Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. J. ir A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti jų apeliacinį skundą, paduotą ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,PGNT“ vardu, dėl šio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2217-585/2012 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „PGNT“ ieškinį atsakovams V. K. ir V. K., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei DnB bankui dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl subjekto, turinčio teisę paduoti apeliacinį skundą, kai viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė (CPK 5, 305 str.).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai sutuoktiniai A. J. bei A. J. siekia paduoti apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo, kuriuo atmestas likviduojamos dėl bankroto bendrovės BUAB ,,PGNT“ ieškinys dėl turto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, priteisiant iš šios bendrovės (pirkėja) atsakovui (pardavėjas) įsigytą turtą, o šiai – iš atsakovo sumokėtus 4 130 000 Lt bei 377 923,02 Lt žalą dėl sutarties nevykdymo. Teigia, kad šis teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau ieškovo BUAB „PGNT“ bankroto administratorius dėl jo peržiūrėjimo neteikia apeliacinio skundo.

Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl CPK 5 straipsnio bei CPK 305 straipsnio aiškinimo bei taikymo. Viename iš savo vėliausiai priimtų sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje BUAB ,,Auto1“ bankroto byloje Nr. 3K-3-135/2013) šis teismas nurodė, kad teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Dėl to kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į teisminę gynybą, yra pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta būtent jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė, bylos Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vizbarų žuvininkystė“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-589/2003; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-25/2009; kt.). Taigi pagal CPK 2, 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, kad jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, kad jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, jog jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje K. K. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2009; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teismo procesinio sprendimo, kuriuo atsisakyta priimti apeliacinį skundą asmenų (pareiškėjai A. J. bei A. J.), teigiančių, jog teismo sprendimas, kurį siekiama apskųsti, turi tiesioginį poveikį jų, kaip ieškovo BUAB ,,PGNT“ vienintelių dalyvių, teisėms bei teisėtiems interesams, o tai suteikia jiems teisę teikti apeliacinį skundą ieškovo, tai yra BUAB ,,PGNT“, vardu. Taigi sprendžiama, ar šie asmenys turi tokią teisę ir ar ši teisė gali būti ginama tokiu būdu.

Teisinių santykių, susijusių su bankroto procesu, ypatumai, o taip pat žemiau nutartyje išdėstytos faktinės aplinkybės, nustatytos remiantis šios bylos medžiaga bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apie kitas teismuose nagrinėjamas bylas, kuriose sprendžiami klausimai iš esmės yra kildinami iš tų pačių paskolinių bei pirkimo-pardavimo teisinių santykių ir kuriose dalyvauja tie patys asmenys, – teisėjų kolegijos įsitikinimu, suteikia pagrindą spręsti, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjai A. J. bei A. J. turi teisinį subjektiškumą paduoti apeliacinį skundą.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi UAB „PGNT“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta UAB „Litvinga“. Šia teismo nutartimi trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, į bylą įtrauktas atsakovo UAB „PGNT“ akcininkas A. J.. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi minimą teismo nutartį paliko nepakeistą (CPK 331 str. 6 d.) (byla Nr. B2-4396-520/2011).

Teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi patvirtinus 27 kreditorių sąrašą bendrai 2 929 141,61 Lt sumai, tarp jų įkaito turėtojo AB DnB NORD banko 2 898 798,79 Lt reikalavimą, pareiškėjo A. J. pateikto 3 012 579,18 Lt finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas buvo atidėtas, nes kreditorius AB DnB NORD bankas prieštaravo jo patvirtinimui ir pareikalavo, kad būtų patikrintos aplinkybės, susijusios su 2 050 000 Lt paskolų suteikimu atsakovui UAB „PGNT“. Teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi A. J. ir A. J. kreditorinį reikalavimą atsisakyta patvirtinti. Šioje byloje A. J. įrodinėjo, kad būtent tokiu būdu UAB „PGNT“ įsigijo trūkstamą pinigų sumą, kurią panaudojusi su Banko kreditu galėjo visiškai atsiskaityti su žemės sklypo pardavėju ir nuosavybės teisėmis įsigyti minimą turtą, kurį vėliau įkeitė Bankui, o A. J. atiteko reikalavimo teisė į įmonę. Jis teigė, kad pati UAB „PGNT“ jokių lėšų, be Banko kredito tam neturėjo. Teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi A. J. ir A. J. kreditorinį reikalavimą atsisakyta patvirtinti, tačiau šis procesinis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes neišnagrinėtas pareiškėjų pateiktas atskirasis skundas (civilinės bylos Nr. 2-2076-653/2012, Nr. 2-403/2013).

