- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-27-397/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-30762-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- R. L.
- Nukentėjusysis
- B. Ž.
- Civilinis ieškovas
- B. Ž.
- Kaltinamasis
- R. L.
- Advokatai
- Jurgita Jablonskienė, Rasa Kalkauskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Albino Antanaičio, Daivos Jankauskienės ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja B. Ž..
B. Ž. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista civilinei ieškovei B. Ž. iš kaltinamojo R. L. 17,27 Eur nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 500 Eur nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. L., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2019 m. liepos 20 d. apie 19.30 val. daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje sugriebęs kaimynei B. Ž. už dešinės rankos žasto, stipriai suspaudė ir visa jėga ją pastūmė, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešiniajame žaste.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ištyrus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei įvertinus juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, darytina išvada, jog kaltinimas, pareikštas R. L. nežymiai sutrikdžius B. Ž. sveikatą, pasitvirtino. R. L. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nesunkaus sveikatos sutrikdymo požymiai, todėl jo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. prašo, panaikinti 2020 m. liepos 14 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Skunde nurodė, jog skundžiamas nuosprendis yra aiškiai neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nei teisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą nebuvo surinkti neginčijami įrodymai, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką už kurią yra nuteistas. Skunde pažymima, jog BK 2 straipsnis reikalauja, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsakytų tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir, jeigu jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagristas, t. y., kad nuosprendyje išdėstytos išvados atitiktų bylos aplinkybes, nekeltų abejonių dėl kaltininkui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, kad įrodymai būtų įvertinti teisingai teismui atsižvelgus į visas bylos aplinkybes galinčias paveikti teismo išvadas. Apelianto teigimu, šiuos reikalavimus, teismas priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai ignoravo ir tuo pažeidė vieną iš svarbiausių pamatinių Baudžiamojo proceso principų - nekaltumo prezumpcijos principą, įsakmiai įpareigojantį, teisiant asmenį už nusikaltimo padarymą, visas abejones aiškinti tik jo naudai. Taip pat teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai patenkino ir civilinius ieškinius.
3.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika turi pasireikšti tyčiniais veiksmais - fiziniu smurtu, t. y. mušimu ar kitais smurtiniais veiksmais, kurie sukelia žmogui fizinį skausmą. Baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį atsirasti, vien tik formalaus konstatavimo, kad mušimu ar kitais smurtiniais veiksmais žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas, nepakanka. Baudžiamoji atsakomybė pagal minėtą straipsnį taikoma gali būti tik tuo atveju, jei asmens elgesio neteisėtumas neabejotinai yra pasiekęs būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vien tik nukentėjusiosios prieštaringų parodymų pagrindu konstatavęs fizinio skausmo jai sukėlimo faktą, neišsamiai ir šališkai įvertindamas bylos aplinkybes, nukrypdamas nuo LAT suformuotos teismų praktikos bei pripažindamas R. L. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, priėmė aiškiai neteisingą nuosprendį.
3.3. Skundo autoriaus teigimu, incidentas tarp jo ir nukentėjusios B. Ž. įvykio dieną įvyko, tik jis kilo ne dėl apelianto, bet dėl nukentėjusios netinkamo elgesio, t. y. dėl to, kad jam atidarinėjant laiptinės vėdinimui skirtą langą, nukentėjusi prieš jį pavartojo fizinį smurtą jėga pastumdama jį. Nuo tokio veiksmo, apeliantas nugara trenkėsi į aštriai grublėtą laiptinės šoninę sieną ir būdamas tuo metu iki pusės nuogas, apsidraskė. Tokiu būdu, po neteisėtų nukentėjusios B. Ž. smurtinių veiksmų atlikimo, jis jautė skausmą, tačiau tuo metu nesiskundė, nes dėl itin karšto oro ir blogos sveikatos neturėjo galimybės kreiptis į teismo medicinos specialistą.
3.4. Atkreipiamas dėmesys, jog inkriminuojamo įvykio metu jis nukentėjusios už rankos žasto tyčia, t. y. siekiant sukelti jai fizinį skausmą, nesugriebė ir rankos žasto jai tyčia nesuspaudė, todėl ir poodinių kraujosruvų dešiniajame nukentėjusios rankos žaste jai tyčia nepadarė, ir padaryti negalėjo. Tai patvirtina ir nukentėjusios paaiškinimai bei parodymai apie tariamo jos rankos sužalojimo padarymo mechanizmą, ir pačios nukentėjusios atlikti veiksmai. Pažymima, jog fakto, išskyrus nukentėjusios parodymus, apie sugriebimą jai už rankos, ar fizinio skausmo nukentėjusios rankoje sukėlimą sugriebiant, jokie kiti duomenys nepatvirtina. Nukentėjusiosios duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme yra prieštaringi. Atkreipiamas dėmesys, jog 2019 m. liepos 22 d. 11:10 val., t. y. po 1,5 paros nuo inkriminuoto nusikaltimo padarymo pradžios, specialisto išvados aktu yra konstatuota, kad nukentėjusios dešinio žasto užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje yra 1 cm skersmens apvalios formos, o apatiniame trečdalyje užpakaliniame paviršiuje 9 x 7 cm violetinės spalvos poodinės kraujosruvos, tačiau teismas nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiajai buvo padaryta viena kraujosruva.
3.5. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog kraujosruvų spalva po traumos keičiasi. Pagal kraujosruvų spalvas odoje, medicinoje nustatinėjamas jų padarymo laikas. Medicinoje iki vienos dienos senumo kraujosruva palaipsniui iš raudonos spalvos tampa rausvai mėlynos spalvos, nuo vienos dienos senumo iki keturių dienų senumo, kraujosruva iš mėlynos spalvos palaipsniui keičiasi ir tampa tamsiai mėlynos ir violetinės spalvos. Iš to sektų, kad po pusantros paros nuo apeliantui inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nukentėjusiąją apžiūrint teismo med. ekspertui, jai konstatuotos violetinės spalvos kraujosruvos buvo būdingos jų padarymui prieš 3-4 dienas, t. y. iki R. L. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo, bet ne prieš dieną, kaip kad konstatuota yra teismo. Skunde pažymima, kad nukentėjusios veiksmai pateikiant teismui, jos tvirtinimu sekančią dieną sugyventinio darytą jos žasto nuotrauką, ne tik sudaro pagrindą abejoti nukentėjusios duotų parodymų teisingumu, bet ir duoda pagrindą manyti nukentėjusiąją siekiant nepagrįstai apkaltinti R. L.. Teismo posėdyje apklaustas teismo med. ekspertas Leonas Gogelis taip pat patvirtino, kad rankos vaizdas per parą nuo apžiūros negalėjo taip pasikeisti.
3.6. Apelianto teigimu, siekiant byloje pašalinti prieštaravimus dėl padaryto sužalojimo bei jo mechanizmo, jis prašė teismo skirti papildomą objektų tyrimą, tačiau teismas nepagrįstai prašymą atmetė. Nukentėjusioji nuolat klaidino teismą, siekdama pateikti melagingus parodymus. Ji prašė iškviesti į teismo posėdį liudytoją R. V., kuri neva tai visą konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios stebėjo pro durų akutę, tačiau paaiškėjo, kad ši liudytoja minėtą dieną, tuo laiku kai vyko konfliktas, dirbo parduotuvėje ir nieko negalėjo matyti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusioji reikalaudama neturtinės žalos atlyginimo, pateikė eilę receptų nuo vaistų, kurie buvo prirašyti kitų gydytojų. Ir nors teisėja turtinę žalą sumažino, tačiau nieko nepasisakė dėl kokios priežasties. Apelianto manymu, tokie faktai neabejotinai duoda pagrindą abejoti nukentėjusios parodymų teisingumu ir duoda pagrindą manyti nukentėjusiąją davus teismui aiškiai tendencingai neteisingus parodymus.
3.7. Apelianto įsitikinimu, teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė svarbiausių BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, dėl ko buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos reikalavimai. Byla buvo nagrinėjama šališkai, besąlygiškai tikint nukentėjusiosios parodymais, nevertinant to, kad ji eilę kartų teikė teismui tikrovės neatitinkančius įrodymus.
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jos gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusiosios atstovė ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. L. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. L. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas R. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu R. L. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. L. kaltės.
Dėl įrodymų vertinimo
7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
8. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia R. L. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).
9. Nors apeliantas kategoriškai neigia aptariamo konflikto metu vartojęs fizinį smurtą nukentėjusiosios B. Ž. atžvilgiu, nurodydamas, jog nukentėjusioji prieš jį pavartojo fizinį smurtą jėga pastumdama jį į laiptinės sieną, tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog R. L. kaltinime nurodytoje vietoje ir kaltinime nurodytu laiku iš tiesų tyčia sugriebęs B. Ž. už dešinės rankos žasto, stipriai suspaudė ir jėga ją pastūmė, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešiniajame žaste. Šią aplinkybę patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, kurie kartu su liudytojų V. C., J. Ž., policijos pareigūnų R. J., V. B., kurie netrukus po įvykio bendravo su nukentėjusiąja, parodymais, Policijos registruojamų įvykių registro duomenimis, vyriausiosios patrulės R. J. 2019 m. liepos 20 d. tarnybiniu pranešimu „Dėl sulaikyto asmens“ bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1849/2019(02) tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.
9.1. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji B. Ž. pakankamai nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino įvykio aplinkybes bei parodė, kad įvykio dieną apie pusę aštuonių išėjo išnešti šiukšles. Jai grįžtant kaimynė iš 22 buto persisvėrusi per langą pradėjo šaukti, kad ji (nukentėjusioji) nebandytų uždarinėti lango. Grįždama į butą ji palipo uždaryti langą, o kaimynas R. L. su žmona tuo metu leidosi laiptais žemyn. Kaimynas kartojo: „Dink iš čia, žiegždrine, tu neturi teisės, tu nedeklaruota, nedarinėk“. Kontaktas tarp jos ir kaimyno buvo prie atidaryto lango laiptų aikštelėje. Ji lipo į viršų, o R. L. buvo nusileidęs laiptais žemyn ir sugriebęs jai už dešinės rankos žasto stipriai stūmė, po ko jai labai skaudėjo ranką. Kadangi išeidama buvo neužrakinusi savo buto durų, greitai įbėgo į butą ir užtrenkė duris. Įbėgusi į butą pirmiausia viską papasakojo savo sugyventiniui, paskui telefonu paskambino dukrai, kuri liepė kviesti policiją. Nuo rankos suspaudimo atsirado sužalojimai, po kiek laiko išryškėjo mėlynė (t. 1 b. l. 10-12, 25-26, 109-111). Iš esmės tokias aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir atvykusiems pareigūnams (t. 1 b. l. 6). Netikėti nukentėjusiosios B. Ž. parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu ji davė išsamius parodymus, jos parodymai viso proceso metu atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nebuvo prieštaringi. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, klaidinantys teismą, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad B. Ž. duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, jokių esminių prieštaravimų nėra. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusioji, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, visą laiką nurodė tą patį, be to, jos parodymus patvirtino ir kita bylos medžiaga, o tai, kad nukentėjusioji duotose parodymuose įvykio aplinkybes nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis tik tam tikros neesminės aplinkybės, nesudaro pagrindo teismui jos parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus, taip pat nesudaro pagrindo ir jais netikėti.
9.2. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusiosios sugyventinis V. C., kuris tiesiogiai įvykio nematė, tačiau patvirtino, jog po konflikto B. Ž. jam sakė, kad kaimynas (R. L.) ją stipriai sugriebė ir pastūmė. Į kambarį įbėgusi B. buvo labai susijaudinusi. Konfliktas kilo dėl atidaryto laiptinės lango. Sužalojimas pas B. Ž. buvo matyti kitą dieną, t. y. mėlynė išryškėjo po kiek laiko (t. 1 b. l. 114-115). Tai, kad konflikto su kaimynu R. L. metu, B. Ž. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausta nukentėjusiosios dukra J. Ž.. Minėta liudytoja paties konflikto nematė, tačiau apie jį sužinojo iš mamos, kadangi mama jai paskambino iš karto po įvykio. Paskambinusi apie 20.00-21.00 val. pasakė, kad buvo pastumta, kad labai išsigando, kad viskas vyko dėl lango uždarinėjimo. Mama telefonu papasakojo, kad ji atėjo uždaryti langą, kaimynas (R. L.) ją sugriebęs už rankos pastūmė. Nuvažiavusi matė, jog mamos visa ranka buvo mėlyna (t. 1 b. l. 115 – 116). Nors liudytojas V. C. yra nukentėjusiosios sugyventinis, o liudytoja J. Ž. jos dukra, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, netikėti minėtų liudytojų parodymais, nėra jokio pagrindo, nes jie atitinka nuoseklius nukentėjusiosios parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Be to, pagrindą tikėti nukentėjusiosios nurodytomis įvykio aplinkybėmis suteikia ir liudytojais pirmosios instancijos teisme apklaustų policijos pareigūnų R. J. ir V. B. parodymai. V. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis parodė, kad 2019 m. liepos 20 d. apie 20.23 val. iš budėtojo gavus pranešimą, jie nuvyko nurodytu adresu, kur juos pasitikusi B. Ž., paaiškino, kad apie 19.30 val. kaimynas iš 22 buto laiptinėje ją užpuolė ir išvadino necenzūriniais žodžiais dėl laiptinės langelio, kurio neleido jai uždaryti, sugriebė jai už dešinės rankos, taip sukeldamas fizinį skausmą. Pranešėja sakė, kad jai skauda ranką, minėjo, kad išgėrė kažkokių vaistų. Nukentėjusioji buvo susijaudinusi (t. 1 b. l. 37-38, 143 - 144). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoja apklausta vyriausioji patrulė R. J., kuri patvirtino savo tarnybiniame pranešime (t. 1 b. l. 42) išdėstytas aplinkybes. taip pat nurodė, kad nukentėjusioji skundėsi, kad yra sužalota, atrodė išsigandusi (t. 1 b. l 129).
9.4. Tai, kad nukentėjusiajai įvykio dieną buvo nežymiai sutrikdyta sveikata patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G1849/2019(02), kurioje nurodoma, kad B. Ž. padaryta poodinės kraujosruvos dešiniame žaste. B. Ž. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimai B. Ž. galėjo būti padaryti nurodomu laiku, t. y. 2019 m. liepos 20 d. apie 20.30 val., ir aplinkybėmis (t. 1 b. l. 28). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas Leonas Gogelis paaiškino, kad B. Ž. buvo apžiūrėta 2019 m. liepos 22 d. 11.10 val. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriuje. Nukentėjusioji nurodė, kad 2019 m. liepos 20 d. vakare namo laiptinėje kaimynas sugriebė už dešiniojo žasto ir pastūmė. Apžiūrint buvo konstatuota dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje viduriniame trečdalyje 1 centimetro skersmens apvalios formos, apatiniame trečdalyje užpakaliniame paviršiuje 9 x 7 centimetrų violetinės spalvos poodinės kraujosruvos (t. 1 b. l. 157 – 158). Nors nuteistasis R. L. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kaltę neigė, aiškindama, kad jokių veiksmų ji neatliko, prie nukentėjusiosios neprisilietė, priešingai nukentėjusioji jį pastūmė į sieną, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo teiginius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, R. L. ir jo sutuoktinės I. L. parodymus apie tai, kad įvykio metu buvo sužalotas pats nuteistasis, kuomet nukentėjusioji jį pastūmė į grublėtą sieną, vertino kritiškai kaip R. L. gynybinę poziciją siekiant išvengti atsakomybės, kadangi nei nuteistojo, nei jo sutuoktinės parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialisto išvadą pateikęs specialistas Leonas Gogelis detalizavo sužalojimo mechanizmą paaiškindamas, kad nukentėjusiosios ranka suimta galėjo būti taip: vienas kaltinamojo pirštas aukščiau, kitas žemiau, nes matyti kaip piršto anspaudas. Specialistas taip pat patvirtino, jog sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku. Akivaizdu, jog tiek specialisto išvada, tiek ir ją surašiusio specialisto paaiškinimai, paneigia nuteistojo ir jo sutuoktinės parodymus apie tai, kad R. L. įvykio metu nukentėjusiosios net nepalietė. Nors apelianto teigimu, po pusantros paros nuo jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, nukentėjusiajai konstatuotos violetinės spalvos kraujosruvos buvo būdingos jų padarymui prieš 3-4 dienas, t. y. iki R. L. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo, bet ne prieš dieną, kaip kad konstatuota yra teismo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas ar sužalojimai B. Ž. galėjo būti padaryti nurodomu laiku, t. y. 2019 m. liepos 20 d. apie 20.30 val. ir aplinkybėmis, pagrįstai rėmėsi būtent specialisto išvada ir ją surašiusio specialisto, kuris turi medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę ir aukščiausią kategoriją bei kvalifikaciją atlikti gyvų ir mirusių asmenų tyrimus, paaiškinimais, o ne apelianto paskaičiavimais ir samprotavimais apie tai, kaip keičiasi kraujosruvų spalva praėjus tam tikram laikotarpiui. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad specialisto išvada, ją vertinant kartu su kitais byloje esančiais įrodymais neabejotinai patvirtina, kad R. L. smurtas prieš nukentėjusiąją tyčia sugriebus jai už dešinės pusės žasto, stipriai suspaudus ir ją pastūmus, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (B. Ž. padarytu nežymiu sveikatos sutrikdymu). Aukštesniojo teismo vertinimu, R. L. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo.
9.5. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat liudytojais buvo apklausti J. B. G. ir R. V., tačiau jie esminių, turinčių reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui aplinkybių nenurodė, tiesiogiai įvykio nei vienas nematė, palaikė arba nuteistojo, arba nukentėjusios pusę bei davė vienai ar kitai pusei palankius parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtų liudytojų parodymais nesirėmė.
9.6. Nors nuteistojo teigimu, byloje nėra surinkta įrodymų dėl jo kaltės smurtavus prieš nukentėjusiąją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako R. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę apie R. L. kaltumą ir/ar nekaltumą, ar tokią nuomonę galėjo susidaryti proceso metu. Vertinant objektyviuosius ir subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjos asmeninį tendencingumą, keliančių abejonių dėl jos šališkumo. Nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, todėl atmestini.
Dėl civilinio ieškinio
10. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai patenkino nukentėjusios civilinį ieškinį.
10.1. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.
10.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors apeliantas ir nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu dėl priteisto B. Ž. 200 eurų neturtinės žalos dydžio, kadangi jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. L. kaltės padarius B. Ž. nežymų sveikatos sutrikdymą yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteistas esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir jos sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą. Mažinti nustatytos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.
11. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su nukentėjusiajai B. Ž. priteistu 17,27 eurų turtinės žalos dydžiu, teigiant, jog nors pirmosios instancijos teismas priteisiamą turtinę žalą ir mažino, tačiau nepasisakė dėl kokios priežasties.
11.1. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Atsižvelgiant į tai, jog, kaip jau buvo konstatuota, R. L. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įrodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad būtent nuteistasis yra atsakingas už nukentėjusiajai B. Ž. padarytą turtinę žalą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji pareiškė 28,80 eurų civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, kuriame nurodė, kad turtinę žalą sudaro gydymosi išlaidos – t. y. vaistams išleista pinigų suma (t. 1, b. l. 44-46). Vėliau pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji į bylą pateikė daugiau vaistų pirkimo kvitų (t. 1 b. l. 156, 177-179), baigiamosiose kalbose nukentėjusiosios atstovė prašė iš R. L. nukentėjusiosios naudai priteisti 130,73 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje esantį gydytojos Linos-V. C. 2019 m. liepos 26 d. įrašą nukentėjusiosios asmens sveikatos istorijoje, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji B. Ž. po įvykio lankėsi pas savo šeimos gydytoją ir dėl jos išsakytų nusiskundimų jai buvo skirti atitinkami vaistai (b. l. 180), taip pat į byloje esančius duomenis iš kurių matyti, kad nukentėjusioji jai skirtus vaistus pirko tą pačią 2019 m. liepos 26 d. ir išleido 17,27 Eur (b. l. 100, kvitas Nr. 78678/68) – būtent šią 17,27 eurų sumą priteisė civilinės ieškovės naudai kaip turtinės žalos, patirtos perkant vaistus, atlyginimą. Kadangi į bylą nebuvo pateikta įrodymų, iš kurių pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs spręsti, kad nukentėjusiosios vėliau pirkti vaistai kaip nors susiję su įvykio metu nukentėjusiosios patirtų sužalojimų gydymu ar su pačia nusikalstama veika ir jos pasekmėmis bei jų šalinimu, likusioje dalyje civilinio ieškinio reikalavimo dėl turtinės žalos priteisimo, netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu nukentėjusiosios patirtų išlaidų dydis yra realus, pagrįstas objektyviais duomenimis, mažinti nukentėjusiajai priteistiną turtinės žalos dydį ar iš viso atsisakyti jį priteisti, apygardos teismas neturi jokio teisinio pagrindo.
12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. L. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
13. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas ( BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nuteistajam R. L. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos centrinio koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. vasario 12 d. pažyma Nr. (12.33Mr) PT-1045 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nuteistajam R. L. suteiktos teisinės pagalbos išlaidos sudaro - 126 Eur ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei.
14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis R. L., tačiau apeliacinės instancijos teisme jis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, todėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad R. L. turi atlyginti nukentėjusiajai padarytą tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, kad duomenų apie jo turimą nekilnojamą turtą ar gaunamas pajamas nėra, kad nuteistasis šiuo metu yra pensinio amžiaus, nedirbantis, sprendžia, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neturi būti išieškotos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
15. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme taip pat buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. gruodžio 15 d. pažyma Nr. (12.33) PT-6330 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai B. Ž.. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme atstovaujant B. Ž., sudaro 157,57 Eur. Kaip jau minėta BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo konkrečiu atveju svarbu tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš nuteistojo R. L., Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos, apeliacinės instancijos teisme atstovaujant B. Ž., priteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo R. L. valstybės naudai 157,57 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt septynis eurus penkiasdešimt septynis centus) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai B. Ž..
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.