- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-1009-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14330-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- A. Š.
- Atsakovas
- V. L., S. F.
- Trečiasis asmuo
- G. L., Vilniaus miesto 2-asis notarų biuras
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Š. ir atsakovės V. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovėms S. F. ir V. L. dėl namo dalies pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia, tretieji asmenys – G. L., Vilniaus miesto 2-asis notarų biuras.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. Š. pateikė teismui ieškinį, kurį vėliau patikslino, ir prašė pripažinti 2008-04-03 namo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių S. F. ir V. L., negaliojančia, pripažinti 7/100 namo, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. 1092-6001-2019) su priklausiniais (unikalus Nr. 1092-6001-2073), dalies pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2003-04-23 tarp ieškovės A. Š. ir atsakovės S. F., galiojančia.
Nurodė, kad 2003-04-23 tarp jos ir atsakovės S. F. faktiškai buvo sudaryta 7/100 dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartis. Ji tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir dar 2000-09-28 sumokėjo atsakovei visą sutartą pinigų sumą, t. y. 4 400 Lt. Atsakovė, patvirtindama aplinkybę, kad ieškovė pilnai su ja atsiskaitė, 2003-04-23 išdavė ieškovei notarinį įgaliojimą valdyti ir disponuoti ieškovės įsigytu turtu, taip pat perdavė visus nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų originalus ir raktus, tačiau minėta pirkimo-pardavimo sutartis notarine tvarka įforminta taip ir nebuvo. Tarp jos ir atsakovės iš esmės buvo atlikti visi būtini veiksmai, kurie yra reikalingi pirkimo-pardavimo sutarties įforminimui notarine tvarka. Minėtas sandoris nebuvo įformintas notarine tvarka, nes tam trukdė ir ta aplinkybė, jog tuo metu buvo sunku surasti visus kitus namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkus. Dėl šios priežasties atsakovė ir išdavė ieškovei notarinį įgaliojimą disponuoti perleidžiamu turtu, laikydama ieškovę naująja perleisto turto savininke. Visos šios aplinkybės aiškiai patvirtina abiejų pusių – tiek ieškovės, tiek atsakovės aiškų ketinimą sukurti teisinius santykius, ką abi šalys patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Atsakovė 2008-04-03 dar kartą pardavė butą trečiajam asmeniui, nes, kaip nurodo pati atsakovė, neva ieškovei perleistas turtas virto landyne, buvo neprižiūrimas, gauti skundai iš kaimynų. Būtent su viena iš kaimynių – V. L. – ir buvo sudaryta ginčijama 2008-04-03 nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartis. Tačiau visą laiką – tiek iki 2008-04-03 nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tiek po jos pasirašymo, minėtą turtą valdė ir juo disponavo ieškovė. Ši aplinkybė yra puikiai žinoma tiek atsakovei S. F., tiek atsakovei V. L..
Atsiliepimas
Atsakovė S. F. pateikė atsiliepimus į ieškinį ir patikslintą ieškinį, kuriuos prašė atmesti kaip nepagrįstus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad su ieškove ji notariškai patvirtintos buto pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo sudariusi. 2003-04-23 su ieškove buvo sudaryta ne buto pirkimo-pardavimo sutartis, o tik ieškovei išduotas įgaliojimas parduoti, išnuomoti, mainyti ar kitokiu būtu perleisti jai nuosavybės teise priklausančią namo dalį. Ieškovė negalėjo sudaryti jos namo dalies pirkimo-pardavimo sutarties, nes atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovu jis yra. Tuo metu kai ji pardavė butą atsakovei V. L., įgaliojimas, išduotas ieškovei, jau buvo pasibaigęs. Atsakovė neneigė, kad ji gavo iš ieškovės 4 400 Lt, tačiau šie pinigai nebuvo sumokėti už jai nuosavybės teise priklausiusio dalies gyvenamoji namo pirkimą, o už išduotą įgaliojimą.