Kaip minėta, taip pat nėra įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo BUAB „PGNT“ ieškinys atsakovams V. K. ir V. K. (trečiasis asmuo AB DnB bankas), kuriuo buvo prašoma nutraukti su atsakovu V. K. 2007-10-23 sudarytą sutartį dėl žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) dalies pirkimo-pardavimo, taikyti restituciją, grąžinant atsakovui šia sutartimi ieškovo įgytą žemės sklypo dalį, ieškovui priteisiant iš atsakovo sumokėtą žemės sklypo dalies kainą – 4 130 000 Lt, o taip pat priteisti iš atsakovo 377 923,02 Lt žalą, kurią bendrovė patyrė dėl sutarties nevykdymo. Pagal šios bylos medžiagą – pareiškėjai A. J. bei A. J. 2007-11-12 sutartimis savo turtu yra laidavę AB DnB bankui už ieškovo BUAB ,,PGNT“ prievoles pagal 2007-11-12 kredito sutartį Nr. K-2400-2007-818 gaunant 2 660 000 Lt paskolą, reikalingą tam, kad būtų galima už 4 130 000 Lt nusipirkti 3 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tai yra sudaryti 2007-10-23 sutartį, dėl kurios nutraukimo yra kilęs šioje byloje nagrinėjamas ginčas.

Beje, kaip seka iš byloje esančios Kredito sutarties Nr. K-2400-2007-818, be šios užtikrinimo priemonės, AB DnB bankui ieškovas BUAB PGNT yra įkeitęs įsigytą žemės sklypą, o Z. V. bei V. V. – jiems priklausantį butą, esantį Vilniuje, Rotundo g. Pagal Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-4542-520/2011 duomenis ieškovas UAB „PGNT” šiam bankui hipotekos lakštu taip pat įkeitė – 0,28ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 3,02 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal šios bylos duomenis bankas yra kreipęsis į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto 825 974,41 eurų vertės turto, priklausančio skolininko UAB „PGNT“ ir įkeistų daiktams savininkams A. J. ir A. J..

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu patenkino AB DnB NORD banko ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovų A. J. ir A. J., kaip laiduotojų, skolininko BUAB ,,PGNT“ skolą pagal 2007-11-12 kredito sutartį Nr. K-2400-2007-818, susidariusią iki bankroto bylos iškėlimo, tai yra 766 044,30 eurų negrąžinto kredito, 56 879,21 eurų nesumokėtų palūkanų, 3 050,90 eurų delspinigių, iš viso 825 974,41 eurai, arba 2 851 924,44 Lt. Taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Dėl šio teismo sprendimo pateiktas atsakovų A. J. ir A. J. apeliacinis skundas nėra išnagrinėtas (CPK 279 str.) (civilinė byla Nr. 2-4542-520/2011, Nr. 2A-192/2013).

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 11 d. nutartimi patenkino BUAB „PGNT“ administratoriaus 2012-07-05 pateiktą prašymą ir pripažino šią įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (civilinė byla Nr. B2-2075-653/2012). Teismas nustatė, kad pasiūlymų dėl taikos sutarties sudarymo negauta, įmonė veiklos nevykdo, mokumas neatstatytas. Remdamasis atitinkama teismų praktika, nurodė, kad įmonė gali būti pripažinta bankrutavusia ir likviduojama ir tuo atveju, kai dalies kreditorių reikalavimai dar yra ginčijami, kad jie gali būti tvirtinami ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, kartu nurodė, kad teismų praktikoje pripažinta, jog nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia, kol vyksta teisminiai ginčai dėl kreditorių reikalavimų tikslinimo, galima kaip išimtis, bet ne taisyklė. Tačiau sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 30 straipsnyje numatytos sąlygos tenkinti administratoriaus prašymą. Taip pat nurodė, jog ginčijamas A. ir A. J. 1 285 345,70 Lt dydžio reikalavimas sudaro 35 proc., o patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro didžiąja dalį – 65 proc., visų pareikštų reikalavimų sumos; kad kreditoriai, turintys 99,11 proc. visų patvirtintų kreditorinių reikalavimų 2011-10-14 susirinkime nusprendė kreiptis į teismą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia; kad įkaito turėtojas AB DnB bankas su 2 898 798,79 Lt reikalavimu išliktų didžiausias kreditorius ir tuo atveju, jeigu pareiškėjų ginčijamas reikalavimas būtų patvirtintas, taigi jie negalėtų pakeisti balsavimo rezultatų (ĮBĮ 24 str. 1 d.) (civilinė byla Nr. B2-2075-653/2012).

