo ieškovė jai suteiktą paskolą grąžino ne pinigais, bet perleisdama atsakovei nuosavybės teisę į įrangą ir transporto priemonę. Atsakovė, įgijusi nuosavybės teisę į įrangą ir transporto priemonę, ieškovei nesumokėjo šio turto vertės. Atsakovė ieškovei pinigus perdavė 2012-06-20, kai įsigaliojo paskolos sutartis, nuo šios dienos atsirado ieškovės prievolė grąžinti jai suteiktą paskolos sumą paskolos sutartyje nustatytais terminais, 2013-05-28 ieškovė šią prievolę įvykdė perleisdama atsakovei nuosavybės teisę į įrangą ir transporto priemonę.Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo jokio vertingo (likvidaus) ilgalaikio ar trumpalaikio turto, išskyrus įrangą bei transporto priemonę. Byloje ginčo dėl to, jog ginčijamu sandoriu atsakovei buvo perduotas vienintelis likvidus turtas, į kurį nukreipti išieškojimą galėjo ir kiti kreditoriai, nėra. Šiuo sandoriu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės ir teisėti interesai, kadangi kreditoriai neteko galimybės savo reikalavimus patenkinti iš minėto turto. 2013-05-28 ieškovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 25 307,16 Eur. Negalima sutikti su atsakovės teiginiais, kad transporto priemonė dabar priklauso ieškovei. Atsakovė nuosavybės teisę įgijo nuo ginčijamo sandorio sudarymo momento. Tai, kad įranga ir transporto priemonė buvo areštuotos ginčijamo sandorio sudarymo metu, nedaro šių sandorių niekiniais. Be to, nesutiktina su atsakovės pozicija, kad transporto priemonė yra perduota ieškovės administratoriui ir jis turi teisę ja disponuoti, kadangi tai, kad transporto priemonė registruota ieškovės vardu, nereiškia kad ieškovė yra šios transporto priemonės savininkė.Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį su atsakove. Aplinkybė, kad ieškovė nevykdė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei, negali būti prilyginama ieškovės pareigai sudaryti ginčijamą sandorį su atsakove.Atsakovė buvo nesąžininga ir turėjo suprasti, kad ginčijamas sandoris pažeis kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, kadangi ji pripažino, jog jai buvo žinoma ieškovės finansinė būklė paskolos sutarties sudarymo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu; atsakovė taip pat pripažino, kad jai buvo žinoma, jog minėtas turtas yra vienintelis ieškovei priklausantis likvidus turtas, turintis rinkos vertę. Sandorio sudarymo metu atsakovė buvo ieškovės vadovo sutuoktinė, iki 2013-01-01 – ieškovės darbuotoja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosPagal CPK 320 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik apeliaciniais skundais apibrėžtose ribose. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančiu 2013 m. gegužės 28 d. UAB „Pilita“ ir atsakovės pasirašytą Tarpusavio skolų užskaitymo aktą, taikyta restitucija ir iš atsakovės ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog sunkvežimis (duomenys neskelbtini) kaip buvo, taip ir liko UAB „Pilita“ nuosavybė, nes jis nebuvo perduotas atsakovės nuosavybėn; teismas nesiaiškino sutarties turinio, todėl nepagrįstai sprendė dėl nuosavybės perėjimo, o šiuo aktu buvo pakeistas paskolos grąžinimo terminas; teismas neteisingai nusprendė dėl actio Pauliana sąlygų dėl kreditorių teisių pažeidimo, sandorių šalių nesąžiningumo ir neprivalėjimo sudaryti sandorį, o, spręsdamas dėl restitucijos, buvo nenuoseklus.

Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir vietoje restitucijos natūra, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant atsakovei sumokėti ieškovei 30 443,99 Eur.

Dėl sutarties sąlygų aiškinimo

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal kurią, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo akte, kurį skolininkės UAB „Pilita“ vardu pasirašė direktorius V. V. ir kreditorė D. V., buvo nurodytos šios aplinkybės: skolininkė skolinga kreditorei pagal 2012 m. birželio 20 d. paskolos sutartį Nr. 12/06/20 105 770 Lt (30 633,11 Eur); šalys susitaria atlikti tarpusavio skolų užskaitymą 105 770 Lt sumai; po užskaitymo 2013 m. gegužės 28 d. gręžimo įranga H35S-P bei sunkvežimis (duomenys neskelbtini) yra D. V. nuosavybė; pardavus gręžimo įrangą UAB „Pilita“ nelieka skolinga. Gręžimo įrangos pardavimo kaina nustatoma abiejų šalių tarpusavio susitarimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo sandoriu šalys susitarė įskaityti tarpusavio įsipareigojimus ir jį pasirašius ieškovė neteko, o atsakovė nuo akte nurodytos datos - 2013 m. gegužės 28 d. įgijo nuosavybės teisę į ieškovės turtą - sunkvežimį (duomenys neskelbtini) ir žemės gręžimo įrangą (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Apeliantė (atsakovė) nurodo, kad pagal šį sandorį ji įgijo nuosavybės teisę tik į žemės gręžimo įrangą, tačiau remiantis šios nutarties 20 punkte nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti, kuomet sutarties sąlyga dėl nuosavybės teisės į sunkvežimį (duomenys neskelbtini) ir žemės gręžimo įrangą bei šios teisės atsiradimo momentas akte nurodyti aiškiai, todėl nereikalauja papildomo aiškinimo. Ieškovė gręžimo įrangą įgijo Lizingo sutarties pagrindu. 2013 m. gegužės 24 d. Perdavimo nuosavybėn patvirtinančio akto 3 punkte konstatuota, kad klientui (ieškovei) perėjo nuosavybės teisė į Lizingo sutarties dalyką, kurio specifikacijoje yra neatskiriama Lizingo sutarties dalis – žemės gręžimo įranga H35S-P. Kad ši įranga buvo sumontuota ant sunkvežimio, ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00534-14 paaiškino ir pati apeliantė (atsakovė). Ji nurodė, kad pas ieškovę dirbo vadybininke, vėliau administratore. Ant ieškovei priklausančio sunkvežimio buvo sumontuota žemės gręžimo įranga, nors ji norėjo atskirai įregistruoti šią įrangą, tačiau tokia įranga Lietuvoje atskirai neregistruojama, todėl buvo įregistruota kartu su sunkvežimiu. Dėl aplinkybės, kad ieškovės skola pagal paskolos sutartį buvo užskaityta 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo akte nurodytu turtu - sunkvežimiu (duomenys neskelbtini) su ant jo sumontuota gręžimo įranga, galima spręsti ir pagal 2012 m. birželio 20 d. paskolos sutarties 2 punkto sąlygą. Šiame punkte nurodyta, kad skolininkė po paskolos sutarties pasirašymo iki paskolos grąžinimo pabaigos neturi teisės parduoti, dovanoti, įkeisti ar perleisti tretiesiems asmenims sunkvežimį (duomenys neskelbtini) su ant jo sumontuota žemės gręžimo įranga, kas reikštų, kad tokias sąlygas šalys aptarė, galimai iš anksto numatant, kokiu būdu bus atsiskaitoma pagal paskolos sutartį, jeigu paskola nebus grąžinta. Apibendrinant šios nutarties 21 – 23 punktuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo akto sąlygas aiškinti taip, kad apeliantė (atsakovė) juo nuosavybės teisę įgijo tik į žemės gręžimo įrangą. Teisėjų kolegijos vertinimu 105 770 Lt (30 633,11 Eur) paskolos suma buvo užskaityta tiek sunkvežimio, tiek ir žemės gręžimo įrangos verte, kadangi abu daiktai yra individualiais požymiais apibūdinami daiktai, o tai, kad žemės gręžimo įrangos panaudojimas galimas tik ją sumontavus ant sunkvežimio, neduoda pagrindo abu daiktus laikyti kaip vieną daiktą. Apeliantė savo argumentus dėl nuosavybės teisės įgijimo tik į žemės gręžimo įrangą grindė dar ir tuo, kad ieškovė sunkvežimio negalėjo perduoti, nes šiam turtui nuo 2013 m. sausio 18 d. buvo taikomas areštas. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teisę į žemės gręžimo įrangą įgijo tik 2013 m. gegužės 24 d. Perdavimo nuosavybėn patvirtinančio akto pagrindu (3 punktas), kuomet 2013 m. balandžio 29 d. įvykdė visas prievoles pagal 2007 m. sausio 23 d. Finansinio lizingo sutarties Nr. K2007-010075-01 sąlygas. Taigi, nors ieškovės turtas buvo areštuotas, tačiau šalys vis tiek sudarė ginčijamą aktą, todėl šalių elgesys šių aplinkybių atveju parodė jų nesąžiningą elgesį kitų kreditorių atžvilgiu, kurių reikalavimų pagrindu antstolė taikė areštą. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktu šalys tik pakeitė 2012 m. birželio 20 d. paskolos sutarties 3 punkto sąlygą dėl paskolos grąžinimo termino. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad šiame punkte buvo numatytas skolos gražinimo terminas – ne vėliau kaip iki 2017 m. gruodžio 31 d., taip pat yra nuostata, kad terminas gali būti pakeistas šalių susitarimu. Tačiau negalima sutikti, kad Tarpusavio skolų užskaitymo aktą reikia aiškinti kaip abiejų šalių susitarimą pakeisti paskolos sutarties 3 punkte numatytą skolos grąžinimo terminą. Šiame akte nėra nuostatų apie paskolos grąžinimo termino pakeitimą, o atlikus įskaitymą pagal šį aktą, prievolė baigiasi (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Pritarus atsakovei, taptų neaišku, kodėl akte buvo aiškiai nurodyta, kad po užkaitymo 2013 m. gegužės 28 d. žemės gręžimo įranga ir sunkvežimis yra D. V. nuosavybė. Todėl apeliantės (atsakovės) argumentai dėl paskolos sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino pratęsimo yra atmetami. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių pasirašytas 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktas yra sandoris, kurio pagrindu buvo panaikintos šalių tam tikros civilinės teisės ir pareigos (CK 1.63 straipsnio 1 dalis) ir jis yra vienas iš prievolių pasibaigimo būdų (CK 6.130 straipsnis). Apeliantės (atsakovės) nurodoma aplinkybė, kad šio akto sudarymo metu sunkvežimiui (duomenys neskelbtini) nuo 2013 m. sausio 8 d. buvo taikomas areštas, todėl jis negalėjo būti perleistas, o perleista galėjo būti tik gręžimo įranga, kuriai nebuvo taikytas areštas kaip tik nedaro šį aktą niekiniu sandoriu bei ieškovė ir teismas pagrįstai jį laikė nuginčijamu (CK 1.78 straipsnis).

Dėl būtinųjų sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Apeliantė (atsakovė) skundžiamą teismo sprendimą laiko neteisėtu, nes, jos manymu, teismas neteisingai nustatė: kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises; kad sandorio šalys buvo nesąžiningos; kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Sąžiningas ir teisingas asmuo vykdo teisinius reikalavimus ir netrukdo kitiems asmenims naudotis jų teisėmis. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, dėl kurių kitam asmeniui užkertamas kelias pasinaudoti jam priklausančiomis teisėmis, tai vertybiniu požiūriu yra netoleruotinas ir morališkai smerktinas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalys, sudarydamos sandorį veikė nesąžiningai, pažeisdamos kitų ieškovės kreditorių teises. Teismas šalių nesąžiningumą preziumavo, remdamasis CK 6.67 straipsnio 3 punktu. Pagal šią normą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis. Byloje nustatyta, kad ieškovės direktorius V. V. yra jos vienintelis akcininkas, 1986 m. spalio 18 d. Kauno miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravęs santuoką su apeliante D. V.. Jų santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu nutraukta įsiteisėjus Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-6042-800/2014 (sprendimas įsiteisėjo 2014 m. birželio 25 d., CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ginčo sandoris buvo sudarytas 2013 m. gegužės 28 d., todėl apeliantės argumentai, kad sandoris sudarytas su bendrove, kurios vadovas buvo ne jos sutuoktinis, yra neteisingi. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ir kitas aplinkybes, kurios leido objektyviai įvertinti apeliantės veiksmus, kaip nesąžiningus – neatitinkančius protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, pažeidžiančius kitų ieškovės kreditorių teises ir nepaneigiančias nurodytos preziumpcijos.

Apeliantė (atsakovė) nekvestionuoja teismo sprendimo argumentų, kad šalims sudarant 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą ieškovė negalėjo atsiskaityti su atsakove dėl finansinių sunkumų. Ieškovė įrodė, kad šio akto sudarymo metu ji turėjo daugiau kreditorių, kai kurių kreditorių atžvilgiu ieškovės įsipareigojimų įvykdymo terminai buvo suėję gerokai anksčiau iki šio akto sudarymo, be to dėl skolų priteisimo kreditoriams buvo priimti įsiteisėję teismų sprendimai, kurie taip pat nebuvo vykdomi (2 t., b. l. 60 - 61).

Apeliantė su sutuoktinio valdoma bendrove 2006-07-13 – 2012-01-03, 2012-06-14 – 2013-04-01 laikotarpiais buvo susijusi darbo teisiniais santykiais, o ginčijamas sandoris buvo sudarytas nepraėjus ir mėnesiui po jų pasibaigimo. Apeliantė dar dirbdama bendrovėje rašė įspėjimus dėl negrąžintos paskolos bei jos direktoriaus buvo informuojama apie įmonės sunkią finansinę padėtį. Byloje yra apeliantės 2012-09-28 priminimas ieškovei sumokėti skolą, kuriame yra ieškovės vadovo 2012-10-10 prierašas, kad dėl sunkios įmonės finansinės padėties šiuo metu ji negali padengti skolos. Apeliantė 2012-11-29 Įspėjimu – raginimu ragino ieškovę nurodyti priežastis, kodėl negrąžinama 8000 Lt, atsakovės vadovas jame padarė prierašą, kad grąžins skolą iki š. m. gruodžio 31 d. 2013-01-30 Įspėjime – raginime apeliantė nurodė, kad dar negavo nei vienos įmokos, skola išaugo iki 11 200 Lt. Ieškovės vadovo 2013-02-05 prieraše šiame raginime nurodoma, kad šiuo metu įmonė neturi finansinių galimybių padengti įsiskolinimo. Apeliantė ieškovę dar ragino sumokėti skolą ar sudaryti jos grąžinimo grafiką 2013-03-29 ir 2013-04-22 Įspėjimais – raginimais (1 t. b. l. 129 -133).Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantė sudarė su ieškove 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktą, nors žinojo apie įmonės sunkią finansinę padėtį, nes ieškovės vadovas pats jai apie tai ne kartą nurodė raštu. Ieškovė turėjo kreditorių, kuriems skolas įmonė turėjo pareigą grąžinti net pirmiau, t. t. nepažeidžiant sprendimo privalomumo (CPK 18 straipsnis). Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-2670-480/2013 dėl bankroto bylos iškėlimo priimta išnagrinėjus kreditorės UAB „Madivė“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuri savo reikalavimo teisę grindė Kauno m. apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 20 d. preliminariu sprendimu dėl 4862,15 Lt skolos priteisimo. Kita ieškovė, iniciavusi ieškovei bankroto bylą, UAB „REIKALAVIMAS.LT“, perėmė reikalavimo teisę iš kreditorės UAB „Tauragės kurjeris“, kuriai ieškovė neatsiskaitė pagal 2009 m. vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą. Į bylą pateiktame ieškovės įsipareigojimų kreditoriams iki 2013 m. gegužės 28 d. sąraše ( 2 t. b. l. 60-62) yra įrašyti kreditoriai, kurių kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti ieškovės bankroto byloje (2 t., b. l. 74). Ieškovės nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju buvo konstatuotas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-160-480/2017 iškeliant ieškovei bankroto bylą. Šioje nutartyje buvo nurodyta, kad įmonė realios ūkinės – komercinės veiklos nevykdo, vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą, įmonės veiklos nuostoliai, lyginant 2011 m. ir 2012 m., padidėjo nuo 27 813 Lt iki 96 764 Lt. Taigi, ir šios aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, kad sudarius ginčijamą sandorį įmonės finansinė padėtis pagerėjo. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kad gautu piniginiu ekvivavalentu buvo atsiskaitoma su kreditoriais, o sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimai buvo pradelsti, bendrai 25 307,16 Eur sumai. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tokioje situacijoje svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kad kiti kreditoriai būtų informuoti dėl to paties turto įsigijimo ir įskaitymo savo reikalavimų tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Todėl remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai, o jo šalys buvo nesąžiningos. Perleidus ginčo turtą, kaip pagrindinę ir vienintelę ieškovės vykdomos veiklos priemonę, ieškovė perleido ir teisę į papildomas pajamas, kurias įmonė galėjo gauti šį turtą naudodama ir juo disponuodama. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatą, sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; kt.). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.).

Pagal jau pirmiau nurodytas aplinkybes, ginčo sandorio sudarymas neatitiko protingo asmens, veikiančio skolininkų interesais, elgesio standarto. O apeliantės (atsakovės) nurodomi argumentai, kad 2012-06-20 paskolos sutarties 5 punkte buvo numatyta, jog kreditorius turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu skolininkas pažeidžia bet kurį iš savo sutartinių įsipareigojimų, prisiimtų pagal šią sutartį, nesuponuoja išvados dėl sandorio sudarymo privalomumo.