Atsakovė V. L. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kurį prašė atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nors ieškovė tiek 2013-04-17 ieškinyje, tiek 2014-01-24 patikslintame ieškinyje, tiek ir 2014-03-10 pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo nurodo, kad už neva perkamą turtą atsiskaitė 2000-09-28, ką patvirtinta tą dieną išduotas raštelis, ieškovė laiko, kad pirkimo-padavimo sutartis buvo sudaryta 2003-04-23. Atsakovės nuomone, ieškovė tokios pozicijos laikosi sąmoningai ketindama išvengti ieškinio senaties taikymo. Prašydama pripažinti galiojančia neva 2003-04-23 sudarytą turto pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovė iš esmės teismo prašo ne ko kito, kaip patvirtinti, jog 2003-04-23 notaro išduotas įgaliojimas ir yra ta turto pirkimo-pardavimo sutartis. Tokia ieškovės pozicija atmestina kaip nepagrįsta. Teigia, kad 2003-04-23 įgaliojimas – tai aiškaus ir konkretaus turinio dokumentas, kuriuo atsakovė S. F. tik įgaliojo ieškovę A. Š. tvarkyti, valdyti ir disponuoti atsakovei priklausančiu turtu. Šis dokumentas negali būti laikomas pirkimo-pardavimo sutartimi. Įgaliojimo pagrindu atlikti teisiniai veiksmai teises ir pareigas sukurtų, pakeistų ir panaikintų tiesiogiai atsakovei S. F.. Nors ieškovė nurodo, kad atsakovė visus 10 metų vengė pasirašyti notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau atsakovės 2003-04-23 įgaliojimas teisės aktų nustatyta tvarka buvo patvirtintas notaro, todėl kyla klausimas: jeigu atsakovė praėjus 3 metams po pinigų gavimo sutiko atvykti pas notarą, tai kodėl vietoje įgaliojimo iš karto nebuvo pasirašyta turto pirkimo-pardavimo sutartis. Nors ieškovė prašo teismo pripažinti 2008-04-03 sutartį negaliojančia, tačiau ieškovė neteikia jokių leistinų įrodymų, kurie pagrįstų bent vieno pagrindo nurodytai sutarčiai pripažinti negaliojančia buvimą. Ieškovei 2008-04-03 sutartį prašant pripažinti negaliojančia net keliais skirtingais pagrindais ir neįrodinėjant nei vieno pagrindo buvimo, jos teiginiai dėl 2008-04-063 sutarties negaliojimo laikytini tiesiog deklaratyvaus pobūdžio ir atmestini kaip nepagrįsti.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 2-asis notarų biuras pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pašalinti Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notarę D. L.-B. iš bylos. Paaiškino, kad notarė neturi jokio ryšio su ginčo šalimis ir ginčo materialiniu teisiniu santykiu. Mano, kad notarės dalyvavimas šioje civilinėje byloje yra neparemtas jokiais teisiniais argumentais ir juos pagrindžiančiais įrodymais, todėl teisiniu požiūriu nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 17 d. sprendimu patikslintą ieškinį dėl 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir 2003-04-23 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės A. Š. atsakovės S. F. naudai 300 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, atsakovės V. L. naudai 1 000 Lt advokato pagalbai apmokėti. Iš ieškovės A. Š. į valstybės biudžetą teismas priteisė 64,26 Lt pašto išlaidų.
Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.393 str. 1-2 d. nustatyta, jog nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Šio reikalavimo nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (CK 1.93 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo paaiškino, jog tarp jos ir atsakovės S. F. gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2003-04-23, t. y. tą pačią dieną, kai atsakovė S. F. išdavė įgaliojimą ieškovei A. Š. tvarkyti, valdyti ir disponuoti (su teise parduoti ir kt.) atsakovei priklausančias 7/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad ieškovė, turėdama atsakovės S. F. įgaliojimą parduoti nurodytą namo dalį, šį nekilnojamojo turto objektą, kaip ji pati laiko, pardavė pati sau. Akcentavo, kad įgaliojimas negali būti laikomas pirkimo-pardavimo sutartimi. Įgaliojimas taip pat nepatvirtina, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta. Pabrėžė, kad CK 2.134 str. 1 d. nustato, jog atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Teismas darė išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė vengė įforminti 7/100 namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kuo pasireiškė vengimas sudarytą nustatytos formos sutartį bei kokiu būdu atsakovė buvo raginama ją sudaryti. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad S. F. 10 metų vengė su ieškove bendrauti bei atvykti pas notarą pasirašyti turto pirkimo-pardavimo sutartį.
Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad laikant, jog nuo 2000-09-28 pakvitavimo pasirašymo momento įvyko atsakovei S. F. priklausančio gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovė aiškiai praleido CK 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį 10 metų senaties terminą. Teismo vertinimu, ieškovė nenurodė kada sužinojo apie jos teisės pažeidimą, t. y. jog atsakovė S. F. vengia įforminti pirkimo-pardavimo sutartį notarine tvarka. Teismas konstatavo, kad praleistas ieškinio senaties terminas yra savarankiškas pagrindas ieškovės reikalavimui atmesti. Darė išvadą, kad ieškovei nesutvarkius namo pirkimo-pardavimo dokumentų, jai nesirūpinant atsakovei S. F. nuosavybės teise priklausančia gyvenamojo namo dalimi, šis nekilnojamasis turtas buvo parduotas atsakovei V. L.. Teismo vertinimu, atsakovė V. L. pagrįstai nurodo, kad 2008-04-03 dalies gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis neatitinka tariamojo ar apsimestinio sandorio požymių. Sutartis nustatyta tvarka buvo sudaryta pas notarą, atsakovė V. L. pagal šią sutartį visiškai atsiskaitė, savo nuosavybės teisę įregistravo. Šalims pasirašius sutartį ir ją patvirtinus notarui, nuosavybės teisė į statinius pereina pirkėjui, ši sutartis taip pat yra laikoma statinių priėmimo-perdavimo aktu (pagal sutarties 6.2 ir 6.3 p.). Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo 2008-04-03 sutartį laikyti tariamuoju sandoriu. Teismas taip pat mano, kad 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutartis neturi apsimestinio sandorio požymių. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kokį sandorį atsakovės S. F. ir V. L. iš tikrųjų turėjo galvoje, sudarydamos gyvenamojo namo dalies pirkimo-pardavimo sutartį. Kaip nepagrįsti atmesti ieškovės argumentai, kad 2008-07-03 pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei. Konstatuota, kad nėra jokių įrodymų, jog atsakovė S. F. vengė įforminti namo dalies pirkimo-pardavimo sutartį po to, kai gavo pinigus iš ieškovės, be to, ji sutinka juos grąžinti ieškovei. Pasisakydamas dėl 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu, t. y. pažeidus CK 4.37 str. 1 d., teismas pažymėjo, jog ieškovei neįrodžius fakto, jog ji tapo teisėta ginčo turto savininke, jos kaip savininkės teisės negali būti ginamos. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė V. L. laikytina sąžininga turto įgijėja, kadangi įrodymų, patvirtinančių priešingas išvadas, į bylą nepateikta. Įvertinęs tai, kad atsakovių atstovai nepateikė teismui raštiškų prašymų su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, tai, jog ginčas tarp šalių kilo iš dalies ir dėl atsakovės S. F. netinkamų veiksmų, byla nėra sudėtinga, teismas sumažino atsakovių prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovė A. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantė taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovė praleido CK 1.125 str. 1 d. nustatytą bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Mano, kad teismas nemotyvavo ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo nuo 2000-09-28, kada atsakovė S. F. pasirašė pakvitavimo raštelį. Akcentavo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą taikė, nenustatęs kada apeliantė sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. atsakovės atsisakymą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį notarine forma. Taigi, senaties termino pradžia nepagrįstai skaičiuojama nuo 2000-09-28, kadangi šią dieną apeliantė ir atsakovė S. F. susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, apeliantė sumokėjo sutartą kainą. Nuo šios datos ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė S. F. sutartį įformintų notarine tvarka. Akcentavo, kad tik sužinojimo momentas, jog atsakovė S. F. po apeliantės reikalavimo atsisako sudaryti notarinę sutartį ar to negali padaryti dėl to, kad turtas yra perleistas trečiajam asmeniui, įvertinus tai, jog šalys nebuvo sutarę dėl prievolės įvykdymo termino, galėjo būti laikomas apeliantės teisės pažeidimo momentu ir ieškinio senaties termino pradžia. Nors byloje apeliantė nepateikė rašytinių įrodymų, kurie leistų tiksliai nustatyti, kada atsirado jos teisės pažeidimas, tačiau teismas turėjo tinkamai įvertinti byloje esančių kitų įrodymų visumą, leidžiančią teigti, jog apeliantė iki 2003-04-23 įgaliojimo išdavimo niekaip negalėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą. Pažymėjo, kad tuo metu apeliantė dar bendravo su atsakove S. F. ir pagrįstai tikėjosi, jog pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaryta notarine tvarka ateityje. Teigia, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad dar iki 2003-04-23 ir galimai vėliau atsakovė S. F. savo veiksmais pripažino savo prievolę apeliantei, taip nutraukdama ieškinio senatį (CK 1.130 straipsnis). Mano, kad bylos medžiaga patvirtina, jog apeliantė su butu elgėsi kaip su savo turtu ir apie savo teisių pažeidimą nežinojo ir negalėjo žinoti. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia vienareikšmiškai teigti, kad atsakovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo ar galėjo sužinoti ne ankščiau kaip 2003-04-23, o į teismą su ieškiniu kreipėsi dar iki 2013-04-23 (ieškinys buvo siunčiamas pašto siunta), todėl apeliantė nepraleido 10 metų ieškinio senaties termino. Tuo atveju, jeigu teismas pripažins, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas, mano, jog yra pagrindas jį atnaujinti.
Nurodo, jog teismas netyrė ir nesiaiškino tikrosios šalių valios atsakovei S. F. pasirašant 2000-09-28 pakvitavimą, taip pat šalių elgesio po minėto dokumento pasirašymo. Taip pat nebuvo vertinta visų byloje esančių įrodymų visuma, esminis įrodymas – 2000-09-28 pakvitavimas, jo tarpusavio ryšys su kitais įrodymais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis. Vien tik tinkamai įvertinus minėtą pakvitavimą teismas būtų galėjęs daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė sutiko dėl 7/100 namo dalių pardavimo apeliantei. Taigi, byloje buvo pakankamai įrodymų, kad teismas pripažintų tarp šalių sudarytą nekilnojamojo turto – 7/100 namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepasisakė dėl to, jog atsakovės S. F. byloje duoti paaiškinimai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, t. y. apeliantei nesuprantama kaip teismas galėjo laikyti tinkamu motyvu tai, jog dar 2000-09-28 apeliantė atsakovei sumokėjo 4 400 Lt už 2003-04-23 išduotą įgaliojimą. Apeliantė taip pat mano, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kokiais pagrindais atmetamas jos reikalavimas dalyje dėl 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodė, kad atsakovė S. F., sudarydama 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutartį, pažeidė imperatyvias CK 6.307 str. nuostatas. Pažymėjo, kad pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia. Taip pat toks sandoris pažeidė CK 4.48 str. nuostatas, numatančias, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Pripažinus 2008-04-03 sutartį negaliojančia CK 1.80 str. nurodytu pagrindu, teismas turėtų spręsti restitucijos taikymo ir nekilnojamojo turto išreikalavimo iš atsakovės V. L. klausimus. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutartimi, nekilnojamasis turtas parduotas už šešis kartus mažesnę nei rinkos kainą.
Atsiliepimas
Atsakovė S. F. pateikė atsiliepimą į ieškovės A. Š. apeliacinį skundą, kurį prašo atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-17 sprendimą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį nuo 2000-09-28. Be to, net skaičiuojant senaties terminą nuo 2003-04-23, jis yra praleistas, kadangi ieškinys teismui pateiktas 2013-04-26. Atsakovės vertinimu, 2003-04-23 įgaliojimas yra aiškaus, konkretaus turinio ir negali būti laikomas pirkimo-pardavimo sutartimi. Teigia, kad minėto įgaliojimo išdavimas nepatvirtina, o priešingai paneigia, jog apeliantė iš tikrųjų ketino parduoti turtą ieškovei, nes 2003-04-23 atvykus pas notarą būtų pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, o ne įgaliojimas, kuris iš esmės užkirto kelią ieškovei minėtą turtą įgyti savo ar savo artimųjų nuosavybėn. Pažymėjo, kad 2000 m. atsakovei S. F. buvo perduoti 4 400 Lt už įgaliojimą. Paaiškino, kad tuo metu ieškovei A. Š. buvo išduotas įgaliojimas, tačiau pasibaigus jame nurodytam terminui, 2003-04-23 buvo parengtas naujas įgaliojimas. Be to, pirkimo-pardavimo sutartimi negali būti laikomas ir kaip tokia sutartis patvirtintas 2000-09-28 pakvitavimas, kadangi jis neatitinka CK 6.382-6.6.401 str. nustatytų reikalavimų, keliamų nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai. Taip pat akcentavo, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam sudaryti yra būtina dviejų šalių suderinta valia. Nei vienas į bylą pateiktas dokumentas nepatvirtina, kad buvo suderinta ieškovės ir atsakovės valia dėl nekilnojamojo turto pardavimo. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmestas reikalavimas dėl 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Šalies argumentai
Atsakovė V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-17 sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir iš ieškovės A. Š. atsakovei priteisti 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad teismui 2014-03-31 pateiktame atsiliepime buvo išreikštas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atliktos teisinės paslaugos buvo išdėstytos kartu su atsiliepimu pridėtoje sąskaitoje Nr. VB-14/04/01-1. Pažymėjo, kad už teisines paslaugas sumokėta suma neviršija teisės aktais nustatytų dydžių. Akcentavo, kad aplinkybė, jog ginčas iš dalies kilo dėl atsakovės S. F. netinkamų veiksmų, negali būti pagrindu mažinti bylinėjimosi išlaidų dydį atsakovei V. L.. Atkreipė dėmesį, kad apeliantė į bylą buvo įtraukta tik praėjus metams po bylos iškėlimo teisme. Per šį laikotarpį byloje buvo pateikta daug rašytinių įrodymų, byloje yra ne vienas teismo posėdžio protokolas. Atsakovės V. L. atstovas per 14 dienų turėjo susipažinti su visa bylos medžiaga ir parengti atsiliepimą, dėl šios priežasties negalima teigti, jog advokato darbo sąnaudos nebuvo didelės.
