- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-29
- Bylos Nr.
- I1-8159-583/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02235-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Remigijus Arminas (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas
2020 m. gruodžio 14 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. N. skundą bei patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 7850,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. būdavo reguliariai konvojuojamas iš vienos pataisos įstaigos į kitą pataisos įstaigą. Teigia, jog konvojavimas vykdavo netinkamomis sąlygomis – visos kelionės metu neturėdavo galimybės pasinaudoti tualetu, todėl užsinorėjus šlapintis tekdavo kentėti, konvojavimo transporto priemonėse nebuvo įrengtų saugos diržų, būdavo skiriamas tik sausas davinys, kurį turėdavo užgerti vandeniu. Konvojavimo metu vasaromis šalta, o žiemomis tvanku, kadangi konvojavimą vykdę pareigūnai šiltuoju metu laiko automobiliuose įjungdavo kondicionierius, o šaltuoju metu laiku – šildytuvus. Akcentuoja, kad Tarnybos pareigūnai į jo žodinius skundu bei pastabas nereaguodavo arba juos palydėdavo grasinimais. Pabrėžia, kad negali pateikti informacijos kada tiksliai bei kokiais maršrutais buvo konvojuojamas, kadangi Tarnybos administracija atsisakė jam pateikti šią informaciją.
Nurodo, kad dėl konvojavimo netinkamomis sąlygomis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, sveikatos sutrikimus – jausdavo alkanas, pavalgius vakare sutrikdavo virškinimas, skaudėdavo šlapimtakius, dėl neįrengtų saugos diržų pergyvendavo dėl savo gyvybės, būdavo žeminama jo garbė bei orumas. Dėl nurodytų teisės aktų pažeidimų ir Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 7850,00 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad teisės aktai nenumato Tarnybai pareigos rinkti ir kaupti informaciją, susijusią su konkrečiu asmenų konvojavimu. Formuodama tokius duomenis Tarnyba pažeistų teisės aktų reikalavimus asmens duomenų apsaugos srityje. Asmens konvojavimas yra tik ginkluotas asmens lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo.
Pareiškėjo pateiktų duomenų apimtyje Tarnyba nustatė, kad ji konvojavo pareiškėją maršrutais: Vilnius – Kaunas – Kybartai - Vilnius 4 kartus, Kaunas – Panevėžys – Šiauliai – Panevėžys - Kaunas 4 kartus. Konvojų metu naudoti specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus, automobiliams išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudija apie automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Atkreipia dėmesį, jog prieš pradedant konvojavimą, konvojus privalomai patikrino specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti, pastabų neturėjo. Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržus privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Teisės aktai nenumato, jog konvojavimui skirtuose automobiliuose privalo būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Vien atitinkami nepatogumai konvojavimo metu nėra pagrindas konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo argumentai, susiję su konvojavimo automobiliais yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie jo pageidaujamas konvojavimo sąlygas ir galimai nesąžiningu siekiu pasipelnyti valstybės sąskaita.
Taip pat teisės aktai nereglamentuoja, jog konvojavimo automobiliuose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Asmenys konvojaus metu į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant. Pareiškėjo konvojavimo kelionės žiniaraščiuose yra konvojaus viršininko įrašai, jog konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose. Nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui prašant jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punkte. Atkreipia dėmesį, kad konvojuoti nepriimami asmenys, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas, tačiau teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos aprūpinti konvojuojamuosius maistu. Pareiškėjas skunde neneigia, jog jis buvo aprūpintas maistu, todėl akivaizdu, kad jo teisės nebuvo pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba pabrėžia, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundais į konvojaus viršininką, į paskirties punkto budėtoją ar administraciją ar kitas institucijas dėl jo netenkinančių konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę sužinoti ir ginti savo galimai pažeistas teises dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat pirmojo jo konvojavimo įvykio, tačiau nepadarė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai susiję su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Akivaizdu, jog pareiškėjo išdėstyti hipotetinio pobūdžio svarstymai ir subjektyvaus pobūdžio argumentai, iš kurių kildinamas galimos neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas E. N. kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu į teismą prašymas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu, atsiradusią dėl konvojavimo teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 27 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. reguliariai buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis – konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengtų saugos diržų, nebuvo tiekiamas karštas maistas, nesudaroma galimybė pasinaudoti tualetu, šaltuoju metu laiku automobiliuose būdavo tvanku, o šiltuoju metu laiku – šalta. Akcentuoja, jog teikdavo Tarnybos pareigūnams žodines pastabas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, tačiau jos būdavo ignoruojamos arba sulaukdavo grasinimų.
Pareiškėjas skunde nepateikia tikslių datų bei maršrutų kada ir kur jis buvo konvojuojamas Tarnybos pareigūnų. Iš Tarnybos 2020 m. rugpjūčio 31 d. rašto Nr. 47SD-1092 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 61) turinio matyti, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 31 d. buvo gabenamas iš Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus į Kauno tardymo izoliatorių ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo gabenamas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Šiaulių tardymo izoliatorių.