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi patenkino kreditoriaus E. G. prašymą ir sustabdė ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) pardavimą iki įsiteisės teismo sprendimas (nutartis) byloje pagal šio asmens 2010-11-29 paduotą skundą dėl BUAB „PGNT“ kreditorių susirinkimo 2012-09-13 nutarimo, kuriuo buvo patvirtinta šios įmonės AB DnB NORD bankui įkeisto turto vertinimo, pardavimo ir kainų nustatymo tvarka (civilinė byla Nr. 2-6630-653/2012).

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 14 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-2075-653/2012) atmetė pareiškėjų A. ir A. J. prašymą skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti 2012-12-17 11 val. įvyksiančias varžytines, kuriose parduodama BUAB „PGNT“ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), tai yra turtą, kuris, kaip minėta, yra nagrinėjamos bylos dalyku. Pareiškėjai šį savo prašymą grindė tuo, jog nėra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, nėra išspręstas jų 1 285 345,70 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimas, neišspręsta civilinė byla dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, galinti atstatyti įmonės mokumą. Teismas, atsisakydamas tenkinti šį pareiškėjų prašymą, nurodė, kad jų prašomos taikyti priemonės BUAB „PGNT“ bankroto byloje Nr. B2-2075-653/2012 išeina už atskirojo skundo dėl teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti ribų, todėl negali būti taikomos. Taip pat pažymėjo, jog kitoje civilinėje byloje, nagrinėjamoje pagal pareiškėjo E. G. skundą, teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi jau yra sustabdytas šio turto pardavimas.

Taip pat svarbu pažymėti tai, kad teismo 2012 m. spalio 11 d. nutartimi patvirtintą UAB „PGNT“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą likvidavimo proceso pradžiai sudaro bendra 3 007 301,89 Lt suma, iš kurių 2 898 798,79 Lt – hipoteka ir laidavimu užtikrintas AB DnB banko reikalavimas, 5 384,97 Lt pirmąja eile tenkintini, 33 506,56 Lt antrąja eile tenkintini ir 69 611,57 Lt trečiąja eile tenkintini kreditoriniai reikalavimai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, sprendžia, jog apeliantai A. J. ir A. J. yra teisūs teigdami, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija, kai ieškovas BUAB „PGNT“ atsisakė savo teisės apeliacine tvarka apskųsti teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo BUAB „PGNT“ reikalavimas nutraukti ginčo žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo sutartį ir pritaikius restituciją grąžinti šį turtą atsakovui, o iš jo ieškovui priteisti gautus 4 130 000 Lt, o taip pat 377 923,02 Lt žalos atlyginimą, turi tiesioginę įtaką jų, kaip vienintelių ieškovo BUAB ,,PGNT“ akcininkų, teisei ir teisėtam interesui, kad galimai būtų atkurtas bendrovės mokumas ir nutraukus bankroto bylą jiems, kaip laiduotojams, atsiskaičius su banku, būtų visiškai ar iš dalies užtikrinta regreso teisė, ar atsiskaičius su jos kreditoriais likviduojant bendrovę jiems atitektų likusi turto dalis (Akcinių bendrovių įstatymo 15 str. 1 d. 6 p., CK 2.45 str.).

Dėl paminėto, teisėjų kolegija, atmesdama apeliantų A. J. bei A. J. argumentus, susijusius su jų teise veikti ieškovo BUAB „PGNT“ vardu, o taip pat su CK 6.68 straipsnio nuostatų taikymu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti jų apeliacinį skundą neteisingai išsprendė šį klausimą, todėl panaikina skundžiamą teismo nutartį ir klausimą išsprendžia iš esmės – nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas negalėtų būti priimtas (CPK 306, 335, 338 str.), teisėjų kolegija jį priima ir perduoda Civilinių bylų skyriaus pirmininkui procesiniams klausimams išspręsti (CPK 319 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Priimti A. J. ir A. J. apeliacinį skundą.

Perduoti bylą su A. J. ir A. J. apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui.