Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2318-214/2013 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei J. R. dėl įpareigojimo nugriauti tvorą žemės sklype ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl žemės sklypo ribų nustatymo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, sodininkų bendrija „Žara“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. CPK 323 straipsnyje, reglamentuojančiame apribojimus keisti apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą, įtvirtinta, kad, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 8 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008). Apeliantės atstovas, jau po atsiliepimų į apeliacinį skundą gavimo byloje, pateikė Kauno apylinkės teismui parengtą J. R. ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir prašo jį prijungti prie bylos, nes šis rašytinis įrodymas patvirtina, jog atsakovė ėmėsi ginti savo pažeistas teises kitu būdu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šis rašytinis įrodymas neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, ir todėl remiantis CPK 314 straipsniu atsisako priimti, nes būtinybė pateikti rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismui nenustatyta.

Apeliacinio skundo esmė – netinkamas materialiosios teisės normos taikymas ginčo teisiniam santykiui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2000 m. lapkričio 10 d. sutartimi Nr. P52/2000-1560 „Dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo privačios nuosavybės teise“ N. K. iš valstybės įsigijo 686 kv. m. ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Prie šios sutarties pridedamas parduodamo žemės sklypo planas (M 1:500), kaip neatskiriama sudedamoji šios sutarties dalis (Sutarties 7 p., t. 1, b. l. 6-9). Sklypo planas yra patikrintas tuometiniame Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriuje ir suderintas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filiale. 2001 m. gegužės 3 d. pirkimo pardavimo sutartimi šį 0,0686 ha ploto žemės sklypą (sklypo Nr. 49), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) iš N. K. įsigijo ieškovė V. P. (t. 1, b. l. 10-11). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, savininkės N. K. vardu šis suformuotas sklypas buvo įregistruotas 2000-11-10, o nuo 2001-05-03 nuosavybės teise jis yra registruotas V. P. vardu (t. 1, b. l. 5).

1998 m. gegužės 28 d. sutartimi atsakovė J. R. nupirko iš B. B. vieno aukšto mūrinį sodo namelį su pusrūsiu, mansarda, terasa ir su kiemo įrengimais, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 121). Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog žemės sklypas skl. Nr. 48, kurio naudotoja, nusipirkusi sodo namelį, yra atsakovė J. R., yra suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Priešingai, 1998-10-15 prašyme Kauno rajono Žemėtvarkos skyriui atsakovė prašo leisti privatizuoti 0,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 35), 2012-07-17 atsakovė J. R. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriui prašymą dėl žemės sklypo kadastrinių duomenų tikrinimo vietoje ir duomenų suteikimo (t. 1, b. l. 44-53).

2012 m. rugsėjo 18 d. ieškovė pareiškė pretenziją atsakovei dėl tvoros iš žemės sklypo pašalinimo iki 2012-10-18 (t. 1, b. l. 13), į kurią atsakovė atsakė nesutinkanti su reikalavimu pašalinti tvorą (t. 1, b. l. 14-16). V. P. žemės sklypo ir J. R. žemės sklypo ribų schemoje matininko D. B. nurodyti atstumai, kiek J. R. žemės sklypo tvora įlenda į V. P. žemės sklypą (t. 1, b. l. 18).

Ieškovė V. P. ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę J. R. nugriauti jai priklausančiame žemės sklype pastatytą tvorą (t. 1, b. l. 3), atsakovė priešieškiniu prašo nustatyti ribą tarp nuosavybės teise V. P. priklausančio žemės sklypo Nr. 49 ir žemės sklypo Nr. 48 pagal D. B. IĮ atliktą žemės sklypo planą, sudarytą pagal žemės faktinį naudojimą (t. 1, b. l. 82-86).

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą žemės sklypo sąvoką, žemės sklypas – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-05 nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 12 punktas nustato, kad žemės sklypas laikomas baigtu formuoti Nacionalinės žemės tarnybos vadovui ar jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui priėmus sprendimą patvirtinti nustatytus kadastro duomenis (suformuoti žemės sklypą). Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

CK 4.45 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.

CK 4.93 straipsnis reglamentuoja savininko teisių apsaugą, kurio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą.

CK 4.98 straipsnis, reglamentuojantis nuosavybės teisės gynimą nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, nustato, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.

CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Ieškovė, gindama savo kaip savininkės nuosavybės teisę, ieškinio teisiniu pagrindu nurodo CK 4.95 straipsnį ir CK 4.98 straipsnį. Tiek iš ieškinio dalyko – įpareigoti atsakovę nugriauti neteisėtai pastatytą tvorą, tiek iš faktinio ieškinio pagrindo matyti, kad ieškovė, prašydama pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, reiškia negatorinį ieškinį. Savininkas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o taip pat ir priešieškiniu atsakovei pripažįstant D. B. IĮ parengtą žemės sklypo ribų schemą, kurioje pavaizduotas atsakovės tvoros įsiterpimas į ieškovės žemės sklypą, ieškinys įrodytas. Ir nors apeliantė įsitikinusi, kad registre įregistruotos žemės sklypo ribos yra neteisingos, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius savo 2012-10-08 bei 2012-11-12 raštuose yra konstatavęs ieškovės ir atsakovės sklypo ribos natūroje nesutapimą (t. 1, b. l. 61-62, 63-65), ieškovės nuosavybės teisė į Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą nenuginčyta.

Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei pateiktą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esant nenuginčytiems nekilnojamo turto registro duomenims, ieškovė yra žemės sklypo (Nr. 49) savininkė ir jos teisės naudotis nuosavybės teise turimu žemės sklypu yra apribotos atsakovės veiksmais bei teisėtai ginčo santykiams taikė CK 4.93 straipsnio 1 dalies ir 4.98 straipsnio nuostatas. Atsakovės J. R. naudojamas žemės sklypas Nr. 48 teisės aktų nustatyta tvarka nėra suformuotas, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti CK 4.45 straipsnio 1 dalies nuostatų bei jų plečiamai aiškinti, kaip kad nurodo apeliantė apeliaciniame skunde (pagal analogiją). CK 4.45 straipsnis taikomas tada, kai kyla gretimų žemės sklypų savininkų ginčas dėl sklypų ribų, kurios nėra aiškios iš esamų dokumentų, t. y. šis straipsnis reglamentuoja privačių žemės sklypų ribų nustatymo tvarką.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliantės argumentai dėl netinkamos materialiosios teisės normos taikymo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Civiliniame procese įtvirtintas teisminės gynybos principas (CPK 5 str.) kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikalingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013). Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. R. M., O. U., bylos Nr. 3K-3-585/2012).

Nepagrįstais laikytini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, pažeidė CPK 5, 12, 17 straipsnių nuostatas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė teikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį ( t. 1, b. l. 21-23), priešieškinį dėl žemės sklypo ribos nustatymo (t. 1, b. l. 82-86), kartu su procesiniais dokumentais teikė rašytinius įrodymus savo atsikirtimams ir reikalavimams pagrįsti, kuriuos teismas priėmė. Pirmosios instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, tinkamai išsprendė ieškiniu ir priešieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos apeliantės nurodytos procesinės teisės normos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl, tenkindamas ieškinį bei atmesdamas apeliantės priešieškinį, priėmė teisingą sprendimą, t. y. nepalankų apeliantei sprendimą, nesudaro pagrindo teigti, kad byloje buvo suvaržytos atsakovės galimybės gintis nuo ieškovės pareikšto ieškinio. Pažymėtina, kad kokiu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas (atsakovas), ieškinyje (priešieškinyje) nurodydamas reikalavimą (ieškinio/priešieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas.

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl kokių priežasčių kilo šalių ginčas dėl žemės sklypo ribų, nevertino jos teiginių, tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – 800 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 2, b. l. 73-75; CPK 93 str. 1 d., 98 str., Rekomendacijų 8.11p.), kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. R., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.