Nagrinėjamai bylai yra aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Dėl maitinimo konvojavimo metu
Vertinant pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes, jog konvojavimo metu nėra tiekiamas karštas maistas pagrįstumą aktualus yra Taisyklių 98.5 punktas, kuris numato, jog konvojuojamieji, aprūpinami maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31 punktas reglamentuoja, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.
Įvertinus minėtą teisini reguliavimą darytina išvada, jog teisės aktai numato laisvės atėmimo ar kardomojo kalinimo įstaigoms pareigą asmenis, kurių konvojavimas truks ilgiau nei 6 val., aprūpinti maisto daviniu, o Taisyklės draudžia priimti asmenys į konvojų, kuris truks ilgiau nei 6 val., jeigu jie nėra aprūpinti maisto daviniu. Akivaizdu, kad teisės aktai numato, jog ilgesnėse kelionėse konvojuojami asmenys privalo būti aprūpinti maistu, tačiau nėra imperatyvios prievolės juos aprūpinti karštu maistu. Analizuojant pareiškėjo skundo argumentus akivaizdu, kad prieš konvojavimą pareiškėjui būdavo išduodamas sausas maisto davinys, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Tarnybos pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėjo netenkino jam išduoto maisto davinio turinys ar kokybė, tai nesudaro prielaidos teigti, kad buvo pažeistos jo teisės į teisės aktų reikalavimus atitinkantį konvojavimą.
Dėl saugos diržų nebuvimo specialiajame automobilyje
Taip pat pareiškėjas skunde teigia, jog Tarnybos konvojavimo transporto priemonėse konvojuojamiems asmenims nėra įrengti saugos diržai, todėl kelionių metu jausdavo baimę dėl savo gyvybės. Atsiliepime į skundą Tarnyba neneigia, jog konvojavimo transporto priemonėse, patalpose kuriuose yra laikomi konvojuojamieji asmenys nėra įrengti saugos diržai, tačiau akcentuoja, kad teisės aktai nenumato tokios pareigos.
Pagal Taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.
Konvojavimo taisyklių 146 punktas teigia, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti: 1) nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; 2) atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; 3) tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; 4) veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); 5) techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; 6) radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; 7) pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); 8) du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); 9) elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; 10) du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).
Lietuvos Respublikos saugos eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad važiuodami motorine transporto priemone ir priekaba su įrengtais saugos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, o važiuodami motociklu, mopedu, lengvuoju keturračiu, keturračiu, galinguoju keturračiu ar triračiu – užsidėję ir užsisegę motociklininko šalmu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių teismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių 196 punktas teigia, kad važiuodami transporto priemone su įrengtais saugos diržais, vairuotojas ir keleiviai privalo juos užsisegti.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog Taisyklių 146 punkte nėra imperatyvios pareigos specialiuose transporto priemonėse kiekvienam konvojuojamam asmeniui įrengti saugos diržą, o Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme bei Kelių eismo taisyklėse yra nustatyta, jog keleiviai kelionės metu užsisegti saugos diržą privalo tik tuo atveju, jeigu jis yra įrengtas. Pažymėtina, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės (146 p.) nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016; 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1891-525/2020 ir kt.).
Taip pat iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Tarnyba teismui pateikė automobiliams valstybiniais Nr. KCK630, KUF703, LAM691, JPM059, LDI190, EDL149 ir EFS563 VĮ „Regitra“ išduotus registracijos liudijimus bei privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų ataskaitas (b. l. 42-55). Vertinant pateiktų dokumentų turinį matyti, kad minėti automobiliai yra pripažinti techniškai tvarkingais ir juos leidžiama eksploatuoti viešajame eisme.
Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, kad teisės aktai nenumato pareigos konvojavimo transporto priemonėse įrengti saugos diržus, transporto priemonės, kuriomis buvo pareiškėjas transportuojamas yra techniškai tvarkingos. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių aplinkybių patvirtinančių, kad dėl konvojavimo transporto priemonėse neįrengtų saugos diržų jis būtų nugriuvęs, susižalojęs ar kitaip nukentėjęs, todėl šioje apimtyje pareiškėjo skundo argumentai pripažintini nepagrįstais.
Dėl galimybės naudotis tualetu konvojavimo metu
Pareiškėjas skunde nurodo, jog konvojavimo automobiliuose nėra įrengti sanitariniai mazgai, todėl kelionės metu užsinorėjęs pasinaudoti tualetu yra priverstas kentėti, dėl to patiria diskomfortą, jaučią skausmą šlapimtakiuose. Tarnyba atsiliepime į skundą nurodo, jog Taisyklės nenumato pareigos specialiose transporto priemonėse įrengti sanitarinius mazgus, o konvojuojamieji planinio konvojaus metu į tualetą yra vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant.