Atsiliepimas
Atsakovė S. F. pateikė atsiliepimą į atsakovės V. L. apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti. Atsakovė pritarė atsakovės V. L. apeliaciniame skunde nurodytiems motyvams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl ieškovės A. Š. apeliacinio skundo
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentu. Mano, kad teismas turėjo nustatyti, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. atsakovės S. F. atsisakymą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį notarine forma. Nurodė, kad iki 2003-04-23 įgaliojimo išdavimo ieškovė negalėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 str., 1.5 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pabrėžiama, kad subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2014; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2010; kt.). Bylą nagrinėjantis teismas senaties terminą reglamentuojančias teisės normas taiko ne formaliai, bet atsižvelgdamas į termino eigos pradžią nustatančias, patvirtinančias aplinkybes, o jeigu terminas praleistas – į praleidimo priežastis, galimybes atnaujinti ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-706/2015). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad laikant, jog 2000-09-28 pakvitavimo pasirašymo momentu įvyko atsakovei S. F. priklausančios gyvenamojo namo dalies su priklausiniais pirkimo-pardavimo sutartis, ieškovė akivaizdžiai praleido bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Apeliantė A. Š. apeliaciniame skunde nurodė, jog teismas neturėjo teisinio pagrindo senaties termino pradžią skaičiuoti nuo šios datos. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su apeliante, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas ne nuo 2000-09-28, kada buvo pasirašytas pakvitavimas, kuriuo patvirtinama, kad atsakovė S. F. gavo iš ieškovės 4 400 Lt. Kaip minėta, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu šiuo atveju turi būti nustatytas momentas, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti, jog atsakovė S. F. atsisako notarine forma sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo pinigų atsakovei S. F. mokėjimo iki įgaliojimo išdavimo, su kuriuo ieškovė iš esmės sieja ieškinio senaties pradžią, praėjo daugiau nei dveji metai. Apeliacinį skundą nagrinėjančios teisėjų kolegijos nuomone, minėtas terminas negali būti vertinamas kaip adekvatus ir pateisinamas laikotarpis, kurio metu ieškovei neturėjo kilti pagrįstų abejonių dėl atsakovės S. F. ketinimų notarine tvarka sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, vienerių metu laikotarpis, skaičiuojamas nuo 2000-09-28, t. y. pinigų perdavimo dienos, laikytinas daugiau nei pakankamu terminu, per kurį ieškovė būdama atidi ir rūpestinga galėjo ir turėjo suvokti apie jos teisių pažeidimą. Tai, kad nekilnojamuoju turtu ieškovė naudojosi kaip savo, jokiu būdu nepateisina galimo nežinojimo apie jos pažeistas teises ir teisėtus interesus. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia šioje byloje laikytina 2001-09-28. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys teismui buvo paduotas 2013-04-26 (išsiųstas 2013-04-23), laikytina, jog yra praleistas CK 1.125 str. 1 d. įtvirtintas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Apibendrinant anksčiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, tačiau pagrįstai nusprendė, jog ieškinys pateiktas jį praleidus. Pažymėtina, kad ieškovės teiginys, jog ji ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių – suklydimo – nėra pagrįstas ir nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės A. Š. ir atsakovės S. F. sudarytą sutarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo galiojančiu. Mano, kad teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo teiginiais.