Apeliantė (atsakovė) nurodo, kad skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl restitucijos yra prieštaringa, nes konstatavus, kad ginčijamu skolų užskaitymo aktu atsakovė įgijo nuosavybės teisę į sunkvežimį (duomenys neskelbtini) su gręžimo įranga (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), nurodė, kad po ginčijamo akto sudarymo sunkvežimis liko registruotas įmonės vardu ir šiuo metu yra bankroto administratoriaus žinioje. Todėl teismas be jokio pagrindo sprendimu įpareigojo atsakovę grąžinti sunkvežimį ieškovei BUAB „Pilita“. Teisėjų kolegija neįžvelgia šiame jokio prieštaravimo, nes atsakovei įgijus nuosavybės teisę į sunkvežimį, ši nuosavybės teisė turi būti grąžinta ją praradusiai ieškovei, nepriklausomai nuo to, kad ginčo turtą jau perėmė ieškovės bankroto administratorius. Be to, atsakovė teismo sprendimu buvo įpareigota grąžinti ieškovei jos žinioje faktiškai esančią žemės gręžimo įrangą H35S-P. Tačiau ar toks restitucijos būdas yra teisingas, bus pasisakyta šioje nutartyje toliau.

Dėl restitucijos taikymo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos, nevisiškai ištyrė aplinkybes, teisiškai reikšmingas nustatant jos taikymo būdą, tačiau šis procesinės teisės pažeidimas galėjo būti ištaisytas apeliacinės instancijos teismo, bylą negrąžinant iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti; 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taigi teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, privalo nustatyti aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2006; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos būdo, teisingai nustatė, kad tiek sunkvežimis, tiek ir žemės gręžimo įranga nėra žuvęs ar perleistas turtas. Ieškovei yra žinoma sunkvežimio buvimo vieta, jis niekada nebuvo perregistruotas atsakovės vardu, ji juo nedisponuoja. O žemės gręžimo įranga yra atsakovės žinioje.Apeliacinės instancijos teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti teismui papildomus įrodymus ir nustatė tam 20 d. terminą iki teismo posėdžio jiems pateikti. Šios nutarties 8 punkte išaiškino, kokios teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl restitucijos taikymo turi būti pagrįstos rašytiniais įrodymais. Atsakovė į bylą pateikė jos žinioje esančios žemės gręžimo įrangos H35SP, pagamintos 2007 m., retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą Nr. 136. Jame nurodyta, kad įrenginys apžiūrėtas 2017-08-21 Jonalaukio g. 10, Jonavoje, kiemo aikštelėje, apžiūrint įrenginį dalyvavo atsakovė D. V.. Ekspertizės akto išvadoje buvo nurodyta, kad žemės gręžimo įrangos kaina 2013 m. gegužės 23 d. yra 10 396,10 Eur. Šiame akte taip pat buvo konstatuota, kad įrenginio nusidėvėjimas, taikant skirtingus metodus, yra 92,73 proc. Įrangos nusidėvėjimą tiriant Būklės ekspertizės metodu buvo įvertinta stebima informacija apie įrenginio naudojimą ir saugojimą/sandėliavimą bei konstatuota įrenginio būklė kaip nepatenkinama. Šios aplinkybės duoda pagrindą teisėjų kolegijai spręsti, kad tokiu atveju restitucija natūra yra negalima ir teismas turėjo spręsti dėl restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais. Dėl restitucijos šio turto atžvilgiu ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šalys neneigė, kad sunkvežimis (duomenys neskelbtini) nėra žuvęs turtas ar perleistas, jo buvimo vieta žinoma. Apeliantė (ieškovė) nurodė, kad sunkvežimio atsakovė neperėmė ir paliko transporto priemonių saugojimo aikštelėje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė šį turtą jau jo perleidimo metu laikė nelikvidžiu (šios nutarties 13.1 punktas). Apeliaciniame skunde nurodė, kad ir po ginčijamo 2013-05-28 akto šis turtas buvo naudojamas ieškovės. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šis sunkvežimis nebuvo įregistruotas atsakovės vardu ir ji sunkvežimiu nedisponavo. Apeliantė (ieškovė), prašydama pakeisti pirmosios instancijos teismo nustatytą restitucijos būdą į bylą neteikė įrodymų apie šio turto būklę, jo perleidimo metu, nors apeliacinės instancijos teismas pasiūlė juos pateikti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi. Kaip jau minėta, ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad šis turtas nelikvidus buvo jau jo perleidimo metu. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos - atitinkamas pagerėjimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti, kad sunkvežimio (duomenys neskelbtini) grąžinimas ieškovei yra nepriimtinas dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių, nes ieškovė jų neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai). Nėra pagrindo konstatuoti jo nepatenkinamą būklę dėl atsakovės veiksmų ir priteisti iš jos piniginį ekvivalentą, todėl dėl restitucijos šio turto atžvilgiu ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasi nurodytais teisiniais argumentais konstatuoja, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškovės materialinių teisinių reikalavimų, remiantis atsakovės apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas. Taip pat konstatuojama, kad teismas, spręsdamas dėl restitucijos, dalyje dėl žemės gręžimo įrangos, netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, todėl ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pakeičiamas restitucijos būdas žemės gręžimo įrangos dalyje iš restitucijos natūra į restituciją sumokant ekvivalentą pinigais. Kita sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).Ieškovės atstovė, išnagrinėjus bylą iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo byloje, 2017-09-19 pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Prašyme nurodė, kad šalys negalėjo pateikti teismui ekspertizės akto (turto vertinimo ataskaitos) dėl buvusio turto rinkos vertės 2013-05-28, kadangi vertintojai yra informavę, jog atlikti turto rinkos vertės nustatymą lyginamuoju metodu nėra galimybės dėl palyginamųjų objektų nebuvimo. Todėl ieškovė kreipėsi į Lenkijos bendrovę Bipromasz Sp.z.o.o. sp.k, kuri informavo ieškovę, jog žemės gręžimo įrangos kaina yra tarp 40 000,00 – 50 000,00 Eur. Prie prašymo ieškovė pridėjo el. laiškus apie vykusį susirašinėjimą. Ieškovė dar du kartus – 2017-09-27 ir 2017-10-12 teismui pateikė visiškai analogiško turinio prašymus.Pagal CPK 256 straipsnį, teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl išklauso baigiamąsias kalbas bendra tvarka. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nes bylos nagrinėjimo metu buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymais ir nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmę bylai. Teisėjų kolegija pasikartoja, kad 2017 m. liepos 5 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti teismui papildomus įrodymus ir nustatė tam 20 d. terminą (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Atsakovė per teismo nustatytą terminą pateikė teismui jos žinioje esančios žemės gręžimo įrangos H35SP retrospektyvinės vertės ekspertinio tyrimo ekspertizės aktą Nr. 136. Ieškovė į bylą papildomų įrodymų nei iki teismo posėdžio pradžios, nei teismo posėdžio metu neteikė ir neprašė bylos nagrinėjimo atidėti dėl jų pateikimo. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta apeliacinės instancijos teisė atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo įrodinėti žemės gręžimo įrangos kainą jau pirmosios instancijos teisme, be to, įrodymus teikti į civilinę bylą nagrinėjant ją apeliacinės instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Prašymo priedai patvirtina, kad ieškovė tik prieš vieną dieną iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme kreipėsi elektroniniu laišku į Lenkijos bendrovę Bipromasz Sp.z.o.o. sp.k, todėl nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, kuomet priešinga ginčo šalis analogiškomis procesinėmis teisėmis teikti papildomus įrodymus teismo nustatytu terminu naudojosi tinkamai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teisme patirta 7,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovės apeliacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo dalis, kuriomis pripažintas negaliojančiu 2013 m. gegužės 28 d. Tarpusavio skolų užskaitymo aktas, nutraukta bylos dalis dėl pripažinimo negaliojančiu žemės gręžimo įrangos H35S-P pirkimo – pardavimo sandorį ir iš atsakovės D. V. valstybei priteista 913 Eur žyminio mokesčio valstybei palikti nepakeistas.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta taikyti restituciją natūra bei atsakovė D. V. įpareigota grąžinti ieškovei BUAB „Pilita“ jos žinioje esančią žemės gręžimo įrangą H35S-P pakeisti ir taikyti restituciją priteisiant iš atsakovės D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB “Pilita”, juridinio asmens kodas 1100727547, 10 396,10 Eur (dešimt tūkstančių tris šimtus devyniasdešimt šešis eurus 10 ct) ekvivalentą pinigais. Likusią sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo natūra palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 7,05 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aušra BaubienėDalė BurdulienėRaimondas Buzelis