Analizuojant Taisyklių 146 punkte nustatytus specialiosioms transporto priemonėms keliamus reikalavimus akivaizdu, jog juose nėra nustatytos prievolės įrengti sanitarinius mazgus. Remiantis Taisyklių 134 punktu konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą akivaizdu, kad specialiose transporto priemonėse sanitarinis mazgas nėra įrengiamas, kelionės metu konvojus nėra stabdomas, jeigu asmuo pareiškia norą pasinaudoti tualetu, o konvojuojamiems asmenims, atsižvelgiant į jų pačių prašymus, juo leidžiama pasinaudoti pasikeitimo punktuose.
Tarnyba 2020 m. rugpjūčio 31 d. raštu nurodė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 31 d. buvo gabenamas iš Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus į Kauno tardymo izoliatorių ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo gabenamas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Šiaulių tardymo izoliatorių. Taip pat iš 2020 m. gegužės 19 d. kelionės žiniaraščio (b. l. 71-73) matyti, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 19 d. buvo konvojuojamas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių.
2020 m. gegužės 19 d. kelionės žiniaraštyje teigiama, kad konvojuojamiems asmenims atvykus į Marijampolės pataisos namų Kybartų sektorių buvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu. 2020 m. liepos 31 d. kelionės žiniaraštyje (b. l. 74-76) pažymėta pastaba, jog konvojuojamiems asmenims suteikta galimybė pasinaudoti tualetu Kauno tardymo izoliatoriuje. 2020 m. rugpjūčio 3 d. kelionės žiniaraštyje nurodyta, jog konvojuojamiesiems buvo leista pasinaudoti tualetu atvykus į Panevėžio vyriausiąjį policijos komisariatą. Remiantis minėtomis aplinkybėmis akivaizdu, jog visų konvojų metu, atvykus į pasikeitimo punktą, transportuojamiems asmenims buvo sudaroma galimybė pasinaudoti tualetu, todėl nagrinėjamu atveju Tarnybos pareigūnų veiksmuose teisės aktų pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad atvykus į pasikeitimo punktą ir pareiškėjus išreiškus norą pasinaudoti tualetu, Tarnybos pareigūnai atsisakė įvykdyti jo prašymą. Skunde tokių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad Tarnybos pareigūnai neatsižvelgė į pareiškėjo norą pasinaudoti tualetu ne pasikeitimo punkte, nesudaro prielaidos teigti, jog jis buvo konvojuojamas pažeidžiant teisės aktų nuostatas.
Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog šaltuoju metu laiku, dėl įjungto šildytuvo, transporto priemonėse būdavo tvanku, o šaltuoju metu laiku, dėl įjungto oro kondicionieriaus, transporto priemonėse būdavo šalta. Pabrėžia, jog dėl nepatogių keliavimo sąlygų teigė žodines pastabas Tarnybos pareigūnams, tačiau jos būdavo ignoruojamos ar palydimos grasinimais.
Atkreiptinas dėmesys, jog Taisyklėse nėra reglamentuota kokia oro temperatūra privalo būti užtikrinama specialiojoje transporto priemonėje. Pažymėtina, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną (Taisyklių 137 punktas).
2020 m. gegužės 19 d., 2020 m. liepos 31 d. ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. kelionės žiniaraščiuose nėra jokių duomenų, kad konvojuojami asmenys būtu pateikę konvojaus viršininkui žodines pastabas ar skundus dėl konvojavimo sąlygų. Iš Tarnybos Štabo bendrojo skyriaus administratorės 2020 m. spalio 14 d. tarnybinio pranešimo „Dėl dokumentų gavimo“ (b. l. 41) matyti, jog Tarnyboje 2020 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas pareiškėjo skundas.
Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, jog 2020 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (b. l. 59-60). Minėtame skunde pareiškėjas nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo konvojuojamas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Šiaulių tardymo izoliatorių. Teigia, jog buvo konvojuojamas kartu su kitu nuteistuoju, nuo kurio praeityje yra nukentėjęs ir visos kelionės metu buvo šio asmens engiamas bei užgauliojamas. Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis akivaizdu, jog Tarnyboje 2020 m. rugpjūčio 21 d. gautas pareiškėjo skundas nėra susijęs su pareiškėjo skunde nurodytomis galimai netinkamomis konvojavimo sąlygomis. Pareiškėjas skunde patirtos neturtinės žalos nekildino iš aplinkybės, jog buvo konvojuojamas vienoje transporto priemonėje su asmeniu, kuris kelionės metu jį užgauliojo, grasino ir t.t. Pabrėžtina, jog pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 6 d. skunde nenurodė, jog kitais aspektais konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, kad Tarnybos pareigūnai ignoravo jo žodines pastabas ar jam grasino.
Įvertinus tai, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos oro temperatūros transporto priemonėse, dėl ignoruojamų žodinių pastabų ar pareigūnų išsakytų grasinimų yra nekonkretus bei abstraktus, paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas pripažįsta, jog nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, kad konvojavimas vyko pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas bei patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.
Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo E. N. skundas atlyginti neturtinę žalą netinkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. N. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.