CK 6.393 str. 1 d. numatyta, kad nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos (išskyrus bankroto proceso metu sudaromas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis). Šios formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 6.393 str. 2 d.). Vis dėlto, galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tuo atveju, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu (CK 1.93 str.). Tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas jos nesilaikant, galiojančiu pagal CK 1.93 str. 4 d., būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 str. 4 d. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2010-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010, ir kt.). Vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011, 2008-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2007-12-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007). Teisėjų kolegijos nuomone, 2000-09-28 pakvitavimo raštelis negali būti vertinamas atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų ir medžiagos. Taigi, vien šio dokumento pasirašymas negali būti laikomas pakankamu pagrindu spręsti, jog šalys buvo pasiekusios neginčijamą susitarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Šio 2000-09-28 pasirašyto dokumento turinys turėtų būti vertinamas neatsietai nuo 2003-04-23 išduoto įgaliojimo, kuriuo atsakovė S. F. įgaliojo A. Š. tvarkyti, valdyti ir disponuoti jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo suprasti, kad tokiu būdu nėra perleidžiamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Taigi, įgaliojimo išdavimas, o ne notarinės sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sudarymas, vertintinas kaip netiesioginis patvirtinimas, jog valia dėl nekilnojamojo turto pardavimo tarp šalių nebuvo suderinta. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kad ieškovė dėjo pastangas, ragino ar kitaip priminė atsakovei S. F. apie nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą notarine forma, o atsakovė S. F. vengė tai padaryti. Tai reiškia, kad byloje nėra įrodyta viena iš sąlygų, būtinų sandorio pripažinimui, t. y. atsakovės S. F. vengimas įregistruoti šalių sudarytą susitarimą notarine tvarka. Šios nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, esant prielaidas pripažinti galiojančia ieškovės ir atsakovės sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį ir šiuo pagrindu, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.
Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė atsisakymo tenkinti reikalavimą pripažinti 2008-04-03 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Laiko, kad sudarant minėtą sandorį buvo pažeistos CK 6.307 str. ir 4.48 str. imperatyvios nuostatos, dėl šios priežasties egzistuoja CK 1.80 str. nustatytas pagrindas pripažinti 2008-04-03 sandorį negaliojančiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėto reikalavimo pagrįstumą, išsamiai ištyrė bylos medžiagą ir teisingai nusprendė, jog šiuo atveju nėra įrodyti pagrindai, sudarantys prielaidas 2008-04-03 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimui negaliojančia. Pabrėžtina, kad apeliantės nurodytos nuostatos, kurios neva buvo pažeistos sudarant minėtą sandorį, yra iš esmės susijusios su turto savininko ar jo įgalioto asmens teisėmis perduoti/parduoti nuosavybės teise priklausantį turtą. Nagrinėjamoje byloje nėra konstatuota, kad atsakovei S. F. 2008-04-03 sutarties sudarymo metu nuosavybės teise nepriklausė parduodamas nekilnojamasis turtas. Tai, kad ieškovė laikė save minėto turto savininke, nepaneigia atsakovės S. F. sandorio sudarymo metu turėtų nuosavybės teisių. Atsakovė S. F. tiek CK 6.307 str., tiek 4.48 str. įtvirtintų normų prasme buvo tinkamas subjektas, galintis sudaryti sandorį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo. Taigi, minėti apeliacinio skundo argumentai, taip pat nesudaro pagrindų pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir dėl šios priežasties naikintinas.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos medžiagą bei byloje esančius įrodymus, padarė iš esmės pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ieškovės A. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Dėl atsakovės V. L. apeliacinio skundo
Atsakovė V. L. nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria jai priteista tik dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) (redakcija galiojusi iki 2015-03-20) 2 p., teismas, priteisdamas užmokestį už teikiamas teisines paslaugas atsižvelgia į tokius kriterijus kaip bylos sudėtingumas, teisinių paslaugų kompleksiškumas, specialių žinių reikalingumas, turto ar pinigų sumų dydis (priteistinų ar ginčijamų), sprendžiamų teisinių klausimų naujumas ir kitas svarbias aplinkybes.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad atsakovei V. L. priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis negali būti mažinamas tuo pagrindu, jog ginčas tarp šalių kilo iš dalies dėl atsakovės S. F. netinkamų veiksmų. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, teisingai vertino bylos sudėtingumą. Pažymėtina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog byla yra sudėtinga ar didelės apimties ir dėl šios priežasties atsakovės atstovo laiko sąnaudos, teikiant teisines paslaugas, objektyviai galėjo ir turėjo būti didelės. Tai, kad atsakovės nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų dydžių, savaime nereiškia, jog jos turi būti priteisiamos neatsižvelgiant į anksčiau nurodytus kriterijus. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės A. Š. atsakovės V. L. naudai priteisė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Kadangi apeliančių apeliaciniai skundai atmestini, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės A. Š. ir atsakovės V. L. apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.