Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-10-20 · Civilinė byla Nr. 2-2141/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-20
Bylos Nr.
2-2141/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė, Vytas Milius
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2141/2011Procesinio sprendimo kategorija 110.3 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta pakeisti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-698-560/2011 pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl lizingo sutarčių sujungimo ir vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiais bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ priešieškinį dėl įpareigojimo įvykdyti prievoles.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartimi UAB „Stiprybė“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Renavita“. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2010-11-25 (civilinė byla Nr. B2-1114-260/2011).

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Stiprybė“ 2010-10-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Swedbank lizingas“, prašydamas pripažinti negaliojančiais: 2008-11-12 susitarimą dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo (toliau Susitarimas dėl lizingo sutarčių) ir vienašališką lizingo sutarčių Nr. LT017385; LT017386; LT049308; LT052979; LT053257; LT054836; LT055578; LT055580; LT059800; LT064177; LT064178; LT065354; LT065355 (toliau Lizingo sutartys) nutraukimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo reikalavimams užtikrinti uždraudė atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Lizingo sutartyse nurodytų daiktų valdymo perėmimu, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi ją panaikino ir atmetė ieškovo BUAB „Stiprybė“ prašymą taikyti apsaugos priemones (civilinė byla Nr. 2-427/2011).

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ pateikė priešieškinį, prašydamas įpareigoti ieškovą grąžinti jam transporto priemones, kurios ieškovui buvo perduotos Lizingo sutarčių pagrindu. Taip pat prašė taikyti apsaugos priemones ir uždrausti ieškovui BUAB „Stiprybė“ turtą pagal Lizingo sutartis naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti ir įpareigoti perduoti turtą saugoti į jo parinktą saugojimo aikštelę.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-800/2011 iš dalies jį patenkino – uždraudė ieškovui BUAB „Stiprybė“ subnuomoti ir suteikti panaudai pagal Lizingo sutartis turimą turtą.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi pritaikė ieškovo prašytas apsaugos priemones, t. y. įpareigojo atsakovą grąžinti ieškovui perimtą turtą, uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su aukščiau nurodytose Lizingo sutartyse numatytų lizinguojamų daiktų valdymo perėmimu.

Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimi ši nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-1841/2011). Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog ieškovas BUAB „Stiprybė“ vykdo veiklą, o perdavus lizinguojamą turtą atsakovui, šis galėtų jį perleisti tretiesiems asmenims. Nurodė, kad minėtą turtą perdavus atsakovui ir uždraudus jį perleisti tretiesiems asmenims, šis turtas būtų nenaudojamas, nebūtų gaunamos pajamos, o vertė dėl nusidėvėjimo mažėtų. Nustatė, kad ieškovas iš valdomo lizinguoto turto gauna pajamas, kurios bus naudojamos atsiskaityti su kreditoriais, įskaitant ir atsakovą. Sprendė, jog šalių interesų dabartinėje situacijoje pusiausvyrą atitinka tokia faktinė situacija, kai ieškovui draudžiama lizinguotą turtą subnuomoti ir teikti panaudai, tačiau sudaromos sąlygos jį naudoti ūkinėje komercinėje veikloje, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo taikyti mažiau atsakovo teises ir teisėtus interesus ribojančiais apsaugos priemones (draudimą realizuoti turtą ar pan.).

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ 2011-05-17 pateikė prašymą pakeisti teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi pritaikytas apsaugos priemones – uždrausti jam disponuoti, perleisti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti Lizingo sutarčių pagrindu valdytą turtą ir jį paskirti šio turto saugotoju. Nurodė, kad ieškovas neatlygintinai naudojasi lizinguojamu turtu, kuris dėvisi, todėl jam yra daroma žala. Be to, ieškovas nėra įpareigotas apdrausti minėtą turtą, atlikti transporto priemonių techninę priežiūrą, todėl yra iškreipiama šalių interesų pusiausvyra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartimi netenkino UAB „Swedbank lizingas“ prašymo pakeisti taikytas apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad kol apeliacine nėra išnagrinėtas atsakovo atskirasis skundas dėl teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutarties teisėtumo, nėra pagrindo spręsti dėl šių apsaugos priemonių pakeitimo. Konstatavo, kad minėtos priemonės yra skirtos ieškovo interesų apsaugai, tačiau jis nesutinka, kad jos būtų pakeistos. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi tik iš dalies patenkino atsakovo prašymą taikyti apsaugos priemones – uždraudė ieškovui subnuomoti ar suteikti panaudai lizinguojamą turtą, tačiau netenkino prašymo perduoti šį turtą saugoti į atsakovo pasirinktą aikštelę. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog atsakovo prašymas paskirti jį turto saugotoju yra analogiškas jau išspręstam prašymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisėtai atsisakė spręsti prašymą dėl apsaugos priemonių pakeitimo tuo pagrindu, kad apeliacine tvarka yra nagrinėjamas skundas dėl šių priemonių taikymo teisėtumo.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apsaugos priemonės taikomos vien tik ieškovo interesams apginti. Jis (atsakovas) taip pat turi teisę teikti prašymą pakeisti taikytas apsaugos priemones, nes civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, turi atitiki ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros, procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 145 str. 2 d., 146 str. 1 d.).

Žemesnės instancijos teismas

3. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-427/2011 buvo panaikinęs teismo taikytas apsaugos priemones, nes ieškovui iškėlus bankroto bylą, draudimas atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su lizingo sutartyse nurodytų daiktų valdymo perėmimu iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą bei apsaugos priemonių ekonomiškumo principą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas atsakovui priklausančiu turtu naudojasi neatlygintinai ir komercinę veiklą vykdo atsakovo (vieno iš kreditorių) sąskaita. Šį faktinė situacija nėra pasikeitusi ir šiuo metu. Dėl to teismas be pagrindo nesirėmė šia teisėjų kolegijos nutartimi, bet vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi, kuria jo prašymas taikyti apsaugos priemones buvo tenkintas iš dalies.

4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dėl neatlygintino naudojimosi turtu lizingo bendrovė patiria papildomų nuostolių, nes turto vertė mažėja. Ieškovas nėra suinteresuotas rūpinti lizinguotu turtu, kurį turės perduoti atsakovui, todėl jis gali būti sunaikintas ar apgadintas.

5. Teisingumo principas reikalauja, kad nei vienas asmuo negautų naudos iš neteisėtų veiksmų ar padaryto teisės pažeidimo. Akivaizdu, kad ieškovas yra nemoki bendrovė, todėl ateityje negalės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų. Be to, tai sudaro sąlygas ieškovui vilkinti teismo procesą ir iš teisės pažeidimo gauti didelę naudą.

6. Teismo taikytos apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą, nes galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti pakaktų uždrausti atsakovui disponuoti, perleisti, išnuomoti, įkeisti, ar kitaip suvaržyti Lizingo sutarčių pagrindu valdytą turtą ir įpareigoti jį (atsakovą) saugoti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Stiprybė“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo prašymas pakeisti taikytas apsaugos priemones iš esmės atitinka pradinį prašymą taikyti tokias priemones pagal pareikštą priešieškinį. Tvirtina, kad atsakovas nenurodė jokių naujų teisinių ir faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie pasikeitusią situaciją po Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarties priėmimo. Teigia, jog jis siekia atkurti tarp šalių buvusius lizingo teisinius santykius ir sumokėti atsakovui visą lizinguoto turto vertę, sudaryti taikos sutartį bankroto procese.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro patikrinimas teisėtumo ir pagrįstumo teismo nutarties, kuria atsisakyta pakeisti teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi taikytas apsaugos priemones.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad yra sudėtingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pakeitimo) klausimas lizingo gavėjų inicijuotose bylose dėl lizingo davėjo vienašališko sutarties nutraukimo ir siekio susigrąžinti lizinguotą turtą, nes tokiose bylose susiduria lygiaverčiai priešingų šalių interesai. Tai yra, viena vertus, lizingo gavėjo įsipareigojimų nevykdymas šiuo metu paprastai yra nulemtas ekonominio sunkmečio, o lizinguotas turtas ir toliau yra naudojamas tiesioginėje lizingo gavėjo ūkinėje komercinėje veikloje, todėl jį paėmus gali sutrikti tokios įmonės veikla, pasireikšti nemokumas. Be to, toks asmuo jau būna sumokėjęs dalį įmokų. Kita vertus, lizingo davėjas, kuriam lizingas yra jo verslas, nėra suinteresuotas toliau lizinguoti turtą finansinių sunkumų turinčiam asmeniui ir siekia šį turtą susigrąžinti. Dėl to apsaugos priemonių klausimas turi būti sprendžiamas užtikrinant protingą šalių interesų pusiausvyros santykį, kuris priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių viseto (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1820/2011).

Nagrinėjamos bylos ypatumą sudaro dar ir tai, kad ieškovas UAB „Stiprybė“ (lizingo gavėjas) yra bankrutuojanti įmonė, o atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ yra vienas iš didžiausių šios bendrovės kreditorių, kurio finansinis reikalavimas jau yra patvirtintas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką šios kategorijos bylose yra viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pareikštu ieškiniu ieškovas gina ne tik įmonės, bet ir visų jos kreditorių interesus.

Kaip nustatyta aukščiau, ieškovas BUAB „Stiprybė“ 2010-10-07 teisme pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“, prašydamas pripažinti negaliojančiais Susitarimą dėl lizingo sutarčių bei vienašališką Lizingo sutarčių nutraukimą, o atsakovas 2010-12-10 priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą grąžinti pagal šias Lizingo sutartis perimtą turtą. Tiek ieškovas, tiek atsakovas prašė taikyti apsaugos priemones, susijusias su lizinguotu turtu. Tai yra ieškovas siekė, kad iki bylos išnagrinėjimo jis galėtų minėtą turtą naudoti ūkinėje komercinėje veikloje, o atsakovas – kad turtas iki bylos baigties būtų perduotas saugoti jam (lizingo davėjui). Šis procesinis klausimas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose buvo spręstas ne kartą: teismas 2010 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo reikalavimams užtikrinti taikė šias priemones, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi atmetė tokį ieškovo prašymą (civilinė byla Nr. 2-427/2011); teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo uždrausti ieškovui lizinguotą turtą naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, įpareigoti ieškovą perduoti turtą saugoti į jo parinktą saugojimo aikštelę, o Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi šią nutartį panaikino ir uždraudė ieškovui turtą subnuomoti, suteikti panaudai (civilinė byla Nr.2-800/2011).

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, šiuo metu galioja teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartimi nustatytas draudimas atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su lizinguoto turto valdymo perėmimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 8 d. patikrinęs šios teismo nutarties teisėtumą pagal atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą sprendė, kad toks draudimas atitinka šalių interesų pusiausvyrą bei tokių priemonių ekonomiškumo principą, nes ieškovas užsiima ūkine komercine veikla, o atsakovo nuostoliai didėtų nepriklausomai nuo taikytų (netaikytų) apsaugos priemonių. Šis teismas taip pat konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti mažiau atsakovo teises ir teisėtus interesus ribojančias priemones (civilinė byla Nr. 2-1841/2011). Būtent šių aplinkybių kontekste yra nagrinėjamas teisėtumas ir pagrįstumas skundžiamos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo (lizingo davėjo) prašymas paskirti jį šio turto saugotoju ir uždrausti jam pačiam disponuoti, perleisti, išnuomoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti Lizingo sutarčių pagrindu valdomą turtą.

Taigi nagrinėjamoje byloje yra neginčijamai konstatuota, kad ieškovas BUAB „Stiprybė“ užsiima ūkine komercine veikla, kurios pagrindas yra atsakovui priklausantis lizinguotas turtas. Šią aplinkybę pripažįsta ir apeliantas papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuose, be kita ko, nurodoma, kad ginčo turtas yra vienintelis bankrutuojančios įmonės ūkinėje komercinėje veikloje naudojamas turtas, iš kurio gaunamos pajamos (CPK 185 str.). Apeliantas, teigdamas, kad ginčo turtas turėtų būti perduotas saugoti jam, nurodo, jog naudojant šį turtą mažėja jo vertė, be to, BUAB „Stiprybė“ vykdoma veikla yra nuostolinga (pagal Lizingo sutartis mokėtina ne mažesnė nei 65 132,51 Lt įmoka per mėnesį, o iš vykdomos veiklos gaunama apie 1 237,30 Lt per mėnesį). Taigi iš esmės apelianto reiškiamas reikalavimas dėl ginčo turto perdavimo laikinai saugoti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su BUAB „Stiprybė“ vykdoma ūkine komercine veikla, jos tikslingumu ir šalių interesų pusiausvyros pažeidimu. Tačiau, kaip žinoma, šiuos klausimus tiesiogiai reglamentuoja specialusis Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ), kuriame įtvirtinta, kad bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai vadovauja administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 6 p.), tačiau būtent kreditorių susirinkimas turi teisę spręsti klausimus dėl šios veiklos (jos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.), teikti teismui pasiūlymus dėl šios veiklos apribojimų ar nutraukimo bei apribojimų disponuoti įmonės turtu nustatymo (ĮBĮ 23 str. 6 p.). Dėl to, jei kreditoriai mano, kad BUAB „Stiprybė“ vykdoma minima veikla pažeidžia bendrovės, kreditorių ar trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, jie turi teisę kelti atitinkamus klausimus kreditorių susirinkime, o nesutikdami su priimtais nutarimais, apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 str. 5d.).

Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, ieškovo bankroto byloje yra ginčijamas kreditorių 2011-06-29 susirinkimo nutarimas, kuriuo jau buvo nuspręsta nutraukti įmonės ūkinę komercinę veiklą ir įpareigoti administratorių kreiptis į teismą dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo prašymas perduoti jam ginčo turtą laikinam saugojimui yra betarpiškai susijęs su bankroto byloje spręstinu ir sprendžiamu klausimu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos tęstinumo. Dėl to, atsižvelgdama į nagrinėjamoje civilinėje byloje esantį viešąjį interesą, teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai nei teigia apeliantas, jo prašymas tokiu būdu pakeisti taikytas apsaugos priemones, iš esmės reikštų ne ką kitą kaip bankroto byloje sprendžiamo klausimo dėl BUAB „Stiprybė“ vykdomos ūkinės komercinės veiklos faktinį išsprendimą.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ savo pažeistas teises dėl šioje byloje nagrinėjamų Lizingo sutarčių netinkamo vykdymo gina ir kitais įstatymo nustatytais būdais: 1. šio kreditoriaus 325 574,39 Lt finansinis reikalavimas, grindžiamas tomis pačiomis Lizingo sutartimis, kurių nutraukimo teisėtumas nagrinėjamas šioje byloje, jau yra patvirtintas ieškovo bankroto byloje; 2. bankroto byloje yra nagrinėjamas klausimas dėl šio kreditoriaus 1 486 866,25 Lt papildomo finansinio reikalavimo (negrąžinto turto likutinė vertė) patvirtinimo; 3. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu už akių jau yra patenkintas 466 130,68 Lt UAB „Swedbank lizingas“ ieškinys, pareikštas P. J., kaip skolininko bankrutuojančios bendrovės laiduotojui pagal šias Lizingo sutartis, bei lizingo bendrovei priteista 236 283,24 Lt skolos, 85 105,48 Lt delspinigių, 144 741,96 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, bei 5 proc. dydžio procesinės palūkanos ir jau yra pradėtas išieškojimo procesas (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-4141-516/2011). Be to pažymėtina, kad byloje pateikti duomenys, jog ginčo turtas yra apdraustas sausumos transporto priemonių draudimu, o pagal atskiras Lizingo sutartis ieškovas jau yra išpirkęs atitinkamai nuo 43,22 proc. iki 88,84 proc. ginčijamo lizinguoto turto vertės.

Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės neduoda pagrindo vienareikšmiai spręsti, kad atsisakymas perduoti ginčo turtą saugoti atsakovui sukuria tokią situaciją, kai lieka neapgintos turto savininko (lizingo davėjo) teisės, teisėti interesai, pažeidžiami proporcingumo, ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principai (CPK 185 str.).

Kiti apelianto UAB „Swedbank lizingas“ procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai, susiję su tuo, kad pagal Lizingo sutartis šiuo metu neapmokėtų sąskaitų suma yra 247 366,16 Lt, kad paskutinis mokėjimas gautas 2010-06-30, kad po bankroto bylos iškėlimo ieškovas nemoka jokių įmokų, todėl lizingo bendrovei priklausančiu turtu naudojasi neatlygintinai, kad bankroto administratoriaus parengtoje įmonės ūkinės komercinės veiklos ataskaitoje pateikti prieštaringi duomenys apie šios veiklos rezultatus, kad gaunamos pajamos apskaičiuojamos netinkamai, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių 970 231,93 Lt finansiniai reikalavimai nebus padengti iš ieškovo vykdomos ūkinės komercinės veiklos, yra aktualūs bankroto byloje sprendžiant dėl bankrutuojančios bendrovės tęsiamos veiklos tikslingumo, šios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tačiau neduoda pagrindo kitaip vertinti skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Tas pats pasakytina ir apie ieškovo BUAB „Stiprybė“ papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus argumentus, kad įmonė iš ūkinės komercinės veiklos gauna didesnes pajamas nei teigia apeliantas, kad esant nutrauktoms Lizingo sutartims jis neprivalo lizingo bendrovei mokėti įmokų.

Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau paminėtomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta perduoti atsakovui laikinai saugoti ginčo turtą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista (CPK 3 str.1 d., 263 str. 1 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėVytas MiliusGintaras Pečiulis